"Mes mirsime, ir todėl mums sekasi. Dauguma žmonių niekad nemirs, nes jie niekad ir negims."— Richard Dawkins Vai vai vai, kiek darbo turime. Matyt ir jūs dar sutinkate tiek nusivylusių žmonių, kad nors vežimais vežk. Nulinksmini, įkvepi vienus, žiū- dar visa grupė ateina. O jau Lietuvėlėje tai nusivylusius mikrorajonais gali skaičiuoti: bėga, emigruoja, prasigeria, žudosi, rankas nuleidžia, nusivertina, dejuoja, depresuoja, kol visiškai susigraužia. Tada suserga įvairiausiais psichosomatiniais susirgimais ir iš esmės smukdo mūsų visų BVP bei trukdo eurointegracinius procesus. Ir paramą įsisavinti. Svarbiausia, kad nusivilti išmokstama meistriškai. Namie, sako, ir sienos padeda, o šiuo atveju visokeriopai padeda ne tik labai pabrangusios ir netikėtai atpigusios mūrinės, medinės ar gipsokartoninės sienos, bet ir mokyklos, savivaldybės, mokesčių inspekcija, sodra, ką jau bekalbėti apie geopolitinių kaimynų spaudimą, kredito institucijas, duobėtas gatves, eiles poliklinikose ar aukštas dujų kainas: tik panorėjęs kapitaliai nusivilti gali tai padaryti viens du. Jei netyčia neišeitų, tuoj pat atsiras, kas padės- nusivylimo meistrų rasi ir tarp kaimynų, ir giminaičių, ir bendradarbių ar net valstybės pareigūnų. Ar troleibuso bendrakeleivių- jei netiki, įsiropšk į pirmą pasitaikiusį troleibusą ir įkvėptai rėžk visiems keleiviams ką nors džiaugsmingo, paprasto ir motyvuojančio a la: "Sveiki, mieli bendrakeleiviai, leiskite su Jumis pasidžiaugti šią akimirka...mes kartu...keliaujam šiuo troleibusu...XXI-ojo amžiaus pradžioje...visi gyvi... daug maž sveiki, ar ne, jei jau..čia...dabar...kvėpuojame...wow..ar jau pradedate suvokti, kad galime - ir turime- džiaugtis kiekviena akimirka, ne vėliau, ne paskui, o būtent dabar, mėgautis savo darbu, žmonėmis, kurie mus supa, mylėti, kurti, siekti, atskleisti savo galias, kurias mums dosniai suteikė gyvenimas, kad maksimaliai padėtume vieni kitiems, būtume naudingi savo bendrijai, šaliai, planetai..." Nujauti? Taip darydavom, per mokymų pertraukas įšokę į troleibusus ir autobusus. Vaje, jautiesi kaip orą griausmingai kokiam iškilmingam minėjime ar per tylos minutę pagadinęs- bendrakeleiviai staiga tavęs "nebemato", sužiūra pro langus, arba katatoniškai sustingsta it kuolai, tik keli paguodžiančiai ima pritarti, matyt, nujausdami artėjančią tamstos psichozę, tad netrukus gailiai žvilgteli ir iššoka pirmajame sustojime, tada skuta neatsigręždami. Jautiesi it... ką ten musę, kaip riebią melsvą šūdmusę kandęs, tad po tokio eksceso, tikėtina, pagaliau turėtum staigiai ir efektyviai nusivilti, ir susilieti su aplinka- tapti nebeidentifikuojamu, paprastu nusivylusiu "niekuo", masiškai ugdyta, dresiruota ir auklėta mase, tipišku bismarkinės, prūsiškos švietimo sistemos produktu, nuspėjamu ir kontroliuojamu statistiniu vienetu. O jei kažkodėl jautiesi puikiai- net be jokios priežasties, ir tokie "troleibusiniai" išbandymai tamstai būtų vienas juokas- valio! Išmokti nenusivilti yra truputį sunkiau, nei išmokti nusivilti- stipriai spaudžiu dešinę ir džiaugiuosi, kad skaitai. Šviesk mums ir toliau. Nes nusivylusieji, žinia, yra silpnieji. Apatiški, neiniciatyvūs, bejėgiai. Reaktyvūs, ne pro-aktyvūs. Nesuvokia, kad galia prisiimama. Klausi tokio: "Ko gi liūdi? Ko dejuoji? Kaip tu tai darai? Kas gi turėtų įvykti, kad gyventum, kaip iš tikrųjų gali- su ugnele? Galingai, pagaliau?" Ir ima pasakoti apie įvairiausias mistines aplinkybes: "Ech, jei būtų A...Jei būtume B...Jei anksčiau būčiau C"... Lygiai taip beviltiška diskusiją kreipti kita linkme, pavyzdžiui, paklausti- "tai ko gi tau taip nesiseka?" Vaje, kokia Pandoros skrynia atsivers. "Todėl, kad X, Y ir Z. Ir B, D, E" Nelaiminga vaikystė, Edipo kompleksai, ankstyvos netektys, kitos traumos, auklėjimo klaidos, sistema, tas ir anas, seneliai, priespauda, proseneliai, ligos, nepritekliai, Sibiras, skurdas, vargas, okupacija, inkvizicija, nukryžiavimas, prigimties nuodėmė, beždžionės, evoliucija, Didysis Sprogimas.. Visata plečiasi. Stebuklas, kad turime Žemę (ar ji turi mus): Stebuklas, kad šioje planetoje atsirado gyvybė - Įspūdinga ir tai, kad gyvybė išsivystė ir į Homo Sapiens: Tai, kad žmonija sugebėjo sukurti kalbą (ir civilizacijas), vertinama kaip Stebuklas, kad tavo tėvai susitiko ir pradėjo tamstą: Faktas, kad pagaliau kažkada net pusvalandį buvai viena mažyte ląstele reiškia, Sutik- neįtikėtina sėkmė. Vidutiniai šansai laimėti "Teleloto" aukso puodą skaičiuojami kaip? Berods kaip 1/16 000 000. Jauti? Na ir sekasi Tau. Negi gali leisti sau, ar kitiems, kuriems irgi taip kosmiškai pasisekė, nors kuo nusivilti?
#5 Sunku be sunkumų “Gyvenime pilna sunkumų iliuzijų” - Grant Frazier Toks Dr. David Eagleman, ir neuromokslininkas, ir rašytojas, vienoje savo novelėje aprašo įspūdingą pomirtinį pasaulį- įsivaizduokite, dausose protagonistui staiga tenka pergyventi savo jau nubaigtą gyvenimą kitaip: visi gyvenimo momentai, bendri viena ar kita savybe, sugrupuojami kartu. Tad... tenka trisdešimt metų miegoti, nė karto neatsibudus, septynis mėnesius iš eilės mylėtis, šešias dienas karpytis nagus, penkiolika mėnesių ieškoti, kur padėti raktai, metus- iš eilės- skaityti knygas, penkis mėnesius vartyti žurnalus ir kitą lektūrą, sėdint ant unitazo ir t.t. O štai stiprų skausmą herojus irgi jaučia vienu ypu, 27 valandas iš eilės, be jokios pertraukos- kaip ir visa kita, serijomis. Ir tik keturias minutes tenka pasimėgauti svaiginančia perspektyva: “gyvenimu, kur epizodai suskaidyti į mažyčius įkandamus gabalėlius, kur momentai netrunka, kur patiri palaimą, šokinėdamas nuo vieno įvykio prie kito kaip vaikas per karštą smėlį”- David Eagleman. Svarbus suvokimas. Dauguma sunkumų gyvenime- praeis, kaip ir gyvenimas, momentus keis momentai, sunkumus- pergalės, pergales- sunkumai, ir tai, jauti, yra labai gerai. Įdomiausia, kad linksmiausi gyvenimo momentai, kuriuos dabar miela ir juokinga prisiminti, nebūtinai yra epizodai iš kokių nors idiliškų atostogų svaiginančio grožio paplūdimiuose, ar romantiškas medaus mėnuo- anaiptol, tai kažkada tragiškai atrodžiusios situacijos, kurios dabar, va, kelia juoką. “Tad ko laukti?” -retoriškai auditorijos klausdavo dr. Bandler’is, ir visi, apdairiai sužiurę vienas į kitą, prapliupdavo juoktis...iš tikrųjų, ko? Juolab, kad kiekvienas kažkur giliai puikiai nujaučiame, jog gyvenimas be sunkumų būtų... sunkus. Suskaustų juk, jei suvoktum, kad niekad nebepatirsi skausmo. Ir vai kaip liūdna pataptų, jei, įsivaizduok, nuo šiol niekad nebegalėtum sau ramiai paliūdėti. Ultimatyvi nuskausminto gyvenimo idėjos išraiška- egzistencija totaliam malonume, kaip kad kokiame “tradiciniame” Rojuje, ar įkalus “soma” tabletę Aldous Huxley “Puikiajame naujajame pasaulyje”- yra lėkšta, tarsi saldžiai išmargintas religinis abrozdėlis ar šiuolaikinis apkalbų portalas, tačiau medijos ir toliau intensyviai propaguojama, kaip siekiamybė: glamūriniuose simuliakruose seniai nebėra vietos skausmui, mirčiai ar nelaimėms. Civilizuotuose vakaruose jau nebeįsivaizduojama, kad “nabašniką” kas nors karste atbogintų į penktą daugiabučio aukštą, 17 kv. m. kambarelyje uždangstytų baldus paklodėm, karstą apkaišytų gėlėm ir tris dienas kartu gedėtų... Oficialiai ir “politiškai korektiškai” mirtis civilizuotuose kraštuose nebeegzistuoja, kaip ir “seksas” buvo dingęs kažkada nustipusioje Sovietų Sąjungoje. Mirtis vakaruose šiandien nuskausminta ir nebematoma, tik “kažkur kitur” vysktančių nelaimių “naujiena” iš televizijos ar interneto žinių, todėl “nabašnikai” tyliai, paslapčia ir labai greitai keliauja į krematoriumų šaldytuvus. Net žuvusius Afganistane karius iš lėktuvų kažkodėl iškrauna tik naktį. Gal todėl štai Floridoje kaip grybai po lietaus dygsta “skausmo centrai” (dviprasmiškas pavadinimas- kaip ten kankina?), kuriuose už atitinkamą mokestį palaimingai nuskausminama viskas: ne tik “kūniški” skausmai, bet ir visi kiti įmanomi “nemalonumai”, abstinencijos ir net banalūs dėmesio valdymo sutrikimai. Tik kad tokia palaima kainuoja: pelės, kurioms į smegenis implantuoti dopamino liūtis keliantys elektrodai, labai greitai nusistekena ir elementariai nustimpa išsekusios- joms nieko daugiau nebereikia. Nieko naujo- lygiai taip atsitinka, jei pelės- ar kiti žinduoliai, tame tarpe ir mes- nevaržomai gali mėgautis kokainu ar kita dompamino liūtis keliančia substancija. Negi neaišku? Skausmas, baimė ir liūdesys evoliucine prasme yra nepaprastai svarbios emocijos, be kurių mes, kaip rūšis, tiesiog nebūtume išgyvenę. Bet kuris odontologas tai patvirtintų: jei niekam nieko neskaudėtų, pacientai net su futbolo kamuolio dydžio ištinusiais žandais toliau spoksotų pramogines šokių laidas per TV. Todėl supermeniška galia yra ne beskausmis skraidymas tarp stogų pasidabinus melsvu kaip prezervatyvu aptemptu kostiumu, ne, tai sugebėjimas užtikrintai žengti mažesnius ar didesnius žingsnelius, skausmingus kartais, ir ne, neužtikrintos, atrodytų, ateities link. Visos kelio variacijos, visi sunkumai, lengvumai ar netikėtumai ir yra būtent tam, kad suvoktume vyksmą. Be jų kelionė taptų banali ir nuspėjama- kaip kokio stereotipinio supermeno, kuriam viskas visada baigiasi labai gerai. Taip gerai, kad tai nebejuokinga.
#6 Nestatyk pilių “Svarbiausias dalykas yra sugebėjimas mėgautis gyvenimu neapkvailintam dalykų”- Shunryu Suzuki Štai amžiną atilsį Čingischanas. Nestatė pilių, tik jas puolė, įveikė ir kinų Didžiąją sieną, ir Kijevo sienas, sukūrė didžiausią žmonijos istorijoje imperiją, dar kiek, ir būtume tapę jo genų nešiotojais, kaip ir milijonai žmonių visame pasaulyje šiandien. Nėra ko stebėtis, kad tiek beširdžių grobuonių aplink. Žinia, pilys saugo savo gynėjus. O gynėjai turi saugoti pilis, tad šios juos įkalina. Ir stipriausią tvirtovę galų gale įveiks apsiaustis, maža to, net ir mažiausia pilis savaime tampa matomiausiu ir ryškiausiu puolimo objektu, taikiniu, masinančiu jį pulti. Būtent todėl aklas saugumo doktrinų diegimas gali būti pavojingas, nes kuria naujus, nenumatytus pavojus, o kova su terorizmu dažnai ... skatina terorizmą, arši kova su narkomanija- kaip ne keista, narkomaniją. Labiausiai save saugančios valstybės, žiū, tampa labiausiai puolamos. Didingi JAV lėktuvnešiai šiandien- puikiausi plūduriuojantys taikiniai. Todėl mėgstantiems ręsti tvirtoves verta prisiminti Pilėnus- jei jau supylei piliakalnį, pasistatei pilį... rizikuoji, kad teks supleškėti kartu su ja. Didvyriška? Taip. Sopulingai. Vaizdelis slogus, vienok, kaip ir ankstyvuoju post-sovietiniu periodu Marijos žemėje subudavotų individualių mūro pilaičių didmiesčių pakraščiuose- tik jas supleškins ne kokie kryžiokai, ar mongolų ordos, o tiesiog įkyriai aukšta, kaip temperatūra chroniškos ligos atveju, dujų kaina. Dalykas toks: ką pily saugosi? Kad ir kaip norėtum, šioje planetoje negali nieko turėti. Visa, ką “turi”, tėra tau, ir man išnuomota, perleista, paskolinta, suteikta, ir net jei nupirkta už tavo sunkiai ar lengvai uždirbtus pinigus- vargsi, džiaugsiesi, ir disponuosi savo “turtu” tik laikinai. Viskas nuolat keičiasi- ir tu, ir tavo “turtai”, ir jų vertė, ir mūsų suvokimas, kas tai yra. Net gyvenimas, kaip žmonės sako, yra tik “duotas”, natūralu, kad kažkada bus ir “paimtas”. Kreditas baigsis. Viešpatie, koks vargas gali būti ainiams kuistis po paveldėtus “turtus”. Juolab, kad mūsų kasdienės godos globaliai ir beatodairiškai “efektyvėja” kasdien, tad statytis pilis ar dvarus net ir mėlyniausio kraujo aristokratams jau ir ekonomiškai nebenaudinga. Įspūdingas nekilnojamasis “turtas” tampa sunkiu lažu, prievolių, mokesčių ir rūpesčių raizgalu, net pavojingai iššaukiančiu, juo labiau, kad jo “savininkai‘, ironiška, dažniausiai taip užsiėmę, kad neturi kada savo pilimis net pasidžiaugti. Kaip pūslė šuvai - ar “Ferrari” ir kokie “Aston Martin” mokesčių prispaustiems italams. Šiuolaikiniam progresyviam jaunimui vakaruose būsto savininko vargai- finansavimas, priežiūra ir nerimas dėl vertės svyravimų- skamba kaip “so nineties” mąstymas- (suprask, iš praeito amžiaus). Kam tas vargas? Šiandien, va, daug paprasčiau viską nuomoti- ypač kai tai daryti tapo taip lengva žiniatinklio “debesyse” ir nuolat tankėjančiuose P2P tinkluose. Bet kada gali išsinuomoti kad ir kaimyno automobilį internetu (getaround.com), arba pasigauti laisvai binzinėjantį limuziną (uber.com), o namelį medyje ar laisvą lovą “savo” bute irgi internetu (kad ir per airbnb.com) akimirksniu pasiūlyti visam pasauliui. Elementaru- dar niekad neturėjom tiek daiktų... natūralu, kad privalome išmokti jais naudotis efektyviai, nes priešingu atveju tiesiog nebebus, kur jų dėti. Sentimentai šalin- šiandien visi mokosi skaičiuoti- jei, tarkime, deimantų vėriniu gyvenime pasipuoši duokDie 20 kartų, jį pragmatiškiau išsinuomoti, nei pirkti. Ką ir bekalbėti apie vestuvinius frakus ar veliumus- nebent planuoji vesti kelias dešimtis kartų, kaip koks ceremonijų maniakas. Jau ir Amazon.com “Kindle” pagaliau leidžia knygas skolintis, kaip biblioteka, Netflix.com už dešimtinę neribotai skolina filmus visą mėnesį, o sparčiai augantis Spotify.com- muziką, tad net neseniai į dausas iškeliavusiųjų artimieji Amerikoje skaičiuoja: daug prasmingiau karstą “prieškrematoriniam” atsisveikinimui išsinuomuoti, nei jį pirkti. Graboriai vos spėja pjuvenų prikimštas pagalves keisti. Nors tiek gerai, nes kitaip pinigai jei ir ne į balą, tai į pelenus. Tuo tarpu paskaičiuoji, ir pamatai: jei kokią vejapjovę ar gerą smūginį grąžtą naudosi daugiau, nei 100 kartų, gali būti, kad juos verčiau nusipirkti. Tik va, ką dabar vargšams išsivysčiusių šalių vartotojams daryti su vos metų senumo iPhone 4s, kai vakar pristatytas net centimetru didesnis iPhone 5? Faktas- globaliame kaimelyje įprastos sąvokos- “namai”, “turtas” ar “mano daiktai”- įgija naują prasmę. “Pilių statymas”- irgi. Verta suvokti, kad ir mūsų “socialinės” pilys, tokios kaip statusas, turtas, kilmė, kasta, karjeros sėkmė, išsilavinimas ar padėtis visuomenėje galų gale mus izoliuoja ir tampa lengvai pažeidžiama tvirtove, dėl kurios- ramiai pagalvojus- net neverta vargti. Todėl mokymuose viena iš užduočių “gatvėje” ir yra- palikti savo taip užsispyrusiai statytas “pilis” ir čiuožti į gatves susipažinti bei susibičiuliauti su tokiais žmonėms, kurių iki šiol dėl tam tikro homofobijos laipsnio kažkodėl vengei- ar tai būtų “bomžai’, ar žadą atimančio statuso įžymybės, ar senukai, ar vaikai, ar kitos orientacijos individai, ar nusikaltėliai, ar policininkai. Grįžta dalyviai iš “užduoties” kitokie- ne tik įgiję naujų įdomių pažinčių, bet ir suvokę, kad pilyse slepiasi tik tie, kurie kažko bijo. Nuo tada “Cypliukais” juos meiliai vadinam ;) Ir Ciceronas, va, Romos konsulu tapo būtent todėl, kad turėjo tūkstančius tikrų, o ne feisbukinių bičiulių- nors jaunystėje negalėjo pasigirti nei garbinga kilme, nei turtais. Tad kas saugesnis: ar vienuolė, kaip motina Teresė be jokios apsaugos šmirinėjanti po varguolių rajonus, ar šarvuotu limuzinu su demonstratyviai ginkluota apsauga per didmiestį judantis mega-verslininkas? Akivaizdu. O kas galingesnis? Irgi.
#7 Utilizuok “Magija realiai tėra viso jutimų spektro utilizacija. Žmonės atitrūko nuo savo jutimų, dabar jie temato mažytę regimojo spektro dalį, girdi tik garsiausius garsus, jų uoslė yra šokiruojančiai prasta ir jie tegali atskirti saldžiausius ar rūgščiausius skonius”- Michael Scott, “Alchemikas” Kai mokome hipnozės, remiamės novatoriška dr. Miltono H. Ericsono tradicija: verta utilizuoti kiekvieną sąmoningą ar nesąmoningą kliento judesį, garsą ar būseną, net ir prieštaravimą, jei tik sugebame juos identifikuoti kaip vertingus. Tad jei pašnekovas, norintis atsipalaiduoti, linkteli- pritariame jam: “va taip”, jei mirkteli - sakome “teisingai”, jei pasimuisto, pastebime “kaip gerai, kad atsisėdote patogiau...”. Užsimerkia- paskatiname, kad “užsimerkus atsipalaiduoti daaaug patogiau”, atsimerkia- irgi tinka, patvirtinsime, kad “atsimerkę dabar matysite, kaip atsipalaiduojate, dar geriau...”. Paprasta. Jei imsime, kas duodama, nebevargsime, o judėsime link naujų sprendimų, naujų išeičių, nes žinome, ko siekiame, ir tada, kaip nebūtų paradoksalu, mums viskas tinka. Kaip plaktukai, visur bematantys vinis- mes nebesipriešiname savo subjektyvumui, o tiesiog jį panaudojame. Tuo tarpu jei pašnekovą “laušime”, kovosime su jo nuostatom, sieksime palenkti savo “galia”, ar racionaliais argumentais, bus daug sunkiau...be to, taip nulenkti žmonės, kaip kokie žilvičiai, lengvai atsitiesia. Ši į sprendimus ir išeitis, o ne į valios primetimą orientuota hipnozė daugeliu atvejų akivaizdžiai veiksmingesnė: žmogus, mūsų padedamas, randa “savo” sprendimus ir savo “išeitis” iš dažniausiai “savo” paties sukurtų situacijų. Priešingu atveju terapeutas primygtinai siūlo “savo’ sprendimą “kliento” problemai spręsti. Šansų, kad tai ir yra optimaliausias sprendimas- mažai, maža to, terapeutas prisiima milžinišką, kone dievišką atsakomybę: tarytum jis turi galią nuspręsti, kaip klientui verta elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl net pardavėjus išmokome utilizuoti viską, ką klientas jiems bepasakytų. Jei, pirkėjo galva, kaina “per aukšta”, miklus pardavėjas, vietoj to, kad beprasmiškai ginčytųsi, tiesiog sutiks: “Žinoma, mūsų gaminių/ paslaugų kaina gali atrodyti aukšta. Net labai aukšta, palyginus su X. Ir verta suvokti, ką ši investicija jums atneša/ su kuo lyginame/ ką ji reiškia ir t.t.”- dar minutė kita, ir prieštaravimų kaip nebūta. Rytietiškose tradicijose sutiksime panašią nuostatą- priimame viską. Kovos menuose- kaip aikido, neagresyviai pasinaudojame priešininko energija, budistinėse praktikose irgi rasime begales būdų utilizuoti bet ką- ir prostitutė, ir suteneris, ir net viską pasaulyje dėl "babkių" pamiršęs maniakas verslininkas gali pasiekti nušvitimą- nes viskas vertinga, viskas- duota, esame visa ko dalis, tad tapti išrankiu ir aikštingu yra mažų mažiausiai naivu. Ir nepraktiška. “Kam priešiniesi, tas lieka”. Todėl beprasmiška “kovoti” su savo “pykčiais”, “depresijom” ar “negatyvumu” - nes taip rizikuojame supykti dar labiau, nusiliūdinti neįveikę depresijos, ar dar blogiau- negatyviai galvoti apie negatyvumą. Vietoje to, vertinga suvokti visa, kaip neatskiriamas mūsų dalis. Štai pyktis tėra energijos pliūpsnis, emocija, viena iš 700+ jau klasifikuotų, kurias sugebame patirti, tad gerai suvoktas pyktis kaip debesėlis... atslinks, ir nuslinks, dažniausia taip ir neprapliupęs. O jei ir sužaibuos, tik trumpai. Taip ir kvėpavimas gali būti utilizuotas: sąmoningai ir sutelktai, kad ir taip, kaip moko Zen meistras Tchich Nhat Hanh : “Įkvepiu, ir žinau, kad įkvepiu. Iškvepiu. Suvokiu, kad iškvepiu” Tiek žinių. Šią akimirką tiesa akivaizdi: nėra ką teisti, vertinti, analizuoti, nėra ko jaudintis, vargti ar nerimauti. Tereikia utilizuoti. Jei pyksti, sakai sau tyliai mintyse: “Įkvepiu, ir žinau, kad mano pyktis čia, manyje. Nes pyktis - mano. Vienio dalis. Kaip ir akys, juokas, džiaugsmas ar ašaros. “įkvepiu, ir suvokiu, kad mano akys vis dar gerai mato. Paprasta. Įkvepiu, suvokdamas, kad dar galiu juoktis. Utilizuoji? Labai gerai. Va taip.
Galingai I-IV | Galingai V-VII | Galingai VIII-iX | Galingai X
(c) Vidas Jankauskas, 2006-2012. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
||||||||||
