“Kiekvienas mano pakeisiantis pasaulį, bet nė vienas nepradeda nuo savęs”- Levas Tolstojus
“Tai revoliucijos pradžia. Lai ši akimirka tampa suvokimo akimirka. Tavo galva buvo nardinama į vandenį per ilgai. Daryk viską apskaičiavęs, nieko nedaryk beprasmiškai. Brian Krans, “Constant Suicide”
x 10? Būtent. Dažniausiai- net ne 10. “n” kartų daugiau. Tai iššūkis, atviras akibrokštas, kartais- spjūvis į veidą tiems, kurie vis kažką nedrąsiai tobulina po truputį, realistiškai, kaizeniškai, šiukštu ne daugiau 10 nuošimčių: dešimt procentų išaugę pardavimai, dešimt procentų mažiau nuostolių, dešimt procentų padidintas atlyginimas. Dešimt procentų sumažėjęs nusikalstamumas. Dešimtadaliu sumažėjęs nusiskundimų skaičius. Ir? Net bankai nebesiūlo tos “garantuotos" dešimties procentų grąžos- džiaukis, gavęs bent 0,10 % už indėlį. O daugiau nei trim procentais augantis BVP jau byloja apie tikrus šių laikų ekonomikos tigrus. Tik ...ką reiškia dešimčia procentų pagerėjusios anglų kalbos žinios? Ar net dešimt procentų padidintas produktyvumas? Septyniais procentais išaugęs pasitenkinimas? Dešimčia procentų padidėjęs spausdinimo greitis? Pagerėjęs pažymių vidurkis? Padidėję raumenys? Nukritęs svoris? Ar dešimt procentų sumažėjusi oro tarša? Jauti? Kokia beviltiška aritmetika. Suvokdami įprastai- nuolat sau ir kitiems regzdami banalias, net ne pasakėčių lygio, o segmentuotas, saldžiai dramatiškas muilo operų istorijas va imame, ir išsikvepiame. Be naratyvų ir istorijų- nė iš vietos. Pasirodo, mūsų smegenys kitaip net neveikia.Todėl su nevykusiom istorijom gi- niekas nebevyksta. Bet ir didžiausi medžiai iki dangaus neužauga. Linijinės mąstymo vizijos daugialypiame, į singularity strimgalviais lekiančiame pasaulyje - kaip stagarai sekvojų girioje. Styro. Kaip kokios modernios bendrovės videokonferencijoje: metodas magiškas, rezultatas- anaiptol. Taip ir programavimas, sudėtis ar atimtis: informacija perteikiama ir apdorojama po simboliuką, po eilutę, va taip, kaip ir mes čia komunikuojame dabar- ne ką efektyviau, nei visuotinės beraštystės laikais slebizavodavo koks ką tik raideles pagaliau pažinęs pirmokas. Tad stringame. Nebespėjame. Informacija, pažanga, ir informacija apie pažangą- kaip cunamis. Legendinė “Sony” korporacija, įgijusi esminį pranašumą po tikros tranzistorių revoliucijos ir legendinio "ausinuko" (Walkman), ir praradusi jį po truputį vis tobulindama ir tobulindama, diferencijuodama ir universalizuodama savo produkciją, va išsikvepė: parduoda ikonišką savo biurų dangoraižį New York’e. Kam dabar jis? Skaitmeninis vaizdas žengia į “4000”, laukia “8000” standartas. Kokia tai raiška? x 10? Ar + 1? Štai tiksliųjų mokslų meka, garsusis MIT per mėnesį sulaukė daugiau studentų, nei per visą savo gyvavimo istoriją, paskelbęs populiariausias paskaitas internete: tiek studijuojančių vienu metu niekur “fiziškai” nesutalpintum. Mokytis MIT gali, būdamas bet kur- ar Mumbajuj, ar Avižieniuose. x 10? Daug daugiau. Bankrutuoja ar gelbstisi nuo bankroto net tokios inovacijų legendos, kaip Kodak, ar Polaroid. Ir Herbalife administruojama, nors kažkada tai buvo drąsi ir originali tiesioginės prekybos koncepcija. Nei +5, nei +10 procentų metinis augimas šių dinozaurų neišgelbės. Nieko doro, atrodytų, neparduodantis “Facebook” savo kapitalizacija- net po visai nevykusio IPO- šiandien vertas bent 5-ių “Sony”, ar “Nokia” ir toli aplenkė tokius XX-jo amžiaus titanus, kaip HP, UBS, Boeing, ABB, ar Monsanto. Bet ne Google Nes čia nuo pradžių pradžios vyrauja ne visur reklamuojamas "+1", bet "x10" mąstymas. Larry Page, vienas iš “Google” įkūrėjų, ir vadovų, neseniai “Wired” paskelbtame interviu atvirauja: “Jei nedarai kažko beprotiška, darai dalykus neteisingai. 10 procentų tobulindamas dalykus iš esmės darai tą patį, ką ir visi kiti. Gal įspūdingai ir nesusimausi, bet garantuotai nepasieksi patrakusios sėkmės”. Būtent. Tūkstančio procentų augimas yra metamorfozė. Kvantinis šuolis, o ne laipsniškas tobulėjimas. Čiaukšt, ir pasikeičia žaidimas. Senosios taisyklės ir žaidimo strategijos tampa bevertės. Kam berūpės, kaip gerai jas išmokai, ar kaip uoliai taikysi? Jei tai ir yra tikslas- tobulinti kažką iš esmės, keisti žaidimą ir taisykles- nori nenori esi priverstas veikti kitaip: drąsiai ir kūrybiškai. Belaisvių nebeimi. Kompromisai- tūpčiojantiems vietoje. Google kažkada buvo, atrodytų, tik dar vienas paieškos variklis. Tačiau koks- ne 10 procentų, net ne 60 proc. geresnis, nei tada egzistavę bent 5 didžiausi kiti. Tai buvo n kartų geresnė paieškos sistema. "Gmail" buvo ne 10, ar 20 MB talpesnis, nei rinkoje dominavę "Hotmail" ar "Yahoo". Ar greitesnis. Tai buvo n kartų patogesnė paslauga. Nepulsiu dabar nuspėjamai ir pigiai visų bičiulių raginti “mąstyti kūrybiškai”, “išlipti iš dėžės”, turėti savo “žydrųjų vandenynų strategiją” ar priminti, kad "x 10" yra, iš esmės, ne tik 10 kartų daugiau, geriau, bet ir ... lengviau, nei vis aukštyn po laipsnį kelti kokią dvimatę ir taip iškeltą pasiekimų, ar nuosmukio kreivę. Mąstyti ir suvokti x 10 yra net natūraliau- nes +1 būdu kiekvienas augome tik pusvalandį- kol tebuvome viena vienintelė ląstelė. Kai pasidalinome į dvi, mūsų augimas, kaip ir senėjimas, vyksta eksponentiškai. Tad nenatūralu ir net naivu vertinti savo veiklą, ir gyvenimą, įprasminti viską dvimatėm augimo/smukimo kreivėm. Tai nevykusios metaforos, ir tiek. Nes kad ir kaip stengtųsi dar ir dar spėriau spausdinti mašininkė, ateina laikas, kai nebėra nei kam, nei ką spausdinti. Kad ir kaip eksponentiškai augtų tavo “asmeninio kompiuterio” procesoriaus galia, perkeli jį visą į “debesį”, ir voila- ji nebesvarbi. Kad ir kaip draskysiesi, didindamas “asmeninį efektyvumą”, žuvaudamas kanalizacijos šulinyje lydekų nesitikėk. Kai- jau greitai- tau už nugaros tavo plokščiaekranis šaldytuvas realiu laiku bendraus su virtualia parduotuve, siekdamas optimizuoti sveikų maisto produktų ir visaverčių papildų pristatymą matternetu, ir nuskaitys lėšas iš tavo virtualios banko sąskaitos už šias paslaugas (kol jų dar yra), o mobilusis įrenginys kišenėje, sekdamas tavo elgesį per paskutines dešimt minučių, rūšiuos laisvalaikio pasiūlymus ir bendraus su garaže baterijų krovimą jau baigiančiu, ir vairavimo instrukcijas pasikrovusiu automobiliu per Bluetooth’ą, pagaliau suprasi, kad tavo istorijos, tavo linijinio, nuoseklaus, po truputį tobulinamo personalinio siužeto, naivios pasakaitės... ba-ba.
Nebėra. Jau seniai. Nes tu esi ne tik tu. Tu- ir tavo daiktai, įrenginiai, sistema, virtualizacija, tad ir aš, ir šie žodžiai, ir net socialinis tinklas, ar tinkliukas, ir serveriai už jūrų marių, ir bitai, bekibirkščiuojantys kažkur virtualioj erdvėj, tad ir smogo migla, ir tavo tėvų, senelių, bei prosenelių patirtis, klaidos ir laimėjimai, ir tau žinoma ar nežinoma išmintis, pamiršta ar atrasta, ir tavo mintys, ir ne tavo mintys. Visa, kas tave mane keičia keičia keičia. Milžiniška, nesibaigianti metamorfozė. Kaip ir kažkada atsiradusi kalba- čiaukšt, ir tapome žmonėm. Svarbiausias šuolis, esminis virsmas trumpoje mūsų istorijoje. Žinios, patirtis ir išmintis staiga tapo konservuojamomis ir prieinamomis visiems kalbantiems. Taip pradėjome konceptualizuoti, planuoti ir prognozuoti, atsirado ir mirties baimė, ir laikas. Prietarai ir tikėjimai. Pasikeitė viskas. Tapo beprasmiška ūbauti, kandžiotis, urgzti, ar apšlapinti visa teritorijos perimetrą, nes įgijome daug efektyvesnius bendravimo įrankius. Tik "ar žmogus sukūrė kalbą, ar kalba- žmogų?”- kažkada klausė filosofas, neuromokslininkas, biologas ir budistas dr. Francisco Varela. Svarbus klausimas "Mes nematome dalykų, kokiais jie yra. Matome juos tokiais, kokias esame"- Anais Nin Ir įkūnyto suvokimo klausimas. Jei jį ignoruosime ir, kaip šimtmečius iki šiol, toliau vadovausimės mechaniška, dualistine smegenų, kaip atsieto informacijos procesoriaus idėja, susidursime su dabar jau klasikine tapusia dirbtinio intelekto kūrėjų problema, Moraveco paradoksu: yra n kartų sunkiau sukurti intelektą, sugebantį suvokti savo aplinką ir ją manipuliuoti, nei, tarkime, šachmatais sugebantį žaisti kompiuterį. Ar tekstines sporto apžvalgas kuriančią programą. Abstraktus mąstymas yra naujas, gana paprastas ir lengvai atkartojamas fenomenas. Tad tai, kas yra taip lengva dar net kalbėti nemokančiam pypliui- tarkime, pažinti tėvų veidus, identifikuoti norimą žaislą ir jį pasiimti, orientuotis erdvėje ir t.t.- yra x 10, o greičiau- n kartų sunkiau dirbtiniam intelektui. Net paprasta šypsena yra n kartų sudėtingesnis veiksmas, nei pasirodytų tam, kuris ką tik nusišypsojo, nes žmogus šypsosi meistriškai, dažniausiai- automatiškai, net to nesuvokdamas, koordinuodamas dešimtis skirtingų veido raumenų ir pradėdamas nesuskaičiuojamą gausybę įvairiausių neurocheminių reakcijų. Kaip rašė dirbtinio intelekto tyrėjas, filosofas Marvin Minsky, "apskritai mes labai menkai suvokiame tai, ką darome geriausiai. Mums lengviau suvokti tuos paprastus procesus, kurie neveikia, nei sudėtingus, kurie veikia puikiai". Esame x 10, ne- n kartų daugiau, nei tai, kuo manome, jog esame. Įkūnyto suvokimo idėja verčia pagaliau pripažinti, kad mūsų suvokimas ir mąstymas yra neatskiriami nuo aplinkos, nuo visa- tos, juos sukūrusios, kad aplinka yra neatskiriama ir nuolat kurianti kognityvinės sistemos dalis. Tai, kad mūsų kognityvinė sistema iki šiol buvo lokalizuota, ir orientuota į veiksmą aplinkoje, vienareikšmiškai ir nulemia mūsų suvokimą, bei mąstymo būdą. Ką gi tai reiškia? Ogi tai, kad besikeičiant aplinkai, iš esmės keičiamės ir mes, ir mūsų suvokimas, ir mąstymo būdas. Jį saisčiusi lokalizacija žiū išnyksta kaip dūmas ir tampa virtualizacija. Mūsų "tęsiniai"- internetas, debesys, visuotinė automatija, visi tie išmanieji įrenginiai, išmaniai atliekantys visa, ko nebeišmanome patys- mus keičia. Dabar. Tad anksčiau ar vėliau tapę kyborgais- tu ir aš- netrukus čiaukšt ir suvoksim, ką mums reiškia "gyventi"... galų gale, kas gi mes?- visiškai kitaip. Netiki? Pasižiūrėk.
Atsimenu,kažkada Kafka yra pritrenkiančiai pasakęs: "gyvenimo prasmė yra tai, kad jis baigiasi". Laimei, dar ne, ar ne? Gera proga suvoki dar aiškiau, įkūnytai, ir vis dar, truputį, lokaliai, kad nebeturi prabangos kažką tobulinti +1. Susiję:
Komentarai:
|
|||||||||||||
