Galingai “Jei visi darytume tai, ką sugebame, nustebintume save” -Thomas Alpha Edison “Kiekvienas yra genijus. Tačiau jei vertinsi žuvį pagal tai, kaip ji sugeba įlipti į medį, ji nugyvens visą likusį gyvenimą galvodama, kad yra kvailė”- Albert Einstein **** Būtent. Kalbėsime apie galią. Tavo galią. Mano galią. Mūsų galią. Ne kilovatais matuojamą galią, ir ne CO2 ar kitų dujų generavimo galias, net ne apie perkamąją galią. Ar nominalią pilietinę galią. Bakterijų ir virusų, kurių kiekvienas, kaip koks koralas, ant savęs ir savyje nešiojame trilijonus, galią. Ne apie žodžių, juo labiau- tylos- galią, ne apie raumenų galias, ir ne apie ištvermės, ryžto, proto, beprotybės ar tikėjimo galią. Apie ką gi tada? Kalbėkime apie gyvenimą, gyvenamą - procesas- galingai. Taip pat, kaip jau čia kalbėjome apie jautriai, darniai, automatiškai ar nenormaliai gyvenamus gyvenimus. Va dar “geležinė ledi”, baronė Margaret Thatcher, yra pasakiusi: “Būti galingu- kaip būti ledi. Jei turi žmonėms paaiškinti, kuo esi- tuo nesi”. Esmė, laimei, paprasta. Galia prisiimama. Viens- ir turi. Neribotą. Va taip. Ji, kaip ir charizma, universaliai atpažįstama- jau pirmą sekundę matydami žmogų, intuityviai jaučiame, ar ji yra, ar ne. Suvokdami savo galią, elgiamės atitinkamai, drąsiai planuojame, esame stiprūs, daug greičiau bei geriau suvokiame, mąstome, veikiame, mokomės, puikiai valdome savo ir kitų dėmesį ir nebestresuojame. Galia - kaip ir bet kuri kita būsena- kuria savus grįžtamojo ryšio mechanizmus, ir auga eksponentiškai, kai mūsų elgesys vėl ir vėl patvirtina, kaip ji veikia. Tikroji galia verčia mus empatiškais, nes pradedame suvokti, kad ji beribė- tad nebėra ką vaidinti, ko “spausti”, “slėpti” ar dėl ko “pūstis”. Tai visiška priešingybė arogancijai, kuri- akivaizdu- dažnai yra silpnųjų kaukė. Man atrodo, kad būtent todėl, kad galią prisiimti taip lengva, didžioji žmonijos dalis niekaip negali tuo patikėti, maža to, dauguma šiuolaikinių politinių sistemų, kaip ir anksčiau, slapčia siekia turėti silpnus ir bejėgius piliečius. Todėl žmonės mieliau savo galias lygiai taip- viens, kartais -du- ir praranda. Atiduoda. Taip patogiau. Kam? Kitiems. Viršininkui. Sistemai. Prisiminimams. Tėvams. Vaikams. Mokyklai. Įpročiams. Automobiliams. Net elektriniams virduliams. Politikams. Greito maisto restoranams. Rinkodaros specialistams. Tele-parduotuvėms. Žiniasklaidai. Pornuchai. Daiktams. Simuliacijoms. Tikėjimams. Alkoholiui. Narkotikams. Nykštukams. Ką? Va jei kas pasižiūri aplink. Netvarka. Daiktai išmėtyti. Jų per daug. Ar per mažai. Ar jie seni. Ar nemadingi. Dažnai- net nebereikalingi. Tarkim, indai nesuplauti. Dulkės. Klaikūs, kažkada užtemusį protą menantys baldai, bereikšmiai suvenyrai, atvežti iš poilsinių- pažintinių kelionių, rūbų spintos, kuriose taip ir nerandi, kuo apsirengti, gailiai urzgiantis jau morališkai pasenęs kompiuteris, ir visa kita, kuo esi dabar, bro, taip pasibodėjęs... negi tai sunešė aitvarai? O jei geriau pasižiūri į save veidrodyje, ką? Negi kokia fėja ar “Boba Jogė” užbūrė tamstą metodiškai tiek metų persivalgyti, jei dabar vis labiau tampi panašus, ar panaši į didelę nuskustą kriaušę? O gal kokia miško ragana laikė patį užrakintą meduolių namelyje, kad nebesugebi nubėgti nei 100 metrų, ar balos peršokti? Ir jei dažnai jautiesi išsunktas, kaip apsilaupiusi kempinė, pervargęs, kaip nuvarytas kuinas, be idėjų, be prasmės bejėgiškai paliktas būti iki gyvo kaulo įgrisusiame čia, kaip nepedagogiškai į kitą darželio grupę numautomis kelnėmis įspįstas darželinukas- negi iki šiol tiki, kad būtent nykštukai ar koks angelėlis (savo sparnuotais sargiais tiki daugiau nei 52 proc. amerikiečių) privertė tamstą taip draskytis... vardan ko? Juolab, turbūt ne Bolekas su Lioleku, ir ne Didysis Brolis atbogino tau televizorius, internetą, Feisbuką ir talentų šou, kad pagaliau šitaip išsiblaškytum? Gera naujiena: galia atsiimama. Viens- ir ji tavo, vėl.
#1 Nebūtina musturbuotis “”Menas yra vienintelis rimtas dalykas pasaulyje. O menininkas yra vienintelis žmogus, kuris niekada nebūna rimtas”- Oscar Wilde Ačiū dr. Albert Ellis, kognityvinės terapijos pradininkui, už “MUSTurbacijos” terminą. Vejetau, net ir šiandien, post-industriniais, post- modernistiniais laikais, kai metodiškai neigiamos veik visos iki šiol buvusios “būtinybės” ar “normos”, nusimusturbavusių aplinkui nemažėja: “A” tipo padidintos hipertenzijos rūpintojėliai krinta kaip lapai, taip ir nepabaigę visų savo “aš turiu”, “būtina”, “privalu”, “must”, “should”, “tu privalai”, “jūs turite”, “mes privalome”... Ką? Net kvėpuoti neprivalai - nes jei imtum, ir pamirštum, negriūsi gatavas, kaip koks kvėpuoti pamiršęs knysliukas. Organizmas pats kvėpuos- tad ar tu kvėpuoji, ar visata, kaip klausdavo Alan Watts, “kvėpuoja tave”? Geriau pagalvojęs, nesunkiai suvoksi, kad “būtina”, “privalu”, “turiu” ir “reikia” tėra baudžiavinio mąstymo reliktai. Kaip sakydavo kitas kognityvinės terapijos guru, toks Lord Spencer, nei tau, nei man, nei jam, nei jai, nei mums, nei jiems, nei visiems nėra NIEKO, kas būtų 100 proc. “privalu”, “būtina” ar “reikalinga” daryti, veikti ar galvoti. Todėl jei kenti nuo kompulsyvaus noro dirbti iki nukvakimo, jį pateisindamas naiviais ‘aš turiu” ar “privalau”, atsikvošėk: Nėra nieko, ką privalai daryti Net jei nuspręstum šiandien nebesikelti iš lovos, net nebevalgyti, nebesivargintum nei į tualetą, nei į dušą... nebekalbėtum..totaliai nieko, ką “turi”, nebedarytum....ką gi. Po kelių dienų smarvės neapsikentusi aplinka pasirūpintų, kad atsidurtum ligoninėje, ar prieglaudoje, dar po kiek laiko būtum maitinamas prievarta, žinia, prarastum- jei ir toliau nedarytum, ką “reikia”- ir šeimą, ir darbą, ir namus, dar po kiek laiko- ir visa kita, ką esi sukaupęs, bet lygiai taip atsisveikintum ir su įvairiausias įsipareigojimais, prievolėmis ir būtinybėmis, ir kas žino, galbūt po metų kitų, smagiai pasinaudojęs kad ir netobulomis socialinės rūpybos galimybėmis, žiū, staiga atrastum save iš naujo. Tikėtina, kad būtent tada rastum dar geresnį darbą, pradėtum dar šaunesnį verslą, ar išmoktum gyventi visiškai naujai, kitaip...akivaizdu. Nepabandęs- nesužinosi. Todėl privalai pagaliau neprivalėti. Tamstos galia augs eksponentiškai, jei suvoksi ir kitką: NIEKAS nieko neprivalo ir TAU. Nei padavėjai, nei savivaldybė, nei santechnikai, nei politikai, nei šeima, nei mokytojai, nei vaikai, nei kelių policininkai, nei bendradarbiai, nei pelės, nei civilizacija, nei kanalizacija. Visa, ką gavome ir gauname tad- ir kasdienes paslaugas, ir maistą, ir prekes, ir teatrą, ir muziką, ir pajamas, ir užduotis, ir iššūkius, ir honorarus, ir atsakomybes, ir net prievoles- visa visa tėra didžiulė malonė, šansas, galimybės. Jauti? Gera baigti baudžiavą taip.
#2 Neturėk plano “B” “Dar yra žmonių, kurie tiki, kad žinios yra galia”- Chuck Palahniuk Labai paprasta. Nepasilik alternatyvų. Nusprendei- ir darai. Nori išmokti plaukti- neri, ir plauki. Esame unikalios mokymosi mašinos. Net plastiškas, ačiūDie, smegenis turim. Plauksi, ir išmoksi. Tačiau jei dienų dienas laužai galvą ant kranto svarstydamas, kurį plaukimo stilių verta išmokti pirmiausia, arba kaip tai padaryti maksimaliai efektyviai, o gal dar abejoji, ar mokytis fechtavimo vis tik būtų prasmingiau- pamiršk plaukimą. Tapai svarstytoju. Unikalia analizės mašina. Analitiku, kuris taip ir neišmoks plaukti. Pasirinkimai mus keičia, daugybė pasirinkimų- paralyžiuoja. Štai dviratininkai. Šalmas jiems negarantuoja saugumo, netgi priešingai: važiuodami be šalmo, tai suvokiantys dviratininkai važiuoja daug atsargiau, o štai su šalmu daug dviratininkų nesąmoningai rizikuoja labiau. “Geriausia išeitis- važiuoti su šalmu, bet jį pamiršti”, sakydavo toks Grant Petersen, tikras veloguru. Juk jei, tarkim, kaip koks danas nusprendi nuo šiandien “prie staklių” atvykti tik dviračiu, sveikai ir ekologiškai, bet garaže sau taikiai pūpso smagus automobiliukas, spėk iš 3 kartų, kaip dažnai tamstai pavyks pedalus minti. Taip, anksčiau ar vėliau palūši, nes yra daug patogesnis planas “B”. Alkoholikui daug sunkiau tapti abstinentu, jei namuose, "dėl visa ko", dar ras kokį buteliuką. Va Dubajuje- ar Majamyje- viliojanti ratuota alternatyva ir pigaus kuro gausa visiškai atrofavo daugybės žmonių sugebėjimą vaikščioti, su visais iš to kylančiais “bonus”: diabeto epidemija, nutukėlių gausa ir žinoma, pilnu taršos, klimato kaitos, naftos kainų ir t.t. “paketu”. Kaip dažnai šiandien Google ir Wikipedija atakuoja mūsų sugebėjimą mąstyti, automobiliai- judėti, komfortas tampa alternatyva valiai, turtas- kuklumui, reklama- sugebėjimui pasirinkti, televizija- pramogoms, mokykla- sugebėjimui mokytis, socialinė rūpyba saugo nuo darbo... ir Feisbukas, va, alternatyva draugystei. Planas B- mėgstantiems planus B. “Štai pašto ženklas, sūnau”- kartą pasakė Joe Billings, XIX a. amerikiečių komikas, kažkada šlove dalinęsis su Mark Twain -“Jis naudingas tik todėl, kad sugeba išlikti prilipęs tol, kol tikslas bus pasiektas”
# 3 Laiškas sau “Šiandien darau tai, ko nedarai tu, kad rytoj galėčiau daryti tai, ko tu negalėsi”- Bruce Lee Atsimenu, kai dar sovietiniais laikais su būriu klasės draugų pirmą kartą žiūrėjome “vidiaką”. Tai buvo stebuklas. Įdedi kasetę, ir voila!- kinas namuose. Repertuaras tą kartą buvo be “plano B” -arba Bruce Lee, arba Bruce Lee. Neatsimenu nei kaip filmas vadinosi, nei siužeto, atsimenu tik kad keturiese išėję iš “peržiūros” namo, kaip kokie neseniai kojas atradę ožiai išspardėme viską, ką galėjome tame kelyje sutikti- stulpus, medžius, jų šakas, lapus, tvoras, drakoniškai šokinėjome vieni ant kitų, kaip katinai šnypštėme, mosavome super sugniaužtais kumščiais ir nuolat kvykavome “yeah”, “tse-tse” ar “ufff”. Energijos ir ryžto užtaisas buvo toks, kad visi mes, Bruce Lee filmo “nublokštieji”, jau kitą dieną puolėme mokytis karate visais įmanomais ir neįmanomais būdais, lankstytis, sparinguoti, kultis, mokytis “katas” iš nežinia kaip padaugintų jau sunkiai įžiūrimų “metodinių nurodymų”- ir atrodė, kad dabar mūsų niekas nebesustabdys. Ir nesustabdė, beje. O juk visa ši daug metų jaunuolius hipnotizuojanti energija- tik todėl, kad Bruce Lee, būdamas dar beveik vaikigalis, ėmė ir parašė laišką sau. Kuriame nė kiek nesikuklindamas išdėstė, ko iš savęs nori, kada tai turi pasiekti, ir ką visa tai reikš- ir jam, ir pasauliui. Supylė į tą laiškelį viską- ir miljoninius honorarus, ir pasaulinę aktoriaus šlovę, ir būties harmoniją, o tada ėmė, ir pasiekė. Net greičiau, nei tikėjosi. Esu sutikęs daugybę žmonių, kurie padarė taip pat. Gavau kelis svarbius laiškus iš savęs, irgi... veikia magiškai. Tad. Rašyk laišką sau. Žinau, gal skamba banaliai, matyt, irgi supranti, kad nei “tavęs”, nei “manęs” de facto net nėra- negi rašysi laišką kažkokiam biologiškai įkūnytam konkuruojančių neuroschematų junginiui...bet. Jei dabar, elementariausiu, buitiniu lygiu suvoki, kad šiuos žodžius skaitai “tu”, o juos generuoju “aš” (taip daug patogiau)- parašyk. Iš širdies, įtaigiai, sau: kas tu? Ko nori? Ką žinai, kad gali? Ko dar nežinai, kad gali? Kaip žinosi, kad pasiekei, ko nori? Ką matysi, jausi ir girdėsi? Kaip šis siekis priklauso TIK NUO TAVĘS? Kuo įkvepia? Kas bus kitaip? Ko išmoksi? Ką darai jau šiandien? Tai surašydamas, ne tik priverti save galvoti apie konkretų veiksmų planą (negi šaudytum į taikinį, jei nežinai, kur jis?), bet ir vienu metu aktyvuoji skirtingas smegenų sritis, priversdamas jas suvokti laiško idėjas kaip “pažįstamą” ir “savaime suprantamą” dalyką, juolab, kad “rašymo aktas”, ką patvirtintų ir daugybė eksperimentų, yra itin svarbus keičiant nuostatas ir įsitikinimus. Maža to, tiek rašydamas laišką, tiek jį skaitydamas, leisk sau absoliučiai tikroviškai įsivaizduoti, kas įvyks, kai pasieksi savo siekį: matyk, ką matysi, jausk, ką jausi, girdėk, ką girdėsi, užuosk, ką užuosi... ir pergalės skonį verta paskanauti. Faktas - kiekvienas gali būti puikus savo minčių šou režisierius, tereikia dažniau jas režisuoti. Ką galvojame, tą ir gauname. Nesikuklink. Esi daugiau, nei manai, kad esi. Ir senas “žmonių inžinierius” Cavett Robert sakydavo, kad bet kuris žmogus, pasirinkęs visiškai pasiekiamą gyvenimo tikslą, jau apibūdino savo apribojimus. Nebepataikauk. Sau.
#4 Sistemingai sistemose “Vieta už darbo stalo yra pavojinga vieta pasauliui suvokti”- John le Carre Jei jau prabilome apie apribojimus, verta susitarti, kad visa, kas vyksta “buitiniu” lygiu tėra nuolatinė įvairių sistemų sąveika: visą dieną keliaujame iš vienos sistemos į kitą, labai greitai prisitaikydami ir imdami elgtis pagal tos sistemos taisykles ir apribojimus. Kai esame vieni, elgiamės vienaip, kai esame tarp bendradarbių- kitaip, kai vakarėlyje- trečiaip, o va parduotuvėje- dar kitaip. Jau nekalbu apie minėjimus, laidotuves, vestuves, svingerių vakarėlius ar svaiginantį “tiesioginį” dalyvavimą televizijos loterijose- visur vis kitokie “tranzai”. Atsimenate Charles Horton Cooley, vieną iš sociologijos “tėvų”: “aš nesu, kas manau esu, ir nesu kas tu manai, kad esu; aš esu kas aš manau tau esu” Šizofrenikai, štai, tų “nerašytų” taisyklių, poteksčių ir daugiapakopių prasmių niuansų kiekvienoje komunikacinėje sistemoje nebespėja suvokti, ir patiria lobotomiškus semantinius smūgius: štai jei tokio parduotuvėje žavi pardavėja paklaus: “kuo galiu jums padėti?”, mūsų šizofrenikas turės akimirksniu atspėti, kas turima omenyje- ar ši žavi pardavėja siūlo jam pagalbą išsirinkti prekes, ar asmeninę pagalbą, maža to, kaip ji suvokia, kad mūsų draugui reikia pagalbos + gal tai pasiūlymas pradėti artimesnę pažintį? ir t.t. Mes gi dažniausiai net neturime ką svarstyti tokioje situacijoje, tad pardavėjos klausimas retai sukels kokių dviprasmiškų minčių. Nėra ką svarstyti ir šunims, liūtams, tigrams ar katėms- juk šie gyvūnai, nuo pat vaikystės neturėdami ką labai veikti (karjera zooparke? mhm) nuolat žaidžia, rungiasi, atrodytų- kaunasi, tačiau vienas kito nesužeidžia. Taip, matyt, yra todėl, kad puikiai suvokia vienas kito signalus- vienaip pakeltos ausys reiškia “žaidžiam”, kitaip suglaustos- “žaidimas baigtas”. Tad jei nesuvokiame, kurios “sistemos” signalus komunikuoja mūsų šuva, netrukus galime būti apkandžioti, o jei katino signalų nebesuprantame- žiū, greitai paties šlepetės taps jo tualetu. Dar įdomiau tampa sistemoje, kur signalai interpretuojami būtent kaip signalai, t.y. simptomiškai, pvz., psichiatrinėje ligoninėje. Kalėjime. Ar partijoje. Kartais ir savivaldybėse, ar net privataus verslo struktūrose. Štai jei apsimetęs psichiškai negaluojančiu pakliūsi į psichiatrinę ligoninę (kaip jau ne kartą minėtame Rosenhan’o eksperimente), visa, ką komunikuosi savo viešnagės metu bus traktuojama kaip diagnozę patvirtinanti informacija: jei pareikši, kad nori namo, specialistai supratingai linksės, o savo užrašuose pažymės “pacientas teigia, kad nori namo”, tačiau niekas nesiruoš tamstos išleisti, jei sakysi: “aš tik pajuokavau, iš tiesų esu visiškai sveikas”- tai irgi bus užfiksuota, kaip eilinis kliedesių epizodas. Garantuotai nebetapsi, beje, "Mėnesio pacientu" (Valstijose tokios varžybos savaime suprantamas dalykas) ir tavo nuotrauka nesipuikuos skyriaus garbės lentoje. Jei esame pastabūs suvokti, kurioje sistemoje esame, koks žaidimas čia žaidžiamas, galime rinktis, kaip jį žaisti, ir ar žaisti jį apskritai. Nebesihipnotizuojamės- nes kaip sakydavo Wittgenstein’as, kai tik sužinai, kaip garantuotai laimėti žaidimą, žaidimas nebetenka prasmės. Kam šiandien įdomus Rubiko kubikas? Juolab, kad tam, kad pakiltum suvokimo lygiu aukščiau, nebūtina tapti šizofreniku. Užtenka savęs primygtinai paklausti: kas gi čia vyksta? Kas aš? Kas tu? Kas svarbu, dabar? Kieno rėmuose spaudžiamės? Išlipk iš dėžės.Verta. Anąsyk, zoo- parduotuvėje mandagiai klausiu būrelio vartotojų, sustojusių prie kasos: “kas čia paskutinis?” Vienas vaikinas atsisuka, ir atsako: “Tu!” Galingai I-IV | Galingai V-VII | Galingai VIII-iX | Galingai X (c) Vidas Jankauskas, 2006-2012. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
|||||||||||||
