"Klausimas, kuris mane kartais svaigina: ar čia aš, ar visi kiti išprotėjo?"- Albert Einstein
Sėdi va, pagalvoji ir suvoki- gyvenimas ir yra viena didelė provokacija: iššūkis statistikai, tikimybių teorijai ir visatos status quo. Mūsų nebuvo- štai mes čia- ateis laikas, ir vėl nebus, tad Viešpats laukia performanso, sakydavo provokatorius rabinas Abraham Joshua Heschel, niekada nebijojęs rimto dialogo su įvairiausių tikėjimo tradicijų atstovais.
Čia kaip pokeryje: arba "pasuok" ir mesk kortas, kurios tau šiandien taip dosniai padalintos, arba pagaliau žaisk, kaip verta žaisti- net jei su ta "korta", kurią gavai, kad nebeliktų ko gailėtis.
Kada paskutinį kartą kažką darei pirmą kartą?
Faktas: provokuodami net nesąmoningai tampame drąsesni, užtikrinti ir smalsūs, taip priversdami ir save, ir kitus greičiau suvokti. Esmę. Bei alternatyvas. Ribas. Ir mūsų pačių ar mums sukurtus apribojimus. Va vaikai provokuoja, nuolat, užduodami klausimus, nepaklusdami mūsų ar kitai "tvarkai", "neklausydami", derėdamiesi, rengdami keisčiausius eksperimentus- anądien Vincukas, atradęs padidinamojo stiklo + saulės energijos galias, vos nesupleškino namų- bet ar yra greitesnis būdas tiek daug išmokti per pusvalandį?
Programuotojai provokuoja sistemas, stebi, "kas bus"- mokosi būtent taip, kaip ir hakeriai, ar sėkmingieji politikai, ar inovatyvūs rinkodarininkai, inžinieriai ar gydytojai, provokuojantys ir ligas, ir ligonius. Dzen pratybose gauni lazda, ir tai tikra: realybės provokacija. Pažiūrėk: provokuoja ir paukščiai, ir katės, ir šunys ir prostitutės, išradėjai ir mokslininkai, valstybinių premijų laureatai ir benamiai, kandidatai į ministrus, ištisos valstybės, kompanijos, teorijos ir mados, teisėsauga ir teatras- kaip gi kitaip? Provokuoti bijantis mokytojas laiko savo mokinius letarge, arba dar blogiau- baimėje, gi mokiniai, bijantys provokuoti mokytojus, praranda progą išmokti daugiau.
Akivaizdūs dalykai, vargu bau ar galintys išprovokuoti kokį provokuojantį Tamstos veiksmą. Bet gi va, skaitai. Galėsi bent jau drąsiai ir anonimiškai pakomentuoti ar pasidalinti vertinga įžvalga Feisbuke.
Faktas, kad verta (iš)provokuoti bent jau save. Nuolat. Lengviausia- juk esi visada čia, su savim. Lyg ir pažįstami, ar ne. Iššūkiu gali būti tik tai, kad provokuodamas save rizikuoji "prarasti veidą" ... pirmiausia prieš save, ir jei tai suvoki kaip riziką, žinoma- verčiau nerizikuoti. Negi varginsies sužinoti, kad tiek daug dalykų tau dar nepavyktų, ar kaip galėtum dar gudriau susimauti- logiška, geriau nė nemėginti. Ir nepradėti. Nes tik provokuojantys save, perfrazuokime Seth'ą Godin'ą, "pradeda ir pradeda, kol baigia".
Viską.
Mokymuose dabar mokome ir Frank Farelly "Provokacinės terapijos" - vai kokia veiksminga alternatyva tradiciniams dažnai neįgaliems "išklausymams", "paguodai", "supratimui" ar net "klasikinėms pardavimo technikoms". Esmė- drąsiai priversti "klientą" suvokti savo paties puoselėjamų apribojimų absurdiškumą, ar iššaukti stiprias gynybines reakcijas, kartais- net sukrėsti žmogų, kad galų gale leistų sau suvokti daug "strigdančių" dalykų kitaip.
"Provokuotojas" šiose sesijose visada improvizuoja, akimirksniu įvertina "kliento" reakcijas ir jas hiperbolizuoja, arba sumenkina ir net atvirai pašiepia. Jei, tarkim, koks perdėm drovus pilietis, visaip "manifestuojantis" savo drovumą (kuris, kaip tyčia, dažnai rodo itin sureikšmintą... susireikšminimą) pakliūna į provokuotojo rankas, jam neverta tikėtis, kad bus išklausytas ir tradiciškai paguostas. O ne.
Įvyks priešingai: provokatorius geriausiu atveju pašieps tariamą drovumą - "tai ko gi nesidrovi man pasakoti?", tačiau labiau tikėtina, kad čiups jautį už ragų: "tavim dėtas, aš ne tik drovėčiausi. Aš apskritai slėpčiausi kur nors miške. Gal bunkeryje? Tave reikėtų į karantiną, izoliuoti ir tiek. Kada nors veidrodyje save matei? Beje, ar numanai, kad Lietuvoje egzistuoja odontologai? O šitą savo mekenantį balsą kada iš šalies girdėjai? Beje, slogą reikia gydytis. Gal tada pagaliau užuostum, kokius tyrus aromatus skleidi, ir išsižiojęs, ir užsičiaupęs.. Negi aš pirmas tau pranešu, kad esi tiesiog atgrasus tipas?" ...ir taip, negailestingai, toliau. Jei tokia arši provokacija įvykdoma netikėtai, darnoje su pašnekovu, efektas dažnai galų gale- ypač jei provokacija taikli ir vykusi- po neigimo, sąmyšio, gynybos virsta postūmiu "drovuoliui" suvokti, kaip gi viskas yra ar gali būti iš tikrųjų, kur jis gerokai "sutirština spalvas" ir net pasijuokti iš savo "bėdos".
Supranti, kur vedu?
Jei tu irgi iš tų, kurie bijo būti provokuojami, ir yra pasiryžę visą gyvenimą tobulinti savo taip niekad ir neprovokuotą, metų metus puikiai lavintą įgūdį, pvz. sėdėti, tobulai sėdėti, ilgai sėdėti, meistriškai atsisėsti ir sėdėti, sustingti, išdribti ir vis kažko laukti- nebeskaityk toliau.
Nes neduok Die, išprovokuosiu.
Imti ir padaryti kažką naujo, netikėto, nepatogaus ir prarasti savo taip ilgai puoselėtą ir brangintą veidą. Paskelbti sau rizikingą iššūkį. Atlikti atgrasų, ir tiek atidėliotą darbą. Pasakyti kai kam nemalonią tiesą. Pasiruošti išgirsti, kas sakoma pačiam. Leptelti nesąmonę. Užkalbinti nepažįstamą. Pasielgti keistai. Padaryti klaidą, tada kitą klaidą, tada dar dešimt, ar n klaidų iš eilės ir žygiuoti toliau. Ne kaip niekur nieko, bet tiesiog- žygiuoti. Pradėti, ir pradėti, ir vėl pradėti, ir jei dar nepavyksta- vėl pradėti.
Tada visai nesvarbu, kas- juo labiau pats manai- esi. Daug svarbiau- ką gi veiki? Aš, pavyzdžiui, tikrai ne rašytojas. Ne žurnalistas. Ne skiltininkas. Ne mokytojas. Ne tinklaraštininkas. Ne filosofas. Ne psichologas. Ne verslininkas. Ne ekspertas. Nevykėlis? Gali būti. Ir ką? Ogi nieko. Darau, ką, mano manymu, verta daryti. Albert Einstein nebuvo "mokslininkas" per se- dirbo patentų biure. Maironis buvo kunigas. Michelangelo nemanė esąs tapytojas. Fritz Perls, niekaip negavės psichoterapeuto licenzijos JAV, sukūrė savo - Gestalto -terapiją. Richard'ą Bransoną mama, dar nesulaukusį 5-erių, "išmesdavo" kitame Londono gale, kad savarankiškai grįžtų namo pats. Kokius apibendrinimus jis padarė?
Atsimeni "Prisukamą apelsiną"? Jo autorius, tuo metu mokytoju dirbęs Anthony Burghes, netikėtai sužinojęs, kad gyventi jam liko staiga nedaug (rimta provokacija- buvo diagnozuotas smegenų auglys), puolė rašyti kaip pamišęs, norėdamas, kad alkoholikei žmonai po jo mirties liktų bent kažkokie honorarai. Per metus parašęs penkis romanus, ir pagaliau sužinojęs, kad diagnozė nebuvo teisinga, tokiu pat intensyvumu kūrė ir toliau- be daugybės romanų, kritinių straipsnių, vertimų ir esė paliko dar ir daugiau nei 200 muzikos kūrinių- ir operų, ir operečių, ir net simfonijų.
Be provokacijų- niekaip. Jei neprovokuosi, provokuos tave.
Ir tai yra puiku. Leiskis provokuojamas.
Kapitaliai išprovokuosi provokuojančius.
# 9 Žemiau bambos
"Kaip nuostabu! Kaip nuostabu! Viskas yra tobula, taip, kaip yra!" - Siddhartha Gautama "Jis yra žmogus, kuriam neįmanoma įtikti, nes jis niekad neįtinka sau"- Goethe
Žemiau bambos?
Šneka ne apie tai, kuo ten, žemiau, dosniai esame apdovanoti. (Nors žiū, kaip veržliai žemiau bambos šiandien veržiasi plastinė chirurgija- tiek žmonių įkvepia pornostandartai).
Šneka apie tai, kaip šokinėsim. Logiška: jei liaudies išmintis byloja, kad negali iššokti aukščiau bambos, no problem, šok žemiau.
Kažkada Derren'as Brownas rašė, kad poetams, patyrusiems "writters block"- verskime kaip "įkvėpimo stoką"- veiksmingiausias patarimas labai paprastas: pažeminkit standartus. Nesiekite tobulumo. Dings įtampa, imsite rašyti daugiau. Ne Sheakspeare sonetus, ir ne šedevrus, bet savaip- nes galų gale, to ir siekiate.
Visuotinio tobulybės kulto laikais - tobula idėja. Juolab, kad tobulybės standartai chimeriškai nuolat keičiasi ir yra kaip niekados iki šiol masiškai transliuojami, primetami ir vertinami. Pasižiūri- tiek žmonių aplinkui krenta kaip musės, kompulsyviai besiekdami tobulos šeimos, karjeros, verslo, tobulų vaikų, išvaizdos, pomėgių, aplinkos, namų, kelionių ir t.t., nesuvokdami, kad taip savo ar ne savo noru tapę perfekcionistais- tuo pačiu ir negailestingais vertintojais, iliuzinių standartų propaguotojais- niekaip negalės suvokti dalykų tokiais, kokie jie, nuostabiai, yra.
Kokie gi?
Tobuli.
Jei prisipiltum stiklainį tyro vandens, ir, taip žmogiškai, norėdamas šiek tiek dalykus patobulinti, įvarvintum dar ir kokio vyšnių sirupo, gautum "tobulesnį" vandenį, ar ne?
Ne.
Gautum gėrimą, kurį galėtum drąsiai pavadinti "Justiniškių vyšnia", ar "Pašilaičių cherrio"- priklausomai nuo Tamstos gyvenvietės, ta pačia rinkodaros dvasia, kaip Birštono ar gruziniški vandenys, bet vanduo liktų- kaip ir buvo- tobulas. Geriausias, optimaliausias, vienintelis toks, koks yra, vanduo. Nesvarbu, kad jame rastume dar ir dinozaurų šlapimo pėdsakų, ar kokio Chingischano seilių molekulių- kito vandens šioje planetoje nėra, ir, kiek žinai, nežada būti. Pastovės stiklainyje ramiai, ir esatis paims viršų- sirupas atsiskirs, vanduo, tobulas, liks... Toks. Nebedrumsčiamas.
Taip, alegoriškai, ir mes. Kad ir kaip tobulinsi savo esatį, esatis tobula, tyra...tarp minčių, idėjų, tikėjimų ir įvairiausių prasmes praradusių žodžių, ji yra, ir tiek. Drumsk nedrumstęs, tobulink netobulinęs. Sirupai vandens negerina.
Jei tiek suvoki, nebesispirsi kompulsyviai šokti aukščiau bambos. Kam? Nebegaruosi tiek ir dėl dalykų žemiau bambos. Už bambos. Prieš bambą.
Nes nenumaldomas tobulumo siekis, laimei, yra tobulai netobulas: nesugebėdamas suvokti šios akimirkos absoliutumo ir tobulybės, lygindamas dalykus, kokie jie yra, su tokiais, kokie jie "turėtų" būti, niekaip nesuvoksi ir kitos. Ir dar kitos, ir milijonų kitų, kol, kaip ta amžiais alkana budistinė dvasia, Preta, milžinišku pilvu ir šiaudo storio kaklu, tapsi terminaliai nebepatenkinamu. Kartais- lemtingai: žiū, kiek žmonių nusprendžia pasitraukti iš šio pasaulio tik todėl, kad kažkas, ir ypač jie, pačių subjektyvia nuomone, "neatitiko" tam tikrų lūkesčių ar standartų. Ironiška, nes tai absoliutus = tobulas sprendimas (jo gi daugiau nepatobulinsi) netobulumo problemoms spręsti.
Kas gi yra "tobula"?
Pasikartokim: tai, kas negali būti patobulinta.
Jei taip, logiška teigti, kad visa, kas yra dabar, ir yra tobula- nes niekaip negali būti patobulinta DABAR. Faktas, kad galime siekti "geresnių" variantų, planuoti "šviesesnę ateitį", veikti ir keisti dalykus- ir tai nepakartojama mūsų, gyvųjų privilegija- šios paprastos įžvalgos niekaip neveikia: su realybe, kad ir kaip norėtum, nepasiginčysi. Ji tiesiog yra, dabar, tokia, kokia yra. Per vėlu ją tobulinti, ji negali būti šią akimirką "geresnė" ar dar tobulesnė, vadinasi...viskas, kas yra, yra. Tobula. Ne teoriškai, o praktiškai, dabar.
Kaip tobulai viskas palengvėja, tai suvokus, a?
Prieš veik šešerius metus Washington'o DC metro vidury baltos dienos išdygo smuikininkas ir lyg niekur nieko ėmė griežti Bachą. Performansas tęsėsi valandą, vos keli žmonės atkreipė dėmesį į maestro, ir nors pro jį praėjo beveik 2000 žmonių, tik vaikai susidomėdavo. Tačiau ir juos tėvai netrukus nusitempdavo.
Po performanso niekas neplojo ir nesustojo, bendras vaizdas buvo toks, tarsi nieko ir neįvyko. Per tą valandą į smuikininko "kepurę" įbyrėjo 32 doleriai, atrodytų, visai neblogai- daugiau, nei vidutinis atlyginimas JAV, tačiau Joshua Bell, vienas iš garsiausių smuikininkų pasaulyje kartu su "Washington Post" surengęs šį socialinį eksperimentą, net nesiekė uždirbti.
Buvo siekta visai ko kito: suprasti, kaip į šį pasirodymą bus reaguota, jei jis bus surengtas incognito, nemokamai ir viešai. Joshua atliko 6 iš įspūdingiausių, sudėtingų J.S. Bacho kūrinių smuikui- tuos pačius, kuriuos jis atlieka sausakimšose prestižinėse salėse, rafinuotai, puikų skonį turinčiai auditorijai, kuri mielai pakloja bent po 100 dolerių bilietams. Net smuikas buvo tas pats- unikalus, veik 4 milijonus dolerių kainuojantis instrumentas.
Ir?
Negi turėčiau dabar tiesmukiškai moralizuoti, tiek laiko čia prakalbėjęs apie provokacijas?
Kai kam viskas jau aišku: būdamas ten, Washington'o DC metro 2007-aisias, būtum išgirdęs Bach'ą, atliekamą virtuozo Joshua Bell ir sutaupęs bent šimtą dolerių.
(c)Vidas Jankauskas, 2006-2012. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
