|
Susitinki seniai matytą bičiulį, pradedi šnekėtis, ir anksčiau ar vėliau kalba, po mandagių perklausimų abstrakčiai, apie gyvenimą ir šį bei tą, dažniausiai ima, ir pakrypsta apie produktus. Lengviausia tema. Visi turi ką pasakyti: ir verslo žmonės, ir samdomi. Ir mokslininkai. Ir valdininkai. Ir meninkai. Ir bedarbiai. Ir pensininkai. Net vaikai. Kas yra A, kuo geras B, kodėl niekad nepirktų C. Kaip D pakeitė viską. E pardavimai šlubuoja. F –jau be šansų. Kuo pavojingas G. Niekad nebandei H? Užsienyje X pigiau. Taip ir įsikalbame. Maisto produktai (vynas, konjakas, patiekalai, restoranai, žvėriena, žuvies produktai), transporto produktai (automobiliai, jų priežiūra ir prekyba), lengvosios pramonės produktai (ką rengiesi, kaip rengiesi, prekyba, priežiūra), kosmetikos produktai (odos priežiūros priemonės, koreguojanti chirurgija, prekyba), sveikatos paslaugos ir produktai (ligos, gydymo būdai, farmacijos produktai, diagnostikos produktai), turizmo ir kelionių produktai, namų apyvokos prekės, kino ir televizijos produktai, leidybos produktai, švietimo produktai, mokslo ir technologijų produktai- žodžiu, tematika vos ne kaip iš VMI veiklos rūšių žinyno. Man patinka kalbėtis apie produktus.
Anksčiau, dar visai neseniai, ypač patiko juos ir pardavinėti, net kurti. Tiekti milijonus įvairiausių žavingų produktų, rūpintis jų priežiūra bei viešinimu, ir žinoma, sutikti tūkstančius žavingų, patenkintų klientų. Produktų kūrimas, ir jų realizacija tapo menu. Išraiškos forma. Jei šiaip pardavinėsi arbūzus pakelėje- menas, irgi, tik neypatingas. Kaip komercinė tautodailė. O va supjaustai mikliai, supakuoji patogiai, truputį pasterizuoji, skambiai pavadini ir pasiūlai keliaujantiems degalinėse „3 už 2“ kainą būdu- va tau ir rinkodara, ir menas, ir mokslas, ir praktika. O pakuotės? Aukštasis dizaino pilotažas. Ko vertos vien baltos ir lakoniškos „Apple“ sakralinių produktų dėžutės. Ar „Amazon“ „nenervuojančios“ (= frustration free) pakuotės. Ar į originalius buteliukus išpilstytas stalo vanduo. Ar į milžiniškas, bet pustuštes pakuotes išdidžiai įfasuotos dvi tabletės už žadą atimančią kainą. Tobulas šiuolaikinės farmacijos produktas. Gali save išbandyti visi- produktų kūrimas kaip niekad demokratizuotas šiandien. Gali gaminti skaitmeninius produktus, gali analoginius. Ką tik sugalvosi, atsispausdinsi. Net automobilius va, studentai, tūriniais spausdintuvais atspausdina. Ar greitašaudžių šautuvų karabinus. Visko reikia. Nauji poreikiai kuria naujus poreikius. Kuo toliau, tuo daugiau. Tik kartais kyla ūmus ir nepatogus klausimas. Kam?
Tai autorinis-tekstinis produktas. Beje, ne šiaip jau produktas, o produktas apie produktus. Meta-produktas, tad. Meta-tekstas, meta-gaminys, beje, negalėsiantis pretenduoti į „Metų gaminio“ vardą, nes metų gaminiais gali tapti tik sūrio, alaus ar pieno produktai, bet ne tekstai. Juo labiau, meta- tekstai. „Produktas“ savaime suponuoja ir svarbą, ir vertę. Rinkodaros ar viešųjų ryšių prasme- bene svarbiausia prasme šiandien- taip pat ir lūkesčius vartotojams, net tam tikrą sėkmę, nes tai „produktas“, kurį galima „rinkodarinti“ ar „viešinti“. Jei produkto nėra, nėra „ką veikti“. „Tekstas“ tėra tekstas. Raidės tėra simboliai. O va „produktas“- tai jau rimta. Žada. Daug produktų Plačiausia prasme aš esu produktas. Produktas esi ir tu. Ne tik tradiciškai, kaip paklausi ar nelabai paklausi prekė darbo, verslo, mokslo, ar bet kurioje kitoje rinkoje, bet ir kitaip. Kad ir kaip duomenų šaltinis, ar duomenų tiekėjas per se. Šiandien, skaičiuojama, pasaulyje sukaupta jau 1200 exabitų skaitmeninių duomenų, iš jų tik 2 procentus tarp visos pasiekiamos informacijos sudaro „analoginiai“ duomenys, užsilikę tradicinėse laikmenose- papirusuose, knygose, archyvinėse bylose, kasetėse ir vinilinėse plokštelėse. Ar 38 mm kino juostose. Skaitmenizacija įgija pagreitį- štai dar 2007 m. analoginių duomenų buvo tris kartus daugiau. O šiandien, kai susiejama viskas- ne tik įvairiausi kelių ar oro uostų meteorologiniai davikliai, GPS sistemos, termostatai, maršrutizatoriai, ar turinį analizuojančios šiukšlių dėžės bei išmanieji šaldytuvai, bet ir kalnai visų kitų tradiciškai generuojamų duomenų iš įvairiausių sistemų ar posistemių, pagaliau svarbiu produktu tampa ir visa įmanoma informacija apie mus pačius. Net, atrodytų, neįmanoma informacija. Taip ir tampame mikroproduktais globaliuose makroduomenų debesyse. Kiekvieną kartą smalsaudamas, kažin ko ieškodamas Google, perduodi savo paieškų duomenis, taip pat duomenis apie save, savo įrenginį, geografinę padėtį, interneto naršyklę, klaviatūrą, koduotę, kurią naudoji, ir dar dešimtis unikalių informacinių parametrų, kurių kombinacija lengvai patį identifikuoja, už „nemokamą“ galimybę naršyti tinkle. O galimybę „nemokamai“ naudotis Gmail išmainai į išsamią informaciją apie tai, kada, kaip, ką ir su kuo bendrauji elektroniniu paštu. Taip Google šiandien, iššukavusi terabaitus užklausų (daugiau nei 3 milijardus per dieną) (+ visos jos vandeniu aušinamuose, ultra efektyviuose serveriuose išsaugomos amžiams), gali nesunkiai nuspręsti, kas dabar, realiu laiku, rūpi vartotojams, kas yra madinga, ko jie ieško, ko tuoj ieškos ir pritaikyti bei parduoti šią itin vertingą informaciją reklamos ar kitiems užsakovams. Google sugeba identifikuoti bei prognozuoti, net, tarkim, H1N1 epidemijas geografiškai- pasirodo, užklausos tiesiogiai koreliuoja su sergamumu. Kiekvieną kartą kažką apie save „ištransliavęs“ Facebooke, vėlgi, parduodi šią bei susijusią informaciją apie save, savo įpročius, polinkius, erudiciją, geografinę padėtį, įsitikinimus, draugus, kolegas ir šeimą už galimybę „nemokamai“ skelbtis didžiausiame šiandien socialiniame tinkle. Amžiams. Ir jei naiviai, kaip ir mano vyresni vaikai, manai, kad ši informacija nebus integruota, išanalizuota ir panaudota taip, kaip pats net nesvajojai...vertėtų prisiminti, kad procesorių galia iki šiol augo eksponentiškai. Tarkime, jei kažkada bent šachmatų didmeistriai turėjo nors kokių šansų laimėti prieš algoritmines šachmatų sistemas, šiandien jų (šansų, ne didmeistrių) praktiškai nebeliko. Brutali procesorių galia ir ištobulinti žaidimo algoritmai jau leidžia išanalizuoti visus įmanomus partijos ėjimus (kosminis galimybių skaičius, beje), kai ant lentos belieka mažiau, nei šešios figūros. Matas Kasparovui, matas ir mums. Kiekvieną kartą užklydęs į prekybos centrą su nuolaidų kortele ne tik perki produktus kiek pigiau ar gauni kaupti nuolaidas- lengviau parduodi ir informaciją apie save, savo skonius, finansines galimybes, nuotaikas ar net planuojamą šeimos pagausėjimą (štai „Target“ prekybos tinklas JAV neseniai skandalingai išsidavė, kad sugebėdavo identifikuoti, kuri iš klienčių, besilankančių parduotuvėje, jau laukiasi, stebėdami produktus, kuriuos ji renkasi). Vėl gi, Valstijose, prekybos gigantas Wal-mart, kurio metinė apyvarta artėja prie penkių šimtų milijardų dolerių, ėmęs ir peršukavęs milijardus transakcijų, gali matyti tokias tendencijas ar koreliacijas, kurių net norėdami neišmąstytų geriausi rinkodaros ar „prekių mokslo“ žaibai- tarkim, prieš audras kardinaliai išauga ne tik žibintuvėlių ar baterijų pardavimai, bet perkama ir daug daugiau čiulpinukų. Tad šiandien Wal-Mart preciziškai tiksliai gali matyti, kiek ir kur čiulpinukų verta turėti daugiau, tiesiog sekdamas meteorologų prognozes. Pirkdami ką nors Amazon.com, savo skonius, pomėgius ir galimybes išduodame bene gudriausius algoritmus šiuo metu naudojančiai rekomendacijų sistemai- kas trečias pirkinys Amazon‘e yra jos „paveiktas“. Piko metu tai- 102 prekės per sekundę. Kokiais produktais tapome bankams, kurie nesustodami kaupia visą informaciją apie kiekvieną mūsų pirkinį ir akimirksniu blokuoja korteles, jei tik pradedame elgtis neįprastai ar impulsyviai pirkti ką nors, ko nesame iki šiol pirkę? Mūsų kreditingumo informacija- kurią vėl gi, norom ar nenorom transliuojame nuolat, yra ypač svarbus produktas, leidžiantis kreditoriams pasiūlyti „tinkamą“ palūkanų normą, kredito sąlygas ir apskritai nuspręsti, ar verta mums skolinti. O Valstijose kredito vertinimai yra viskas, tad ne vienas inscenizuoja tikrą „kredito šou“- planuotai ir nuosekliai naudoja visas įmanomas korteles, kad sukurtų pasitikėjimą labiau keliančio „produkto“ vaizdą. Net elementariausiai atsisėdę prieš plokščią it veidrodis interaktyviosios televizijos ekraną, parduodame savo laiką, ir dėmesį, pasiduodami dažnai elementariai masinės rinkodaros lobotomijai. Mainomės produktais- mes jiems savo, jie mums- savo. Win- win, arba laimėtojų nėra. Taip ir aš, norėdamas būti produktyvesnis ir kurti sėkmingesnius, gerokai populiaresnius tekstus, galėčiau kaip mat išanalizuoti veik viską apie savo skaitytojus: kaip pats šiandien į šią svetainę pakliuvai, kur buvai ką tik, kiek laiko čia jau praleidai, kuriuos svetainės puslapius jau aplankei, kelintą kartą čia esi, koks tavo IP adresas, tad kur esi dabar, kas tamstai tiekia internetą, kokia tavo klaviatūros koduotė, kurį įrenginį naudoji, kaip seniai skaitai šiuos tekstus apskritai, o jei gauni naujienlaiškius, kuriuos iš jų perskaitai, kurių ne, kurias nuorodas paspaudi ir t.t. Tūkstančius kartų tiksliau, nei kokia būrėja iš delno. Ir tada targetinti patį individualiai pritaikytais tekstiniais produktais, įterpdamas [tavo] asmenvardį „temos“ eilutėje- būtų dar įtaigiau. Tačiau taip nesielgiu. Nesu nei doresnis, nei geresnis, nesistengiu būti dar produktyvesniu, nei sėkmingesniu. Nesitikiu nei honorarų, nei leidybos kontraktų. Tekstai- nemokami. Patinka- skaityk, nepatinka- man tai irgi patinka. Gera taip jaustis. Kurti atpalaiduojančius tekstinius produktus apie produktus, atsipalaidavus. Nebėra ko garuoti. Panašiai, matyt, jautėsi ir Joseph Heller‘is, (jo romano „Catch 22“ pavadinimas tapo bendrine anglų kalbos idioma, apibūdinančią alternatyvą be alternatyvų), kuris kartą vieno multimilijonieriaus buvo paklaustas - „Kam dar rašote? Normalių pinigų niekad taip neuždirbsite“. „Gali būti“- atsakė Heller, ir pridūrė: „bet aš jau turiu tai, ko jūs niekad neuždirbsite“ „Ko gi?“- sukluso milijonierius. „Enough“ (= pakankamai), atsakė Heller.
Kokiais produktais tampame? Unifikuotais. Globaliais. Supanašėjome. Kaip ir tautų katile, Amerikoje- nebesvarbu, kokios tautybės esi, svarbu, kad susišneki angliškai ir žinai, ką reiškia McDonalds. Kaip sako toks jaunas, ir jau globaliai populiarus pakistanietis rašytojas Moshin Hamid, „visiškai nesvarbu, kur vyksta veiksmas šiandien. Kiekvienas pasaulio miestas susiduria su tais pačiais dalykais- masine migracija iš kaimo, tenka spręsti transporto problemas, arba kaip elgtis su naujaisiais verslininkais, kurių reikia globaliai ekonomikai, arba kaip spręsti kriminalines, ar miesto kanalizacijos problemas“. Tad ar Lahore, ar Helsinkyje, ar Keiptaune, ar Šiauliuose dirbame globaliai integruotose organizacijose, naudojame globalių kompanijų produktus, elgiamės taip, kaip priimta globaliai.... tapome nuspėjami ir prognozuojami. Net jei esi talibas, ar sikhas, ar žemaitis, ar kalifornietis- pirmiausia esi [profesija], tada esi [šeimyninė padėtis], tada [mokesčių mokėtojo numeris]. Produktyviai kuriame produktus, o produktai kuria mus. Ir kalba ne tik apie tai, kaip, pavyzdžiui, alkoholiniai maisto produktai keičia vartotojų kepenis, ar kitas maisto produktas- tabakas- išvagoja jį pamėgsiųjų veidus raukšlėmis. Mus keičia ir automobiliai (vienuose esame vienokie, kituose- kitokie), ir baldai, ir namai, ir rūbai, ir net laisvalaikio prekės. Ar produktai darbui. Štai mobilusis. Nebūtų net atsiradęs, jei britai antrojo pasaulinio karo metu nebūtų sukūrę mažo, bet veikiančio radaro, o panaudoję jo technologijas- mikrobangės, arba jei „Motorola“ aštuntajame XX a. dešimtmetyje nebūtų užsimaniusi apdėti AT&T ir sukurti nešiojamąjį telefoną, kurį pagaliau nors kas galėtų pakelti. Ir jeiNokia būtų toliau sėkmingai gaminusi guminius batus bei padangas. Bet kuriuo atveju vis labiau mobilesnis ir gudresnis prietaisas pradžiai ant menčių paklojo laidinius telefonus, netrukus- ir visą aibę kitų produktų: įsigijusiems mobiliuosius, žiū, vis mažiau beprireikė:
... ir milijonų kitų dalykų. Mums net nebereikia kalbėtis akis į akį, tiksliau, akys į akis, nes juk nesame ciklopai. Tad mobiliųjų telefonų, žiū, net nebereikia implantuoti- jie visada su mumis, ir priešingai, nei kiti įrenginiai, kuriuos galima įjungti ar išjungti, tik panorėjus, dauguma mobiliųjų veikia visą laiką, kol esame atsibudę.
Tik ar esame? Šis produktas keičia mus taip greitai, kaip niekas iki šiol: išmokome komunikuoti trumposiomis žinutėmis, automatiškai- nukąsdami mintis, sutrumpindami populiariausius žodžius, sukūrėme naujas tekstinės išraiškos priemones (šypsenėles ir kitas tekstines grimasas), aibę naujų idiomų, ir staiga tapome absoliučiai priklausomi, visada pasiekiami, ir dar sunkiau valdantys ir taip išblaškytą dėmesį. Pasirodo, šiuolaikinėje įstaigoje vakaruose darbuotojas blaškomas kas 11 minučių, o jam reikia- teigia mokslininkai- bent 25 minučių, kad galėtų vėl susikaupti. Mission impossible. Dangus griūva! Skaitot toliau? Matot, net nesureagavot. Greičiausiai mobilieji ir kiti išmanieji įrenginiai jau valdo mus geriau, nei mes juos. Neturėčiau dabar to banaliai iliustruoti pasakodamas apie šeimas, net namie bendraujančias sms‘ais, paauglius, kurie nebegali pakelti akių nuo ekraniukų, nes išsiunčia virš 5000 žinučių per mėnesį, ar statistiką, teigiančią, kad į telefonus praspoksome daugiau nei 600 valandų per metus- prieš miegą, po miego, ir kiekviena kita įmanoma proga. Jau kažkada kalbėjome apie tai, kad svarus procentas mobiliojo ryšio abonentų sugeba pasitikrinti elektroninį paštą net sekso metu. Tačiau tai ne tik intymios higienos, ar jausmų tvarumo problema. Beprecedentis pasiekiamumas tapo akivaizdžia dėmesio problema: šiandien išbandomos įvairiausios mobilaus ryšio blokavimo sistemos ne tik kalėjimuose, bet ir automobiliuose. Pasirodo, laisvų rankų įranga nieko neišsprendžia- galva nelieka laisva, tad tai, kad vairuodami nebemaigome klavišų ar nebelaikome telefono prie ausies toli gražu nereiškia, jog sugebėsime adekvačiai valdyti automobilį jei, pavyzdžiui, pokalbio metu staiga suirztume, ar priešingai, itin pralinksmėtume. Kai sąmoningas mūsų dėmesys staiga perkraunamas, kad ir kalbant telefonu, praktiškai apankame- nebematome nieko nei prieš save, nei periferijoje. Kaip koks elnias, išvydęs artėjančias visureigio šviesas. Tad galime važiuoti toliau, nors ir dega raudona šviesa, ar partrenkti mums staiga „nematomą“ dviratininką, ar motociklininką, ar net pigiai nulėkti nuo kelio, taip ir neišvydę elinio posūkio. Psichologai seniai įsitikino šiuo fenomenu ir jo variacijomis– George A. Miller dar 1956 m. paskelbtas "The Magical Number Seven, Plus or Minus Two: Some Limits on Our Capacity for Processing Information“ yra iki šiol viena iš dažniausiai cituojamų publikacijų. Problema, vienok, greitai bus išspręsta. Ji jau išspręsta: Google save vairuojantys automobiliai sukorė jau šimtus tūkstančių mylių, ir nieko: sėkmingai mokosi vairuoti toliau. Britų inžinieriai leidžia automobilius vairuoti Ipad‘ui- ir ką- puikiai. Skrieja su vėjeliu. Būna nesklandumų, žinoma, dirbtinis intelektas kartais paišdykauja- va ir chirurginiai robotai, sako, laikas nuo laiko nuskriaudžia pacientus- bet tai tik retos išimtys. Net kosminiai laivai kartais nukrenta, ir ką? Progresas nesustos. Mūsų sąmoningas suvokimas, žinia, riboja- tiesiog nesugebame suvokti tiek informacijos, kiek jos šiandien gali „suvirškinti“ milijonus optimaliausių algoritmų sekundės dalimis vartantys procesoriai savo brutalia kvantine galia. Tad klausimas tėra, kaip jiems kokybiškai pateikti aplinkos informaciją, kad sugebėtų akimirksniu rasti optimaliausią sprendimą. Kitaip sakant, tai jau „įvesties“, ar „input“ klausimas. Kuris jau seniai išspręstas. Automobilius vairuojančios sistemos, beje, jau šiandien stabdo greičiau, nei geriausią reakciją turintys lenktyninkai, ir vairuoja daug atsargiau, nei šie, nes sugeba sinergizuoti transporto srautus, išvengti grūsčių, vairuoti automobilius neįtikėtinai arti vienas kito vorele, ir t.t. Džiuginanti žinai, šiaip jau. Save vairuojantys automobiliai pakeis viską. Mus- irgi. Ateis laikas, kai žmonėms leisti vairuoti savo automobilius bus ir neefektyvu, ir net rizikinga. Tik pas mus leidimas vairuoti iki šiol sovietiškai vadinamas „teisėmis“, vakaruose tai seniai „privilegija“, arba „license“. Aš nepaprastai džiaugiuosi šiuo netikėtu progreso posūkiu, ypač todėl, kad buduliai Vilniaus oro uosto taksistai, monopolizavę visas jo prieigas, pagaliau liks ant puodo, ir nebegalės tingiai rymoti savo sukiužusiose „zafirose“, laukdami užsieniečių, už kurių pristatymą į naktinius klubus gauna riebius komisinius, o eilinius mirtinguosius tautiečius siųsti toli toli pasivaikščioti savo kosminėm kainom. Žinoma, truputį gaila, kad save vairuojantys automobiliai (tikrieji auto-mobiliai) pagaliau taps generika, kaip ir koks internetas, ar elektra, ir atims galimybę populiarinti savo, kaip tobulo visuomenės produkto privalumus- pavyzdžiui tai, kaip meistriškai pats vairuoji, ar kiek, dažniausiai skolintų, pinigėlių sukišai į transporto produktą, bet nieko, išgyvensime. Kažkada taip pat atsitiko ir nešiojamiems kompiuteriams, kurie šiandien pinga net greičiau, nei televizoriai, ar kompaktinių diskų grotuvai, ir jau niekaip nebedemonstruoja savininko statuso-tėra tiesiog terminalai debesijai.
Tačiau produktais liksime Net jei netrukus būsime vežiojami generiniais, save vairuojančiais automobiliais optimaliausiais maršrutais ir visas transportas, iš esmės, virs visuomeniniu transportu. Tapsime transportavimo produktu. Kaip ir dainininkai, ar kiti atlikėjai, ar net vokaliniai- instrumentiniai ansambliai: kol šiaip sau dainuoja, dainuoja ir tiek, savo ir kitų malonumui, tačiau kai tik pasirašo kontraktą su kokiais garsesniais prodiuseriais, ar televizija, tampa pramogų produktais: juos stilizuoja, supakuoja, nugludina, surašo ką ir kaip dainuoti, kaip elgtis, kaip kalbėti, ir ima pardavinėti. Taip va šiandien atsitinka ir politikams, menininkams, mokslininkams, rašytojams, režisieriams, šokėjams, programuotojams ar net inžinieriams. Juos nuperka, ir parduoda. Mūsų šalis irgi yra produktas, kaip ir koks Kauno oro uostas, ar alus bambalyje. Visa sistema- kurioje gyvename- taipogi produktas, dažnai atrodantis kaip pigi ir nepavykusi kaži kokios utopinės sistemos imitacija. Seniai praėjo tie laikai, kai galėjome be jų apsieiti, kaip kokiame Lietuvos ūkelyje po baudžiavos- tėvus karšino vaikai, nemokamai, anūkai augo ir mokėsi irgi namuose, nemokamai, valgė, ką užsiaugindavo ar išsimainydavo- praktiškai nieko nepirkdami iš šalies, mokėsi „gyvai“, iš tikrųjų „mentorių“- pameistriais, bernais ar mergom dirbdami, rengėsi tuo, ką patys išsiausdavo ar pasisiūdavo, gydėsi, kaip žinojo, tik blogiausiu atveju paršą gydytojui veždavo už pagalbą, žodžiu, manėsi kaip išmanydami, natūraliai ir be gausybės produktų. Panašiai, beje, ir mes gūdžiais sovietinės priespaudos laikais. Tie archajiški papročiai niekur nedingo- tad iki šiol jaučiamės nepatogiai, neatsilyginę gydytojui, kartais- net programuotojui, ar teisininkui kokia dešra, šokoladu ar buteliu. Negi tai smerktina? Žmogiška. Net gražu. Vaje, kaip nustemba koks amerikiečių medikas- specialistas, kai ištrauki jam lietuviško rūkyto skilandžio dovanų. Metų gaminys! Ir kai toks nesusitupėjęs produktas, kaip aš, grūdintas sovietinių vos ne natūrinių mainų aplinkoje, pakliūna į laukinius vakarus- pvz. JAV- jį yra vis dar pribloškia produktų gausa, kaip ir kokį amžiną atilsį Juozą Baltušį : visa, kas tik įmanoma, ir net, atrodytų, neįmanoma, Amerikoje yra parduodama. Ir dar kaip! Meistriškai. Jei mūsuose tik nuotoliniai televizorių pulteliai visą gyvenimą praleidžia įpakuoti į polietileną, tai čia ne tik kėdės, bet ir sofos, ar foteliai gali būti pertraukti polietilenu visą savo tarnavimo laiką- naudotis jais vis tiek įmanoma, o kai galų gale sumanysi produktus parduoti, bus kaip nauji. Net nukaršusių tėvų globa– produktas. Sveikatos apsauga- įstabus produktas. Dažniausiai gydymo įstaigos Valstijose taiko lanksčias kainų sistemas- vienokias, jei už paslaugas moka draudėjai, kitokias- jei patys ligoniai, bet kuriuo atveju– maksimalias. Tos pačios elementarios procedūros ar tyrimo kaina, ir kiekis gali išaugti n kartų, jei tik nujaučiama, kad draudėjai tiek ir sumokės. Jei nepatinka, dantis gali taisytis pats- tam irgi yra produktai. Vaikų priežiūra- produktas. Mokslas –produktas. Aukštasis mokslas- super produktas. Bažnyčia iš TV- produktas, nes irgi nuolat kaulija. Sveikatos draudimas – neįkandamas produktas šeštadaliui amerikiečių. Teisinė pagalba- nacionalinio sporto produktas. Psichoterapija- vaje koks. Farmakologinis produktas. Lobizmas- demokratijos produktas. Ginklai ir amunicija- tautinės savimonės produktas. Greitoji pagalba- lėtai išmokamas produktas. Ramybė ir saugumas- išskirtinis produktas.Pati Amerika- ultimatyvus produktas: leidimą gyventi čia galima tiesiog nusipirkti. Bet žiū, ir pas mus jau panašu. Įmonės seniai nebegamina X arba Y, ne, jos gamina produkciją. Ūkininkai nebeaugina javų ar gyvulių, jie gamina žemės ūkio produkciją. Paslaugų įmonės siūlo paslaugų produktus. Makleriai ir bankeliai siūlo investicijų produktus. Visi liaudies ūkyje masiškai kuria unikalius pardavimo pasiūlymus ir tai, žinoma, yra unikalu. Darbuotojai, ar juos sparčiai keičiantys įrenginiai, yra arba produktyvūs, arba nelabai. Štai Vokietijoje ar JAV darbuotojų produktyvumas aukštas, o va Lietuvoje- vis dar ne. Mes pagaminame mažiau produkcijos per tą patį laiko tarpą. Todėl ir uždirbame mažiau. Mūsų vištos, beje, irgi. Nei darbuotojai, nei juo labiau vištos nebevertinamos pagal tai, ar jos mažos, ar didelės, ar raibos ir ar skraido, ne, svarbiausia- jų produktyvumas. Niekam nereikia skraidančių ar šiaip, poetiškai nusiteikusių vištų. Rekordiškai greitai nustekentos perekšlės nukarpytais snapais net nebeatsistoja- kam? Kai norime valgyti, neberankiojame grūdų ar uogų, nebespeičiame spąstų, ne, medžioti einame į parduotuves, dar dažniau- į prekybos centrus. Ten nebeperkame šiaip kažin ko- nors būna ir taip, kol klaidžioji- perkame maisto produktus. Mums taip pat siūlo laisvalaikio, kelionių, investicinius, masažo, automobilinius, prabangos, draudimo, sveikatos ir laidojimo produktus. Produktai turi USP, gamybos ciklus, rinkas, vartojimo ciklus ir vartotojų segmentus. Dažnai ir galiojimo laiką. Svarbiausia- produktai turi vertę. Jie kainuoja. Net nemokami. Be to, produktai turi atitikti jiems keliamus kokybės reikalavimus ir įvairiausias atitiktis, geriausia, kai jie nėra labai toksiški ar kitaip pavojingi, dar geriau, jei produktus lengva perdirbti. Tai didžiulis bet kurio tobulesnio produkto privalumas- tad jo pakuotė išdidžiai informuoja, kad šį daiktą bus paprasta sunaikinti.
Svarbus privalumas. Veik visa, kas apčiuopiama, ir juo labiau neapčiuopiama, kas sukuriama, ar pagaminama, ar tiesiog šiaip, dar yra, ar net jau nėra tapo, ar tampa produktais. Arba netrukus taps. Šis tekstas, žemė, vanduo, oras, tyla, ramybė, triukšmas, darbas, tvarka ir teisingumas ar tarša. Greitos apyvartos vartotojų produktais arba lėtai parduodamais produktais. Šventos Kalėdos yra šventinis produktas, pirmiausia verslui, jų senelis- irgi, o kur dar Valentino diena, valstybinės šventės, vėliavos ar dujomis kūrenamos amžinosios ugnys, kurių nebereikia nei kurstyti, nei prižiūrėti. Tai neįvyko tada, kai sovietiniais laikais pustuštes maisto prekių parduotuves pradėtos vadinti „maisto produktų“ parduotuvėmis, ne, tai įvyko gerokai seniau, anglosaksiškoje hemisferoje, kai viduramžių lotynų kalbos žodis productus , reiškęs daugybos veiksmo rezultatą, imtas vartoti kaip „prekės“ ar „paslaugos“ apibūdinimas. Su daugybos prasminiu atspalviu. Ir žinoma, lūkesčiais. Nėra lūkesčių- nėra produkto. Produktai visada kuria lūkesčius, o lūkesčiai kuriami produktais. Todėl produktai yra smarkiai hipnotizuojantys dalykai. Netgi, sakyčiau, pavojingai hipnotizuojantys dalykai. Žmonės pasiruošę naktimis laukti, kad galėtų įsigyti naują produktą. Būna produktų, kad dėl jų net kaunasi, ar, neduokdie, žudosi. Net masiškai. Tai dažniausiai įvairios iškasenos. Va dėl jų kaunamasi valstybiniu lygiu, grupėmis. Ir kai produktai taip garbinami, jų mylėtojai susiburia į klubus. Yra tam tikrų markių automobilių mėgėjų klubai. Tam tikrų kompiuterių ar net išmaniųjų įrenginių mėgėjų klubai, irgi. Net plastikinius dubenėlius galima garbinti ir kurti juos šlovinančias eiles, ar nepaprastai artistiškai demonstruoti. Norėdami parodyti savo lojalumą tam tikram produktui, vartotojai jį reklamuoja ant savo automobilių, priklijuodami lipdukus, ar net išsitatuiruodami produkto logotipus. Naujų telefonų modelių pristatymai tampa svarbiausiu šou, transliuojamu „gyvai“ visame pasaulyje, kaip kokia olimpinių varžybų atidarymo ceremonija. Štai ir Lietuvoje, va, pavyzdžiui, „Porsche“ mėgėjai vėl susirenka ir pasirodyti, ir kitų pasižiūrėti, ir truputį, atsargiai, palenktyniauti, ir tam tikrą kavos rūšį pareklamuoti, visiems smagu. Win- win. Kas žino, gal netrukus pasirodyti rinksis ir brangesnių dulkių siurblių mylėtojai arba kokybiškų čiužinių gerbėjai. Kodėl gi ne? Juk tai irgi prestižiniai, svarbūs, puikaus dizaino ir mylimi produktai- ant čiužinių praleidžiame daugiau laiko, nei automobiliuose, jei jau taip. Negi vis dulkinsies dulkėse? Ir siurbliai labai vertingi, tad. Niekas nesuklys pastebėjęs, kad taip dėsningai ir nuosekliai- visuotinio produktėjimo, ar produktyvizacijos fone- globaliai ir masiškai virstame iš human beings į money beings, kaip taikliai tai yra pastebėjęs toks kairiųjų pažiūrų Bruno de Oliveira. Ar product beings? Pasakykime moksliškai, kaip kokie rūšių klasifikuotojai, lotyniškai: Homo productus. Skamba išdidžiai, ir daug žadančiai. (Bus daugiau)
Susiję:
Komentarai:
|
|||||||||||||
