„Gyvenimą gali nugyventi dvejopai: taip, tarsi nieko nėra stebuklingo, arba taip, tarsi viskas yra stebuklinga“ -Albert Einstein

Kartais pasijunti senas. Ypač, kai visa aplinkui keičiasi daug greičiau, nei bet kada iki šiol. Ne, šneka ne apie tai, kaip su amžiumi išauga suvokiamas laiko greitis - atsimenate, kaip ir jūsų seneliai dejuodavo, kad "vaje vaje, dienos tik lekia...". Sukriošęs šiais laikais gali pasijausti vien todėl, kad produktų gyvenimo ciklai nuo šiol ir baigiasi taip ir neprasidėję. Mados, akcijos, tendencijos, manijos. Išpardavimai.

Va kompiuteriai. Dar taip neseniai pirkdavai kaip kokį šaldytuvą- visam gyvenimui. Šiandien abejoji, ar apskritai logiška išlaidauti "geležiai", kai vienas po kito dygsta vis naujesni įrenginiai. Štai Ipad'as, nė metukų nesulaukęs, staiga ėmė, ir nukaršo, užleisdamas vietą liaunesniam ir su magnetiniu uždangalu Ipad'ui-2, o ką jau ir bekalbėti apie informacines technologijas „debesyse“ ir mažuosiuose išmaniuosiuose įrenginiuose.  Taip pat automobiliuose, krosnelėse ir šaldytuvuose. Kasos aparatuose ir svarstyklėse. Spaudos kioskuose ir druskų gydyklose. Viskas integruojama, jungiama, pasiekiama, transliuojama, sinergizuojama, optimizuojama ir keičiama. Visiškai neberealiu realiu laiku, informacija, kaip koks cunamis, lipa, veržiasi, lenda ir smelkiasi. Nauja, naujausia, naujesnė, ką tik gauta, operatyvi, on-time, in-time, up-time, down-time ir niekam nebesvarbu- svarbi ar ne.

Ar pastebėjote, kad žurnalai nebesiūlo sulieknėti per pusmetį, ar per 6 savaites- ne, šiandien tokie nebeįdomūs. Jei parduodi populiarius žurnalus, turi skelbti, kad skaitytojai sulieknės rytoj, blogiausiu atveju šią savaitę. Jei žadi padėti išmokti kalbą, tai turi vykti per kelias "trumpas sesijas", o jei skaitytojams siūlai užsiauginti didžiulius raumenis ar dramblio penį, vėlgi, nieko nesudominsi daug pastangų reikalaujančiom pratybom.

Kasdieninę pasirinkimų kontūziją vėl ir vėl patiriantis vartotojas, anksčiau naiviai vadintas klientu, šiandien tampa auka, nes suvokia ir elgiasi kaip koks penkiametis sovietmečiu čekų lunaparke: noriu visko, dabar. Ir to. Ir to. Ir šito. O, čia geras. Pažiūrėk ten. Vaje.  Laikas suspaudžiamas, nes visko čia tiek daug ir sinchroniškai, nesustojamai vyksta ... iš karto. Taip baisu, kad tik ko nepražiopsotum. Superstimuliacija. Kasdien. Virpina visus įmanomus jutimus, buldozeriu, vėl ir vėl.

Pagalvoji- nė viena sėkminga prekė, nė viena paslauga šiandien nebeparduodama be įžūlaus jausmų ir pojūčių masažo: kiekvienas niekutis pakuojamas į gerai psichologų, dizainerių ir kitų „patirties kūrėjų“ sukurtas pakuotes, dailinamas spalvomis, kurios veikia (žalia- žemės ar ekologijos mylėtojams, raudona- aistringiems ir impulsyviems, juoda- mėgstantiems prabangą, tad net jūros kopūstai juodoje skardinėje su lakonišku baltu užrašu klasikiniu šriftu, jaučiate, spinduliuoja eleganciją ir subtilų skonį, ar ne?), be to, apipinamas lozungais, legendomis ir istorijomis, kaip neatskiriama rinkodaros mitologijos dalis.

Padangos nebėra padangos, tai Michellin. Pupelės nėra pupelės, tai Heinz. Plastikiniai dubenėliai jau ne dubenėliai, tai Tupperware. Konservuota sriuba nebėra sriuba- tai Campbell‘s. Išmatas ir šlapimą ypač gerai absorbuojančios žele granulės, įpakuotos į kelnaičių formos užvalkalėlius, yra Pampers. Ką apskritai omenyje turėjo mūsų kalbos puoselėtojai, kurdami terminą "sauskelnės"? Kad visos kitos kelnės yra šlapios? Nesvarbu.

Išgirsti "Pampers", ir mintyse suskamba svajinga muzika, akyse skrieja ryto saulės nutvieksti nuostabūs kūdikėlių veidai ir užpakaliukai. Atrodo, Pampers- tai kūdikis. O kūdikis- tai Pampers. Ar ir jūs pastebėjote, kad kažkodėl nesąmoningai norisi Pampers glausti prie veido,  kai tik išimi šviežią iš pakuotės? Gerai padirbėta- aukščiausios klasės suvokimo vadyba. Neglauskite suvartotų.

Juk kirpėjas šiandien nebegali tiesiog kirpti, batsiuvys nebegali tiesiog taisyti batų, o santechnikas atkišinėti kriauklių. Ne, jie dalyvauja svarbiame prekės ženklo kūrimo procese, inicijuoja unikalias patirtis ir asociacijas vartotojams. Užburia.

Todėl emocinė rinkodara yra sunki, kaip pagirios, neišsklaidoma, nepaprastai hipnotiška. Tie, kas to nesuprato, greitai išnyks, kaip generinis „bevardis“ benzinas, kalkės ar miltai, o tai supratę, tampa kulto objektais, ikonomis, neginčijama, ultra -įtaigia trauka. Gudriausių mobiliojo ryšio operatorių reklamos Majamyje atrodo kaip didžiuliai pirmosios Komunijos abrozdėliai- vartotojas kaip šventasis, aureolės, sakralinė simbolika. Apple- šiandien brangiausias pasaulio prekės ženklas- seniai tapo bažnyčia, kurioje nebegalima nieko klausti, tegalima tikėti. Ir išpažinti. Štai tie patys "Pampers" internete kuria bendruomenes- "Pampers pasaulį", kur "augame kartu"- čia mamos ir tėčiai sužino viską, ką reikia, apie vaikų auginimą, jų raidą, ligas, šlapinimąsi ir bėrimus, kur gausu aukščiausios kategorijos medikų patarimų, istorijų ir meiliai bei subtiliai aukštinamų Pampers pakuočių.

Ironiška, kad didžiųjų prekių ženklų kūrėjai ir neturi kito pasirinkimo- jiems teks ir toliau dar intensyviau "pozicijonuotis", dar rafinuočiau plauti smegenis ir puoselėti legendas, kurti mitus, kviesti vartotojus burtis į bendrijas, garbinančias jų produktus, stilių ir "gyvenimo būdą", nes priešingu atveju paaiškės, kad karalius nuogas: alus tėra alus, jis neturi nieko bendro su pergalėmis, padangos tėra padangos, kompiuteriai tėra kompiuteriai, sauskelnės tėra sauskelnės, ir pupelės tėra pupelės. Kaip galės už jas reikalauti trigubos kainos?

Tol, kol vartotojai tiki, gali ir galės. Išpažįsta: "Tikiu į Apple, visagalį, MacBook ir IPad sutvėrėją, ir Steve Jobs, vienatinį jo sūnų..."

O va adbusters neapsikentė. Pradėjo itin pavojingą akciją "apsuk žurnalą". Ateini, pasižiūri į visas nufotošopintas it iš pieno plaukusias surealias plastinės chirurgijos galimybių demonstracijas viršeliuose, kurios tau vėl ir vėl kartoja, kad esi niekas- vėluojantis, kažko taip ir nežinantis, netobulas, nemadingas, anti-socialus, atsilikęs nulis ir tiesiog apsuki žurnalus. Va tau. O va tau- ko čia vaipaisi. Va tau- nereikia man tavo interjerų. Apsisuk ir tu, su savo "naujos kartos dizainu". Ir tu, vis lieknėjanti. Ir tu, su puikiais pavasario patarimais. Ir nueini, laimėtojas. Bent šiandien.

Ką laimėjai, gi?

Laiką, bro. Progą, sese. Patirti.

Išmintingasis Hansas

Prieš gerą šimtmetį visa Europa ėjo iš proto- atrodė, kad pagaliau išsipildė viena iš seniausių žmonijos svajonių. Išmokome komunikuoti su gyvūnais! Ne su visais, žinoma- ką ten protingai prikomunikuosi su kokiu buliumi, tam yra politikai, ar testosterono kamuojamas buvęs TVF vadovas, ne, ažiotažą sukėlė vienintelis tokius komunikacijos sugebėjimus nuosekliai demonstravęs keturkojis- žirgas Hansas.

Jo savininkas, į pensiją išėjęs mokytojas Wilhelm von Osten, viešai teigė, kad Hansas, pagyvenęs, aštuonerių metų dailiai nuaugęs eržilas- kantriai ir nuosekliai mokintas, pagaliau sugeba ir skaičiuoti, ir spręsti uždavinius, ir atpažinti žmonių veidus nuotraukose, natas, skaityti (tik mažosiomis raidėmis) ir net komunikuoti- sąmoningai manipuliuodamas jam duotus simbolius ir ženklus.

Visi skeptiškai nusiteikę mokslininkai, tik susidūrę su išmaniuoju Hansu, staiga atsiversdavo, ir tapdavo aistringais jo užtarėjais. Hansas keliavo po Vokietiją, į savo šou surinkdamas minias, kol galų gale Prūsijos Mokslų Akademija parengė stulbinančią ataskaitą, radikaliai keičiančią to meto Weltanschauung: rinktinė zoologų, psichologų, lingvistų ir neurologų komanda vienareikšmiškai atmetė bet kokią galimybę, kad Hansui yra kaip nors signalizuojama ar patariama, ir patarė sutelkti maksimalias pastangas šiam fenomenaliam žirgui tirti.

Jei tai vyktų šiandien, Hansas, tapęs tokia žvaigžde,  jau seniai būtų pakviestas į kokį šokių realybės šou ar pradėjęs vesti savo pokalbių laidą. Ar išleidęs atsiminimus: "Lengvai nustebinami: pokalbiai su dvikojais".

Nespėjo, nes vienas iš mokslininkų, dr. Carl Stumpf (tiksliau, kaip dažnai būna, jo asistentas, dar neturintis teisės pasirašyti darbų savo vardu-  Oskar Pfungst) nepriklausomai nuo komisijos paskelbė savo išvadas, labai nuliūdinusias Hanso šeimininką: pasak jų, Hansas nėra nei visažinis, nei galintis pademonstruoti tas intelekto galias, kurios jam priskiriamos. Šis žirgas tėra nepaprastai jautrus ir akylas gyvūnas- tais atvejais, kai auditorija žino atsakymą į klausimą, jis, stebėdamas žmonių lūkesčius ir reakcijas, sugeba akimirksniu nustatyti, kuris iš siūlomų variantų yra teisingas. Tais atvejais, kai pati auditorija nežino teisingo atsakymo,  arba tada, kai Hansas nebemato egzaminatoriaus, pasimeta ir jis.

Tai, žinoma, nesutrukdė Wilhelm von Osten ir toliau rengti Hanso šou- nes didžioji dauguma žiūrovų nei tada, nei dabar mokslininkų išvadomis nesidomėjo. Mums, tuo tarpu, išmintingojo Hanso pavyzdys čia svarbus, nes puikiai demonstruoja, kaip stebėtojas negali neveikti stebėjimo- "Hanso efektas" tai ir apibūdina.

Oskar Pfungst su vokiečiams būdinga precizika (įstabu, nes kalbame apie 1904-uosius) nustatė, kad Hansas reaguodavo į mažiausias, žmonėms dažniausiai nepastebimas egzaminuotojų reakcijas, milimetrinius (0,2-1 mm) mimikos pokyčius- nes eksperimentuose su žirgu visada aktyviai dalyvaudavo ir egzaminuotojas, net pats to nepastebėdamas ir nesuvokdamas.

Jei Hansas "skaičiuodavo", belsdamas dešine priekine kanopa, sinchroniškai skaičiuodavo ir visi stebėtojai, ir egzaminuotojas, nesugebėdami Hansui to neparodyti. Kai iš žirgo būdavo tikimąsi 10 kartų trinktelėti kanopa, po dešimtojo "tuk" visi nearkliai nevalingai linktelėdavo galva- nors ir milimetrą, tad Hansas, mikliai tai pastebėjęs, sustodavo.
Žinoma,  svarbiausia- ne eksperimentų protokolai. Svarbiausia žinoti, kad vidutinio išprusimo žirgas sugeba pastebėti apie mus daug daugiau, nei sugebame mes patys.
Net evoliucijos akligatvyje atsidūręs naminis šuo jaučia šeimininko širdies plakimą, lengvai identifikuoja jo baimes, pyktį, nerimą, seksualinį susijaudinimą, užuodžia šeimininko prakaito ir prakaitavimo pokyčius, feromonus, hormonų pusiausvyros pokyčius, kvepalus, tai, kas valgyta šiandien, ir tai, kas išskirta, ir akimirksniu nuspėja tikrąją šeimininko būseną- kad ir kaip šis mėgintų ją paslėpti. Ūkininkai išmokė šunis užuosti, kada karvės rujos, gydytojai leidžia šunims pauostyti pacientų iškvėpiamą orą ir 80-90 proc. tikslumu atpažinti įvairius vėžinius susirgimus, širdies kraujotakos pokyčius ir net epilepsijos priepuolio tikimybę. Šuo gali užuosti net elektros srovę- jo nosis reaguoja į mažiausius ozono pokyčius aplinkoje.

Gal todėl mūsų taip mylimi keturkojai nemėgsta keliauti sausakimšais troleibusais- kažin ar mums patiktų, jei bene 100,000 kartų jautresne, nei vidutinio žmogaus uosle "matytumėte" kiekvieną keleivį nuogą, ir žinotume,  kaip gerai jis moka naudotis puikiąja AB "Grigiškės" produkcija . Ir lėktuvuose nematau šunų nei pirmojoje, nei ekonominėje klasėje- matyt, jiems tikrai nesmagu kvėpuoti kelis kartus percirkuliuotą orą.  

Tačiau dažnai matau gražiai nuaugusius šunelius dėl iki šiol man nesuprantamų priežasčių kankinamus kirpyklose- kaži ar jų šeimininkams patiktų būti apipiltiems kibiru pigių kvepalų, bet juk grožis yra toks subjektyvus dalykas. Ironiška, kad adekvačiai realybės per se nesuvokia būtent šeimininkai- palyginus su šunimis ir katėmis, jie visą dieną praleidžia tarsi su kibiru ant galvos, ir ausis, ir nosį užsikimšę kaiščiais. Nenuostabu, kad kardinaliai pakinta jų suvokimo galios, tad ir grožio percepcija pasiekia tam tikrus kraštutinumus.

Juolab, kad gyvūnų tyrėjai pagaliau paneigė iki šiol egzistavusius mitus, kad tik mes, primatai, sugebame mąstyti ir konceptualizuoti patirtis- tai sugeba net varnos, ką jau kalbėti apie delfinus, aštuonkojus ar škotiškus aviganius, sugebančius įsiminti tūkstančius skirtingų objektų vardų ir juos identifikuoti. Sunkiau sekasi tik medūzoms- dievulis, pasak populiarių šaltinių, teturėjęs tik savaitę pasauliui sukurti, matyt, joms pagailėjo nervų ląstelių, tad pliurziukės plūduriuoja sau visom prasmėm bejausmės, nekoduodamos jokių patirčių, net nesuvokdamos, kad yra įspūdingiausio visatoje realybės šou dalyvės.

Kas dalyvauja šou?

Banaliai lygindami save su medūzom, netruksime suvokti, kad gyvename turtingus gyvenimus. Iš esmės, esame itin pasiturintys. Maudomės nepaprastoje prabangoje, neįsivaizduojamame pertekliuje, begaliniame jausmų, patirčių, įžvalgų, potyrių okeane. Tad jei tamstą iki šiol kamuoja įkyri idėja, kad pačiam labai nepasisekė, ar įsitikinimas, kad esi depresijos, neurozės, sistemos ar (įrašyk savo bėdą).............................. auka, mhm, ką bepatarsi. Nusiimk pagaliau tą kibirą nuo makaulės. Išsitrauk kamščius. Esi savo ir net ne savo potyrių visuma, vienas didelis nuolat vykstantis potyris. Argi tai nėra didžiausias turtas, kokį gali patirti........... turėti ir gauti? Argi tai ne sėkmių sėkmė? Vienintelė tokia galimybė?

Nes kas yra karjera? Suvokta pažanga, reliatyvi sėkmė. Medūzos abejingos progresui. Kas yra pinigai, finansinė nepriklausomybė? Vėlgi, suvokta, patirta, įprasminta būsena- patys popierėliai kelia tik vargą, be to, juos vertėtų dezinfekuoti. Kas yra laimė? Irgi suvokta, jaučiama, pasitikėjimą ir džiaugsmą kelianti būsena. Patirtis. Laisvė?
Jausmas. Suvokta atsakomybė.

Įkvepia.

Jei tik kibiras nuimtas.

Anąsyk pažįstamas papasakojo kaip, visai neseniai, jo paauglys sūnus ėjo į kiną su mergaite. Pirmą kartą. Išsipuošė. Susišukavo. Nusiuntė sms- pasitvirtino susitikimo vietą. Sėdo į troleibusą, iškeliavo į pasimatymą. Prie kino susitikę, apsikeitė banaliom nieko daug nereiškiančiom frazėm, nusipirko spragėsių, ir abu susėdo salėje. Viso seanso metu vaikinukas tylėjo, nors, aišku, ne filmas buvo jo galvoje, ir kai tik šis baigėsi, abudu pastoviniavo, laukdami troleibusų, tada, baukščiai žvilgtelėję vienas į kitą, atsisveikino net nesusiliesdami, ir abu troleibusais iškeliavo į skirtingas puses, namo.

Ir prasidėjo: žinutė po žinutės, dešimtys, visą vakarą, iki išnaktų: "Man buvo lb faina su tavimi kine", "M2", "LOL tau patiko ta vieta filme, kur jis gryzo nmo?" "aha, LOL, geras" , "plz eikime kita savaite y kina, ok?" "Ok" "Tu man patinki", "Tu man lb patinki", "krc dw", "dw".

Turbūt tampa sunku- įpratusiems- bendrauti nebe virtualiai. Sako, lanksčius monitorius jau šiandien galima integruoti į marškinėlius, ar palaidines, tad netrukus turėtų atsirasti rinka programėlėms, kurios leistų rodyti savo būseną socialiniuose tinkluose, visus "patinka" ir "nepatinka" tiesiog, patogiai,  ant pilvo. Argi ne įstabus progresas- susitinkame kine, pažiūriu tavo monitorių, tu mano, ir viskas aišku- apsikeičiame LOL ir būsime šauniai pabendravę.

Mhm. Ir vėl jaučiuosi esąs apdulkėjęs mamutas, iškasena, kažkoks priešistorinis reliktas. Mano pirmasis pasimatymas buvo ilgas, šnekėjome tiek daug, dūsavome, užuodėme kiekvieną pavasario kvapą, susitikę mūsų žvilgsniai bylojo daugiau, nei visas serialas, atsimenu, bandžiau kažką suregzti netgi poetiškai, o pagaliau į savo drėgnus nuo jaudulio delnus pastvėręs mylimosios ranką, tris dienas negalėjau atsipeikėti nuo visą kūną persmelkusio elektošoko- matyt, turiu šuns genų.

Tada nesijaučiau mamutu- įsimylėjėliai tais laikais skaitė ir "Jaunojo Verterio kančias", ir "Aną Kareniną", ir "Idiotą", ir "Karą ir taiką", ir "Vėjų nublokštus" ir net- nepatikėtum- poezijos tomelius, tad rasdavo, kas jiems padėtų apibūdinti savo jausmus ir patirtis.

O šiandien? Vėl burbėsiu- anądien susiruošiau su vyriausiu sūnumi pašnekėti apie seksą- juk turėčiau, kaip tėvas, ar ne, nes barzdaskutę pyplys neseniai nusisavino- ir staiga suvokiau, kad reikės tam daaaaaug geriau pasiruošti, nes atsitiktinai kompiuteryje išvydau, kad praeitą savaitę "mylėjimosi" teorinius pagrindus jis jau suspėjo gauti.  Su kaupu: žino, kad tai gali būti daroma trise, dviese, keturiese, orališkai pradžioje, anališkai pabaigoje, greitai ir daug: jokių dūsavimų, jokių preliudijų, jokių įsipareigojimų, jokių subtilybių. O lia lia, ir atia. Tiesiog efektyviai. Medūziškai.

Tad konkrečios tėvų rekomendacijos, kaip verta elgtis pirmojo, ar n-tojo pasimatymo metu, šiandien kažkaip nebetenka prasmės, jei pirmą kartą susitinkama nebepasimatyti, o pasimylėti.

Įstabu tai, kad greitai besikeičiantis sekso, tabu ir idealų suvokimas- bent jau taip, kaip man atrodo- tėra masinės, visuotinės nejautros, kurią kelia superstimuliacija, simptomas. Tada klausi- ar tikrai verta prasukti savo gyvenimą nežmonišku greičiu, peršokant visus "nuobodžius" epizodus?

Būtent interneto eroje vietinė nejautra tapo visuotine: psichologai pripažįsta, kad nuolat blaškomas vartotojų dėmesys, begalinė virtualių patirčių, informacijos ir pasirinkimų gausa de facto net fiziologiškai keičia mūsų suvokimo, mąstymo ir jautros galimybes- segmentuoja, skaido ir "pervirina" neuronų tinklus, "pergruntuoja" jautrumo ribas.  Daug dažniau esame nekantrūs, išsiblaškę, akimirksniu poreikius norintys patenkinti egocentriški hedonistai, juolab, kad  neretai net nebesugebame tų poreikių identifikuoti. Kai po skanių pietų užsuki į šokolado parduotuvę- vaje, kaip sunku nuspręsti, ko gi čia paskanauti. Ypač jei šokolado nemėgsti.

Persistimuliavome

Tarsi pradingome seriale, kuris jau seniai turėjo baigtis, tačiau scenaristai, nenorėdami prarasti žiūrovų, neriasi iš kailio, kurdami vis naujas intrigas, sensacijas, atomazgas ir plečia to, kas rodytina, ribas, kad žiūrovai ir toliau liktų užhipnotizuoti, sujaudinti ir aktyvūs. Priklausomi.

Padarom štai ką:

Paimk tris dubenėlius, nebūtinai Tupperware. Tiks ir trys vidutinio dydžio puodai. Į vieną prileisk labai karšto vandens- bet tokio, kad ranką dar galėtum išlaikyti. Į kitą- visiškai šalto, dar geriau būtų su ledukais. O trečias lai būna kambario temperatūros- tikiuosi, už šildymą dar išsimoki, tad veiksmas vyksta ne jurtoje.

Važiuojam. Kairę ranką įkišk į karštą vandenį, dešinę- į šaltą. Palaikyk tol, kol rankos visiškai apsipras, o tada abi susmeik į kambario temperatūros dubenėlį.

Jau?

Autentiška patirtis pasakys daugiau, nei tūkstančiai žodžių, kurie yra ne kas kita, bet kažkieno pakartotos mintys. Esame tai, ką patiriame. Sugebėjimas patirti realybę tokia, kokia jį yra- ne šaltai, ir ne karštai, ne greitai, ir ne lėtai, be idėjų, be nuostatų, be įsitikinimų, be prieštaravimų, be argumentų, be abejonių, o tiesiog taip, kaip mums duota ją patirti, neužsiangažavus jokia patirtimi, logiška, yra bene svarbiausias dalykas gyvenime. Kas nori numirti taip ir neatsibudęs? Juolab, kad sugebėjimas patirti yra toks ribotas- visa informacija, kurią gauname iš aplinkos, yra mūsų nuolat filtruojama, iškraipoma ir apibendrinama taip, kad sąmoningai tesugebame suvokti tik tiek, kiek pasąmonė teikėsi mums leisti. Būtent todėl dauguma homo sapiens taip ir neišvysta gorilos ekrane- klasikinis selektyvaus dėmesio fenomenas.

Tad gebėjimas jautriai suvokti, kas vyksta- esatis čia ir dabar - ir yra pagrindinė kūrybingumo,  plataus akiračio, kognityvinių sugebėjimų ir realios sėkmės, jei jau taip, sąlyga. Mąstymo įgūdžių lavinimas, sutiksite, yra suvokimo lavinimas. O šis sietinas su jautrumo lavinimu, nes- akivaizdu- tik sugebėdami patirti, sugebame suvokti.

Ką sunkiausia išvysti?

"Sunkiausia išvysti tai, kas prieš tave"- teigė Goethe.

Išradėjai, matydami tą patį, ką matome mes, išvysta daugiau- tyrėjai šiandien įsitikino, kad tai dažnai įmanoma tik todėl, kad jų sąmonę pasiekia daugiau "nefiltruotos" informacijos iš aplinkos. Menininkai, žiūrėdami ten, kur žiūrime mes, pamato tai, ko nematome mes, muzikai irgi negirdi geriau- jie girdi jautriau, o šokėjai jaučia savo kūną daug subtiliau, nei autobusų vairuotojai savo autobusus.

Net jei kalbame apie reakcijos laiką- nėra universaliai "puikią reakciją" turinčių žmonių: tenisininkai geriau išgirsta ir atskiria skirtingus kamuoliuko ir raketės garsus, kad greičiau nustatytų judėjimo trajektoriją, futbolo vartininkai geriau jaučia puolėjų intencijas- į kurią vartų pusę jie taikys, šauliai dar prieš pataikydami žino, kad pataikys, patyrę gydytojai stetoskopu išgirsta tai, ką galima būtų atrasti tik su sudėtinga diagnostine įranga ir t.t.- jautrumas gali ir turi būti lavinamas.

Kaip ir mokantis kalbų- jei vaikai, kol dar yra maži, "įmerkiami" į daugiakalbę aplinką, jų smegenys formuoja atskiras "lentynėles" daug spartesniam naujų kalbų suvokimui ir įsisavinimui. Pasirodo, analogiškai, norėdami užuosti geriau, uoslę galime lavinti elementariai- švelniai, trumpais įkvėpimais- kaip šuva- kasdien uostydami kuo daugiau skirtingų kvapų. Ir saugodami savo naujai atsirandančius uostymo įgūdžius nuo itin stiprių, viską užgožiančių aromatų. Priminsiu apie tuos suvartotus "Pampers".

Koks turtingas atrodo poliglotas, sugebantis kalbėti dešimčia kalbų...argi ne šaunus būdas gyventi dešimt skirtingų gyvenimų, plačiai. Tyrėjai neseniai įrodė, kad kiekviena kalba, kurios išmoksti, leidžia ir suvokti taip, kaip pasaulį suvokia tos kultūros atstovai- tarkime, kalbėdami ir mąstydami angliškai, dažniau elgiamės kaip stereotipiniai anglosaksai - esame atviri naujovėms, drąsesni, smalsūs ir kiek arogantiški. O kalbėdami arabiškai, esame atsargesni, nuoseklesni, labiau paklūstantys tradicijoms ir autoritetams.

Tačiau lygiai taip turtingai gyvena gurmanai, atskiriantys subtiliausius skonio ir kvapo niuansus- čia tai bent jausmų ir patirčių paletė. Nauji pasauliai. Suvokti skirtumai, nulemiantys skirtumus.  Gera naujiena yra tai, kad niekas negimsta degustuotojais. Degustuoti išmokstama. Gyvenimą- irgi.

Tad norintiems geriau girdėti, verta geriau klausytis. Klausytis aktyviai - identifikuoti skirtingus garsus, jų niuansus. Pamėgti tylą. Ir natūralią "tylą"- gamtos garsus be žmonių keliamo triukšmo. JAV tokių vietų praktiškai nebeliko- net virš nacionalinių parkų nuolat praskrenda lėktuvai. O pas mus kaime savaitgaliais tenka klausytis muzako ir bumčikų- garsas vienkiemiuose vasaros vakarą sklinda mylių mylias.

Ir matyti gali išmokti geriau. Piešdamas. Tapydamas. Fotografuodamas. Ar tiesiog smalsiai stebėdamas. Žmones, aplinką, oro uoste, medžius, gyvūnus. Debesis. Ir žolę.
Juolab, kad mes net negalime nekomunikuoti- tad išmintingieji Hansai ir visi kiti, sugebantys suvokti mažiausius komunikacijos skirtumus, visada turės darbo. Savo buvimu, nebuvimu, šypsena ar jos trūkumu, apranga, vėlavimu ir punktualumu,  tam tikrų daiktų turėjimu ir neturėjimu, šukuosena, mimika, valingais ir nevalingais judesiais, jų amplitude, laikysena, šypsena, veido spalva, vyzdžių dydžiu, balso tembru, akcentu, intonacija, energijos lygiu ir milijonais kitų dalykų pasakome viską- ką norime, ir ko nenorime pasakyti, net jei dar neištarėme nė žodžio. Maža to, rudimentinis poreikis šią informaciją interpretuoti mums užkoduotas nuo neatmenamų laikų- nes prieš tūkstančius metų dar turėjome būti budrūs, kad kiekvieną kartą kažką savanoje sutikę akimirksniu nuspręstume ir... išliktume:

- ar panašus į mus, ar ne -> jei panašus, priešas ar savas -> jei savas, ar kietesnis, ar silpnesnis -> jei patelė, ar pasiekiama, ar nepasiekiama -> jei nepanašus, priešas ar draugas -> pulti, bėgti ar ignoruoti -> ar valgomas, ar mus suvalgys ir t.t.

Šiandien, visuotinės demokratijos ir didžiausios žmonijos istorijoje gerovės laikais- tik pažiūrėkite, kaip išpampo mūsų BVP- atrodytų, nebėra jokio reikalo būti budriems. Reiškia, ir jautriems. Kiekvienas sutiktas tikrai nesiruošia paties užpulti ir parsinešti pietums. Tačiau "lesimo tvarkos" instinktai tebeveikia. Kažką sutikę gatvėje, vis tiek akimirksniu nesąmoningai įvertiname: jų statusą, draugiškumą, lytį, patrauklumą ir keliamų grėsmių ar galimybių balansą. Dažniausiai ši informacija ir nepasiekia sąmonės. Tačiau kai tampi tikru "žaidėju" ir su tavimi pagaliau visuotinai skaitomasi, jautrumas dažnai sunyksta. Jei esi "Karalius Saulė"-  kokie pavojai? Kokia dar "lesimo" tvarka? Kas čia kiečiausias, ir kas, švelniai tariant, vištos vyras?

Bet būti kiečiausiu kainuoja- štai kad kaip lygus su lygiais dalyvautum Davose, pirmiausia turi priklausyti "Pasaulio Ekonomikos Forumo" organizacijai. Tai atseis 40,000 dolerių į metus. Kad pakliūtum bent į vieną iš bendrųjų Davos'o sesijų, turėsi atseikėti dar 19,000 dolerių ir PVM. Jei nori tapti Davos'o "Industry Associate" ir mėgautis išskirtinėmis uždaromis sesijomis, turėsi pakloti dar 137,000 dolerių. O jei keliausi su draugų palyda, verta tapti "Strateginiu parneriu" (pusė milijono dolerių plius šveicariškas 8 proc. PVM), kad netektų vienam gliaudyti riešutų ir siurbčioti šampano kur nors kukliai pasislėpus kamputyje.

Tik abejoju, ar Davose tampi jautresnis. Sočiam ir į globalius iššūkius susitelkusiam žaibui sunku suvokti, ką patiria ir jaučia daugiau nei pusė šios apšnerkštos, bet vis dar žavios planetos ne-žaidėjų: elementarų skurdą, tikrą badą, ligas, vandens ir pastogės stygių. Gyvenimą be tualetų. Neteisybę. Ir visa tai- itin jautriai.

O verta.

Verta išmokti būti jautresniais. Verta, ramiai ir nuosekliai praktikuojantis, išmokti išvysti, kada žmonės sako "taip", ir kada sako "ne", net kai jie nieko nesako, akimirksniu suprasti, kas auditorijoje "su jumis", ir kas "dar ne", suvokti, kada žmonėms reikia jūsų pagalbos, ir kada jie- net tylėdami- prašo jus juos palikti ramybėje. Išmokę jautriau suvokti aplinką, žmones, ir save, išmokstame geriau atskirti, kas yra tiesa, čia, ir kas yra melas, kas yra triukšmas, ir kas yra svarbu, dabar; išmokstame pastebėti norinčius mumis savanaudiškai pasinaudoti, ir išvysti, kieno gi iš tikrųjų ausys kyšo... visur.  

Iš "ežiuko rūke" staiga tampi "ežiuku pievelėje"- dievaži, tai daug smagesnis būdas leisti dieneles.

Nes jautriau suvokdamas aplinką, neišvengiamai jautriau suvoksi ir save- išvysi, kad nebūtina leisti kiekvienai impulsyviai ar ir šalies primestai minčiai vesti tave už nosies, suvoksi, kad visos mintys ateina... ir praeina...ir kad nedrumsčiama ramybė viduje daug vertingesnė, nei nevaldomas gražiausio triukšmo srautas išorėje.

Kaip?

Verta praktikuoti neselektyvų dėmesį

Tiesiog būti ir stebėti. Vietoje to, kad, tarkime, oro uoste spoksotume į ekranus ir ekranėlius, ir nuolat kažką (ne)svarbaus pasitikrintume, verta leisti sau išvysti visa, ką gali, kuo plačiau: nesiblaškydami ir atsipalaidavę, stebime kas vyksta. Ir nevyksta. Ne tik vaizdo centre- kur esame įpratę spoksoti- bet ir periferijoje (čia, beje, regos receptorių daugiausia). Kartais padarome pertrauką - užsimerkiame. Atkuriame, ką matėme. Atsimerkiame, pasitikriname. Ir vėl. Stebime- nevertindami, nekritikuodami, negalvodami. Tiesiog stebime, ir tiek. Verta truputį prasižioti, ir kiek prisimerkti. Jei taip medituodami po penkių minučių užmiegate ir pavėluojate į lėktuvą...mhm, puiki proga persvarstyti, kas yra tikrieji jūsų gyvenimo prioritetai.

Rezultatai?
Be kardinaliai geresnių dėmesio valdymo įgūdžių, be sumažėjusio kraujo spaudimo, pagerėjusios emocinės pusiausvyros, geresnių sprendimų įgūdžių, išmoksime ir svarbiausio- tiesiog būti. Tapti tuo, kuo esame. Jautresni.

Bendraudami

Dažniau suvokime, ar mokame klausytis. Ar kalbėdami su pašnekovu, vis girdite ir vidinį savo balsą? Ar nuolat vertinate ir galvojate, kas ką sakys toliau? Ar, elementariai, sugebame susikaupti ir tiesiog... girdėti? Jei ne, verta pasinaudoti senolių išmintimi. Tiesiog prikąsti liežuvį. Ar prispausti jį prie gomurio. Girdite? Vidinis balsas - ar net jų choras, jei vargstate nuo šizofrenijos- nutyla.

Rezultatai?
Su jumis taps daug maloniau bendrauti. Suprasite greičiau ir daugiau. Geriau suvoksite, ką patiria jūsų pašnekovai. Imsite kalbėti aiškiau ir brandžiau. Žodžiai "sustiprės", įgys tvirtesnes prasmes. Jų reikės mažiau.

Lieskime

Neverta neurotiškai bijoti bakterijų, kaip tai daro dažnas amerikietis, kas penkias minutes trindamas savo galūnes dezinfekciniu skysčiu. Bakterijos mažulytės, jos čia atsirado anksčiau už mus ir būtent mažiau saugodamiesi,  sugebame geriau apsiginti. Lieskite, čiupinėkite, kilnokite, glauskite. Pajuskite paviršių, temperatūrų, svorio, lankstumo skirtumus. Baldų salonuose išbandykite visas sofas ir kėdes. Lovų salonuose- išsigulėkite iki valios. Išmėginkite keramiką, meistraukite, pinkite, megzkite. Išmokite masažo. Dažniau lieskite artimuosius. Nesivaržykite apsikabinti, bučiuotis. Joga, kovos menai padeda atrasti savo kūną iš naujo. Mylėkitės ilgai.

Rezultatai?
Jei teks kreiptis į gydytoją, galėsite tiksliau paaiškinti, ką ir kur jaučiate, kuo negaluojate. Kasdieninio gyvenimo praktika taps turtingesnė- liesdami suvoksite daugiau skirtumų, daugiau atrasite. Išsiplės jutimų diapazonas, patirsite subtilesnius pojūčius, tad net mažiausi dalykai, tikėtina, staiga taps svarbūs, prasmingi ir malonūs. Pajausite, ką jums iš tikrųjų sako pašnekovas, vienaip ar kitaip spausdamas ranką. Išmoksite tobulai atsipalaiduoti.

Skanaukime

Po kiekvieno kąsnio padėkite įrankius ant stalo. Kramtykite, tarsi ragautumėte pirmą kartą gyvenime. Leiskite maistui skaniai ištirpti dar burnoje. Valgykite neskaitydami, be kompiuterių ir be televizorių. Valgydami drauge su kitais žmonėmis- įrodyta- geriau jaučiame skonius. Net jei renkatės greitą maistą, rinkitės ir dorokite jį lėtai. Išmokę gaminti patys, suvoksime dar daugiau skirtumų. Laikas nuo laiko pabadaudami, ne tik išsivalome, bet ir susigrąžiname prarastus skonius- staiga ir morka, ir kopūstai tampa delikatesais. Dažniau gerkime paprastą vandenį, net iš čiaupo - kitaip niekad nesuvoksime, koks jis gardus. Verta kelis mėnesius pagyventi ir be cukraus, kad pagaliau suvoktum, jog jo net nereikia.

Rezultatai?
Netrukus daug geriau suvoksite, kas yra alkis, ir kada tampate sotūs. Tad galėsite valgyti mažiau. Tikėtina, sublogsite. Imsite jausti subtilesnius, žaismingus skonių ir aromatų skirtumus- praturtėsite. Valgymas vėl taps svarbia ir malonia patirtimi, o ne laiko gaišinimu.

***

Štai tokie paprastučiai patarimai. Kaip gerų patarimų žurnale. Žinau ir kitą praktišką dalyką.

Jei nuosekliai eksperimentuosi, lavindamas savo jusles ir sieksi patirti daugiau, gyventi budriau ir jautriau, tai atsipirks.

Bent jau neturėsi išleisti pinigų naujai, maksimalios raiškos, Ultra- HD ir  3D, realiu laiku veikiančiai, į tinklą integruotai, DOLBY Ultra Surround su žemų dažnių generatoriumi multimedia sistemai, kad naujausią realybės šou matytum kokybiškai kitaip.

Nes kam tau tokios dvi?

Vieną jau turi. Puiki proga pagaliau ją perkrauti ir sudiegti reikalingus atnaujinimus.

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2011. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com .

Komentarai: