„Kai vyriausybė bijo žmonių, tai- laisvė. Kai žmonės bijo vyriausybės, tai- tironija“ – Thomas Jefferson Įsivaizduok. Perki pienuką parduotuvėje, na tą, įprastą, pasterizuotą, vaidinantį, koks jis natūralus (kodėl niekas nepardavinėja pasterizuotų arbūzų- reikės pakaitinti kokį iki 60 laipsnių mikrobangėje, paskanausiu, parašysiu), ir tuo pačiu pasirūpini kokia dešimčia pakelių UAT pieno- tas „stovi“ ilgai. Perki mėsytės- ir tuo pačiu užgriebi konservų, perki morkas, čiumpi ir konservuotų, ir taip kiekvieną kartą atėjęs į parduotuvę- vis apdairiai čiumpi kažką „ilgai grojančio“. Tada, grįžęs namo, „trumpai grojančius“ produktus sukemši į šaldytuvą, o su „ilgai grojančiais“- plius žvakėm, žibalinėm lempom, baterijom ir dar galas žino kuo- pravers- leidiesi į savo bunkerį, viską tvarkingai išdėlioji lentynėlėse, patikrini, ar veikia generatorius, paklausai, kaip šnypščia rankenėle užvedamas trumpųjų bangų imtuvas, švysteli žibintuvėliu ir nukrapštai voratinklius nuo kampe padėtų neštuvų, tada perlankstai miegmaišius, patikrini oro sklendžių filtrus ir, sandariai uždaręs trigubas bunkerio duris, lipi atgal į viršų. Tu pasiruošęs. Ne tik turi gerai įrengtą bunkerį po savo priemiesčio rezidencija, bet ir apdairiai kaupi maisto bei kitų būtiniausių dalykų rezervą. Nes maža kas. *** Spėk, kas XX-ojo amžiaus pabaigoje buvo geriausiai pasiruošę atominiam karui civiline prasme? Neatspėjai. Šveicarai. Jie ne tik laikė šautuvus, uniformą ir lenktinius armijos peiliukus namuose, bet net buvo įpareigoti įrengti bunkerius ir slėptuves visose didesniuose pastatuose. Suomiai, beje, irgi buvo tarp apdairiausių pasaulio tautų- jie pasirūpino, kad kiekvienas bent 600 kvadratinių metrų ploto visuomeninis pastatas irgi turėtų savo slėptuvę, tuo tarpu kitų „apdairiųjų“, norvegų reikalavimai buvo mažesni- jiems užteko, kad slėptuvės būtų įrengiamos visuose, didesniuose nei 1000 kv. m pastatuose. O va amerikiečiai, priešingai nei sovietų bloko šalys, nestatė daug visuomeninių slėptuvių, ir siūlė visiems pasirūpinti bunkeriais patiems. Todėl čia ir dabar galima įsigyti prie raktų kabinamus Geigerio skaitiklius, pačius bunkerius, žinoma, įvairiausius generatorius, vandens filtrus, dujokaukes, ar net „išgyvenimo maisto“ tabletes (įkalei 10-12 tablečių per dieną, ir nevalgydamas pratrauksi bent 4-5 mėnesius, kaip koks kosmonautas, įdomu tik, ar tabletėm tuštinsies), jas, beje, pamėgo ir paprasti „nuolat kelyje“ esantys komivojažeriai ir šiaip motyvuoti vadybininkai, neturintys laiko pavalgyti. Tad jei atsitiktų didelis „maža kas“, šveicarai, iškraustę vyną ar sporto inventorių iš konvertuotų bunkerių, taikiai sulįstų į juos atgal, suomiai organizuotai susilėptų savo gausiose slėptuvėse, amerikiečiai irgi nesnaustų- juos užgrūdino nesibaigiantys tornadai, potvyniai, žemės drebėjimai, smogas, mokyklose kur papuola šaudantys bėdžiai ir kova su terorizmu, bei pusę amžiaus trukęs šaltasis karas, juolab kad net jų „Time“ visą numerį neseniai paskyrė aiškindamas, „Kaip išgyventi katastrofą“. O mes? Paskutines slėptuves savivaldybės privatizavo vos prasidėjus NT bumui, o likusiose keliose vietos užteks tik dešimčiai kitai lygesnių už kitus. Jei slėptuvių mums nereikia, logiška manyti, kad Lietuva, be mirštančios Baltijos jūros ir kelių pasmirdusių sąvartynų, jokių pavojaus šaltinių daugiau neturi. Kaipgi kaipgi taipgis. O liūtų pasididžiavimas, mūsų černobylinė gražuolė Ignalinos AE, viena iš nedaugelio pasaulyje iki šiol naudojanti tuos pačius grafitu branduolinę reakciją malšinančius RBMK tipo reaktorius, apie kuriuos prof. Povilas Pipinys yra pasakęs: „būtina, kad visi suprastų: RBMK reaktoriai yra praeito amžiaus septintame dešimtmetyje sukurti nevykę dinozaurai, kuriuose išlieka nepataisomi defektai ir todėl visiškai negalima saugumo požiūriu jų lyginti su šiuolaikiniais reaktoriais“. Ar žinai, ką daryti, jei kils radiacinės taršos pavojus? Nereikia susisukti į baltą paklodę ir judėti kapinių link, kaip mus mokė sovietiniai karinio parengimo instruktoriai, treniravę „vspyška zsadi“ ar „vspyška speredi“ beprasmio grupinio griuvinėjimo rutinas. Bus kitaip. Jei maža kas, civilinės saugos instrukcija sako: Teiravausi ir kitose vaistinėse, ir vėlgi, likau it musę kandęs. „Ba ba“- tokiais atvejais konstatuoja mūsų mažieji. Tai gal kalio jodidą, „maža kas“ atveju mėtys iš sraigtasparnių ar dalins slėptuvėse, tpfu, atsiprašau, gatvėse? Turbūt, jei tik jo turi. Kad ir nežmoniškai, bet vis kitoniškai, mes, lietuviai, esame originalūs, jei kas, neradę jodo tirpalo, bent brilijantinės žalumos įkalsime, tik kad ir šių sovietinių stebuklų vaistinėse seniai nebėra. Belieka tikėtis, kad nieko baisaus neatsitiks, juk viltis, lietuvių motina, miršta paskutinė. Kaip ir tiems amerikiečiams, užsidariusiems savo gerai įrengtuose bunkeriuose. Ar šveicarams. Įsivaizduok, koks jausmas: suleidi šeimą, šunį, dar vieną kitą normalesnį kaimyną (pasirinktinai), uždarai ir užsandarini bunkerio duris, jau girdi, kaip prasidėjo tikras „maža kas“, ir širdį užplūsta toks geras, šiltas pasididžiavimo ir savalaikio suvokimo jausmas...“va, ne veltui stačiau bunkerį, tysau konservus kiekvieną savaitę, rūpinausi dujokaukėms ir generatoriais...juokėsi iš manęs ir Joe, ir tas ir anas, o va, dabar juoksiuosi aš, nes šie jau greičiausiai dulkėm pavirto...radioaktyviom“. Tada taikiai nužvelgi iš siaubo tirtančią šeimą ir raminančiu tonu, kaip Nojus, ar Mozė, tarsteli: „Viskas bus gerai...Aš viskuo pasirūpinau...Šiame jaukiame bunkeryje galime išbūti kad ir keturis mėnesius...tablečių ir vandens pakaks. (Aš dar ir lašinukų parūpinčiau- aut. pastaba) Pamatysite. Viską pradėsime iš naujo“... Įsivaizduoji. Ilgos nerimo ir laukimo dienos. Ir naktys. Pirmasis radijo ryšys...atsiliepia kiti apdairieji, ar šiaip, laimingi išlikę, kad ir kvailiukai. Gerai, jei be kanibalizmo ir kitų ekscesų pagaliau išlendi lauk...- na, daugmaž aiškus scenarijus, tiek apokaliptiškų filmų per pusę šimtmečio pristatyta. Ir? Geras klausimas. Ir kaip gi gyventi? Be elektros, kaimynų, Gugenheimo muziejaus vizijos ir be TV (nebežinosi, kas tikrai svarbu ir kas įvyko) , be „Žmonės“ ar jų vakarietiškų ekvivalentų (nebežinosi, kas yra žmonės ir ką jie turi veikti), be „Actimel“ (rizikuoji labai rimtai susirgti), be darbo ir be atostogų, be viršininkų ir be kolegų...po šimts pypkių, ir be televizijos loterijų. Be prekybos centrų ir svarbiausia, be politikų, kurie visada žino, ką daryti. Ironiška, ar ne...Dabar supranti, kodėl apokaliptinės epopėjos sukamos ne apie gerąjį, stiprųjį ar dar kokį Max‘ą, bet apie Max‘ą pamišėlį. Bėgai nuo vilko, ant meškos užsirovei. Iš esmės jau uždaręs bunkerio duris supratai, kad pasirinkai „Kursko“ variantą, tik dar baisesnį...su išlikimo iliuzija...tarsi kokį atidėtą mokėjimą, kurį vis tiek reikia sumokėti. Primena Allan‘o Watts‘o aliuziją į vieną didelį kritimą- įsivaizduok, kad tave išmetė, iš aukštai aukštai, ir tu tiesiog krenti. Krenti ilgai, kelias dienas, gal kelis šimtus dienų, gal kelis tūkstančius dienus, gal kelias dešimtis tūkstančių dienų...ir staiga pamatai, kad šalia tavęs krenta ir didžiulis akmuo, toks didelis, kad gali ant jo, net krisdamas, atsisėsti, ir ne tik, pasidaryti stalą, ar net namą pasistatyti, kokią krintančią žmoną/ vyrą pasigauti, vaikų užsivesti...ir išmokyti juos... kristi atsakingai...dorai ir oriai...tvirtai laikytis už stalo...ir taip toliau. Kol pagaliau nukrenti. Šlept. Gal todėl pragmatiški amerikiečiai ir nestatė slėptuvių valstybiniu lygiu. Jei jau apokalipsė, keli išlikę pamišėliai niekam nereikalingi. Bet maža kas. Ar pastebėjai, kaip dramatiškai pradėjau? Tėvynė pavojuje! Turime bene paskutinius metus tarnaujantį Černobylio tipo, tik dar galingesnį, atominį reaktorių, bet niekas nepasirūpino, kad kiekvienas tėvynainis turėtų kalio jodido savo vaistinėlėje, ar bent galėtų jo įsigyti- nes net jei į aplinką, nelaimei, patektų nedidelis radioaktyvios taršos kiekis, Lietuvėlė tokia maža, kad nepasislėpsi nei Lazdijuose, nei Preiloje. Tačiau aš nesu tas sovietinių laikų ar šių dienų neo- konservatorių propagandininkas, suvokęs svarbią dar Gustavo Le Bono, virtuozo ideologo, schemą- paskelbk, kad Tėvynė pavojuje, ir gali malti bet kokį š...- nes tavęs klausys, kaip to melagėlio, šaukusio „Vilkas ateina“- jei Tėvynė pavojuje, gali ką nori paskelbti priešu, ką nori- draugu, ir susidoroti su visais, kurie nesugeba ar nenori to suvokti. Įsigalios tvarka, ir teisingumas. Tik dabar trumpam palikime šią temą politikams ir jų gerai apmokamiems viešų ir nelabai viešų ryšių konsultantams. Nes aš nesu tikras, kad suvokiu, kas yra „Tėvynė“ – žodis, kurį nuo vaikystės buvome mokomi rašyti didžiąja raide. „Tėvynė“ tada, bent jau oficialiai, reiškė kažkokį sunkiai suvokiamą margaspalvį darinį, didžiausią planetos šalį, ir „bir som“ „odin karbovanec“ popieriukų ekonomiką, o namuose, pašnibždomis, reiškė visai ką kita. Bet dabar, kai galvoju apie „Tėvynę“, kažkodėl akyse iškyla toks nukvakęs pensininkas ir jo žmona- teoriškai pensininkas ją gerbia ir myli, bent jau jaučia, kad turėtų, šitiek laiko praleido kartu, įžadus davė, bet pasitaikius pirmai progai su savo nukvakusiais draugužiais aptaria jos į jokią kėdę nebetelpančio užpakalio dydį, nesugyvenamą būdą ar į raukšles pavirtusias krūtis. Na ir palyginimai...kaip aš čia taip... nuoširdžiai...Tėvynė juk viena... Bet ar aš ją myliu? Jei dabar raštu imsiu ir prisipažinsiu, kad nebemyliu- ar nenuteis? Už Tėvynės išdavimą? BK straipsnis toks yra, berods, 117. Pasitikrinau, nenuteis, nes dabar ne karo metas. Bent jau oficialiai Lietuva nekariauja „tikro“ karo, vyksta tik karas su terorizmu, programišiais, piratais ir aukštomis kainomis. Na, dar diplomatiniai ir valdininkų karai, kaip ir karas su korupcija, bet jokiam fronte čia nieko naujo. Tad galiu drąsiai, tyrai, ir viešai prisipažinti: aš nebemyliu savo Tėvynės. Bent jau taip, kaip mylėjau anksčiau. Būtų šariatas, pamočiau ranka, ir galėtų keliauti į visas puses. Nesaistoma. Nereikėtų net atsisveikinti. Ir be šariato- galėčiau tiesiog dumti, kur akys mato- juk tiek tėvynainių tai jau padarė. Juolab, kad dabar jau oficialiai įteisinta dvipatystė- gali turėti ir dvi Tėvynes, jei tik viena iš jų nebus Argentina. Bet man maniškės gaila. Tiek čia dirbau, tiek pinigų jai išleidau, tiek mokesčių sumokėjau. Vien PVM milijonais, o kur dar visi kiti. Medelius sodinau, senamiestį tvarkiau. Tiek metų kartu. Čia augau, čia mokiausi. Mačiau, kaip ir ji augo, gražėjo. O dabar kažkaip atšalau, ir tiek. Santykiai keičiasi, jausmai irgi. Mano Tėvynę vėl savinasi politikai. Galbūt tai ir yra didžiausia bėda. Labiausiai mylintys „Didžiausia bėda su politiniais anekdotais yra tai, kad juos išrenka“- Henry Cate Daug kas myli savo Tėvynes, bet nepuola to demonstruoti kiekviena įmanoma proga, ar nurodinėti kitiems, kaip reikėtų jas mylėti. Bet gi va, iki šiol egzistuoja kasta tų, kurie trokšta įrodyti, kad jie savo Tėvynes- griežtai apibrėžtas geografines teritorijas, su visa kuo, kas ten yra- myli labiau, nei visi kiti. Adlai Stevenson, įžymus amerikiečių politikas ir buvęs JAV ambasadorius Jungtinėse tautose, yra taikliai pastebėjęs- „Sunkiausias dalykas politinėje kampanijoje yra laimėti neparodžius, kad esi nevertas laimėti“. Juk ir tu suvoki, kad žmogus, nusprendęs truks pliš tapti, pavyzdžiui, prezidentu, ypač didelės valstybės prezidentu, turėtų aplankyti psichiatrus ir dėl visa ko įsitikinti, ar jis ne psichopatas. Ar bent jau sociopatas- didelio skirtumo nėra. Nes šiandien tai, kad didžiąją dalį aukštų postų bet kurioje valstybėje užima psichopatai, yra vieša paslaptis. Nepatogi tiesa, jei norite. Psichologai jau kelis dešimtmečius perspėja visuomenę, kad psichopatai yra visur, ir kad tai tikrai ne vien „serijiniai“ žudikai, manantys, kad jie yra „pašauktieji“, ar ypatingai svarbūs, neturintys net rudimentinių sąžinės apraiškų ar elementarios savigraužos, sugebantys idealiai meluoti ir todėl puikiai, metodiškai ir efektyviai manipuliuojantys aplinkiniais. Tad psichopatai, jei netampa nusikaltėliais, tampa geriausiais biržų brokeriais, itin sėkmingais teisininkais, generolais, verslininkais ir politikais, nes grobuoniškos psichopato savybės de facto yra būtinas rekvizitas norintiems laimėti itin aršioje šiuolaikinėje „politinėje“ ar verslo „kovoje už būvį“. „Politikai ir biržų brokeriai turi daug bendrų savybių su kriminaliniais psichopatais, vienintelis skirtumas tėra tai, kad daug pasiekę visuomenės veikėjai dažniausiai sugeba nepažeisti įstatymų ir galėtų būti apibūdinti kaip „sėkmingi psichopatai““- teigia Lisa Marshall, škotų psichologė, tris metus tyrusi 105 recidyvistus Škotijos kalėjimuose. Vienas mano draugužis, škotas, ciniškai lepteli dar paprasčiau: „ Politika yra kaip septinis išmatų bakas. Tik tikrai dideli gabalai iškyla į viršų“. Oi. Gal per grubiai aš čia. Purvu drabstau. Mūsų šviesuolius. Bet turiu indulgenciją, paprastą ir aiškią, nes pats lengvai galėčiau būti diagnozuotas psichopatu, mano CV tai tik patvirtintų. Prognozė ne kokia, tradicinė medicina prieš psichopatiją bejėgė. Nei psichoanalizė, nei antidepresantai, nei psichoterapija, nei NLP, CBT, TFT ar dar galas žino kas psichopatijos „negydo“. Psichopatas, uždarytas į psichiatrinę ligoninę, padarys bet ką, kad įrodytų, jog jis ne psichopatas, ir visada sėkmingai. Vienintelis dalykas, galintis nors kiek pažaboti sprogstantį ego, turbūt yra meditacija. Daug jos valandų. Bent jau man. Ir sąmoningas neveikimas- tai sunkiausia, nes nieko neveikti reiškia labai daug. Veikti. Tačiau jei suvoki, kad esi psichopatas, net jei tai pripažįsti tik tam, kad vėl pamalonintum savo Ego, esi bent žingsneliu arčiau tikrojo savęs suvokimo, ir gali šalčiau ir objektyviau vertinti tai, kas vyksta aplink. Kas yra šių dienų herojai? Ko trokšta masės, kurių jutimus seniai bendrąja nejautra desentizavo masinės dezinformacijos priemonės? Psichopatų. „Istorija- tai aš“- lietuviškai iš TV ekranų kartoja Napoleonas. Populiariausias verslo guru šiandien yra plikę užsiglostęs Donald‘as Trump‘as, visus mokantis spardyti užpakalius ir tvarkyti reikalus nuožmiai, bet greitai. „Pagauk mane, jei gali“ tikrasis herojus, Frank‘as Abagnale, profesionalus sukčius, yra vienas iš žaviausių kriminalinių personažų, kada nors įkūnytų kine, ir turbūt pats pirmas, pripažinęs, jog yra psichopatas- lengvai galėjo įkurti anoniminių psichopatų savitarpio pagalbos grupę, tik kad idėja beprasmiška- tai būtų tik dar viena proga psichopatams pasipuikuoti. Taip infantilų mylimus Sylvester‘io Stallone, Arnoldo Schwazenegger‘io ir visus James Bond personažus kine psichologai naudoja ... kam? Tipinio psichopato charakteristikoms apibūdinti. Užtenka bent 10 minučių paspoksoti TV, ir suprasi, kad psichopatai visur: kas daugiau gali mušti, traiškyti, karti, laužyti, deginti, sprogdinti, kankinti, prievartauti ir visais kitais įmanomais būdais terorizuoti kitus žmones ir nuolat šypsotis? Teksaso reindžeriai. Ir didieji politikai. Ar ne Volodia vienoje garsioje spaudos konferencijoje apie čečėnus užsiminė- „Į septinį baką juos“. „Mūsų visuomenę valdo pamišėliai, siekiantys pamišėliškų tikslų. Aš galvoju, kad mums vadovauja maniakai, vykdantys savo maniakiškas užmačias ir manau, kad su manimi bus susidorota už tai, kad tai pasakau. Tai ir yra labiausiai pamišėliškas dalykas“- kartą pasakė kas? Spėk iš trijų kartų. Ne koks anarchistas radikalas, ne. Šio žmogaus dainas dažnai niūniuoji duše. Tai John‘o Lennon‘o žodžiai, kuriuos ištaręs jis- koks sutapimas- netrukus buvo nužudytas. Nesiruošiu pasakoti visų sąmokslo teorijų, kurias žinau. Užteks ir elementariausios metaforos- tos, kuria pradėjau šį tekstą. Gali ruošti bunkerį ir atsargas visą gyvenimą, ir jei vis tik teks tuo bunkeriu – maža kas- pasinaudoti, apdairumas neatsipirks. Būti gyvam bunkeryje tarp negyvėlių virš bunkerio yra apgailėtinai patetiška atomazga. Tikėti, kas esi išskirtinis ir to vertas, lipti per galvas, vaidinti taip, kaip verta vaidinti, kad laimėtum, kalbėti tai, ką siūlo kalbėti ir nutylėti tai, kas nenaudinga- kad laimėtum, nuoširdžiai meluoti (tai sugeba tik psichopatai), be gailesčio malti oponentus visais įmanomais būdais ir išsireikalauti paramą iš rėmėjų, susitikti su milijonais rinkėjų ir prarasti bet kokį privatumą, kad galų gale taptum žmogumi, kurį kiti vadina prezidentu, pirmininku, ekscelencija ar dar kaip, nuo kurio nesitraukia karininkai su juodais lagaminėliais ir kuriam tenka nuolat sakyti kitų parašytas kalbas...fotografuotis ilgai spaudžiant ranką....yra irgi ne kiekvienam skirta atomazga. Tai ultimatyvus realybės šou, kurio laimėtojui nereikia gultis į karstą su skorpionais ar šokti iš sraigtasparnio į vandenį. Laimėjęs šį šou, pralaimi svarbiausia, ką turi- save. Tiesiog tampi realybės šou rekvizitu, Tėvynės atributu. Kaip kokia morka. Štai žiūri į ją- graži, rausva, objektas...krimst- ir morkos nebėra. Morka tapo tavimi. Ar koks bizalas. Skrido skrido į liepsną, kol tapo liepsna. Trumpam. Jėgos žaidimai „Galia korumpuoja. Absoliuti galia korumpuoja absoliučiai“- Baronas Acton‘as Lenkų psichologas Andrejus Lobaczewskis dar sovietiniais laikais kartu su grupe kolegų parašė fundamentalų veikalą- „Ponerologija Polityczna“, ir reali šios knygos išleidimo istorija yra labiau kvapą gniaužianti, nei koks „Da Vinčio kodas“- lenkų saugumiečiai išgaudė visus rankraščius, fiziškai sunaikino tyrėjus, vienas rankraštis per slaptą kurjerį 1984-aisias buvo perduotas į Vatikaną, bet ten ir pražuvo, ir tik pats Lobaczewskis, emigravęs į JAV, sugebėjo atkurti didžiąją šios studijos dalį, bet tuometinis valstybės sekretorius, Zbignewas Bzezinski, pasirūpino, kad ji taip ir neišvystų dienos šviesos. Ne veltui. „Poneros“ graikų kalba reiškia blogį- plačiausia prasme. Lobaczewskis savo veikalu teigė, jog visa mūsų civilizacija, kuri jau veik 8000 metų teoriškai siekė santarvės ir taikaus bendradarbiavimo idealų, iš esmės buvo sukurta psichopatų, kurie tai darė metodiškai pavergdami milijonus paklūstančių ir išžudydami milijonus nepaklūstančių. Psichopatai net genetiškai yra geriau pasiruošę kovai, ir žmonijos evoliucijoje jie, būdami absoliučia mažuma („grynaisiais“ psichopatais, anot Lobaczewskio, jau gimsta apie 1 proc. žmonių, dar 5 procentai turi įgimtą polinkį jais tapti, o beveik 12 procentų žmonių tiesiog patologiškai siekia jiems paklusti), sugebėdavo tapti įtakingais lyderiais tik todėl, kad yra genetiškai užprogramuoti veikti be jokio sąžinės graužimo, metodiškai ir nesukdami galvos dėl priemonių. Tokią statistiką patvirtina ir kitas fundamentalus veikalas, apie karybą – savo laiku padaręs tikrą perversmą karinės strategijos ir taktikos „moksle“: brigados generolo Samuel.Lyman Marshall‘o atradimas, kad tik penktadalis ar net šeštadalis JAV II-ojo pasaulinio karo kareivių fronto linijoje... šaudė į priešą, nes didžioji dauguma to visais įmanomais būdais vengė. Marshall‘o knyga, išleista 1947-aisias (Men Against Fire: The Problem of Battle Command) galų gale buvo sumenkinta ir aršiai sukritikuota, nes mažai kam patiko pati studijos išvada, kad didžioji dauguma to meto kareivių nenorėjo žudyti ir mieliau žūdavo patys, nei žudydavo priešus. Tik maža visų karių dalis- tikėtina, psichopatai- žudė “lengvai” ir nedvejodami, tad tradicinis kario- bebaimio didvyrio- portretas, kurtas to meto, ir vėlesnėje medijoje, švelniai sakant, buvo netikslus. Tai vėliau patvirtino ir Holmes/ Keegan kitų ginkluotų konfliktų studijos (pvz. Falkland‘ų karas), ar net FBI vidinis tyrimas 60-aisias, įrodęs, kad dauguma ginkluotų pareigūnų vengia naudoti ginklą net kai tai „būtina“. Antra vertus, turime suvokti, kad jei šou- ar mūšio lauke, ar rinkimuose- veda tikras psichopatas, ir yra kritinė jo „įkvėptų“ pasekėjų masė, pradeda veikti ir kiti socialinės psichologijos principai, kad ir tokie, kaip visuotinumas, ar viršenybė- tereikia prisiminti Stanley Milgram‘o paklusnumo eksperimentus, kur sadistiškoms komandoms- klausiamąjį kankinti elektros smūgiais- paklusdavo ne mažiau 60 proc. tiriamųjų, o kituose panašiuose eksperimentuose- ir dar daugiau. Turime begalę pavyzdžių, kai pareigomis suteikta viršenybė ar valdžia (tarkim, kalėjimo prižiūrėtojo ar armijos seržanto pozicija) psichopatus, ir jiems paklūstančius paverčia tikrais monstrais- YouTube apstu pačių amerikiečių kareivių filmuotų kadrų apie tai, kaip jie Irake ne tik kankina belaisvius, bet ir šiaip, malonumo dėlei, šaudo avis, tyčiojasi iš čiabuvių vaikų ar mėto į orą ką tik gimusius šunyčius. Svarbiausia yra tai, kad JAV armijos vadovybė puikiai pasimokė iš Marshall‘o studijos, tad Vietnamo karo statistika jau visai kitokia- čia amerikiečiai šaudė 90 proc. atvejų, o kad būtų dar efektyviau, napalmą liedavo visur, kur tik negalėdavo šaudyti. Kodėl? Esminis klausimas, į kurį turime atsakyti. Tik neverta kalbėti apie karinio demokratijos, tikėjimo, gyvenimo būdo, vertybių ir dar galas žino ko eksporto privalumus. Ar invazijos į Vietnamą būtinybę- ją visada post factum galima pagrįsti, kaip ir dabartines taikos operacijas Irake. Verta užduoti klausimus makro, ar meta lygiu- taip, kaip tai darė Lobaczewskis, apibendrindamas psichopatiją kaip esminę, ar net pirminę blogio per se priežastį. „Įsivaizduokite- jei tik galite- kad visiškai neturite sąžinės, jokių kaltės ar atgailos jausmų, nesvarbu, ką darytumėte, jokio ribojančio rūpesčio nepažįstamų žmonių, ar net šeimos narių, ar draugų gerove“- rašė dr. Martha Stout, kita garsi psichopatijos tyrėja. „Įsivaizduokite, kad neturite ir neturėjote jokių problemų su gėdos jausmu, nė karto gyvenime, nesvarbu, kokį savanaudišką, tingų, pavojingą ar amoralų veiksmą bepadarytumėte./.../ Dabar prie šitos keistos fantazijos pridėkite puikų sugebėjimą nuslėpti nuo kitų žmonių savo radikaliai priešingą asmenybės sandarą. Kadangi kiekvienas žmogus paprasčiausiai mano, kad sąžinė yra universali visų žmonių savybė, paslėpti faktą, kad jūs jos visiškai neturite yra tikrai nesudėtinga. /.../ Tad jei jūsų niekas nesustabdys jėga, galite daryti bet ką. Jei gimėte geru laiku, jei galite naudotis šeimos turtais, jei turite specialų talentą išnaudoti kitų žmonių izoliacijos ar neapykantos jausmus, galite suorganizuoti masines nieko neįtariančių žmonių žudynes. Turėdami pakankamai pinigų, galite tai daryti iš toli, ir saugiai sėdėdami, stebėti tai savo malonumui“. Nėra didelio skirtumo, ką dabar daro tie 4- 6 procentai visų mūsų, tikrieji psichopatai: ar vagia savo malonumui, ar eilinį kartą apgaudinėja savo žmonas, ar ruošiasi rinkimams, ar gina kokį gerai mokantį niekšelį teisme. Jie yra. Jie griauna šeimas, žemina ir šantažuoja kitus, sausina mūsų bankų sąskaitas, sukelia išteklių krizes ir kursto karus. Jų daugiau, nei anoreksikų (3,43 proc. visų žmonių JAV, rodiklis, kuris laikomas...mhm...epideminiu), net daugiau, nei šizofrenikų (apie 1 proc. visuomenės). Ar kada pagalvojai, kodėl tiek mažai moterų politikių? Viena iš versijų tinka šiam tekstui- būtent todėl, kad moterys itin retai būna psichopatės- -tik 1 iš 100, tvirtina 2001 m. Randall Salekin ir kitų psichologų atliktas tyrimas. Psichopatija plinta, nes- akivaizdu- psichopatai ne tik perduoda savo genus naujoms kartoms. Ko moko masinės dezinformacijos priemonės? Vos ne psichopatijos vadovas: būk žavus, būk stiprus, būk geresnis už kitus, parodyk, ką gali, vartok daugiau, dominuok ir nesijaudink dėl nieko. Šiuolaikinis verslo herojus yra visada sugebantis parduoti pardavėjas, ar vadybininkas: jam svarbi pergalė bet kokia kaina, jis dirba be skrupulų, visada sugeba „padaryti“ klientą ir greitai susirasti kitą. O rinkodaros asų pripratintas prie nesibaigiančio meilikavimo klientas („būk žaviausias“, „nuo šiol ir tu gali“)- tai kasdien girdi ir kiekvienas iš mūsų- natūraliai įpranta jaustis svarbesnis už kitus, reikšmingesnis, jam turi būti suteikta ekshibicionistinė galimybė parodyti, ką jis turi, ir ką jis gali turėti, kuo gali rengtis, ir ką gali valgyti. Alan‘as Harrington‘as, parašęs „Psychopaths“, eina dar toliau, teigdamas, kad psichopatas yra naujausia žmogaus evoliucijos išraiška- būtent jį ir kuria šiuolaikinė aplinka: „Girtuoklis ir padirbinėtojas, narkomanas ir gėlių vaikai. Mafijos bosas, mušantis skolų neatiduodančią auką, ar žavus aktorius, koks žudikas, ar klajojantis gitaristas, besigiriantis politikas, ar šventuolis, gulantis po traktoriumi, net Nobelio premijos laimėtojas, šaltai pasivogęs idėją iš laboratorijos kolegų...jie visi, visi daro tą patį“. Kodėl apie tai? Todėl, kad tuoj rinkimai. Įžvalgesni juos vadina pasirinkimo iliuzija, nes iš esmės – bent jau mūsų šalelės istorija taip rodo- yra labai maža koreliacija tarp to, ką žada partijų programos, ir to, kas realiai įvykdoma. Ko vertas vien tas faktas, kad dauguma šių programų sukurpta ir patvirtina dar pernai, kai ekonomika, atrodė, augo ir klestėjo, o recesijos simptomus pastebėjo tik patys įžvalgiausi, kurių, deja, tarp mūsų partijų propagandistų ir su žiburiu nerastum. Žinoma, viešosios nuomonės dydžėjai šiandien tas programas koreguos, ir pateiks tam tikrus krizės sprendimo scenarijus, bet...tai „per vėlai ir per mažai“, juolab, kad ir didžiausi partijų strategai net nenuvokia, kas jiems patiems gali atsitikti už minutės, tad ką ir kalbėti apie strateginius penkmečio planus. Nes gyvename globalių, toli eisiančių pokyčių laikais. Atsiradus Wikipediai, sunyko didžiosios visažinės enciklopedijos. Dabar nyksta tradiciniai vakarykščių naujienų pranešėjai- laikraščiai, jei jie nepersikelia į internetą ir WEB 2.0 dvasia nesileidžia taršomi bei komentuojami. Interneto ir palydovinės televizijos kanalų gausybėje pranyksta tradicinės televizijos autoritetas („žiūrėk tai, ką rodom dabar, ir dar žiūrėk reklamą“ versus „žiūriu, ką noriu ir kada noriu be jokios reklamos“). Šiame kontekste mūsų – kaip ir kitų šalių- partijos šiandien apskritai gali pasirodyti kaip kažkoks 19-ojo amžiaus reliktas- jos tampa kažkokiu keistu ir archajišku bendraminčių (?) be minties susibūrimu. Dirbtiniu konstruktu, kurį, beje, savo pačių mokesčiais remiame mes patys. Šiandien, norime to ar nenorime, gyvename nebe strateginės, o labiau taktinės vadybos laikais, nes strateginis planavimas, žinant dabartinio gyvenimo kompleksiškumą, pokyčių greitį ir įvairovę, yra dažnai beprasmis. Bent jau versle, kur net pačios didžiausios strateginės programos skaidomos į „įkandamus“ projektus, kuriems suburiamos laikinos ekspertų ir vykdytojų grupės, nes visažinių, kurie sėdėtų vienoje kontoroje ir sugebėtų tinkamai įvykdyti sudėtingą projektą, tiesiog nebėra. „Royal Bank Of Scotland“, aštuntas pagal dydį pasaulio bankas, neseniai nutarė visą savo kasdienę veiklą suskaidyti į trijų tipų standartinės trukmės projektus- pabaigi, įvertini, uždarai- imsiesi kito. Suvokime aiškiai- nė viena partija, nė vienas politikas šiandien nežino, kas yra geriausia tau. Ar man. Nes greičiausiai net tu to nežinai. Kas yra visuotinis gėris? Kas yra tvarka? Ir kieno tai tvarka? Kas iš tikrųjų yra lygybė ir socialinis teisingumas? Kaip jį pasiekti, jei esi remiamas oligarchų pinigais? Ir ko iš tikrųjų siekia kiekvienas politikas- ir psichopatas, ir ne? Ar „visuotinės naudos“- kuri tiesiog neįmanoma pagal apibrėžimą, ar tik naudos sau? Friedrich Von Hayek, garsus laisvosios rinkos propaguotojas, ir daugybė jo pasekėjų (kad ir James Buchanan su „Public Choice“ teorija) vienareikšmiškai teigė, kad visi valdininkai ir biurokratai siekia tik naudos sau, ir taip įkvėpė Margaret Thatcher leisti privatizuoti visa, kas įmanoma, o visur kitur diegti moderniškas sistemų analizės metodikas, kurios derino valdininkų naudos siekimą sau (įvairiausius tikslus, kurių jiems verta siekti tarnyboje) su nauda visai sistemai. Tai lyg ir veikia, kol, pavyzdžiui NHS (valstybinė JK sveikatos apsaugos sistema) gudručiai funkcionieriai nesugalvoja pagerinti kai kurių rodiklių tiesiog neregistruodami pacientų konsultacijoms (mažėja laukiančiųjų skaičius) ar nupjaudami ratukus nuo lovų ligoninių laukiamuosiuose (mažėja laukiančiųjų „ant ratukų“ skaičius). Gal todėl, kad regi ne tuos skaičiukus, kuriuos turėtų, mūsų premjeras iki šiol nemato jokios krizės. Bet šį rudenį- o gal jau ir dabar- į gatves pasipils iš televizijos išvyti politikai, kurie mano, kad tos pačios sistemų analizės metodais jie jau žino, kas svarbiausia Tau, Tavo „segmentui“ ar „socialinei grupei“, ir naiviai tikisi, kad Tu, išgirdęs ką jie žada, balsuosi už juos. Jie eis nuo durų prie durų, nes ir amerikiečiai, ir vietiniai konsultantai juos patikino, kad tai efektyviausias būdas užkariauti rinkėjų balsus- net jei apipilsi juos karštu vandeniu, jie vis tiek išsiskirs kitų kandidatų būryje, ir atėjęs balsuoti, net nesąmoningai pasirinksi juos. Jie tikisi, kad pats faktas, jog jie „nusileido“ iki Tavęs, kad beldžiasi į Tavo daugiabučio duris, ar kviečia Tave tapti jų draugu „My Space“ ar „Facebook“ svetainėse, prisijungti prie kitų „virtualių“, bet tik parodomųjų projektų, ar tai, jog jie rašo Tau asmeninius laiškus bylos apie jų pasiryžimą ir sugebėjimą veikti, tad ne tiek svarbu, ką jie žada, daug svarbiau, kad Tu matytum, ką jie daro. Gero žiūrėjimo. Atidaryk jiems duris. Įsileisk. Leisk prisistatyti. O tada- rėžk. Pasakyk konkrečiai, ko iš jų lauki. Išvardink tik kelis svarbiausius dalykus, liepk jiems pateikti konkrečius sprendimus. Lai pasirašo po savo žodžiais. Pakviesk kaimynus. Nuveskite tuos kandidatus į artimiausią ligoninę. Nuveskite pas senutę kaimynę, kuri ir vėl negavo pensijos. Nuveskite į mokyklą ir parodykite klases. Nuveskite į šeimą, kuri turi daug vaikų. Leisk jiems prisistatyti ten. Reikalauk konkretumo. Visus pažadus tepatvirtina raštu. Neapeliuok į jų sąžinę ar pareigos jausmą, nes gi supranti- tikėtina, kad jie net nesuvokia, kas tai. Turi tikrą progą, bent šį kartą, paveikti juos, tad jei tai darysi su tokiu pačiu ryžtu ir užsispyrimu, su kokiu jie atėjo tavo balso, tau pasiseks. Tačiau jei visa tai- kaip žirniai į sieną, jei girdėsi tik tuščius pažadus „pradėkime“ ar „tvarka bus“, ar ... „bus geriau“ bei „padidinsime efektyvumą“... ir kandidatai spruks žavėti kitų rinkėjų, nenusimink. Patarsiu, juk sakiau, kad aš psichopatas. Yra viena „sidabrinė kulka“. Parodyk jiems, kad tau jų nereikia. Leisk jiems suprasti, kad jie nebereikalingi. Susitvarkyk namus. Iškuopk šlamštą. Išvirk pietus tai senutei. Dažniau būk su vaikais. Tos daugiavaikės šeimos vaikus pas save namo parsivesk. Mažiau norėk. Daugiau gyvenk. Ramiau dirbk. Kovok dėl to, kas tau tikrai svarbu. Daryk mažus dalykus, bet daryk juos su meile. Rask bendraminčių. Veikite kartu. Tu pradėsi globalius pokyčius. Jokia partija to negali. Surašiau visa tai, nes maža kas.
________________________________ (c) Vidas Jankauskas, 2006-2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
|||||||||
