“Galbūt saviugda nėra sprendimas… Galbūt savęs žlugdymas yra sprendimas” – Chuck Palahniuk, “Kovos klubas”. Jau ketvirtą kartą postringaudamas apie tai, kaip verta susimauti, turėjau taip ir padaryti: susimauti ir nebepostringauti. Bet aš vėl čia. Nieko tokio: susimoviau susimauti. Belieka toliau gilintis į tobulos savižlugdos subtilybes. *** Tobulas būdas susimauti # 9 „...Senatorius Kerry mums tvirtina, kad jis pasiruošęs laimėti karą, kurį pats vadina klaida, neapdairumu ir nukrypimu. Bet negali laimėti karo, jei netiki kova.“-George W. Bush „Kovos pradas yra ignoruojantis ir vaikiškas žmogaus pradas“– Ralph Waldo Emerson „Karybos meno viršūnė yra įveikti priešą be kovos“ – Sun Tzu Kai pradedu– ereziškai- kalbėti apie tai, kad kautis dažniausiai neverta, iš karto atsiranda būrys norinčių kautis ir įrodyti, jog verta. Negi, anot jų, Tadas Blinda, kapitonas Tenkešas, Timūras ir jo būrys, Rembo IV bei Vasilijus Ivanovičius Čiapajevas tėra apgailėtini susimovėliai? (Pastebit- net neminime kryžiuočių, kunigaikščių ar kitų iškilių kovotojų, nes ir šiais laikais už jų pamenkinimą vis dar gali būti nukryžiuotas. Islamo fundamentalistai tėra viena nedidelė šiuolaikinio fundamentalizmo atmaina). Būtent. Teigiu, kad kovotojai- pastebėkime paradoksą- ypač itin aršūs kovotojai dažniausiai yra tiesiog...silpni, arba perdėm save nuvertinantys, jei jau taip nori ( ar turi ) beatodairiškai kovoti ir kautis. Atsimenate Richard‘ą Bach‘ą- „Gink savo ribotumus, ir jie garantuotai bus tavo“. Ką reiškia „kovoti“? Primesti savo valią jėga. Nedemokratiška, arogantiška, egoistiška ir net naivu. Bertrand‘as Russel‘as sakė, kad niekad nemirtų už savo įsitikinimus, nes jie gali būti...neteisingi. Kartą mūsų mokymuose per pertrauką užkalbinau tokį tvirtą, bent dviejų metrų ūgio taekwondo meistrą, klausdamas, ar jam kada teko savo kovos įgūdžius panaudoti gatvėje, ar, pavyzdžiui, pigiai, buityje. Pasirodo, ne. Klausiu: „Tai negi tu niekad nepakliuvai į situacijas, kuriose tau tektų apsiginti- gatvėje, bare, dar kur?“. „Buvo“- sako,- „kartą viename bare dviese išsivedė mane į gatvę“. „Na, ir?“- smalsiai paklausiau, tikėdamasis įspūdingos kovos atpasakojimo. „Pabėgau“ Še tau. Kovojame su infliacija, kovojame su krize, kovojame su „šešėliu“, su korupcija, vokeliais ir aukštomis kainomis, su būtais ir nebūtais priešais, su Rusijos įtaka ir su teroristais, o jis, va, ėmė, ir pabėgo. Kaip ir Dalai Lama- tiesiog pabėgo iš okupuoto Tibeto. Jėzus atkišdavo kitą skruostą. Buda, sako, mirė apsinuodijęs vaišėmis, kurių neatsisakė, norėdamas neįžeisti vaišinusių. Net japonų kamikadzės- ultimatyvūs kovotojai, jei jau taip, matydami, kad jiems bus sunku pataikyti į taikinį, grįždavo atgal į bazę. (Giliai nusiliūdinę, kad taip ir nesugebėjo sušukti „Hissatsu“ ir mirti atsimerkę). Mustafa Kemal‘as Atatürk‘as, šiuolaikinės Turkijos tėvas, nusprendęs panaikinti turkių moteriškių tradiciją islamiška mada dangstytis galvas, nekovojo ir iečių nelaužė. Jis ja pasinaudojo: paskelbė įsaką, kad nuo šiol galvas dangstyti galės tik prostitutės. Veikia iki šiol. Esminis skirtumas. Kiek mūsų galėtų pasigirti sėkminga kova su:
„Kam priešiniesi, tas neatstoja“. Priešintis = kovoti. Anoniminiai alkoholikai pradeda nuo to, kad pripažįsta, jie- alkoholikai. Visus “spontaniškos remisijos” nuo baisiausių ligų atvejus vienija tai, kad su liga, būkle ar simptomais nustojama kovoti. Liga tiesiog pripažįstama ir priimama, ir būtent tada keičiasi ir požiūris, ir veiksmai, ir nuostatos. Gyvenimai. Tuo tarpu jei savo veiksmus ir nuostatas įprasmini kaip kovą- voila, sukuri tik du galimus pasirinkimus: gali kovą laimėti, gali ir pralaimėti. Jei kada šaudei į taikinį, suprasi apie ką aš čia: galvodamas apie tai, kaip nepataikysi, sveikinu, nepataikysi, nes negali negalvoti apie tai, kaip nepataikysi, jei imi galvoti apie tai, kad gali nepataikyti. Nes jei šaudai sau į koją, visada pataikysi. Ką reiškia- kovoti su savimi? Šiandien tai taip madinga, bet visų į šizofreniją linkusių savikovos specialistų verta paklausti- kas kovoja su savimi? Kuris „aš“ šoks nuo tilto ar gulsis ant bėgių, jei tą kovą- pagal, vėlgi, kurio „aš“ paskelbtas sąlygas kažkuris „aš“ pralaimės? Miltonas Ericsonas, šiuolaikinės hipnoterapijos tėvas, niekada nekovodavo su savo pacientų įsitikinimais, ar nuostatomis. Jis jas panaudodavo, o dar geriau šį procesą apibūdintume, pasakydami, jog Miltonas jas utilizuodavo efektyvesnėms nuostatoms atskleisti. Jei pacientui vaidendavosi, jos jį kažkas persekioja, Miltonas mielai padėdavo šiam pasirūpinti dar didesniu saugumu: štai vienas dėdulė bijojo, kad į jį bus pasikėsinta, ir Miltonas kartu su šiuo nelaimėliu visą dieną... kamšė palatos grindų plyšius (kad niekas nesugalvotų paleisti kokių nuodingų dujų), langus (dėl tos pačios priežasties), tvirtino duris etc., kol galų gale leido pacientui suvokti, kad iš tikrųjų jį saugo ne tik pats Miltonas, ligoninės apsauginiai, policija pastato apačioje ir armija karinėje bazėje už miesto, bet ir visa demokratinė Amerikos santvarka. Merginai, kuriai rodėsi, kad gyventi nebeverta, nes ji baidyklė, ir maža to, turi didžiulį tarpą tarp dantų, Miltonas patvirtino... kad baisesnės merginos, nei ji, jis irgi nėra matęs. O tada ramiai pasiūlė, prieš nusižudant, bent jau gražiau susišukuoti, ir dailiai apsirengti. Po to, kai mergina per kelias savaites šiuos nurodymus klusniai įvykdė (akivaizdu, kad ji jau pasijautė geriau ;), Miltonas jai pasiūlė- laikykitės- „išmokti taikliai švirkšti vandenį pro savo dantų plyšį bent kelis jardus į priekį“. Suintriguota mergina ir šį, atrodytų, visiškai absurdišką nurodymą įvykdė, ir kai pagaliau vėl atėjusi pas Miltoną pasigyrė, jog „jau sugeba taikliai švirkšti vandenį pro savo dantų tarpą“, gavo kitą užduotį- būtent taip, kaip moka, per pietų pertrauką aplaistyti jai kažkada dėmesį rodžiusį bendradarbį prie vandens šaldytuvo, ir pabėgti. Kuo visa tai baigėsi? Kantrybės. Kai sugebi suvokti, kokias galimybes ir progas tau teikia kiekviena sekundė, nebeturi su kuo kovoti...nes vos spėji pasinaudoti tuo, kas taip akivaizdu. Kiekvieną sekundę. Dabar. Jei namiškiai/ bendradarbiai/ valdžia ar klientai nesielgia taip, kaip tu nori, neverta su jais kovoti. Verta suvokti, ką jie sako tau tokiu elgesiu. Kuo jie tiki, ir kuo tiki tu, jei toks elgesys pačiam yra nepriimtinas, ir tada keisti tai, kas gali pakeisti jų elgesį. Ar paties požiūrį. Jei nori nugalėti ar „užkariauti“ rinką- ar kaip biržos spekuliantas, ar kaip verslininkas, laimėsi daug daugiau, jei tiesiog leisi sau suvokti, ką rinka tau sako. Kovodamas tampi nepastabus. Tobulas būdas susimauti # 10 „Būdamas normalios būsenos, esi durnelis, o būti rimtam reiškia, jog turi kažką daryti, kad vėl taptum durneliu“ – Mike Meyers „Įdėk kiek kvailumo į savo rimtus planus; nuostabu būti kvailiu teisingu momentu“- Horacijus Įsivaizduok, kad tau reikia išsirinkti automobilį. Tarkim, pirmiausia svarstai, kokio dydžio jis turėtų būti. Tada- kokios markės. Kokio galingumo. Kokia pavara. Kuro tipas. Tada- spalva, interjeras. Standartinė, papildoma įranga. O gal pradedi nuo kainos. O gal pagalvoji, kokio automobilio tau iš tikrųjų reikia. Gal tau net nereikia žaislinio, jei tau, tarkim, jau daugiau, nei šešeri. Faktas, kurį ignoruojame, taip dažnai, kad net nejaukiai jaučiuosi jį vėl primindamas, akivaizdus: nesvarbu, ar renkiesi automobilį, kuriuo žaisi smėlio dėžėje būdamas penkerių, ar renkiesi automobilį, kuriuo žaisi grūstyse būdamas penkiasdešimt penkerių, proceso – ir pasirinkimo- reikšmė tavo gyvenimui panaši. Laisvės, antruoju atveju, gauni dar mažiau: negali savo žaisliuku važiuoti kur nori, kada nori ir kaip nori, maža to, gali atsisėsti į cypę ar bankrutuoti, jei vairuosi savo žaisliuką nepasidraudęs, padauginęs ar šiaip, visą laiką atbuline eiga. Negali savo didelio žaislo palikti bet kur, ar net išsižadėti, kada panorėjęs, maža to, nuolat turi apie jį šokinėti, tad ne tu jį turi, o – teisingai- jis tave „turi“. Ir jei „laimi tas, kuris mirdamas turi daugiausiai žaislų“ (lipdukas ant amerikietiško monstro bamperio), tu jau pralošei. Na, ir kas? Ko nebūna. Kartą aš net tris kartus iš eilės turėjau būti „akla višta“. Ir nieko. Visada galima išlipti iš smėlio dėžės ir žaisti kitą žaidimą. Arba nebežaisti, ir rasti svarbesnį užsiėmimą. Nebeužsiimti. Net tai nėra taip rimta, kaip dažnai atrodo. Jei žaislai, smėlio dėžės, žaidimai, jų sėkmės ir nesėkmės tampa rimtai svarbūs, verta rimtai susirūpinti: tai tik mato vienetai, kuriais matuojame įvairius fantomus- sėkmę, statusą, vertę, socialumą etc., lygiai kaip centimetrais matuojame ilgius bei apimtis, o kilogramais sveriame ne tik save, bet ir bagažą. O Miltonas ir mergina su tarpu tarp dantų? Mergina viską padarė, kaip nurodyta, ir pas Ericson‘ą pasirodė tik po kelių savaičių. Pranešė, kad nebesižudys, nes draugauja su vaikinu, kurį ... apspjovė pro dantų tarpą. Apspjovė kaip reikia, tada nurūko koridoriumi, visa tirtėdama iš baimės. Vaikinas ją pasivijo, ir – spėkit iš trijų kartų, vos ne muilo opera,- pabučiavo. Tada pabėgo pats. O kitą dieną vaikinas, vėl per pietų pertrauką, mūsų heroję aptaškė vandens pistoletu, ir pakvietė vakarienės. Visa kita- dar viena gerai pasibaigusi istorija. Be kovos. ________________________________ (c) Vidas Jankauskas, 2006-2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
|||||||||
