Jei nepakeisite savo nuostatų, jūsų gyvenimas liks toks amžinai. Ar tai gera naujiena? ~ William Somerset Maugham
55	Mėsa ir bulvės nedera

Kad įbristi į skolas, reikia ne mažiau fantazijos, nei kad uždirbti – Leonard Orr

Niekada nemirčiau už savo įsitikinimus- nes jie gali būti neteisingi – Bertrand Russel

Dabar, kai skaitote šiuos žodžius, nedirbate. Nes skaitote šiuos žodžius. Šaunu. Tikėtina, kad dabar nemiegate, nebėgiojate ir nevairuojate, tad surenkime mažą eksperimentą, kurį daugelis išmokome dar vaikystėje. Pasikvieskite kolegą, ar draugą, ar atžalą, ir paprašykite jo atsistoti, ištiesti vieną ranką ir tiesiog laikyti ją ištiestą.

Neaiškinkite visos eksperimento esmės. Jei pasikvietėte Vardį Bepavardį (na va, net bijau rašyti Joną Jonaitį ar Petrą Petraitį- po to teismuose užtampys), paprasčiausiai pasiaiškinkime, kuo jis tiki. Tiesiog pasakykite Vardžiui Bepavardžiui, kad surengsite mažą eksperimentą. Jam tereikia stipriai  laikyti ištiestą ranką, o jūs ją vis spustelsite žemyn, po kiekvieno teiginio, kurį pasakysite. Vertinsite, kokia jėga jums tai reikia padaryti. Nieko asmeniško, jokių paslapčių ar intymių temų, gerai?. Lai Vardis Bepavardis atsipalaiduoja ir tiesiog mėgaujasi paprastu, vaikišku, bet įtikinančiu eksperimentu.

Pradedam. Sakote teiginius, kurie, tikėtina, yra tiesa jūsų eksperimento dalyviui, iš karto po to spustelite jo ištiestą ranką žemyn ir po kiekvieno spustelėjimo įsitikinate- žinoma, kad subjektyviai- kokia jėga jis priešinasi. Tikslas labai paprastas- noriu, kad įsitikintumėte, jog teiginiai, kurie nėra tiesa Vardžiui Bepavardžiui, akivaizdžiai susilpnina jo pasipriešinimą.

Taigi:

-Tavo vardas Vardis....(spust)....Tavo pavardė Bepavardis....(spust)...Tu gyveni X gatvėje...(spust)...esi vyras...(spust)....tavo vardas Vardis....(spust)...tavo pavardė Kūlverstukauskas...(spust)- turėtumėte pajausti akivaizdžiai mažesnį pasipriešinimą, ypač jei visi klausimai buvo užduodami nuosekliai, ir paskutinis buvo nuosekliai...netikėtas.

Įsitikinote? Šis šaunus ir išties vaikiškas eksperimentas nėra tik žaidimas. Štai Psych-K metodo kūrėjai (amerikietis biologas dr. Bruce Lipton ir jo kolega Robert Williams) teigia, kad panašiai galima įsitikinti,  kurios Vardžio Bepavardžio nuostatos ir įsitikinimai yra palaikomi pasąmonės, o kurie- ne; pavyzdžiui: ką Vardis Bepavardis galvoja apie pinigus, turtą, uždarbį etc.? (nes tai, kuo jis net nesąmoningai tiki, galvodamas apie pinigus ar jų reikšmę jam, sutikite, nulemia jo elgesį). Tad jei Vardis Bepavardis silpniau reaguos į teiginius „Būti turtingu yra gerai“, „Aš vertas turėti tiek pinigų, kiek man reikia“- voila, tai ir yra nuostatos, kuriomis netikėdamas jis ir neuždirba tiek, kiek galėtų. Tas pat galioja jo savimonei, supratimui apie „sėkmę“ , pasaulio suvokimui ir tūkstančiams kitų nuostatų kategorijų.

Tyrėjai Harwarde panašiu principu sukūrė ir IAT (Implicit Association Test) metodą, kuris tiria nuostatas kur kas objektyviau- čia kompiuteris reaguoja į sekundės dalių skirtumus tarp reakcijos į įvarius pateiktus teiginius. Rezultatai- nuoseklūs ir tinkamai atkartoti kitų tyrėjų- patvirtina tą patį: mes dažnai net patys nesuvokiame, kuo iš tikrųjų tikime. Teigiantys, kad neturi neigiamų išankstinių nuostatų prieš juodaodžius, seksualines mažumas, storulius ir t.t. amerikiečiai po IAT testo dažnai supranta, kad netiki tuo, kuo teigia, kad tiki.

Tad neretai veidmainiaujame patys sau- nes, anot dr. Leonardo Orr, „Ką galvotojas sugalvos, tą įrodytojas įrodys“. (Whatever the Thinker thinks, the Prover proves“ ). Jei raminame save, kad nepersivalgome, ar kad sverdami 80 kg virš „normos“ esame „tiesiog daug gero žmogaus“,  rasime tūkstančius įrodymų, kad taip ir yra. Jei tikime, kad šefas yra niekšas, tuo įsitikinsime kasdien. Jei manome, kad greitai mirsime, netruksime pastebėti, kad visi kraujo tyrimai tik blogėja. Nueikite į vakarėlį, galvodami, kad jūs panašūs į beždžionę (nes kažkas pakeliui nepagailėjo komplimento), ir...jausitės klaikiai, tuo dar kartą sau patvirtindami, kad esate primatai. Tačiau jei pakeliui į vakarėlį atsitiks priešingai, ir kažkas išties kilstels jūsų savimonę, sukuždėjęs „kaip muzika skambančius žodžius“ apie jūsų išorę- tiesiog stebėsitės savo populiarumu. Tai, kuo mes tikime- ypač kuo nesąmoningai tikime- formuoja mūsų „realybės tunelį“ (Roberto Wilsono terminas) ir atitinkamai filtruoja, iškraipo ar atmeta iš išorės ir vidaus patenkančia informaciją. Tad būtent mūsų giliausi įsitikinimai ir nuostatos dažnai lemia, ką veiksime, kuo tapsime, su kuo gyvensime, ir kaip gyvensime. Jei man visa gyvenimą kalta į galvą, kad pinigai, iš esmės, yra blogis, nelaimių šaltinis ir prievartos įrankis, aš niekados negalėsiu pakeisti savo elgesio, ir net mąstymo įpročių tiek, kiek verta, kad uždirbčiau tiek, kiek man reikia. Tačiau jei, eksperimento dėlei, savo vidiniuose apmąstymuose vietoj žodžio „pinigai“ formų naudosiu, pavyzdžiui, „servetėlės“, ar „tualetinis popierius“, daugelis mano nuostatų taps jei ne komiškomis, tai bent ne tokiomis tvirtomis:

• Per daug tualetinio popieriaus neša nelaimes;
• Tualetinis popierius keičia žmones;
• Tualetinis popierius yra blogio šaltinis;
• Laimė ne tualetiniame popieriuje  ir t.t

Žinoma, kad ne. Jei kaupiate per daug tualetinio popieriaus ir jis užima visas jūsų mintis, galbūt sergate tualetinio popieriaus manija (beje, pažinojau žmogų, kuris negalėjo gyventi be daug tualetinio popieriaus. Jo namuose tualetinis buvo visur- po lova, virš lovos, virtuvėje, svetainėje ir miegamajame, dideliuose didmeninės prekybos pakuose. Maža to, jis slėpdavo tualetinį popierių atsargai, ir dažnai pamiršdavo, kur). Verta nueiti į seminarą „kaip per 7 metus užsidirbti tiek tualetinio popieriaus, kad turėtumėte bent milijoną ritinėlių“, bet dar geriau yra pasirūpinti, kad šios gėrybės jūs turite į valias ten, kur jos reikia. Ir tiek.

Man teko daugiau nei 10 metų dirbti su tūkstančiais žmonių, kurie vis negalėjo patikėti, kad jie „gali“. Mano galva, šis išlavintas bejėgiškumas yra 19 amžiaus reliktas (masinės industrializacijos eroje reikėjo vergų), tiesiog nuostatų sistema, kurią sėkmingai diegė ir sovietų ideologai. Vienas iš būdų greitai išjudinti žmones ir leisti jiems patikėti, kad jie „gali“- įvairūs motyvaciniai seminarai, korporacinės šventės ir festivaliai, kuriuose tikimąsi per trumpą laiką pažadinti dalyvių pasitikėjimą savimi. Tačiau.

Ko išmoksite populiariausiuose motyvacijos mokymuose?

Turinio čia nedaug. Yra apsėstų vaikščiojimo per karštas anglis manija, bet tai, kad jūs jau 12 kartų sėkmingai perėjote per karštas anglis, ir gavote daug diplomėlių, neįrodo, kad nesate asilas. Motyvacijos mokymai yra skirti tiems, kurie tiki, kad tik motyvacijos mokymai juos motyvuos- ką galvotojas galvoja, tą įrodytojas įrodo. Yra žmonių, kurie nebegali gyventi be motyvacinių knygų, seminarų ir šou, ir tai gera naujiena tokių seminarų rengėjams, tačiau, antra vertus, vietoje to, kad eičiau per karštas anglis, mieliau pasėdėčiau kaip elgeta kur nors tikrai viešoje (= pinigingoje) vietoje: ir pinigų užsidirbčiau, ir „save įveikčiau“, ir įsitikinčiau, kad žmonės linkę padėti- net man, apsimetėliui.

Motyvaciniai seminarai ir dabar taip populiarios motyvuojančios knygos apie pasąmonės galias iš esmės veikia taip pat: keičia nuostatas ir įstikinimus. Vienintelis skirtumas tarp tokį patį išsilavinimą ir net charakterį turinčių puikaus ir ne tokio puikaus darbuotojo profesine prasme tėra vienas- pirmasis tiki, kad daug gali, antrasis- ne. Pirmasis tiki, kad daug kas įmanoma, antrasis-  ne.

Ir pirmasis, ir antrasis haliucinuoja. Būtent jų nuostatos lemia, kuris bus labiau motyvuotas veikti, ir kuri haliucinacija labiau įtikinanti. Banalios tiesos? Žinoma. Visi žinome, ką verta daryti, bet nedaugelis tai daro: daugiau judėti, sveikai gyventi, padėti kitiems ir .t.t. Nepakeitę esminių nuostatų, niekad ir nedarysime, ką verta daryti. Tad jei nenorite svilintis kojų bėgiodami per žarijas, ar kartu su kitu tūkstančiu daug sumokėjusių bendraminčių skanduoti „aš galiu!” ir dalyvauti masiniuose glėbesčiavimuose, štai keletas minčių apie nuostatas- dažniausiai užtenka apie jas tik tiek ir pagalvoti, kad suvoktume, jog galime jas sėkmingai pakeisti patys.

Nuostatų reliatyvumas

Visuose reikaluose yra sveikas dalykas laikas nuo laiko perklausti tai, ką iki šiol laikėte tiesa - Bertrand Russel

Verta pradėti būtent nuo šios įžvalgos, nes suvokimas, kad a) nuostatas galima pasirinkti, ir b) kad jų naudingumas priklauso nuo konteksto, c) jos bet kuriuo atveju dažnai  keičiasi yra daug veiksmingesnis, nei įkyrus užsispyrimas kaip avinui siekti tikslo ir vėliau apgailestauti.

Kaip šiandien jums atrodo pasaulis? Kaip suvokiate save, ir savo vaidmenį šią minutę? Kas jūs dabar? Užtenka keleto minučių, kad, ramiai pabuvę, imtume suvokti, kokius jausmus mums kelia paprastas buvimas. Jaučiame savo kūną, jaučiame aplinką, matome, ką matome, ir suvokiame pasaulį taip, kaip jį suvokiame dabar. Šioje homeostazėje pasaulis mums atrodo taip, kaip jis atrodo, ir mes kuriame atitinkamus ateities planus, vertiname, kažką mėgstame, kažko nemėgstame, kažkuo didžiuojamės, kažko gėdijamės, kažką mylime, kažko nekenčiame ir t.t.

Bet sekundei suvokime save pasaulyje ir pasaulį savyje kitaip. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad jums jau dvi savaites, kaip...užkietėjo viduriai. Ar kažkas „įkalė“ mėlynę po akim. O gal sužinojote, kad tuoj būsite paaukštinti. Ar įsimylėjote. Ir? Pasaulis kitoks? Planai kitokie? Kas svarbu, o kas mažiau svarbu? Būtent. Mūsų suvokimas keičiasi kas sekundę, ir dar greičiau, tariamoji sąmonės homeostazė priklauso nuo begalės išorinių ir vidinių faktorių, ir akivaizdu viena- alkanas, nemiegojęs, pavargęs, arba priešingai, išsikvatojęs ar pasportavęs ar ką tik iš geros pirties išėjęs individas pasaulį suvoks nevienodai. Bet dabar ne apie tai- ir ne apie paprastus būdus jaustis gerai be jokios priežasties, kurie, atitinkamai, leidžia suvokti pasaulį veržliau ir plačiau.

Dabar apie tai, kad dauguma mūsų nuostatų, ir įsitikinimų yra  reliatyvūs, ir  linkę keistis. Kažkada kiekvienas mūsų nors kartą didžiavosi, pridėjęs į kelnes (net ir sauskelnių nebuvo), o dabar daugeliui tai būtų tikra tragedija. Kažkada rūmų juokdariai vilkėdavo specialius kostiumus  (suprask: jam viskas leista), dabar jie tampa politikais. Vienas amerikietis psichologas man kartą pasakė, kad  priklausomybės problemų per se nėra: dauguma žmonių ir rūkymo, ir alkoholio, ir kitų narkotikų atsisako patys, tik... truputį per vėlai. Mums visiems visai neseniai atrodė, kad tas ar tas neįmanoma, ar nepriimtina, žiū- o šiandien tai norma. Netgi nuostata, kad esame be išankstinių nuostatų ar su „teisingom“ nuostatom, ilgainiui pasikeis. Verta suvokti, kad kiekvienas teiginys – „X yra gerai“ arba „Y yra raudonas“ teisingas tik tada, kai priduriame, kad „man dabar atrodo, kad X yra geras, o Y yra raudonas“. Paprasta. Tad jei individui X dabar atrodo, kad „tai yra įmanoma“, o „tai yra neįmanoma“, teverta prisiminti, jog a). X nusprendė tuo patikėti; b) X tiki, kad tai jam dabar naudinga c) šios nuostatos keisis.

Daugelio žmonių nuostatos yra nenuoseklios

Ir prieštarauja viena kitai. Aš nekalbu apie elementarias logikos laidas- pavyzdžiui: jei aš smarkiai dirbsiu, užsidirbsiu daug pinigų. Todėl: jei smarkiai nedirbsiu, pinigų neuždirbsiu. Logiška? Ne. Nes tai tas pats, kaip sakyti: „Jei užmesiu meškerę toliau, pagausiu didelę žuvį. Jei neužmesiu meškerės toliau, didelės žuvies nepagausiu.“ Kodėl ne? Didelių žuvų gali būti visur.  

Aš kalbu apie mąstymo, ir nuostatų nenuoseklumus, kuriais daugybė žmonių vadovaujasi visą gyvenimą, ir taip ir numiršta, nesupratę, kur šuo pakastas.

Štai politikai. Prieš rinkimus žada iš esmės išspręsti transporto grūsčių problemą tiesdami naujus kelius ir tiltus sostinėje. Bet net ekonomikos studentas pastebėtų, kad tušti keliai yra stulbinančiai neefektyvi perspektyva, nes elementariai neekonomiška tiesti tiek naujų kelių, kad grūsčių nebūtų visai. (Tai buvo įmanoma tik sovietiniais laikais, kai magistralės buvo tiesiamos ir kaip strateginiai objektai naikintuvams nutūpti, o ne kaip transporto arterijos).

Britų filosofai Julian Baggini ir Jeremy Stangroom apklausė daugiau nei 80.000 žmonių, surengę jiems nuostatų testus, ir įsitikino, kad daugumos žmonių vertybės ir nuostatos prieštarauja viena kitai (jų tyrime- bent 4 iš 30 tikrintų).

Štai keleto prieštaravimų pavyzdžiai: dauguma apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad
„Objektyvūs moralės standartai neegzistuoja, moralės vertinimai tėra tam tikrų kultūrų vertybių išraiška“. Tačiau daugiau nei pusė pasirinkusių šį atsakymą taip pat sutiko su teiginiu, kad „genocidas yra žmogaus sugebėjimo daryti bloga išraiška“. Akivaizdus prieštaravimas- nes pirmoji nuostata teigia, kad smerkiantieji genocidą iš esmės nėra „geresni“, nei jo nesmerkiantys. Dar aštresni prieštaravimai kyla, tikint į „absoliučios tiesos“ nebuvimą ir tuo pat metu smerkiant holokaustą, pripažinus, kad yra „visagalis, visur esantis ir visus mylintis Dievas“ ir tuo pat metu smerkiant bet ką, kas leidžia „bejėgiams kūdikėliams kentėti“. Dauguma mūsų tiki, „kad žmogaus gyvybės kaina neišmatuojama- niekas neturėtų taupyti, jei kalba eina apie gyvybės išgelbėjimą“, tačiau visiškai nesutinka gelbėti gyvybes patys- kad ir mokėdami didesnius mokesčius ar aukodami. Net jei tūkstančiai tėvynainių aukoja per TV parodytoms žemės drebėjimo aukoms kažkur kitame pasaulio krašte, mažai kas prisimena, kad ne mažiau žmonių banaliai, kaip musės, miršta būtent čia, šalia mūsų, negaudami pinigų svarbiai operacijai, vaistams, ar tiesiog vietos ligoninėje. Mes tikime, kad „ kiekvienas žmogus turi saugoti gamtą ir be reikalo jos nežaloti siekdamas savo tikslų“, bet dauguma mūsų nesutinka keliauti be automobilio.

Tokių prieštaravimų- begalė, ir tai norma. Mes esame tai, kuo mes tikime, ir naivu (ir net siaubinga) būtų tikėtis, kad visi galvotume vienodai, ir „teisingai“. Kažkas tiki, kad žydai yra blogio šaltinis, kažkas tiki, kad mėsa su bulvėmis nedera, kažkas mano, kad mušti vaikų nevalia, o kažkas tiki, kad būtent griežtas auklėjimas padaro žmogų žmogumi. Kažkas mano, kad mirties bausmė veiksminga (kurgi ne- jei gerai atlikta), o kažkas tiki, kad dantų rakinėjimas po valgio yra blogo tono ženklas. Kažkas mano, kad jis nevykėlis, kažkas mano, kad jis genijus. Clintas Eastwoodas kartą pasakė- „nuomonės- kaip užpakalio skylės, visi turi bent vieną“. Ir teisingą.

Bet. Man smalsu, kas atsitiktų, jei laikas nuo laiko mes patys, savo noru, o ne nelaimių ir krizių prislėgti, „audituotume“ savo nuostatas, ar net padarytume tai veiksmingu įpročiu. Nes gali pragyventi visą gyvenimą, grauždamasis ir stresuodamas dėl to, kad sutuoktinis į vietą nepasideda kojinių; antra vertus, ko vertas gyvenimas bute, kuriame sutuoktinio kojinės visada vietoje, bet jo nebėra?

Nes dar vienas svarbus dalykas, kurį dažnai pamirštame, toks.

Mes negalime visko žinoti

Todėl mūsų nuostatos niekados nebus 100 procentų teisingos, nes niekados neturėsime visos informacijos. Dažniausiai neturime nė trečdalio reikalingos informacijos, kad patikėtume, jog  „X yra taip“. Ačiū Gödeliui, ir daugybei mąstytojų iki jo, padėjusiems bent daliai mūsų suvokti, kad bet kuri taisyklių besilaikanti simbolių sistema yra nepajėgi apibūdinti visko. Nes mes mąstome simboliais, kurie tik simbolizuoja realybę, bet nėra realybė. Tad anksčiau ar vėliau, pakliūsime į spąstus, kad ir tokius:

1. Žemiau esantis teiginys yra teisingas.
2. Aukščiau esantis teiginys yra neteisingas.

Maža to, sunkiai mokame mąstyti kitaip, bet tik pastebėti „nuoseklumus“ arba „raštus“ ir juos asocijuoti. Tai mums būtina, kad galėtume interpretuoti begalę informacijos, kurią gauname kiekvieną sekundę. Net IQ testai remiasi mūsų sugebėjimu įžvelgti nuoseklumus ir sekas: papildykite seką- 2, 4, 16 ...kas logiškai turėtų būti toliau? Lengva. Bet po 16 gali būti ir vėl 2. Arba 0. Įsivaizduokite, kad esate mažulytis žmogeliukas, einantis per pievelę. Mažesnis net už žolę. Einate, einate, ir matote- žolės aukštis svyruoja nuo 8 iki 12 cm. Paėję kelis metrus, jau turite pakankamai duomenų, kad galėtumėte rašyti ne vieną mokslinį darbą, kuriame autoritetingai galėtumėte tvirtinti daug dalykų apie žolę- jos aukštį, pasiskirstymą, tankį, spalvas etc. Kol vieną dieną, paėję kiek toliau, atsitrenksite į kelmą. Ar sportbatį. Ar medį. Reikės viską rašyti iš naujo.

Nassim Taleb, parašęs „The Black Swan: The Impact Of The Highly Imporbable“, tokius kelmus vadina „juodosiomis gulbėmis“. Tai dalykai ar įvykiai, kurių neįmanoma numatyti, bet jie įvyksta, sukeldami milžiniškas pasekmes, o tada mes skubame juos paaiškinti, bandydami sukurti įspūdį, kad jie buvo numatomi. Ne. Nei rugsėjo 11, nei Harris Potteris, nei Google sėkmė, nei didžiausios akcijų biržų griūtys nebuvo numatytos, galų gale, nė viena avarija keliuose nėra planuojama, bet įvyksta. Ir vyks. Mes iki šiol net oro neišmokome prognozuoti gerai, tad didžioji dalis ateities, ypač tolimesnės ateities strateginių prognozių yra apgailėtinai netikslios. Jei būtų priešingai, „Nokia“ iki šiol gamintų padangas ir botus sovietų armijai.

Tad verta būti pakankamai įsitikinusiu, kad esi neįsitikinęs, idant sugebėtum suvokti, jog pats, anot Nassim Taleb, esi tikra „juodoji gulbė“, beprecedentis atsitiktinumas- nes „protingai“ prognozuojant, nei tu, nei aš, nei ši planeta, nei šis rašinys neturėjo atsirasti.

Dar daugiau. Būtent nenuspėjami atsitiktinumai- visai kaip elektronų neapibrėžtumas kvantiniu lygiu, anot Rogerio Penrose,  ir daro mus sąmoningais žmonėmis, nes taisyklių besilaikanti sistema (kad ir galingiausias kompiuteris) niekada, pagal Gödelio teoremą, nesugebės išrasti simbolių sistemos, tokios, kaip, pvz. matematika. Šiandien, matuodami neuronų tinklų energijos ir aktyvumo lygius, mokslininkai įsitikino, kad aktyviausi tinklai geba regzti netikėčiausias asociacijas, t.y. iš didžiausios entropijos atrasti naujus junginius, t. y. pamatyti, ko kiti dar nemato (genijų bruožas). Tačiau jei tinklai aktyvuojami dar labiau, entropijos- ir atsitiktinių kombinacijų skaičius tampa toks, kad žmogų nuo manijos ar psichozės gelbsti tik ličio dozė.

Būtent klaidos, nenumatyti atsitiktinumai ir kitokios „juodosios gulbės“ leido atsirasti sacharinui, LSD, antibiotikams ir  kitiems visą žmonijos istoriją pakeitusiems dalykams. Labai nedaug kas prognozavo, kad Sovietų sąjunga žlugs- atsimenu 1988 skaitytą tuo metu populiarą Roberto Beckmano knygą „Into The Upwave“, kurioje šis britų ekonomistas Sovietų sąjungą vadino „alkanu kovotoju, kuris kovos geriausiai“ ir prognozavo jai nerealiai geras perspektyvas. Bet kovotojas netrukus sugriuvo kaip molio Motiejus, ir jei būtų buvę taip, kaip prognozavo Beckmanas, dar iki šiol vienas kitą vadintume „draugais“.

Ką tai reiškia man?
Patriotizmas yra pasiryžimas užmušti arba būti užmuštam dėl trivialių priežasčių- Bertand Russel

Ogi tai, kad nėra to blogo, kad neišeitų į gerą. Juk kaip dažnai pamirštame, kad mes gimstame.... tobuli. Pamirštame, kad turime idealias sąlygas augti- jei tik patys jų nesugadiname, maža to, turime visus šansus iki gyvenimo pabaigos ne tik išlikti tobulais, bet žengti dar toliau, jei tik nepasiduosime kitų, o ir mūsų pačių kuriamiems sapnams ir fantomams. Mano galva, didžiausia šių dienų žmogaus problema- noras gyventi pagal kitų lūkesčius. Gyventi taip, kaip moko jo organizacija, valdžia, kolegos, draugai, šeima, tėvai, žurnalai, internetas ir televizija. Dar sunkiau, jei šiuos lūkesčius bandoma išpildyti remiantis 19 a. ar dar senesnėmis nuostatomis, kurios šiandien nebeteko prasmės. Štai kad ir agresyviosios krikščionybės vertybės- paradoksas savaime, kaip ir karo kapelionai (einu žudyti su Dievo palaiminimu- ar ne patetiška?), kurias importuojame iš JAV (a la „arba tu su mumis, arba tu prieš mus“). Jos jau savaime programuoja begales konfliktų- ne tik terorizmą, Irako karą ir nuolatinius „saugumo rūpesčius“, bet ir infantilišką tikėjimo suvokimą. Ar žinojote, kad neseniai amerikietiškame „WallMart‘e“ pradėtos pardavinėti Barbės dydžio biblijinių figūrų lėlės? Taip taip, yra ir Jėzus, ir Marija, ir  apaštalai, maža to, jie kalba- Jėzus sodriu tonu burbena 10 Dievo įsakymų. Tad jei aš esu amerikietis pyplys, kuriam gero norintys tėvai nupirko žaislinį Jėzų, vardinantį man Dievo įsakymus tol, kol veikia baterijos („Duracell“, dešimt kart ilgiau, huh?), aš išaugsiu su kiek kitom nuostatom, nei pamaldus albanų berniukas kur nors Tiranos pakraštyje, ar ne? Aš galėsiu savo Jėzų visada atjungti, išsukti jam ranką arba palaukti, kol nusės baterijos, ir krėsti šunybes.

Kodėl apie tai? Todėl, kad mes visi augome, ir auginame savo vaikus su lėlėm ar be jų, bet visada su krūva nuostatų, kurios nebūtinai yra optimaliausios. Ir jei šiandien tiesiog ramiai pažiūrėsime į veidrodį, ir pagalvosime- kuo aš iš tikrųjų tikiu? Ką aš galiu? Koks mano vaidmuo šiame fantastiškame patyrime?- netrukus suprasime, kad turime nuostatų, ir įsitikinimų, kurių seniai laikas atsisakyti. Nes netrukus susivoksime paklausti- o ką gi man duoda ši nuostata? Iš kur aš ją gavau? Koks aš būsiu, jei ir toliau tikėsiu, kad „X yra taip“, ar „aš esu z“? Šiandien? Rytoj? Po dešimties metų? Galų gale, kaip prisimins mane bent tie, kuriems aš buvau reikalingas, jei ir toliau tikėsiu, kad „X yra Y“? Verta atlikti ir amerikietišką „supamos kėdės testą“- įsivaizduokite, kad Jums jau 95, ar daugiau, ramiai sau supatės kėdėje prie židinio, ir prisimenate....koks būtų buvęs Jūsų gyvenimas, jei ir toliau būtumėte tikėję, kad...patys žinote, apie ką aš čia.

Tad apie ką šis rašinys? Nebesisupkite.

Apie tai, kad verta dar kartą. Ir dar kartą pagalvoti. Pasitikrinti- kas būtų, jei aš tiesiog netikėčiau, jog „x yra x“.

O tiems, kurie iki šiol vargsta, įsitikinę kad mėsa su bulvėmis nedera, verta žinoti, kad dar prieš kokius 400 metų bulvių Europoje apskritai nebuvo. Ir nebūtų buvę, bent jau Rusijos imperijoje, jei Jekaterina II-ji, neiškentusi mužikų „tamsumo“ ir nenoro sodinti bulves, nebūtų jų (bulvių, ne mužikų) aptvėrusi ir prie kiekvieno aptvaro pastačiusi po kareivį. Va tada mužikai sujudo- jei saugoma, reiškia vertinga, reikia vogti ir sodinti. Ir auginti.

Va dabar kai kas ir turi dilemą. Bulves. Ir mėsą.

Komentarai:

(c) Vidas Jankauskas, 2007. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com