"Kiekvienas mūsų kupinas šūdo savo ypatingu būdu. Visi mes- mažos šūdinos snaigelės, šokančios visatoje" -Lewis Black
Gerai įsiklausykim: "santechnika". "Santechnikas". Unikalūs žodžiai, vos ne žodžiai- didvyriai. Seniai iš norminės lietuvių kalbos išguiti visokie sovietine mada kurti dūriniai, tokie kaip "fizkultūra" (net sveikindavosi fizrukai- "fizkult privet"), ar klaikūs "vyrlietžemūktiekimas", "glaviltas", "kompartija","socrealizmas", "specdrabužiai" ar net "profsąjungos" dingo it kokie vaiduokliai, ryto saulei išaušus, o va "santechnikas" su visa "santechnika" taip ir paliko. Vakaruose šie specialistai jau tūkstančius metų kažkaip pagarbiau vadinami "plumbers", nuo lot. plumbum - švinas. "Pb", jei dar prisimenate periodinę elementų lentelę. Greičiausiai todėl, kad istoriškai- dar senovės Romoje- vamzdžių ir sujungimų liejybai jie naudodavo šviną. Kanalizacijos sistemų istorija, žinia, tiesiogiai susijusi su civilizacijos progresu. Didžiąją savo istorijos dalį žmonija gyveno per daug nesukdama galvos dėl patogios kanalizacijos. Net Europos miestuose dar ir XIX a. daug kur riesdavo nosį nuo išmatų tvaiko. Lietuvėlė, istoriškai, vėluodavo adaptuotis- paskutinieji priėmėme krikščionybę, vieni iš paskutiniųjų šiaurės Europoje sudiegėme ir kanalizacijos sistemas. Gal todėl ir turime "santechnikus", o ne "plumberius". Nieko tokio- šiandien pasaulyje progresas toks spartus, kad mobiliųjų telefonų jau yra gerokai daugiau, nei išviečių. Matyt, tai reiškia, kad didžiai visuomenės daliai pasaulyje svarbiau turėti ryšį, nei patogiai nusilengvinti. Tačiau ir tai, kaip ir visa kita- keičiasi, keičiasi, keičiasi. Pabandyk šiandien kokiam pypliui surengti lytinio švietimo valandėlę, pasakodamas apie gandrus ir kopūstus- išjuoks, ir parodys savo mobiliąjame tokių iliustratyvių vaizdelių, kad suvoksi, jog šviestis verta pačiam. Daugelio tabu nebėra. O kas yra? Ofelija ir jos draugai
Ir Ofelijai, ir Sibilei, ir Leslie kažkodėl parūpo mano intymus gyvenimas, tad net neprašomos jos siūlo pagalbą. Ne, ne tokią, apie kurią gali pagalvoti- nesiunčia nei adresų, nei telefonų. Neperša nei "Viagros", nei kitų sildenafilų. Jos tiesiog žada, kad apsilankęs jų nurodytame puslapyje, aš pagaliau "paliksiu savo mylimąją be žado", arba kad manęs laukia "pirmos rūšies nakties malonumas" ir man "niekad nebereikės skaityti Kamasutros". Smagu turėti tiek žmonių, kurie rūpinasi mano santuokos pilnatve, kasdien, nuo ryto. Jei pabosta, ir el. pašto programoje užblokuoji Leslie, žiū, kitą rytą it niekur nieko tau rašo jau Julian, Peter ar kokia kita Sibylla. Niekad neįsižeidžia. Įdomiausia gauti šias jaudinančias, rūpestį demonstruojančias žinutes iš senų pažįstamų, kad ir va, neseniai, iš vienos didelės bendrovės rinkodaros direktorės. Skambinu, tada, klausiu- gal darbą pakeitė? O gal čia jų bendrovė keičia produktų liniją? Niekada negali žinoti. Ne, pasirodo, jos el. paštas buvo "pagrobtas". Gal netyčia spustelėjo nuorodą vienoje iš Ophelios žinučių, ir užkrėtė savo įrenginį malware. Nieko sau. Na ir stengiasi Ofelija, ir jos draugai. Laužiasi į pašto dėžutes, generuoja milijardus žinučių. Įkvepiantis atkaklumas. Ir tai vyksta šiandien, kai pasaulyje iki šiol milijonams trūksta net vandens, ką ten kalbėti apie kanalizaciją ar pilnavertį maistą. ( žiauru- matyt, jei gyveni pusbadžiu, kanalizacija nelabai ir reikalinga). "Žaliojoje" Europoje staiga va, sukūrenama daugiau taip teršiančios anglies, nei Amerikoje. Nesibaigia pasaulinė skolų krizė. Intensyvėja atšilimas, tirpsta Arkties ledai, Grenlandija ima žaliuoti. Šių globalių problemų fone augantis žmonių susvetimėjimas, buldozeriška pornografijos sklaida ir kritiniu tampantis vyrų vaisingumo mažėjimas tikrai nėra neatidėliotinų problemų avangarde, o va Ofelijai rūpi. Nori atnešti šviesą ir pilnatvę į mūsų miegamuosius ir kitas vietas, kur vyksta vis retesni šiais laikais lytiniai santykiai. Gražu, kad ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems irgi nebenusispjaut į svarbius visuomenės gyvenimo aspektus. Štai su pirmąja 2013-jų diena Feisbuke prasidėjo svarbi diskusija, kuri vėliau persimetė, plačiai, kitur. Į dienos šviesą pagaliau iškelti skatologiniai klausimai. Konkrečiai parafiliniai: kas gi yra metų šūdas Lietuvoje? Paskelbta tema, kontroliuojamas rezultatas, sakytų Chomsky. Staiga nė iš šio, nei iš to, norim to ar nenorim, ir mes įtraukiami. Bent jau dėmesiu. Susidomėjusiems pateikiamos originalios nominacijos: metų šūdais įvardijami politikai ir kiti visuomenės veikėjai. Plačiausia prasme, tai žinoma, tiesa- kiekvienas nešiojame šiek tiek produkcijos, nuolat. Bet čia prasideda: ar dera taip, kas gi yra "šūdas", kažkas įsižeidžia, taip pavadintas, kažkas- ne, sudarinėja šūdų mėgėjų sąrašus, aptarinėjimai persikelia į televiziją, partijas ir t.t. Etiška, neetiška. Šūdai gi pradeda skraidyti į visas puses, arba, kaip sako amerikiečiai, pagaliau Shit Hits A Fan- ištykšta į ventiliatorių.
"Niekur nedingsi. Kasdien dalis tavęs pavirsta šūdu"- Dan Sabbath ir Mandel Hall, "The End Product: The First Taboo" Tačiau tai- į gerą. Kalbu ne apie asmeniškumus, netaktą ar užgauliojimus. Tiesiog. " Šūdas" irgi neturi būti tabu. Juolab, kad skatologinės temos dar visai neseniai mūsuose buvo absoliutus tabu- sovietų sąjungoje oficialiai nebuvo nei sekso, nei pakankamai viešųjų tualetų. Į sovietines socialistines respublikas atvykę turistai iš užsienio stebėdavosi, kaip mes apskritai sugebame taip išgyventi, kurdami šviesų rytojų. Jiems įspūdis, dievaži, paliko nepaprastas: šioje šalyje, matyt, šikdavo tik paskutiniai nevykėliai, ir tai tik tuo atveju, jei sugebėdavo iškęsti smarvę ir neįgriūti kuriame nors iš 3 neuždarytų didelio miesto- didvyrio viešųjų tualetų. Atsimenu, kai antroje klasėje teko pačiam taip pagyventi visą savaitę: vaje, koks išbandymas. Tada, sovietiniais laikais, su draugu vasarą buvome tėvų ištremti į pionierių stovyklą kažkur Nemenčinės miškuose, kurioje, tualetas, beje buvo, bet mes tiesiog nesuskubome juo pasinaudoti. Pirmą dieną, kai atvykome, tupykla atrodė visai šauniai: šviežiai perdažyta žalia medinė būda grupiniam pionierių ir spaliukų tuštinimuisi, kaubojiškos smuklės tipo į abi puses besivarstančios žemos durelės, ir didelė erdvė viduje greitam ir grupiniam veiksmui- gal net penkios skylės ant pakylos. Nesuskubę pasinaudoti šiuo patogumu pirmąją dieną, antrąją taip ir nebeišdrįsome. Mat čia ėmė veikti tipiška skatologinė progresija- išmatos, ne paslaptis, traukia išmatas. Pirmieji pionieriai, kažkodėl nepataikę į skyles ir pridėję krūveles šalia jų, privertė naujai atėjusius pionierius tuštintis dar toliau nuo skylių, šie, savo ruožtu, pastūmėjo "fronto" liniją dar arčiau durų, kol galų gale, trečiąją dieną, tualetas buvo kapitaliai apdėtas jau ir už durų. Kiekvienas naujai pašikti atėjęs pionierius ar spaliukas neturėjo jokio kito pasirinkimo, bet tik apšnerkšti mažąją architektūrą dar plačiau. Šis trumpas nuokrypis į Nemenčinės apylinkių istoriją tėra skatologinė metafora, iliustruojanti, kodėl apskritai turime kalbėti šia vis dar nepatogia, bet taip mums artima tema. Kakučiai buvo, ir bus, visi to gėrio turime, todėl ignoruodami šiuos visiškai be reikalo tabu priskiriamus klausimus ignoruojame didelę savo gyvenimo dalį- juk ten, kur "karaliai pėsti vaikšto", tipinis vakarų pasaulio gyventojas eina bent 2500 kartų per metus. Matyti mūsų kalboje. Kodėl apie maistą, pavyzdžiui, galime kalbėti atvirai, obuolį vadinti obuoliu, košę- koše, net šašlykus- "šašlais", o va apie savo nesustabdomą produkcijos liniją- tik eufemizmais, užuolankomis ar medicininiais terminais? Kas žino. Gal tai tiesiogiai susiję su "The Century Of Self"- taip taikliai britų dokumentininkas Adam Curtis yra pavadinęs savo filmą apie individualizmo, ego puoselėjimą praėjusiame masinės gamybos amžiuje. Jei kiekvienas vartotojas yra skatinamas suvokti, kad būtent jis nusipelno "gyventi geriau", jei paplinta masinis individo asmenybės kultas, matyt, individas, psichoanalizės terminologija sakant, ima "represuoti" ne tokius patrauklius, kaip visi kiti, ir "nepatogius" savo gyvenimo aspektus. Kad ir tai, jog jis vos ne kasdien šika. Ar tai, kad mirs. Karališkojo "aš" laikais, šioje "tobulo" gyvenimo simuliacijoje, nebėra vietos nei adekvačiam mirties suvokimui, nei elementariems kakučiams. Nes tai, ką kiekvienas nuolat nešiojame savyje, tai, su kuo turėsime nori nenori atsisveikinti, geruoju ar laisvinamųjų pagalba, yra simboliškas, ir žemiškas dalykas. Kasdieninis priminimas, kad visa, ką gauni savo gyvybei palaikyti, turėsi atiduoti. Kad tavo gyvybė- neatsiejama vyksmo dalis, juo labiau- nesuvokiamai didingos, nesustabdomos apykaitos dalis. Visa, ką tik suvoki, virsta, virsta ir virsta, "as we speak". Nesustabdomai. Gal tas mūsų atotrūkis nuo realybės ir yra todėl- tokia naivi hipotezė- kad per anksti tapome, ar bent pretenduojame tapti dievais. Akivaizdu, kad ultimatyviai išsiaukštinus, atsiranda iššūkiai suvokimui. Kas tada dieviška, ir kas žema- žmogiška? Milan Kundera savo "Nepakeliamame būties lengvume" pastebi: "Spontaniškai, be jokio teologinio paruošimo, aš, vaikas, suvokiau Dievo ir šūdo nesuderinamumą ir taip pradėjau abejoti pagrindine krikščioniškosios antropologijos teze, būtent- kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Arba/ arba: arba žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą- ir turi žarnyną!- arba Dievas neturi žarnyno, ir žmogus yra kitoks. Senieji gnostikai jautė tą patį, ką aš, būdamas penkerių. Antrajame amžiuje didysis gnostikų meistras Valentinas išsprendė šią nelemtą dilemą pareikšdamas, kad Jėzus "valgė ir gėre, bet nesituštino". Va ir Afrikoje dar praeitame šimtmetyje egzistavusiosioje Čagos gentyje buvo tokia paslaptinga tradicija: jaunus vaikinus inicijuodavo į vyrus pasodindami ant spygliuoto kilimo. Kai visas pasturgalis nukraujuodavo, jiems demonstratyviai specialiu kamščiu užkimšdavo aną galą, ir prigrasindavo šiukštu niekad niekam neišsiduoti, kad tai tik ritualinė iliuzija. Kuri veikė puikiai. Vyrai taip sugebėdavo sukurti tinkamą, vos ne mitologinį niekad nešikančio kario įvaizdį moteriškėms ir vaikams, o šios naiviai tikėdavo, kad jų kariūnai yra tikri antžmogiai. Tik senatvėje- jei tik jos pavykdavo sulaukti- nukaršę kariai būdavo ištepliojami ožkos krauju ir su oficialiai "ištrauktu" kamščiu jie vėl sau romiai tapdavo paprastais, gan reguliariai šikančiais mirtingaisias. Argi ne ironiška, kad mes nedaug pažengėme nuo šių barbarų? Kaip kitaip paaiškintume tai, jog dažnas šiandien mielai eina pasitikrinti dantų pas odontologą, bet niekaip nesugeba nueiti pas proktologą išsitirti žarnyno, nes galas žino ko gėdijasi? Savo galo. Taip ir miršta nuo kokio supykusio polipo susigėdęs. Faktas, kad egzistuoja tiesioginė koreliacija tarp to, ką suvalgai per dieną, ir kiek tuštiniesi. Jei balansas pakrypsta į vieną kurią pusę- sveikata sutrinka. Rytų kultūrose tai visiems aišku, ir priimtina: dar Gandhi mėgdavo britų- jų nuostabai- pasiteirauti, kaip gerai šiems sekėsi išsituštinti šį rytą. Juolab, kad žarnynas yra pirmas pranešti apie "būties lengvumą". Arba ne. Jei tuštiniesi puikiai, matyt ir gyveni sveiką, subalansuotą gyvenimą, valgai pilnavertį maistą, nepatiri virškinimo sutrikimų ir nestresuoji. Tad geras "šūdas" yra gero gyvenimo ženklas. Simptomas. Gal ir tu prisimeni, kaip džiaugdavosi tėveliai, kai suraitydavai kažką konkretaus. Vaje- buvo laikas, kad tai ir buvo visa, ką tavo pastangos galėjo duoti. Mano amžiną atilsį močiutė čiupdavo tą emaliuotą sovietinį šikpuodį ir kaip mat bėgdavo prie rožių. Taip jausdavausi padaręs kažką prasmingo ir gražaus. Nes kas gi tie kakučiai, kuriuos taip saugiai nešioji per visą dieną? Gyva praeitis. 3/4 šios produkcijos- vanduo, 1/4- negyvos, galima sakyti, didvyrių mirtimi žuvusios gerus darbus nuveikusios bakterijos, kiek mirusių ląstelių ir nesuvirškinta ląsteliena. O kas yra mūsų taip ignoruojama "žemė"? Dirva, kurios niekad nebepastebime? Metų metais formuotas, gyvybiškai svarbus, maistingiausias įvairiausių išmatų, mineralų ir atliekų sluoksnis, stebuklas: naujai, organiškai atgimstančios tos pačios žvaigždžių dulkės. O ir patys teesame kas? Bakterijų turime daugiau nei ląstelių, plaukiame per gyvenimą kaip kokie milžiniški bakterijų tanklaiviai, ką gi palikdami po savęs? Jei valgai daug burokėlių, paliksi kažką raudono, jei mėgsti šiuolaikinius keistom spalvom dažytus dribsnius, pasidomėk ir produkcija- rasi originalias mozaikas. Negi ne keista, kad šiandien, postmodernistinėje, postindustrinėje visuomenėje, žinių ekonomikos laikais mes iki šiol vengiame kalbėti apie elementarius tualeto reikalus, gėdinamės dalykus vadinti jų vardais, o viešai ištarę "šūdas", vis dar rizikuojame sukelti ažiotažą? Juk gūdžiais viduramžiais "šūdas", "šikti" ir "persti" toli gražu nebuvo tabu žodžiai, priešingai- kasdieninio gyvenimo leksikonas, sau šiko ir nesigėdijo to įvardinti nei karaliai, nei plebėjai, ir tik buržuazijos suklestėjimo laikais "aukštesni" luomai ėmė traktuoti šiuos žodžius kaip "vulgarius"- kitaip sakant, "liaudiškus", kol jų viešai išsižadėjo.
"Кičas yra nesugebėjimas pripapžinti, kad šūdas egzistuoja"- Milan Kundera Ši pretenzija į aukštuomenę akivaizdžiai iki šiol klesti Amerikoje, kur nė vienas save gerbiantis individas nepasakys tiesiai šviesiai, kad bent jau "nori į tualetą"- ne, jis apdairiai klaus, kur čia "vonios kambarys" arba "restroom"- vos ne poilsiavietė lietuviškai. Tai mažų mažiausiai keista, nes žodis "shit" anglų kalbos žodynuose Amerikoje pagaliau pasirodė dar 1961, o kabelinės televizijos jau seniai nebecenzūruoja visų 7 legendinio komiko George Carlin deklaruotų "tabu" žodžių, tad serijaluose nesustabdomu srautu liejasi ir "tits", ir "shit", ir "fuck", ir "piss" ir net "cunt". Nenustebsi per kabelinę JAV TV ar globaliai, hollywood'o filmuose išgirdęs ir dar du šio žodynėlio derivatyvus - "cocksucker" ar "motherfucker", kurių adekvačiai išversti į lietuvių kalbą net negalime. Gal todėl, kad mūsų kalba skatologine ir apskritai ekspresijos prasme yra per daug "teigiama"- turime nepaprastai gausų žodyną, aibę mažybinių priešdėlių ir priesagų, savo kuklius daugiaprasmius "šūdą", "persti" ir "šikti", "subinę", na dar nenorminius lietuvių kalbos komisijos netoleruojamus lytinių organų bei lytinio akto pavadinimus, todėl galingesnius keiksmažodžius skolinamės iš kitų kalbų. Rusams ar ukrainiečiams dievaži keista girdėti jų tradicinius riebius jaustukus taip tankiai įpintus į dainingą Dainavos šalies kalbą, lygiai kaip mums būtų keista girdėti amerikietį, vis įterpiantį " de puta madre!", " va te faire foutre, trouduc" ar "scheisse". Ar kokį nepraustaburnį rusą, savo riebų "matą" vis paįvairinantį "po šimts pypkių" ar "kad tave perkūnas". Dažnai net nesiskoliname. Negalime tinkamai išversti jau politiškai korektišku tapusio "bullshit", nes mūsų "mėšlas" neturi tiek semantinių atspalvių. Visiškai bejėgiai esame su "wanker", arba prancūzišku "branleur"- nes lietuviai, matyt, istoriškai, nei sovietiniais laikais, nei prieš juos niekados nesimasturbuodavo. Net kai ne visai mandagiai sakome, kad kažkas "pagadino orą", naiviai nutylime, kad orą šiaip gadiname 24/7 kiekvieną kartą iškvėpdami, tad su laiku nė kiek ne mažiau, nei koks taip mūsų koneveikiamas CO2 generuojantis automobilis. Tad jei kokiam amerikiečiui pareikštum, kad "X has spoiled the air", liktum absoliučiai nesuprastas. Lygiai taip, kaip kartą aš likau it musę kandęs vienoje vaistinėje už Atlanto mandagiai paprašęs "žvakučių" nuo temperatūros - "rectal candles for my daughter". Vaistininkė tiesiogine prasme nusmigo iš juoko, bandydama atspėti, kokį gi čia kosminį eksperimentą esu sumanęs, norėdamas žvakės liepsnomis gydyti dukrelę. Po pusvalandžio juoko ir ašarų išsiaiškinome, kad tai "suppositories". O va vokiečiai "šūdo" nevengia, puoselėja ir saugo. Anot Alan Dundes, amerikiečių antropologo, skatologiškai tyrusio vokiečių folklorą ir pavadinusio šią studiją pagal keistai motyvuojančią vokiečių patarlę "Gyvenimas kaip vištų gardelio kopetėles- trumpas ir sušiktas" (“Das Leben ist wie eine Hühnerleiter – kurz und beschissen”) vokiečiai, be populiaraus pasakų personažo, dukatais šikančio Dukatenscheisser, savo folklore turi begalę "scheisse" eskpresijų, metaforų ir analogijų, patvirtinančių, kad "kaip žuvis prie vandens, taip ir šūdas prie šiknos limpa". Nieko nenustebinsi, kokiai vokietaitei meiliai ištaręs "Scheisse, Ich Liebe Dich", nes dar Martynas Liuteris savo reformatišką misiją apibūdino itin ekspresyviai: "Aš kaip prinokęs šūdas gigantiškoje pasaulio šiknaskylėje". Hitleris mėgo nevykėlius vadinti "Sheisskerl"- lietuviškai tai būtų kažkas tarp subingalvio ir šūdagalvio. Yra ir "Klugscheisser"- šikantis protu, ir "Geldscheisser"- pinigais viduriuojantis. "Kackwurst" - tam tikra dešra. Net Gutenbergas, anot Dundes'o, iš karto po Biblijos siekė išleisti "Tuštinimosi kalendorių", kuris skaitytojui primintų, kada geriausia naudoti laisvinančiuosius. Angliškai šnekantis pasaulis irgi nebijo- nei "šūdo", nei "šiknos", nei jos skylės, nei įvairiausių mėšlo apibūdinimų, šiandien transliuojamų ar adaptuojamų globaliai. "Beavis and Buthead" čia yra Byvis ir Subingalvis, o ne nevykęs "Tešlagalvis". Neįveikiamas darbas įvardijamas kaip "shitting the brick" (= bandymas iššikti plytą), nepatogiausiai jautiesi, kai "pirsteli nardymo varpe" (= as farting in a diver's bell), nuomonės, anot Clint Eastwood, yra kaip šiknaskylės, visi turi po vieną. Woody Alanas išdrįsta viešai savo plaštakas vadinti "meilutėmis" ir klausia- "kuri iš jūsų renkasi pasimatymą su manim šį vakarą?". Egzistuoja "deep shit" (rimta bėda) ir "dipshit"- kitas subingalvio apibūdinimas. Taip pat retoriniai klausimai: "Do bears shit in the woods?" (= ar meškos šika miške?- negi neakivaizdu?), šūdas gi gali būti ir šventas- Holly Shit! (=nuostaba), šūdo neigimas (=no shit?)- mažesnė nuostaba. Kietas šūdas (=tough shit) byloja apie rimtą kliūtį ar užduotį. Įdomu, ar populiarus Lietuvoje būtų praktiškas, daugybe leidimų Amerikoje perleistas Kathtleen Meyer vadovas, tiesiai šviesiai pavadintas "How To Shit In The Woods?" . Tik įsivaizduokite solidžiai knygyno vitrinoje pūpsančią, gausiai iliustruotą šią "Kaip šikti miške?" matomiausioje lentynoje. Nežinau. Matyt, nelabai. Visi gi ir taip mano žinantys, kaip. Argi ne tipiška lietuvių savybė yra kęsti, ir apsimesti, kad viskas gerai? Kiek pažįstamų, ir giminaičių atvirumo akimirką vis užsimena, kad svetimoje vietoje ar užjūriuose vis negali ramiai pašikti, nes kažko kompleksuoja. Kenčia savaites, paskui kenčia dar labiau. Plytos formuojasi. Tad kai vasarą Tėvynėje pasižiūri, kaip metodiškai apšikamos ir prišiukšlinamos mūsų ežerų pakrantės, kaip masiškai šūdai plaukioja Palangos jūroje, nors tualetai čia pat, kai įsitikini, kad tiek daug žmonių nejaučia nieko, išversdami kalnus šiukšlių kur nors atokiau miške, net draustiniuose, kai viešuose tualetuose iki šiol randi šūdinais pirštais ištepliotas sienas- susimąstai: negi mums iš tikrųjų dar nelemta atsikratyti to apsimestinio puritoniškumo? Kažkokio vangaus, lietuviško, politinio korektiškumo? Kompleksų? Tarsi mes nešiktume. Tas apsimestinis gyvenimo švarinimas, retušavimas, nuolatinis troškimas matyti dalykus, kokiais jie nėra, ir nematyti dalykų, kokias jie yra- simptomiškas. Taip visuomenė prisikuria dar daugiau tabu, baimių ir neurozių, gal būtent taip mes dar smarkiau imame simuliuoti ir taip vaidinamą pseudogyvenimą. Kokie greiti esame įsižeisti- kaip kokie nupiepusio dvaro didikai, kurie niekaip negali atsisakyti savo atgyvenusių, beprasmiškų manierizmų.
O juk "šūdas" yra nuostabus žodis. “oi ...šūdas..čia šūdas” ― Stephen King Kas yra "bimbalo šūdas"? Medus. Apie nelabai tinkamus variantus mūsų senoliai rėždavo- "tinka kaip šūdas į marškinius". Savo pastabumą demonstruodavo, leptelėdami, kad kažkas "sukasi kaip šūdas eketėj". Apie pasipūtelius sakydavo: "didžiuojasi, kaip šūdas ant šakės". Apie nevykėlius- dar šmaikščiau: "tas vyras- kaip iš šudo kulipka [kulka]". "Apsišik tu kniūpsčias" apskritai verčia taip ir padaryti savo originalumu- nei anglosaksai, nei vokiečiai nieko tokio stipraus neturi. Jei suvokiame, kad šūdas tėra neįtikėtina prieš kelias valandas valgytų pyragaičių metamorfozė, dalis tavęs, kurią jau tiek laiko nešiojai, gyvybiškai svarbi duoklė dirvožemiui, ir visai planetai, jei tik tinkamai utilizuotas- patampa daug lengviau. Kuo ilgiau mūsų piliečiai ir sterilius vaizduojantys valdininkai negalės pripažinti, kad jie irgi, laikas nuo laiko "šika", tuo ilgiau tylėdami dergsime visas ežerų pakrantes. Ir palinkėti kam nors- "eik tu šikt" yra geras, sveikas, gyvybiškai svarbus palinkėjimas, pranašaujantis sveiką peristaltiką ir apskritai gyvybinių procesų tęstinumą. Kardinaliai baisiau būtų palinkėti "kad tu neprašiktum" arba paprastai "nebešik". Tad jei kažkas kažką viešai pavadina "metų šūdu"- negi pyksi? Tai garbė. Kas yra "dienos šūdas" palyginus su visų metų produkcija? Valstijose ir aš savo kailiu patyriau, ką reiškia būti milžinišku šūdu. Pasirodo, "vidas" amerikiečių "urban dictionary" tai ir yra: milžiniškas, subinę draskantis kakis. Ir ką? Nieko. Vizitinės kortelės nekeičiau. Atsimenate jau cituotą komunikacijos tėvą, Marshall McLuhan: "mediumas [ ir ] yra žinutė". Mūsų vaikai sako dar paprasčiau: "Kas pasako, ant savęs pasisako". Svarbiau- kokiu šūdu esi vadinamas. Laimei, lietuviai jau nebebijo šmaikščiai klasifikuoti:
Tad kai geriau patyrinėji, pagaliau išvysti... mokomės etiketo, manierų, taisyklingos kalbos, sveikos gyvensenos, gaminti skanų ir sveiką maistą, o su juo, kasdien įsisavintu, deramai atsisveikinti taip ir neišmokome. Kompleksuojame, gėdinamės, kalbėti apie tai apskritai nebedrįstame. Veltui. Pradėkime nuo unitazų. Ar bent suvokiame, ką pasirenkame? Štai vokiški- kaip senieji sovietiniai, visai kitokie, nei, tarkim, amerikietiški: dažniausiai turi patogią "lentyną", ant kurios nuleistą produkciją gali bent jau vizualiai ištyrinėti, ir įvertinti. Ir tikrai neapsitaškysi. Tačiau šalia turi būti šepetys. O Japonijoje "vakarietiškų" unitazų daug mažiau- čia paplitę fiziologiškai naudingesni unitazai tupintiems, tiesa, dažnai su vandens nuleidimo garsą imituojančia sistema- kad drovesni naudotojai nekompleksuotų ir iš tikrųjų nenuleidinėtų vandens be reikalo. Juolab, kad bet kuris rimtesnis jogas, net gydytojas patartų- tuštintis irgi reikia mokėti. Geriausia- tupint, tiesia nugara, kaip daugiau nei pusė šios planetos žmonių, o ne nutirpusiomis kojomis užsiskaičius ant unitazo. Teisingai tupinčio žmogaus žarnos prieš pat išeinamąją angą išsitiesia, tad taip tuštintis ir lengviau, ir sveikiau. Ir hemorojaus profilaktika paprasta- nestenėsite.
Daryti šį gyvybiškai svarbų darbą verta ne bet kaip, ne vulgariai, o elegantiškai ir teisingai. Bent jau atidžiai. "Kvailos sėdėjimo pozos, gąsdinančios besituštinančiojo grimasos ir barbariški šūksniai turi baigtis. Jaunimas išmoks gracingai nusirengti, tūpti į tinkamą poziciją, ir muzikaliai bei svarbiai stenėti"- dar XVIII-ame amžiuje savo amžininkus mokė Jonatahn Swift'as- taip, tas pats klasikas, sukūręs garsiasias "Guliverio keliones". Jis siekė pakeisti barbariškus amžininkų tuštinimosi įpročius, net sukurti tam skirtą kolegiją, kur garbūs visuomenės atstovai mokytų jaunimą gracingų įpročių. "Jauni vyrai šiuose reikaluse taptų tikrais džentelmenais, o net žemiausio luomo merginos išmoktų savo reikalus atlikti garbingai, kaip grand-damos". Ech, gerai būtų tokį Swiftą į Lietuvą, dabar. Dar visai jauni vyrai ir moterys išmoktų nebešikti, kur papuola, ir kaip papuola: nei Palangos jūroje, nei paežerėse, nei elektroniniuose paštuose, nei Feisbukuose. Ir jei jau šiktų, tai tikrai nebe vulgariai. Ar atmestinai. Juolab, kad “lengva kalbėti aukštom temom"- ― rašė Haruki Murakami savo "Norvegų girioje"- tačiau svarbiausias dalykas yra, ar paskui šūdus išvalai". Įdomu, ar lietuviškame leidime taip ir išversta- "šūdus išvalai"? Svarbu. Juk negali išvalyti to, ko nematai.
Susiję:
Komentarai:
|
|||||||||||||
