|
„Dažnai nuotaikinga Coca-colos istorija pasakoja apie grupę apsėstų vyrų, beatodairiškai siekiančių išaukštinti trivialius vaisvandenius, kad šie, „jų užsimanius, visada būtų ranka pasiekiami“. Būk kaip „Coca-Cola“? Kaip? Ne, nesiūlau užsimesti raudonos kepuraitės, išsivolioti saldžiame sirupe ir pasičiupus angliarūgštės balionėlį mėgautis savo panašumu į šį legendinį prekės ženklą. Ar „dalintis vasara“. Iš „Coca- Colos“ verta, ir galima išmokti daug daugiau. Ne tik fantastiškai parduoti, reklamuoti ar organizuoti prekybą, bet ir mokytis, kaip karaliauti viešoje erdvėje, puoselėti, saugoti prekės ženklus ir nuolat augti. Net būti pabrėžtinai socialiai atsakingais- tai šiandien taip madinga. „Coca-Cola“ sėkmė yra precedento neturintis atvejis, fenomenalus kasdieninio, rudimentinio produkto kultas, tad besimokydamas iš „Coca-Colos“- o tai lengva, jei tik nepasiduodi rinkodaros kerams- suvoksi, kaip verta veikti. Galingai. Svarbiausia- požiūris, o ne strategijos, ar taktikos, kurios skirtingose rinkose dažnai gali būti kardinaliai priešingos. Juolab, kad ne šventieji puodus lipdo. Ar vaisvandenius pilsto. Rinkodaros istorijoje dažnai nutylima, kaip „Coca-Cola“, neseniai atšventusi 125-jį gimtadienį, tapo... „Coca-Cola“. Kadangi visi šio įvykio liudininkai seniai po žeme, nors kiek pasidomėję, tesužinome begalę trivialių detalių apie tris skirtingas bendroves kompanijos veiklos pradžioje, aistringas kovas dėl prekės ženklo ir alkoholiku tapusį John‘ą Pemberton‘ą, šio gėrimo išradėją. Vėlgi, kalba ne apie tai, kaip kuris nors juridinis asmuo, ar Hollywood‘o personažas paveržia Kalėdas ir aprengia Santa Claus‘us, ir net „Дед‘ус Мороз‘ус“ raudonai. Ar nestabdomas tiekia didžiąją dalį tų statistinių 22 šaukštelių cukraus, kurios per parą sunkiai metabolizuoja vidutinis amerikietis. Ir ne apie tai, kaip tyrą esaties džiaugsmą, atgaivą, net vasarą, ir žinoma, vandenį bei vaisvandenius tiesiog monopolizuoja kompanija, dar 1923-jų savo tiesmukiškus reklaminius moto a la „gerk „Coca-Cola“ pakeitusi labiau įkvepiančiais „Mėgaukis gyvenimu“ (1923), „America‘s Favorite Moment“ (1937) ar hipnotizuojančiu „What you want is a Coke” (1952) Ne.
Istorija pamokanti, pragmatiška, ir paprasta: dar 1889 m. “Coca-Cola” taikiai pilstė savo vaistą, kuris netrukus patapo vaisvandeniu, “fontanėliuose” (šie, beje, netgi keliavo į kosmosą su amerikiečių erdvėlaiviais- tai tiesiog amerikietiški gazuoto vandens su sirupu automatai), kol staiga ėmė ir susivaržė neapgalvotai prisiimtu įsipareigojimu. Legenda teigia, kad tuometinis kompanijos vadovas, negalėdamas ilgiau pakęsti dviejų jo biure užstrigusių teisininkų, tiesiog pasirašė, atrodytų, itin nenaudingą sutartį su tais pirmaisiais “išpilstytojais”, ir tiek. Šia sutartimi bendrovė įsipareigojo savo stebuklingąjį sirupą išpilstytojams pardavinėti už amžinai vienodą, ir žemą kainą. Taip “Coca-Cola” buvo pradėta pilstyti į butelius. Ir skardines, kiek vėliau. Įdomiausia, kad naujieji išpilstytojai net nebuvo įpareigoti pardavinėti “Coca-Cola” už nustatytą mažmeninę kainą- sutartis leido kainas nusistatyti patiems, ir susižerti visas papildomas pajamas. Kas beliko “Coca-Colai”? Užbėgti pilstytojams, ir vartotojams už akių. Gudriai, tiesiai į smegenis, šiaip jau: labai greitai visos Jungtinės Valstijos buvo “užverstos” didžiulėmis reklamomis, skelbiančiomis, kad “Coca-Cola” kainuoja, kainavo ir tekainuos tik “nikelį”- 5 centus. Raudonieji buteliukai staiga ėmė “būti visur”, ir už geriausią kainą. Tad pardavėjai, natūralu, nebegalėjo įstabiojo produkto pardavinėti brangiau, nei jį reklamavo motina „Coca-Cola“: „nikelio“ kaina puikavosi ir ant pačių buteliukų, ir didžiulėse reklamose prie parduotuvių. Taip viskas ir liko- ir 1886- aisias, ir 1900- aisiais, ir net 1935-aisiais. Ir kai Antrojo pasaulinio karo metu “Coca-Cola” su JAV armija išplito visame pasaulyje, savo Tėvynėje šis pilnatvės eleksyras ir toliau buvo pardavinėjamas po 5 centus. Kai kur- net iki 1959-ųjų! Būtent tais metais, “Coca-Cola” jau ragino “būti iš tikrųjų atsigaivinusiais”- (“…be really refreshed”) ir netrukus „išlaisvino“ kainas. Iš tikrųjų: infliacija per šį laikotarpį, veik 70 metų, Valstijose išaugo 140 procentų, vidutiniškai po 2 procentus į metus- o “Coca- Cola” ir toliau siūlė buteliukus už beverčiu tapusį “nikelį”. Išvados: akivaizdžios. Kaip kokioje chrestomatijoje verslo vadybos magistrantams. Tačiau tai ne tik “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą” istorija. Ar apribojimų teorijos virtimo galimybių teorija iliustracija. Tai ir klasikinis beatodairiškos, nevaržomos ekspansijos pavyzdys. Kantriai siektos ir tvarios pergalės strategija. Tik… kieno pergalės? Kas ką laimėjo? Ar prieš ką? Atsakymo veltui ieškotume verslo chrestomatijose ar klinikinės hipnozės vadovėliuose. Laimėjo gręžinio vanduo, paskanintas saldžiu sirupu ir užburbuliuotas angliarūgšte.
Tad ko verta mokytis iš „Coca-Colos“? Marianne Bickle, „Forbes“ apžvalgininkė, yra pastebėjusi: tai kompanija, kuriai niekada negana. „Coca- Cola“ niekados nesustoja. Čia nuolat klausiama: „ar jau viską padarėme?“ Ir iš karto atsakoma: „ne“. Mokytis galime ne tik veržlumo. Jo mums ir taip netrūksta- žiū, tautiečiai ir taip uoliai visose transporto grūstyse raunasi šalikelėmis, tylėdami kenčia absurdiškus sąskaitų- faktūrų rinkimo reikalavimus ar rytais pirmieji rankšluosčiais nudengia gultus užsienio kurortinėse guliavietėse. Paradoksali, pamokanti įžvalga yra tai, kad jei toks trivialus gėrimas gali “užkariauti širdis”, atnešti “tobulą atgaivą” , tapti „mėgstamiausiu Amerikos momentu“ ir užtikrintai karaliauti net 200-uose šalių, kur šiandien yra parduodamas- vaje- ką gi iš tikrųjų gali kiekvienas iš mūsų? Turiu omenyje, jei paprasčiausias rudai nudažytas saldus gazuotas vanduo, išpilstytas į plastikinius buteliukus, yra pirmaujantis šios planetos FMCG, „greitos apyvartos vartojimo produktas“, taip lengvai siejamas ir su laime, ir su gerove, ir su Amerika, ir net su vasara, mums labai pasisekė: šios planetos vartotojams sėkmingai gali pasiūlyti bet ką. Čia tai galimybė! Eldoradas nors kiek versliems. Jauti? Panašiai, matyt, jautėsi ir ispanų konkistadorai, matydami, kaip Amerikos čiabuviai svaigsta nuo visokių niekučių, lengva ranka už juos atiduodami ir auksą, ir sidabrą. Mes irgi galime daugiau, nei esame įpratę manyti. Štai kiek žmonių ima sportuoti, išvydę nepaprastas tautiečių sportininkų pergales olimpiadose- akivaizdu, kad į baseinus suplūdo minios žmonių po stulbinančių Meilutytės pergalių! Antra vertus, pasakytų koks Motiejus Valančius, daug sirgalių, matydami įkvepiančias sporto pergalės, neretai ne tik nepradeda sportuoti, bet priešingai- ima svaigintis. Štai ir aš, praktiškai abstinenetas jau tiek metų, tik išgirdęs žodį „pergalė“, nieko nebegaliu sau padaryti- minčių ekrane skrieja alaus kamšteliai ir verčiasi baltos šnekučio putos. Refleksas. Kaži, iš kur? Logiška, kad turėtų būti pakankamai žmonių, kuriuos įkvėptų ir kasdien matoma „Coca-Cola“ sėkmė, nors dažniausiai jos net nepastebime. Net jei – antra vertus, būtent todėl- „Coca-Cola“ iki šiol daugiausiai parduoda saldžiųjų vaisvandenių, kurie pagaliau vertinami kaip rimtas pavojus sveikatai. Ir aplinkai.
“Smegenys yra nuostabus organas; pradeda veikti iš karto tada, kai atsikeli ryte, ir nenustoja tol, kol pasieki biurą” – Robert Frost Potencialiai- nors daug kam sunku tuo patikėti- kiekvienas galime dominuoti tam tikroje rinkoje, ar srityje. Tereikia ją pagaliau atrasti, o tada, pasirūpinus tona kita kantrybės, veikti taip, kaip „Coca-Cola“- grėsmes verčiant galimybėmis. Juolab, kad dominavimas šiais laikais dažniai reiškia ne konkurentų išstumdymą iš smėlio dėžės, o priešingai- sugebėjimą būti maksimaliai pasiekiamais, atvirais ir geranoriškais. „Socialiai atsakingais“- pridurtų „Coca-Cola“. Darbe, versle, šeimoje- bet kur, net banaliausiu buitiniu lygiu gali veikti galingai, net jei nepardavinėji vaisvandenių- tiesiog tapk reikalingesniu, atviresniu, žinomesniu, iniciatyvesniu, prieinamesniu. Tiesiog nepakeičiamu. Ir nesivaržyk- nes Tavęs, gali būti daug, visur. Turi tokias galimybes, apie kurias, tik atsiradusi, „Coca- Cola“ net nesvajojo. Juolab, kad šiandien „Coca-Cola“ ir toliau visa galva aukščiau konkurentų: „dalintis vasara“, pasirodo, geriausia būtent su ja, ir apskritai, jei „tenori būti OK“- žinai, ką reikia gerti, kas ketvirtas buteliukas laimingas, pasižiūrėk po kamšteliu. O ko verti populiariausiais konkrečios rinkos žmonių vardais pažymėti buteliukai, a la „mūsų Cola- Jūsų Cola“, „pasidalink su broliu, sese, Jonu ar Petru“- tai veikia itin išmaniai, ir subtiliai. „Coca-Cola“ ir vėl visur. Verta tai pastebėti ir mokytis, pagaliau. Nes vartotojai (=žmonės) dažniausiai – apsižiūrėk aplink- tingi galvoti ir ieškoti racionalių atsakymų net į pačius paprasčiausius klausimus. Tik todėl- vėlgi, elementaru- klestėjo ir klesti tabako produktų pardavėjai, ar visa milžiniška cukraus pramonė. Mes susikuriame įpročius, tiksliau, mums sukuria įpročius, o įpročiai sukuria mus. Verta suvokti, kad ir Tu, būdamas “visada šalia”, kaip “Coca-Cola“, ir “visada pasiruošęs”, kaip koks pionierius, formuoji naujus aplinkinių- kolegų, šeimos narių ar verslo partnerių- įpročius. Tampi sprendimu, kurį lengviausia, ir tampa įpročiu, pasirinkti. Tai milžiniška privilegija. Puikus sėkmės receptas. Tad jei žmonijai siūlai ką nors vertingiau, nei saldų ir rudą “America’s Favorite Moment”- Tau labai pasisekė. Supranti? Potencialas- visokeriopai didesnis. Tik “‘Išnaudok save drąsiai”- tai suvokusiems sakydavo irgi milžiniškos verslo imperijos įkūrėja, Brownie Wise,- “nes savęs niekada iki galo neišnaudosi”. Neverta brangintis. „Ar jau viską, ką vertėjo, padariau, šiandien?“ – klausia savęs tie, kurie nusprendžia tapti fenomenaliai sėkmingais. Kaip „Coca-Cola“. Svarbu žinoti, kaip ji tapo tuo, kuo yra.
Susiję:
Komentarai:
|
|||||||||||||
