„Smalsumas yra svarbiau, nei žinios“- Albert Einstein

Mokslas

išsklaidė mitus apie auksines žuveles.

Visų pirma, jos visai ne auksinės, o tiesiog seniai Kinijoje mutavusios karosų ainės. Visų antra, seniai žinoma, ką auksinės žuvelės gali, ir ko ne (pildo +/- 3 norus, arba palieka užsakovą (-ę) prie suskilusios geldos, kaip rusiškoje tautosakoje).

Ne todėl, kad tiesiog pamiršta, ko buvo prašytos. Pagaliau išsklaidyti mitai ir apie šių akvariumų gyventojų trumpalaikę atmintį, žmogiškai šnekant, RAM‘ą. Mat iki šiol buvo manyta, kad auksinių žuvelių atmintis saugo patirtis (ir įvairiausius naivuolių prašymus) tik 3 sekundes, ne daugiau.

Šiandien- tiksliau, dar 2003-iaisias Plymouth Universiteto Psichologijos mokykloje surengta auksinių žuvelių atminties studija teigia, kad žuvelės atsimena dalykus ir tris mėnesius, ir dar ilgiau.

Gaila. Geras mitas buvo. Atsimenu, pavydėdavau tokiai apvytusių morkų spalvos žuvelei, kuri nenuilsdama suko ratus  tykiai burzgiančiame lopšelio- darželio  „Pasaka“ (Nr. 93) akvariume.

Vai kaip turėtų būti jai šaunu- manydavau- viskas nauja, ir štai nauja vėl, po dar 3 sekundžių.

“Burbuliatorius, oro burbulai, kažkokio pyplio veidas, įspaustas į akvariumą, akmenukai ant dugno, vieniša nupiepusi žolytė, kylanti į paviršių-“....ir vėl refresh: “O! Burbuliatorius, oro burbuliukai, kažkokio pyplio veidas, įspaustas į akvariumą, akmenukai ant dugno, vieniša nupiepusi žolytė, kylanti į paviršių“....

Žavus nuolatinių atradimų pasaulis, net jei žuvelė nemąsto žodžiais. Smagu kaip ir atmintį praradusiems senukams- juos supa vis nauji veidai. Taip ir kine- statiški, tačiau vis nauji paveikslėliai sukuria mums įstabias kinematografines vyksmo iliuzijas.

Pastebėkite, kaip nuoširdžiai džiaugiasi Jūsų keturkojai, kai eilinį kartą laimingai grįžtate namo.

Matyt, tai irgi tiesiogiai susiję su jų kognityviniais sugebėjimais- iš kur gi vargšeliai galėjo žinoti, kad Jūs tikrai sugrįšite? Negalėjo. Tad faktas, jog sugrįžote, Jūsų keturkojui yra toks pats džiaugsmingas, tarsi būtumėte stebuklingai prisikėlę iš mirusiųjų, arba atsiradę it niekur nieko po dešimtmečius trukusios nežinios.

Būtent.

Lekia skrieja mintys it traukiniai, visą sąmoningai, atrodytų, praleistą dieną. Daug, įvairiausių, dunda bėgiais, nusistovėjusiais maršrutais, minčių žemėlapiais: darbas, projektai, karjera, darželis, įmokos, išmokos, jis, ji, tas, anas, paskola, sveikata, gėris, blogis, burbuliatorius, ramybė- pagalvoji, suvoki viena, žiū, jau visas sąstatas susijusių minčių iš paskos atbilda. Neurotikams daug sunkiau- minčių maršrutai įkyriai tie patys, tad vis turi stotis kaip iešmininkai. Kontroliuoti: pala, ar tikrai išjungiau viryklę?
Įdomiausia tada, kai minčių erzelynas staiga ima, ir sustoja. Nebesigirdi nei žviegiančių stabdžių, nei nuo bėgių lekiančių sąstatų- sustoja, ir tiek. Spengianti tyla- kaip gi taip? Pavyzdžiui, tada, kai įprastoje vietoje staiga neberandi savo automobilio. Ar turėdamas skaityti pranešimą, pavėlavęs įgriūni į konferencijų salę, kurioje, nepaaiškinamai, nieko net nebėra. Arba kai, staiga, visiškai nebesupranti, kas gi čia dabar?

Įprastos suvokimo dichotomijos kaip nebūta. Vienis, staiga. Tai tyro, įgimto, tikrojo smalsumo akimirkos.

Brangintinos.

***
Ar žmogus smalsus, gali suprasti jau per pirmąsias pokalbio minutes. Ko klausia, kaip klausia, kiek kalba apie savo potyrius, apie save, ką jis jau žino ir kiek- apie kitus. Ar domisi pašnekovu, ar ne. Ar jis „Logoramoje“, ar dar gyvas. Kartais išgirsti tik „aš aš aš, man man man, mano mano mano“- tarsi kalbintum kokią vietinės reikšmės įžymybę didžiausio tiražo žurnalui. Įdomu.

Ir žinoma, sutinki smalsių žmonių, kurie vis klausia, svaigsta ir žavisi, atrodytų,  menkiausiais dalykais, it būtų „kaip tai veikia?“ tipo mokslo populiarinimo knygučių rašytojai. Akivaizdžiai domisi ne tuo, ką jau žino, o tuo, ko dar nežino. Smalsiai sveikinasi, žiūri į akis, reaguoja gyvai.

Turiu anekdotinių ir visai rimtų įrodymų, kad būtent smalsiesiems dangaus karalystė, ar bent jau visokeriopa sėkmė garantuota: nuolat smalsaujantys bet kuriuo atveju gyvena turiningesnį, įdomesnį, geriau pažintą gyvenimą nei tie, kuriems seniai viskas „aišku“, todėl ir nuobodu, arba „nebeįdomu“, ar „žema“, be to, smalsuoliai ilgiau išlieka vaikais ir patiria aibes nuotykių.

Smalsumas ir yra evoliucijos variklis, sudėtingas, daugialypis žmogaus bruožas, turbina, generatorius, postūmis, leidžiantis atrasti ir atrasti vėl, kasdieninius dalykus verčiantis stebuklais, o stebuklus- kasdienybe. Juk jei esi pasiruošęs netikėtumams, tiesiog smalsiai pasitinki ir sėkmes, ir negandas, tau, tikėtina, yra lengviau, nei tam, kuris gyvenimą vertina tik iš siauros „ar aš laimingas, ar ne“, arba „kam sekasi/ kam nesiseka“ perspektyvos.

Laimė atrandama. Smalsiai.

Versle

Štai Chet‘as.

Mano naujasis pažįstamas įkūnija geriausias, stereotipines amerikiečių verslininkų savybes- veržlus it vijurkas, jau amžiuje, kiek aptukęs, tad atrodytų, lėtas, bet akys pokalbio metu laksto, kaip animuotos Kung-Fu pandos, būna, kad dažnai pertraukia, užduodamas dar daugiau klausimų, nes jam taip viskas įdomu, ir veik kiekviename dalyke, apie kurį tik kalbėtume, jis sugeba įžvelgti potential.

Kikena ir juokiasi kas 4-5 minutės, savo akinančia šypsena nuginkluodamas net ir labiausiai užsidariusį pašnekovą. Chet‘as kažkada buvo eiliniu policininku, tačiau tai jam pabodo, o dabar buvęs įstatymo sargis kartu su žmona, buvusia kirpėja, valdo daugybę turto gražiausiose kurortinėse Floridos vietose, turi ir restoranų, ir viešbučių, ir komercinio nekilnojamo turto, ir daugiabučių ant jūros kranto.

Chet‘as „means business.“

Tačiau kitas Chet‘ą galėtų pavadinti net liguistai smalsiu, jei tik nepasidomėtų, kodėl jis taip elgiasi.

Štai vieną ankstų sekmadienio rytą matau jį besisukinėjantį visureigiu konkurentų viešbučio aikštelėje. Ką gi čia veikia? Kaip koks FBI seklys nuseku jį žvilgsniu, ir pamatau, kad netrukus Chet‘as jau kito pajūrio viešbučio aikštelėje. Lėtai apvažiuoja visą teritoriją, tarsi ką pametęs ieškotų, tačiau išvažiuodamas, kiek matau, šypsosi, ir nurūksta dar prie kito viešbučio, kol dingsta iš akių.

Kitą dieną pagaliau išsiaiškinu, ko vyrukas taip blaškosi sekmadienio rytą. Vietoj to, kad taikiai ir tingiai pusryčiautų erdvioje savo apartamentų terasoje, mėgaudamasis nuostabiu saulėtekiu prie jūros.

Pasirodo, suskaičiavęs poilsiautojų automobilius konkurentų viešbučiuose Chet‘as gali spręsti apie tai, kiek jie užimti, ir palyginti su savo viešbučio užimtumu, o va tada įvertinti, kaip konkrečiai jo viešbučiui sekasi  konkuruoti šį sekmadienį.

Įspūdinga.

Antra vertus, įprasta- intensyvus, veik patologiškas smalsumas būdingas daugeliui sėkmingiausių verslo žmonių.  Ypač Valstijose. Amerikiečiai, kaip jauna tauta, turėjo išmokti visko patys, o to, ko išmoko, išmokyti kitus. Nesuprasdami, kaip kas veikia, kolonistai tiesiog nebūtų išgyvenę. Smalsumas čia buvo antrasis kiekvieno atradėjo vardas, o atradėjais buvo veik visi.

Štai Sam‘as Walton‘as, Wal-mart įkūrėjas, garsėjo tuo, kad net tada, kai jo sukurtas parduotuvių tinklas vienas iš pirmųjų pasaulyje pradėjo naudoti palydovus savo parduotuvių logistikai koordinuoti, jis vis dar savo sukiužusiu sunkvežimiu smalsiai keliaudavo aplankyti kiekvieną tinklo parduotuvę pats, čia pasilabinti su darbuotojais ir klientais, papokštauti ir net ką nors nusipirkti.

"Matyt aš esu apkeliavęs ir apvaikščiojęs daugiau įvairiausių parduotuvių, nei bet kas kitas Amerikoje”- sakydavo Walton’as. “Tiesiog stengiuosi gauti idėjų, bet kokių idėjų, kurios padės mūsų kompanijai. Dauguma mūsų nesukuria savo idėjų. Geriausias gauname iš kitų.”

Bene produktyviausias Amerikos išradėjas (daugiau nei 1000 patentų jo vardu), ir gigantiškojo „General Electric“  įkūrėjas Thomas Alpha Edisson‘as  jau vaikystėje vos neužsimušė, sumanęs pasižiūrėti, kas gi yra grūdų saugyklos bokšto viduje- banaliai įkrito į vidų ir liko gyvas tik per plauką, vėliau, būdamas paauglys, supleškino klojimą ir vos taip nesupleškėjo pats, rengdamas chemijos eksperimentus.

Pasakojama, kad priimdamas asistentus į darbą, Edisonas pasiūlydavo jiems sriubos. Jei kandidatas šios net neragavęs čiupdavo druskinę, prieš srėbdamas pirmąjį šaukštą, pokalbis nebeįvykdavo.

O štai dabartinis McDonalds korporacijos vadovas, Don‘as Thompson‘as žiniasklaidai ir investuotojams buvo vaizdžiai pristatytas kaip žmogus, kurio venomis teka ketčupas (= žino apie MCD viską). Nieko nuostabaus, nes McDonalds tapo tuo, kuo yra, tik todėl, kad legendinis Amerikos verslo herojus, Ray Krock,  nelabai sėkmingai pardavinėdamas restoraninių pieno kokteilių plaktuvus, buvo nepaprastai smalsus išsiaiškinti, kaip broliukai McDonalds savo mažyčiame restoranėlyje Pietų Kalifornijoje sugeba užsakyti tiek įrangos.

Supratęs kaip, Ray Krock sugebėjo jų efektyvią praktiką ištobulinti, supakuoti, sėkmingai finansuoti nekilnojamuoju turtu ir tada pardavinėti. Masiškai. Visa kita- bene sėkmingiausios  frančizės pasaulyje istorija, kurią Ray Krock vertino itin paprastai: „sėkmė“- sakydavo- „yra prakaito dividendas. Kuo daugiau prakaituoji, tuo sėkmingesnis tampi“.

Panašiai ir su Tupperware. Earlas Silas Tupper‘is, kompanijos įkūrėjas, pirmiausia savo naujuosius sandariai uždaromus dubenėlius, ar elegantiškas druskines su pipirinėmis iš plastiko bandė pardavinėti prestižinėse parduotuvėse. Jei nebūtų buvęs smalsus išsiaiškinti, kaip pavieniai paštu prekes užsakantys klientai, neturintys jokių parduotuvių, sugeba užsakyti ir parduoti dubenėlių daugiau, nei jo New York‘o 5-ojoje aveniu esanti parduotuvė, Tupperware iki šiol stumdytųsi prekybos centrų lentynose su kita produkcija iš plastiko. O dabar Tupperware Brands, anot jos ilgamečio vadovo Rick Goings, yra tikra „cash machine“ ir toliau karaliauja tarp didžiausių pasaulio tiesioginės prekybos kompanijų.

Jei ne verslininkų smalsumas, ir žinoma, sumanumas- jie akivaizdžiai koreliuoja- Coca- Cola iki šiol būtų farmacinis produktas. Wrigley‘s ir toliau gamintų muilą. Nokia- popierių, guminius aulinius ir padangas. Apple nebūtų sukūrusi nei iPad, nei Iphone, jei nebūtų pasmalsavusi, kaip gudriau uždengti didžiulę plokščią bateriją- lietimui jautriu ekranu. Avon pardavėjai iki šiol pardavinėtų knygas, belsdamiesi į duris. Samsung nebūtų tapęs didžiausiu Korėjos chaebol, o ir toliau užsiimtų logistika ar maltų ryžius. Tiffany & Co, bene garsiausia juvelyrinė kompanija pasaulyje, iki šiol pardavinėtų kanceliarines prekes. Du Pont toliau gamintų tik sprogmenis, o ne Teflono paviršius, Kevlar audinius ar Corian stalviršių dangas. Pfizer ruoštų citrinos rūgštį ir priemones kovai su parazitais. Procter & Gamble iki šiol gamintų muilą ir žvakes, nes William‘as Procter‘is buvo imigrantas žvakių liejikas, o James Gamble temokėjo gerai virti muilą.  Monsanto toliau gamintų sachariną, ir pardavinėtų jį Coca- Cola‘i.

Oneida Silversmiths, vieni iš garsiausių stalo įrankių gamintojų šiandien, savo veiklą pradėjo kaip uždara krikščionių perfekcionistų sekta, ir tik valdžios prispausta persiregistravo kaip ūkinė bendrija.

Ne visi, žinoma, evoliucionavo taip sėkmingai.  Štai Charles Goodyear mirė skolose, taip ir nesulaukęs savo gumos vulkanizacijos patento sėkmės, tačiau bent jau spėjo pasigaminti kietą guminį pietų servizą, iš kurio ir valgydavo visa jo šeima.

Šiandien keliuose sviliname padangas tik todėl, kad Mr. Goodyear buvo smalsus, nors ir nelabai sėkmingas verslininkas.

Tuo tarpu nuo paauglystės nepaprastai sėkmingai veikiantis seras Richard‘as Bransonas save apibūdina kaip „vieną iš smalsiausių gyvų verslininkų šiandien“- išties, kas kitas išdrįstų įkurti „Virgin America“, sėkmingai konkuruojančią taip prisotintoje vietinių JAV skrydžių rinkoje, ar kosmiškai užsimoti su „Virgin Galactic“. Net atvažiuoti į Lietuvą ir fotografuotis su „deimantinius pirmos eilės“ bilietus įsigijusiais žaibais reikia būti itin drąsiam. Ir smalsiam.

Kitas verslo kosminių skrydžių pionierius, Elon‘as Musk‘as, ėmė ir smalsiai paskaičiavo, kiek pigiau jis galėtų pelningai skraidinti NASA misijas, ir taip sukūrė Space X. Paleisti raketą Musk‘ui tekainuoja 30 milijonų dolerių, tai pačiai dinozauriškai rangos sutartimis supančiotai NASA‘i-  15 kartų daugiau. Verslas yra.

Elon‘ui taip pat buvo smalsu, kas atsitiktų, jei nešiojamų kompiuterių baterijomis būtų varomi automobiliai- va ir atsirado Tesla Roadster, ir šiandien pagaliau jau pelningi Tesla Motors.

Musk‘as pirmiausia smalsiai ištiria tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo „normalu“ (tarkime, NASA skrydžių savikaina), o tada ima veikti, ieškodamas naujų būdų išspręsti problemas, kurių kiti net nesuvokia. Viename ONINNOVATION.COM interviu Elon‘as yra sakęs: „Manau, kad dažniausiai žmonių mąstymo procesas yra pernelyg įspraustas į nusistovėjusius rėmus, ar istorinių pavyzdžių analogijas. Labai retai būna taip, kad žmonės bandytų ką nors sugalvoti visiškai naujai, remdamiesi kertiniais dėsniais. Sako: „mes taip darome, nes visada taip darėme“. Arba kažko nedaro, „nes taip niekas nedarė, reiškia, tai negerai“.  Bet tai tiesiog kvailas būdas galvoti“.

Tiesa.

Be kvailų galvojimo būdų, smalsumas yra viena iš pagrindinių Homo sapiens savybių, leidusių mums tapti tuo, kuo tapome: atrasti ugnį, meistriškai valdyti galūnes, vaikščioti, ropoti, bėgti ir t.t. Smalsumas, evoliuciškai, yra ir visų kitų, net ir daug mažesnes smegenis turinčių gyvūnų bruožas. Mes, kaip ir jie, apdovanojami dopamino lavinomis visada, kai tik atrandame ką nors „naujo“ ir „įdomaus“- ar tai būtų atominė bomba, ar nauja porno svetainė, ar netikėta nuolaida prekybos centre. Smalsumas tiesiogiai susijęs ir su mūsų atmintimi, ir su dėmesiu, ir apskritai, su sugebėjimu išmokti.

Kodėl turime smegenis apskritai?

Pasirodo, smegenis evoliuciškai įgijome tik todėl, kad galėtume ir galėjome judėti - teigia neuromokslininkas Daniel Wolpert.  Buvome smalsūs, pridurkime. Evoliucijai- mūsų savanaudžiams genams- reikėjo, kad norėtume vis kažką naujo atrasti. Kitaip būtume stagnavę, neprisitaikę, net neišlikę. Ir dar be smegenų.

Tad logiška, beje, kad sugebėjimas pasibodėti ir nuobodulys irgi yra evoliucijai svarbūs įgūdžiai.

Nes jei, pavyzdžiui, kokį žmogų apima ūmi apatija, tampa sunku jį kuo nors sudominti, medikai gali pagrįstai įtarti progresuojančią Alzheimerio ligą.

Taip ir verslo pasaulyje- šiandien čia viskas keičiasi ir vystosi dar greičiau, nei evoliucionuoja gyvybė šioje planetoje- žaidėjų, kurie kautųsi dėl išlikimo, kaip niekada daug, o vartotojai kaip niekad išrankūs- daug kas jiems tiesiog greitai atsibosta. Tad tikras ar metaforinis Alzheimeris kiekvienam verslo vienetui reiškia greitą ir neišvengiamą galą.

Ir ypač tada kai domėtis ir smalsauti pavedame sistemoms ir automatams. Paradoksas- tada nelabai kam įdomu net tai, ką atrandame.

„Big data‘i“ esame per maži. Net nebežinome, ko paklausti.

Logorama from Human Music & Sound Design on Vimeo.

ÜBER SMALSUMAS

Ką pamanytum, jei geras draugas- dažnai esantis šalia, su kuriuo tiesiog gera būti, praleisti laiką kartu, vis žavintis patį ir savo įvairiapusiškumu, ir grožiu, ir išmanumu- jei šis puikus draugas imtų tave, ir išduotų?

Kaip?

Nuolat.

Nesustodamas pranešinėtų įvairiems pardavėjams ar net didelėms korporacijoms, kur esi, ką veiki, ko ieškai internete, kokios muzikos klausaisi, kokias programėles naudoji, ką žadi pirkti, ką gali sau leisti, kas tau patinka, kas nepatinka, su kuo dar draugauji ir t.t.
Ne taip dramatiškai, kaip  koks Pavlikas Morozovas, sovietinių laikų legenda, kuris, išdavęs savo tėvą GRU, taip pasmerkė jį myriop, ne, daug paprasčiau.

Banaliai.

Išduoda, skundžia, šnipinėja kasdien, nesustodamas.

Tavo išmanusis telefonas.

Su visur esančia ir viską žinančia naująja Google Now,  (vos ne Šventoji Dvasia- efemeriška viską sekanti esybė), tavo vis gudresnis bei spartesnis mobilusis, kaip koks angelas sargas, seka kiekvieną žingsnį, arba kaip Samsung Galaxy S4, net pastebi, kai į jį nebežiūri.  Va čia tai ciekavumas: spartesniuose androidiniuose telefonuose Google Now žino, kada ir kur keliausi, tad primena tau, kas suskubtum išvykti į oro uostą, netgi seka atkeliaujančias siuntas, ir praneša, jog kurjeris netrukus jas užveš. Google Now žino, ar šiandien reikės skėčio, ar yra grūstys keliuose, kokias nuolaidas kurioje parduotuvėje gali gauti ir daug ką kita, ką tau verta žinoti. Va anądien Google Now sako: „kelionė į darbą tau šiandien užtruks 20 minučių“. Nieko sau- galvoju- Google žino tai, ko aš nežinau- jau šešti metai niekur į darbą neinu...pasirodo, darbu Google laiko mano keliones į biblioteką. Pasijaučiau kaip Leninas- toks tobulas, geras ir nuolat besilavinantis. Smagu, kad Google ir tai žino.

Nesustodamos šnipinėja ir kitos, ypač nemokamos programėlės- pradedant nuo meteorologinių rodinių, baigiant piktų paukščiukų svaidymo žaidimais. Užsakovams esi kaip ant delno, it  kokia perekšlė orweliniame gyvulių ūkyje: nededi kiaušinių, tačiau peri duomenis. Nuolat. Juos lengva parduoti, adaptuoti, segmentuoti, perduoti į debesis ir pritaikyti... tau pačiam, kad išmanieji duomenų valdytojai ar jų pirkėjai galėtų pasiūlyti dar daugiau itin tinkamų pačiam produktų. Ar žinotų, ko tuoj užsinorėsi.

“Let‘s build a smarter planet“- kviečia naujausias IBM motto, suponuojantis, beje, kad šiaip planeta yra gana kvaila, ir mes, ar bent jau IBM darbuotojai yra už ją gudresni.  Žinoma, maudomės duomenų jūroje, kurioje tik 20 procentų visų duomenų, anot IBM, jau yra struktūrizuota ir išanalizuota, tačiau netrukus šis procentas gerokai išaugs. Ką suprasime, kai išlukštensime bent pusę mums jau prieinamų duomenų? Praregėsime, gal net nušvisime, patirsime vos ne vienio tašką, singularity point, apie kurį vis kalba norintis gyventi amžinai Ray Kurzweil.

Ne visi, vienok.

Praregėsime ne mes, o tie smalsiausieji (= galingiausieji) šiandien, kurie šiuos duomenis renka ir valdo, panašiai, kaip savo galią suvokę didikai, viduramžiais uzurpavę visus commons- bendrojo naudojimo miškus bei žemes, ir taip sukūrę lygius bei dar lygesnius: luomus, baudžiavą, klases ir visa kita. Kaip ir tada, kažkas šiandien itin lengvai įgyja neįtikėtinas galias, kurios auga eksponentiškai, o kažkas- tyli ir apatiška dauguma- lieka ant didelio puodo, tykiai ir taikiai skriejančio apie Saulę.

Jau 2016-ais, planuoja CISCO, daugiau nei 60 procentų IP srauto įrenginių bus bevieliai. Didžiąją laiko dalį veikiantys tinkle, ir savarankiškai. Tai mūsų terminalai, o kur dar milijonai autonomiškai veikiančių daviklių, jutiklių ir siųstuvų, apie kuriuos net nepagalvotume: be neseniai įdiegtos ankstyvosios cunamių stebėjimo sistemos jūrose, be visur išdygusių radiacijos ir seisminių daviklių, be magnetinių parkavimo vietų sensorių,  nuolat kaupiama ir apdorojama informacija ir iš automobilių, ir su jais susietų išmaniųjų telefonų- Kalifornijoje taip telefonų akselerometrai registruoja duobes keliuose ir perduoda informaciją kelių priežiūros tarnyboms automatiškai.

Net  kanalizacijos nuotekų bakai turi bevielius užsipildymo daviklius, kaip ir svarstyklės, diagnostikos įranga, šviesoforai, laiptai, vejų laistymo įranga, šaldytuvai, gamybos linijos, prekybos centrų lentynos, jų vežimėliai,  automatiniai dulkių siurbliai, navigacinė ir sekimo įranga, išmanieji namai, automatinės internetu valdomos indaplovės ar žaidėjų laukiantys automatiškai apšviečiami krepšinio ar golfo aikštynai. Netrukus visi produktai ir visi įrenginiai galės būti susiejami, lengvai identifikuojami ir valdomi tinkle. Užteks ant jų užklijuoti lipduką, mikrojungiklį ar mikrodaviklį, mikrosąsajai su mikrovaldymo galimybėmis makropriegai valdyti.

Laukia informacijos cunamis, apie kurį jokia sekimo sistema neįspės.

Ir jei dabar iš veik 1000 skirtingų parametrų, kuriuos per sekundę perduoda elementariausia elektrokardiograma, išspaudžiama vos mažytė dalis naudingų duomenų, netrukus Moor‘o dėsniu eksponentiškai stiprėjantys procesoriai ir kokybiškai kitokie algoritmai leis daug daugiau- iš tos pačios klasikinės kardiogramos gausime kalnus informacijos apie paciento būklę, kurią realiu laiku bus galima palyginti su milijonais kitų „būklių“, dar kitų tyrimų duomenų ir taip skirti optimaliausią gydymo eigą.

Gydytojai apskritai bijos pakelti akis į pacientus- kam rizikuoti?

Keičiasi ne tik duomenų apdorojimo mastai, našumas, ar greitis, keičiasi algoritmai, duomenų interpretavimo strategijos, apskritai žmonijos (ar kitų sistemų) smalsumas per se: vietoje to, kad bandytume išsiaiškinti, kodėl ar kaip  X lemia Y, dabar begaliniuose duomenų debesyse tiesiog medžiojame dėsningumus, koreliacijas: kur ir kada X lemia Y, o gal ir Z. Taip, tarkime, logistikos gigantas UPS vietoje to, kad centralizuotai užsakinėtų dalis savo sunkvežimiams ir keistų jas pagal gamintojo rekomendacijas, aklai ir masiškai, diegia paprastus daviklius, kurie, perduodami elementariausius sunkvežimio veiklos parametrus, leidžia UPS duomenų centrui ne tik „gyvai“ matyti, kaip veikia konkretus automobilis, bet ir nuspėti, kada kokių dalių jam reikės. Videokameros, sujungtos su duomenų centrais, leidžia „realiu laiku“ identifikuoti žmonių sambūrius, analizuoti jų veido išraiškas, ir informuoti pareigūnus, jei šios neatrodo gera žadančios. Kalėjimuose ir miestų aikštėse jau ramiau.

Mums irgi ramiau. Visada galime sužinoti, kur yra mūsų išmanusis telefonas, o mūsų išmanusis ir tikrieji jo šeimininkai visada žino, kur mes. Jiems net nesunku atspėti, ko netrukus užsinorėsime.

Vartotojų smalsumas

Daugybėje šalių jau kelerius metus sėkmingai transliuojama legendinio britų prodiuserio Stephen Lambert sukurta TV laida “Undercover Boss” (Užsimaskavęs bosas) pasakoja apie didelių įmonių vadovus, apsimetančius eiliniais savo įmonių darbuotojais savaitę ar dvi. Čia jie žiūrovų akivaizdoje smalsauja, kas ir kaip vyksta jų kompanijoje, dirba it naujokai, iš peties ir turi progą geriausius darbuotojus viešai apdovanoti laidos pabaigoje, o nevykėlius nubausti, viešai išbarti ar net atleisti iš darbo.

Primena imperatoriškąsias kronikas. Visagaliai valdovai staiga ėriuko kailyje. Tačiau įžvalgos, kurias jie patiria, bent savaitei tapę eiliniais darbuotojais, akivaizdžiai vertos viso to vargo: grimo, maskuotės, viešumo bei sunkių, menkiausiai kompanijoje apmokamų darbo valandų.

Buvo netgi taip, kad vienos didžiausių JAV atliekų tvarkymo įmonės bosą, Lawrence O’Donnell III-jį, šiukšlininkų (atsiprašau- aplinkos inžinierių) brigadininkas laidoje tiesiog išspiria iš darbo „kaip niekam tikusį“.

Še tau- sunerimsta žiūrovai. Lawrence nenusimina, stengiasi, smalsauja, dirba toliau, įrodo, ko yra vertas, o piktąjį brigadininką laidos pabaigoje net apdovanoja, už drąsą ir tiesumą. Akivaizdu- Lawrence šiame realybės šou dalyvauti verta. Ne tik dėl unikalios patirties, ar įžvalgų,  bet ir dėl žinomumo, reputacijos, rinkodaros ir viešųjų ryšių. Milijonai žiūrovų visame pasaulyje žiūri šią postmodernistinę „Princo ir elgetos“ interpretaciją, ir smalsiai laukia naujų epizodų.

Tokios simuliacijos žavi. Taip, veikėjų akimis, galime patys patirti, ką iš tikrųjų reiškia, pavyzdžiui, būti masiniu tarakonų ir kitų parazitų naikintoju, ar aplinkosaugos inžinieriumi. Žinomumas garsina geruosius vadovus, ir vilioja naujus darbuotojus.

Juolab, kad versle visi žino, kad žinomumas yra geriausia rekomendacija. Jei neturi ko transliuoti, tavęs net nėra. Anoniminiai didelių korporacijų vadovai niekam neįdomūs. Tuo tarpu charizmatiški, „gyvi“, klystantys ir laimintys vadovai, esantys visur, parduoda geriausiai. Verslo ir politikos žaibams nebelieka nieko kito: tik rodytis, transliuotis, nuolat, kur tik įmanoma, ir vaidinti save: šokių konkursuose, gamyklų atidarymo ceremonijose, laidotuvėse ar kituose realybės šou. Milžiniški reklamos biudžetai sukuria ir padaro bet kurį produktą, jei tik reikia, matomu visur- vartotojui tiesiog nebėra kur pasislėpti. Net ir nuo pasakojimų apie tokius neeilinius eilinius verslo vadovus.

Paradoksalu.

Nes nuolat matomi, žinomi, pažįstami dalykai rizikuoja tapti nebeįdomūs. Ima, ir atsibosta. Pokemonų ar kamštelių manijos mokyklose greitai praeina. Gal dėl šio rinkodaros prakeiksmo, patys produktai, mados, modeliai, formatai, versijos ir leidimai šiandien keičiasi it vištų karuselė grilyje. FMCG  pardavėjų leksikoje svarbiausiais žodžiais tampa „naujas“, „naujiena“, „dar geresnė, patobulinta versija“, „metų gaminys“, „Nr. 1 tarp X“, „ekologiškas“ ir žinoma, „antibakterinis“.

Tačiau nuolatinis atnaujinimas ir visa ko tobulinimas tampa dar viena savižudiška rinkodaros problema: kam vartotojui skubėti įsigyti X, jei netrukus bus dar naujesnis, ir dar geresnis X?

Tai suprasdamas,  ilgametis „Samsung“ vadovas Lee Kun-hee, sunerimęs ir netikėtai grįžęs į darbą 2010 m., perspėjo visą konglomeratą: „Samsung sėkmė nėra garantuota- po dešimties metų gali būti nelikę nė vieno Samsung produkto. Pradėkime iš naujo. Žiūrėkime tik į priekį“

Ką ten išvysi? Bėda ta, kad žinomumas, kurio taip masiškai ir beatodairiškai siekia rinkodarininkai ir viešųjų ryšių ekspertai, persekiodami mus savo memais ir išpuoselėtomis daugiaterpėmis žinutėmis, tereiškia automatinį „atpažinimą“, įprotį suvokti produktus taip, o ne kitaip. Ypač šiandien, kai produktai keičiasi nuolat. Tampa amžinais beta.

Tad žinomumas tėra fikcija- iš tiesų apie automatiškai „žinomą“ dalyką žinome mažai, dažnai- visiškai nieko, nes žinomumas nėra žinojimas. „Logoramoje“ viskas netikra.  Kiek iš mūsų realiai suvokia, kuo X iš tikrųjų geriau už Y? Ar kurią laidą geriau žiūrėti per TV- bevargdamas išsirinkti, šokinėdamas per kanalus, neturi kada pagalvoti, ką gi čia darai.

Masinės rinkodaros mašina dar vis sukasi, nestrigdama, toliau- vartotojų įpročiai, kaip ir sąlyginiai refleksai, veikia užtikrintai. Civilizacija transe. Pasąmonė veikia visą laiką, automatiškai nulemdama visus mūsų pasirinkimus, net jei to nesuvokiame sąmoningai. Negi vargsi ir rinksies optimaliausią ketčupą iš 36 galimų? Pasirinksi įprastą. Žinoma- žinomą.

Tačiau jei rinkodarininkai šiandien nėra smalsūs sužinoti visko apie kiekvieną savo klientą, kad galėtų maksimaliai personalizuoti savo pasiūlymus, netgi atspėti, kur, kada ir ką yra geriausias laikas siūlyti, jie, toliau beatodairiškai ir masiškai reklamuodami savo produktus, rizikuoja persišauti sau abidvi kojas.

Ir net tokia šautinė trauma vartotojų nebesudomins.

Įpročiu tampa pirkimo įpročių kaita: jau dabar interneto pardavėjai pastebi, kad kai klientas prašomas pildyti sudėtingas formas, įvesti adresą, kreditinės kortelės numerius ir t.t., dažnai tai taip pastarąjį nuvargina, kad taip ir nepabaigia užsakymo. Todėl plinta „vieno spustelėjimo prekyba“, diegiamos naujos galimybės užsisakyti prekes automatiškai, tik nutaikius mobilųjį įrenginį į skaitmeninį kodą ar išmaniąją nuorodą kokiame gatvės plakate. Ar impulsyviai nusiuntus sms žinutę reklamoje nurodytu numeriu- jokių formalumų, viskas veikia viens du, kaip Paywhale, ar Soldsie, ar Masterpaps. Netrukus  parduotuvėse tereikės NFC ar optine nuoroda identifikuoti produktą, kurio nori, ir galėsi eiti pro kasas švilpaudamas- nebereikės laukti eilėse, mokėjimas keliaus iš tavo įrenginio pardavėjams automatiškai.

Juolab, kad vartotojams seniai nebesmalsu ir nebeįdomu- juos jau vargina ilgi produktų aprašymai, pristatymai, instrukcijos ar vadovai. Interneto rinkodaros žaibai per Google I/O konferenciją ragina vartotojams pateikti tik tiek informacijos, kiek jiems reikia dabar, šią sekundę, ir šiukštu nepasunkinti papildomais pasirinkimas, kitaip sakant, dozuoti informaciją trumpai ir aiškiai, „šaukštais“.

Vartotojai renkasi impulsyviai ir greitai, nesigilindami, todėl mielai perka, pavyzdžiui, butaforinius visureigius, kurie tėra varomi 2 ratais, ar medinius baldus imituojančius MDP „pasidaryk-pats“ konstruktorius, kaip ir kitas kokybiškų produktų imitacijas- kam vargti, jei dauguma gaminių šiais laikais skirti ne vartojimui, o dekoratyviniams tikslams.

Atsirado netgi terminas, mindready, kuriuo apibūdinamas „suvirškinamas“ informacijos pateikimas išsiblaškiusiam vartotojui, epizodiškais Facebook ar Twitter kąsniais, infogramomis, memais ar diagramomis. Ikonomis ir logotipais.
Pasirodo, tokiu būdu- trumpai, netikėtai, ir daug, iš visur, gabaliukais informaciją įsisaviname 1,4 karto efektyviau, nei bandydami ją gauti linijiniu būdu iš knygų, nebent skaitytume 20 knygų vienu metu, kaip koks Leninas lapinėje Razlive, šokuodami po pastraipą iš kiekvienos.

Toks „padrikas“ būdas geriau dera su mūsų suvokimo algoritmais, sako tyrėjai.

Taip ir yra, matyt. Informacijos laisvė, kurios taip tikėjomės iš interneto- vaje, kaip stulbinančiai atrodė, atsimenu, pirmasis pagaliau per dial-up‘ą pakrautas puslapis gūdžiais 1994-aisias- tapo informacijos nelaisve.

Esame žinių ekonomikos įkaitai

kaip kitaip pavadinti tai, kad apie šimtus visiškai nepažįstamų žmonių žinome ir esame priversti sužinoti daugiau, nei apie artimiausius savo šeimos narius, ar net apie save. Realybė seniai pasislėpė už logotipų, šūkių, lozungų, simuliacijų, instaliacijų, ikonų, programėlių, prekių ženklų, schemų ir memų širmos.  Kam turėti savo nuostatas, poziciją, ar bandyti išsaugoti nors ką autentiško, kai turi tokį patogų „like“ mygtuką, kurį spustelti visada lengviau, nei sukurti ką nors savo. Ar sugalvoti kažką doro pačiam.

Žiū, nebeegzistuoja viena, nuosekli, linijinė tavo ar mano ar net visos šalies istorija, kurią galėtume pasakoti bent jau sau, ar kitiems- ne, dabartinį visuotinį vyksmą vienas iš autoritetingiausių interneto tyrėjų, Douglas Rushkoff taikliai apibūdina kaip naratyvinį kolapsą. Kiekvienas net geriausiai sudėliotos istorijos ar sakmės epizodas yra diskutuotinas, gali būti kritikuojamas, tikrinamas, perprasminamas ir apskritai paneigtas, kaip ir kiekvienas Wikipedijos straipsnis, ir tai, kas anksčiau buvo suvokiama „pagal nutylėjimą“, tyliai, šiandien garsiai ir azartiškai užginčijama.

Taip griūna visos legendos- ne tik religinės sakmės, bet ir nacionalinės istorijos, padavimai apie didvyrius ir jų žygdarbius. Tai nei gerai, nei blogai- tiesiog svarbu. Nebeturėdami savo istorijos, naratyvo,  į kurį nuosekliai įpiname viską, kas vyko, vyksta ar vyks, elementariai nebegalime paaiškinti nei sau, nei juo labiau vaikams: nei kas mes esame, nei kur einame. Vis sunkiau apsispręsti.

Juolab, kad niekam nebeįdomios banalios, tipinės mūsų istorijos- vienalytės, ankedotinės pasakos. Visos panašios, nes esame masiškai auklėti industrinės švietimo sistemos produktai. Šiandien milijonai tokių ir kitokių vyksmų gabalėliais, nuotrupomis ir epizodais persipina į vieną, dabar vykstantį performansą. Tai kas buvo vakar- seniena, tai kas bus rytoj- bus rytoj, bet žiū, kiek visko šiandien,  gyvai. Pasirodo, dopamino liūtis mums, evoliuciškai smalsiems, sukelia visos staigmenos, bei netikėtumai- tad tapo taip paprasta ir net miela valandų valandas stebėti, kaip kas nors vis „atsiranda“ ar vyksta- triokšt pokšt keberiokšt- ar atnaujinimai Fecebook‘o ekrane, ar bėgančios eilutės televizoriuose.

Todėl net apie orus mums turi pasakoti vaizdžiai, rodydami spalvingus debesėlius, saulutes ir žaibukus. Niekas nesistebi, kad orų pranešėjai elgiasi mažų mažiausiai keistai. Kaip ir kiti veidai televizoriuose. Šiuolaikinį žiūrovą daug geriau veikia animacija, nei rimtai kalbančios galvos.

Kaip kokie senoviniai komutacinės telefonų stoties operatoriai, tiesiog nebesivarginame ko nors iki galo išklausyti- nėra kada, o be to, kam? Kurio iš tūkstančio pokalbių tikrai verta klausytis? Junginėji, ir tiek, puikiai to išmokome, lakstydami per kanalus dar televizijos laikais.

Kūrėjai, scenaristai, šių laikų Homerai ir Shakespear‘ai turi susitaikyti su tuo, kad niekas nei norės, nei sugebės jų istorijų sekti nuosekliai, vienu prisėdimu, tad naratyvai tampa irgi tokie, kaip Facebook‘o puslapiai: daugybė veikėjų (kaip „Simpsonuose“,„Dingę“ ar „Sostų žaidimuose“), kuriems vis kas nors netikėto atsitinka, jie žūna, miršta ir vėl atgimsta. Istorijos trumpos, ir besikartojančios- nes niekas nežino, ar žiūrovas prisijungė tik dabar, ir ar jis galės žiūrėti dar bent penkias minutes. Panašiai, kaip vaikams skirtuose lėlių teatro spektakliuose: daug bum, pokšt ir keberiokšt, lėkšta istorija tampa lėkšta istorija su efektais, žiūrovai neapsnūsta, o priešingai- prasiblaško. Kaip cirke. Kas galėtų iškęsti valandą trunkantį liūtų ar kalnų ožkų pasirodymą? Be klounų ir akrobatų- niekaip.

Tuo tarpu Shakespeare tapo Shakespeare tik todėl, kad teatrai to meto Londone nespėjo tenkinti milžiniškos spektaklių paklausos- XVI-ojo amžiaus pabaigoje Londone gyveno virš 200.000 žmonių, ir čia veikė net keli tuzinai teatro kompanijų. Maža to, Karalienės Elžbietos valdymo laikais veik pusė jų jau buvo raštingi- beprecedentis procentas to meto Europoje. Todėl į populiariausius spektaklius ankštuose užmiesčio teatruose susigrūsdavo ir 2000 žiūrovų.  Taip mylintiems teatrą visada atsiras tinkama pasiūla: ambicingieji Marlowe, ir Shakespeare stebuklingai pasirodė tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Pagal Jurgį ir kepurė: mums iš sausakimšų salių geriausiu laiku transliuojami talentų, daininkų- mėgėjų ir pašokti nusprendusių politikų bei verslininkų pasirodymai. Kada paskutinį kartą teko matyti kokio spektaklio transliaciją? Internete didžiausias auditorijas sutraukia katinėliai, paršiukai ratukuose arba nervuojantys apelsinai. Dar, žinoma, iš koto verčiančios talentų šou nuotrupos- pavyzdžiui, tie du vyrukai, sugebėję savo pasididžiavimais fortepijonu visai linksmą maršą sugroti.

Atrandame smalsiai.

Susiję:

# 87: Darniai	# 92: Nenormaliai	# 89: Jautriai

Komentarai: