46 (laiškas)	Vieno Jums gerai pažįstamo asmens portretas (IV)

Pradžia - Tęsinys 1 -Tęsinys 2

„Yra tik du dalykai, kurie skiria sėkmingas organizacijas nuo nevykusių šiandien:

1. Išrask dalykus, apie kuriuos verta pasakoti kitiems.
2. Pasakok istorijas apie tai, ką išradai“- Seth Godin, „All Marketers Are Liars“

  „Vienas esminis poreikis, kuris akivaizdžiai būdingas tik žmogui- poreikis simbolizuoti. Simbolių kūrimo veikla yra viena iš svarbiausių žmogui- kaip ir valgymas, aplinkos stebėjimas ar judėjimas. Tai fundamentalus sąmonės procesas, ir jis vyksta nuolat“ – Susanne K. Langer

Gendžiucuši

„Žodis gen reiškia iliuziją, arba vaiduoklį. Indijoje žmogus, kuris rodo fokusus, yra vadinamas gendžiucuši, arba iliuzijos kūrimo meistras. Viskas šiame pasaulyje tėra lėlių spektaklis. Štai ką reiškia žodis gen.“ - Yamamoto Tsunetomo, „Hagakurė, slaptoji samurajų knyga“

Gal galvojate, kad toliau regzdamas „baisų“ juridinio asmens portretą, pasakosiu apie akivaizdžias iliuzijas- perdėm puošnius bendrovių biurus, kurie gali slėpti prastus bendrovės finansus, ir tikrąjį požiūrį į verslo sėkmę, ar faktą, kad 78% prasiskolinusių Lietuvos įmonių, anot Credit Reform, dirbo tik vienas žmogus, apsimesdamas, kad jis ne vienas? Ne. Didžiausios pasaulio korporacijos, WallMart biuras įsikūręs nedideliame JAV miestelyje, ir net kokia didesnė mūsų pieno bendrovė galėtų jį nurungti prabanga.

Kalbėsime apie daug subtilesnius dalykus.

Dar neseniai Japonijoje galiojo tokia taisyklė- jei kiltų gaisras mokykloje, pirmiausia reikėtų gelbėti imperatoriaus portretą, net jei dėl to tektų rizikuoti gyvybe. Supleškėjęs imperatoriaus portreto gelbėtojas pats taptų drąsos ir pasiaukojimo simboliu ir būtų garbinamas po mirties. „Nebūtų daug prasmės minėti tokių įvykių, jei mes vieningai ir pastoviai sugebėtume suvokti, kad simboliai yra nepriklausomi nuo dalykų, kuriuos jie simbolizuoja. Tačiau taip nėra. Dauguma mūsų, vienoje ar kitoje mąstymo srityje, turi netinkamus suvokimo įpročius. Dėl to galime kaltinti pačią visuomenę- dauguma visuomenių sistemiškai skatina, ypač tam tikrose srityse- mūsų įprotį suplakti simbolius su jų simbolizuojamais dalykais“- dar 1941 m. rašė semantikas, lingvistas ir JAV senatorius Samuelis Hayakawa. Daug seniau apie simbolių pavojus sąmonei rašė ir  Henry David Thoreau, gyvendamas miške. Apie „Simuliacijas ir simuliakrus“ ir nykstančią tikrovę įspėjo ir Jean‘as Baudrillard‘as. O šiuolaikinės rinkodaros guru Seth Godin savo naujausią knygą pavadino  „Visi rinkodarininkai yra melagiai“, ir pridūrė: „Ne, aš melavau. Rinkodarininkai nėra melagiai. Jie tik pasakoriai. Mes, vartotojai, esame melagiai. Kaip vartotojai, mes kasdien meluojame sau. Meluojame apie tai, ką vilkime, kur gyvename, kaip balsuojame ir ką darome darbe. Sėkmingi rinkodarininkai viso labo pateikia istorijas, kuriomis vartotojai yra linkę tikėti.“

Nuo simuliacijų ir gendžiucušiais tapusių bendrovių nebegelbsti niekas, nes niekas ir nenori gelbėtis. Ironiška: nedaug kas nori,  o gal ir nedaug kas gali būti tiesiog žmogumi.

„Nebūk tik savimi- būk ... Nr. 1“ iliuzija

Jei būsi tik žmogumi- būsi niekuo. Visų pirma, būsi labai prastas vartotojas. Į kokį segmentą Tamstą įtraukti? Prastas rinkėjas. Niekam tikęs darbuotojas. Tamstą bus labai sunku motyvuoti. Kaip toje banaliai konceptualioje pasakėlėje, kai verslininkas pamatė ramiai sėdintį žmogelį prie upelio.

„Ko čia sėdi?“- paklausė. „Sėdžiu, ir tiek“- šypsodamasis atsakė žmogelis. „Klausyk. Kaip gali čia ramiai sėdėti? Matai, kiek bananų šioje upelio pusėje auga? Čiupk visą glėbį, nešk į kaimelį kitoje upelio pusėje, parduok, grįžk, vėl nunešk, parduok, va, jau ir karutį nusipirksi, galėsi dar daugiau nuvežti, porą dienų pavežiosi, žiūrėk, jau ir pagalbininkų pasamdysi, dar vieną karutį nusipirksi, dar žmonių pasamdysi, keliese vežiosite, uždirbsi pagaliau normaliai ir...“ „ir ką?...“- perklausė žmogelis „Ir galėsi čia sau sėdėti, o žmonės dirbs“- atsakė verslininkas. „Aš ir taip sėdžiu“- atsakė žmogelis.  

Panašiai kaip Diogeno istorijoje: „Aleksandras Didysis norėjo atsilyginti išminčiui:

-Sakyk, Diogenai, ko nori- Tau viską gausiu šioje karalystėje, - tarė Aleksandras prieš saulutę išsitiesusiam Diogenui.
- Gal gali neužstoti saulės- paprašė Diogenas“

Man šią verslumo maniją, kuri yra apėmusi ne tik mūsų visuomenę, norisi palyginti su tipišku vaizdeliu kokiame nudrožtame Egipto viešbutyje- kai ryte, apie septynias, prie baseino pasirodo pirmieji „gudručiai“ ir ima dėlioti savo iš namų atvežtus „Nu pagodi“ rankšluosčius ant gultų. Tada ramia galva nusliūkina atgal į lovas, dar pasivarto, po to „konkrečiai“ papusryčiauja, ir pagaliau eina griūti ruonių gultynių visai dienai ant savo apdairiai rezervuotų gultų. Pamatytumėte jų veido išraiškas, kai koks nesusipratęs vakarietis ieško laisvo gulto jau vėliau ryte. Net Ričardas Bransonas, eilinį kartą „pamokęs“ kokius „British Arways“, nepatiria tokio pasitenkinimo.

Mano galva, beatodairiškas lassaiz fare verslumas, iliuzija, kad tik be perstojo, ir išties komiškai apdairiai* veikdamas gali būti sėkmingas jau parodė, kuo viskas gali baigtis. Gyvenimas- ne „Monopolis“, kur žaidimo pabaigoje pagaliau „padarai“ visus ir automatiškai imi valdyti kitų žaidėjų turtus ir visą žaidimo lentą. Nors tai ir tipiškas žaidimo scenarijus mūsų „realybėje“, verta suvokti, kad gultų prie baseino yra tik tiek, kiek yra. Šios planetos galimybės dar labiau ribotos. Ne viena šiandien sėkminga bendrovė iš tikrųjų kasa duobę ir kuria neįtikėtino dydžio problemas mūsų anūkams, o gal net vaikams. Kas, jei dar ir mes sulauksime tikrų, globalinių klimato ir socialinių kataklizmų? Kas laukia šios planetos- o konkrečiai, Tavęs, mielas drauge - kai Indijoje milijardas gyventojų pagaliau galės sau leisti turėti bent po du automobilius, šaldytuvą, televizorių, baldus ir kilimą kiekvienoje šeimoje? (JAV šeimos jau dabar turi vos ne keturis automobilius šeimai). Kaip Tu atsispirsi pagundoms pirkti dar daugiau, drauguži, kai Lietuvoje bendrovės vartojimo skatinimui (= reklamai) išleis ne po 150 Lt žmogui per metus, kaip 2006-aisiais, o dešimt kartų daugiau (kaip dabar yra JAV)? Kas bus, kai, autoritetingų ekspertų vertinimu, pasauliniai energijos poreikiai padvigubės- jau 2050-aisias? Tai numatydamos, Indija ir Kinija jau dabar stato virš 650 (!) anglimi kūrenamų elektrinių, kurios, tik pradėjusios veikti, anot Fareed Zakaria iš „Newsweek“, terš aplinką anglies dvideginiu penkis kartus daugiau, nei tas CO2 kiekis, kurį sutaupytų visos Kioto protokolą pasirašusios šalys kartu, jei bent jo laikytųsi.

Tad neskubėk pirkti vasarnamio kur nors jūros pakrantėje, net ir Margaritos saloje, nes žiū... po kelių dešimtmečių jame galėsi apsilankyti tik su akvalangu.

Dalykas toks. Normalu ir sveika būti tik žmogumi. Ne numeriu 1, ne „sėkmingu verslininku“, ne „jupiu“, ne „VIP‘, ne kokios kitos „socialinės grupės“ atstovu, o paprasčiausiu Jonu. Ar Ivanu, ar Zosyte.

Povas turi gražią uodegą ir gali ją pakelti, bet būtent todėl  ir menkiausios krizės atveju net višta jį aplenktų. Verta atsiminti, kad didžiają dalį vartotojiškos visuomenės „gerovės‘, „laimės“, „stabilumo“, „autoriteto“, ir paprasčiausios vertės simbolių, dėl kurių šiandien tiek daug žmonių „garuoja“ ir vargsta, plušdami 16 valandų į dieną kur nors Airijoje, palikę vaikus močiutėms žiūrėti  ar net žudosi, taip jų ir nepasiekę, buvo tiesiog mechaniškai ir tiesmukiškai sukurti. Juk „aukštoji mada“ atsirado būtent tada, kai „pasikėlę“ aristokratai nebenorėjo atrodyti kaip „mužikai“, ir ėmė nešioti tokius rūbus, kuriuos apsivilkęs tikrai negalėtum dirbti rankų darbo, be to, aristokratai ėmė keisti madas dažnai, kad prakutę „mužikai‘ negalėtų sau leisti įsigyti madingų rūbų. O dabar jau niekas nenori būti „mužiku“.

Vienas iš sėkmingiausių pasaulio istorijoje vartojimo iliuzionistų, Edward Bernays, Siegmund‘o Froido sūnėnas, dažnai vadinamas „viešųjų ryšių tėvu“, išmokė moteris rūkyti (bent jau sudėliojo įvykius taip, kad tai staiga tapo priimtina moters individualybės išraiška), jo dėka atsirado terminas „bananų respublika“ (nes būtent Edward Bernays, atstovaudamas „United Foods“, pasistengė, kad Gvatemaloje būtų surengtas CŽV organizuotas pučas, vėl grąžinęs bananų plantacijas JAV korporacijoms), ir būtent jis mokė JAV, o vėliau ir Europos bendroves masinės, į norus orientuotos rinkodaros: skatinti žmonių troškimus įsigyti naujus daiktus ir versti žmones jaustis blogai, jei jie iki šiol naudoja senus. Jei vartotojai pasitenkintų tik tuo, ko jiems iš tikrųjų reikia, jei nebūtų „į norus orientuotos rinkodaros“, jei nebūtų kuriami nauji norai ir simboliai, masės, anot Bernays, taptų nevaldomos, o ekonomika paprasčiausiai sustotų. Beje, turbūt net Hitleris taip ciniškai nevertino masių, kaip tai darė Bernays. Žmones jis laikė paprasčiausiai nepajėgiais būti nors kiek racionaliais. Net savo namiškius Bernays nuolat vadino „dumb“ ir „stupid“. Palyginus su jais, Bernays buvo tikras virtuozas- jis sumaniai kūrė įvairiausias asociacijas (ne veltui jis taip žavėjosi rusų fiziologu Pavlovu), išnaudodamas visus savo klientus- tarkime, žymiai aktorei (savo klientei) patardavo savo klientų žurnale (kad ir „Cosmopolitan“) nusifotografuoti, apsirengus dar kitų savo klientų gaminamais rūbais, ir pan. Būtent Bernays pirmasis sukūrė „placement‘ų“ praktiką, kai kino filmuose tarsi atsitiktinai populiarūs aktoriai naudojo tik tam tikros bendrovės gamintus daiktus.

Tik tam, kad šiandieninėje simbolių gausoje mes jau nebegalime be jų orientuotis. Ir paprasčiausiai gyventi. Tavo automobilis X? Tu „lūzeris“. Tavo automobilis Y? Tu „pavarai“. Tavo rankinė Z? Tu turi skonį. Tavo liemenukas Y? Tu aistringa. Tavo telefonas Q? Tu šiuolaikiškas. Tu dažnai užeini į Z? Esi įtakingas. Skaitai W? Tu priklausai elitui.

Masinė rinkodara mirė? Cha, tegyvuoja individualizuota rinkodara- šiandien nesunku pagaminti ar pasiūlyti kažką kad ir siauriausiai vartotojų grupei: nori prestižo? Štai 8 cilindrų XXX. Nori ekologiško? Štai X. Nenori vairuoti jokio automobilio? Mes tau pasiūlysime…Segway. Jei nenori ir jo, pirk mūsų dviratį. Jei ir dviračio tau nereikia, dirbk namuose: naudok mūsų bevielį ryšį. Esi prieš vartojimą? Tada bent nusipirk tai teigiančius marškinėlius ir apsilankyk antivartojimas.com, kur rasi mūsų naujausią DVD apie vartojimo žalą.

Tik... vis tiek jausies blogai. Nes „pagal nutylėjimą“, parduotuvėse dar liko milijardai prekių ir paslaugų, kurios vienintelės gali tau padėti įveikti šį jausmą. Viena pašnekovė neseniai pastebėjo: „Ateinu į parduotuvę, prisikraunu pilną vežimėlį maisto, ir jau kitą dieną stebiuosi- nėra ką valgyti. Tada prisimenu sovietinius laikus, pintą krepšelį, batoną jame, kelias skardines šprotų, kefyro butelį, bulves iš kaimo ir visą savaitę sočių pietų. Tiesiog keista“. Dar geriau šią iliuziją apibūdino vienas Ajurvedos mokytojas iš Indijos: „Nusipirkai naują butą. Dar geresnį televizorių. Išsimokėjai už automobilį. Įsirengei darbo kambarį. Ir še tau- internetas neveikia.“

„Gausos reikmės“ iliuzija

Pasiimk savo mobilųjį telefoną. Dabar. Einam lažybų, kad nežinai visko, ką jis gali. Štai maniškis. Kai skambina, groja ATA James Brown „I Feel Good...“ arba „Wallace & Grommit” melodijas- žiūrint, kas skambina, maža to, sintezuotas balsas pasako skambinančio vardą ir pavardę, spalvingas kelių padėčių ekranas: gali ne tik nuotraukas- filmus žiūrėti, užlaiko skambučius, galima rengti telekonferencijas, galima surinkti numerį balsu, arba vienu mygtuko paspaudimu, galima priimti faksus ir siųsti el. pašto žinutes, naršyti internetą ir jungtis prie bevielio ryšio tinklų, filmuoti dvd kokybe, fotografuoti 3,2 megapikselių raiška, redaguoti filmus, atidaryti pdf, word, excel ir power point bylas, žaisti žadimus, dalintis nuotraukomis bevieliame tinkle, groti mp3 ir wmv muzikos bylas, jungti telefoną prie televizoriaus, tvarkyti dienotvarkę, įrašinėti pokalbius, matyti laiką iš karto keliuose miestuose, skaičiuoti skaičiuotuvu, orientuotis vietovėje su GPS priedu, konvertuoti įvairius matus ir valiutas, klausytis radijo, prisijungti bevielę klaviatūrą, pasišviesti tamsoje, naudoti kaip duomenų rinkmeną ir net  kaip skaitlį prekių kodams skaityti, reikia- ir  kaip nuotolinio valdymo pultelį garažo vartams atidaryti.

Spėkite, kiek iš šių funkcijų aš naudoju. Ir spėkite, kiek naujų funkcijų turės šio stebuklo pakaitalas- už pusmečio pasirodantis „dar pažangesnis“ ir „dar patogesnis“ modelis? Beje, ar dar naudoji savo telefoną, kurį naudojai 2003-aisias? Ne? Net neatsimeni, koks tai buvo modelis? Aš būtent apie tai.

Jei prekiautumėte inkilėliais Kaziuko mugėje, ir visų būtų tokie patys, standartiniai, ar daugiau parduotumėte, kaizen (nuolatinio tobulėjimo) vadybos principais sukūrę inkilėlį su WC, autonominiu šildymu ir apsauga nuo gegučių? Turbūt ne, nes būtumėte „anksčiau laiko“. Jūsų inkilėlio rinkai dar nereikia. Tačiau visi kiti, „žydrųjų vandenynų“, „rinkodaros su leidimu“, „pozicionavimo“ ir paprasčiausių veiksmingų viešųjų ryšių dėka gerai „pozicionuoti“ inkilėliai būtų sėkmingesni. Po kiek laiko rinka subręstų ir moderniems jūsų inkilėliams, arba būtent jūs ir sukurtumėte tą rinką. Tada- vėlgi- atsirastų rinka ir paprastiems inkilėliams- kaip alternatyvai. Ir taip tol, kol šioje planetoje būtų nors vienas…žmogus, tikintis, kad inkilėlių reikia.

Apie ką čia? Apie iliuziją, dėl kurios mūsų gyvenimas tapo dar sudėtingesniu. „Didžiausias gyvenimo sunkumas yra pasirinkimas“- rašė Georges Moore. Kad tuo įsitikintume, pasižiūrėkite į bet ką, kas ruošiasi pirkti naują televizorių. Dilemų daug- viena: jau po pusmečio tokį patį bus galima nusipirkti vos ne dvigubai pigiau; antra: dar po metų ir šis gali būti „morališkai pasenęs“, trečia: praktiškai visi šios parduotuvės televizoriai naudoja toje pačioje gamykloje gamintus komponentus, tad  pasirinkimą labiau lemia emocijos prekės ženklui. Kita vertus, daiktai ir paslaugos tampa tiek daugialypiais, multiformačiais ir kompleksiškais, kad kartais funkcijose paskęsta pati daikto ar paslaugos prasmė. Tai užburtas ratas, į kurį patenka visi, siūlydami savo prekes ir paslaugas kaip burtažodžius: „dar geresnis“, „naujos laidos“, „dar daugiau funkcijų“, „pažangus“, „naujausias“, „naujų technologijų“, „pranašesnis“, „išmanusis“„nauja, 8-ji versija“ ir t.t.

Esmė tokia: dauguma patobulinimų net nereikalingi. Tai patobulinimai dėl patobulinimų, gausa ir prabanga dėl gausos ir prabangos – visa tai kuria dar aukštesnius „to, kas yra norma“ standartus. Japonijoje- norma, kad unitazas pašildytų sėdynes jūsų sėdynei, išanalizuotų išmatas, ir nuplautų vartotojo subinę tik jam tinkamu režimu. JAV tapo norma išmesti pusę maisto lauk- jei netikite, užsisakykite „standartinius“ pusryčius kokiame pigesniame Niujorko viešbutyje. Net ir pas mus jau norma tapo pirkti ne todėl, kad reikia, bet todėl,  kad „pigiau“.  Vartotojai  net nesuvokia, kam reikalinga didžioji dalis patobulinimų, inovacijų ir papildomų paslaugų,  bet vis tiek mielai už tai moka. Kiek iš mūsų gali pasakyti, kad sugeba naudotis bent puse „MS Excel“ galimybių? Kaip įmanoma peržiūrėti 50, ne, 250 televizijos kanalų per vakarą ir nenukvakti?  Ar žinojote, kad vienas kivis, atgabentas iš kito pasaulio krašto į vietinę parduotuvę, teikia kelis kartus mažiau energijos, nei jos reikėjo, kad jį čia atgabenti? Kiekvienas pigus „pribombasas“, kurį išmesite jau po pusmečio, iš tiesų žmonijai kainavo- ir kainuos, kol sutrūnys ar, laimei, bus utilizuotas- daug daugiau, nei jūs už jį sumokėjote. Rašau šiuos žodžius, ir prieš akis iškyla vienas šmaikštus lipdukas, matytas ant Citroen 2CV Londone- atrodo taip šie „bjaurieji ančiukai“ vadinosi:

„Mano automobilyje nėra:

• Vairo stiprintuvo;
• ABS;
• Kondicionieriaus;
• Elektrinių langų pakėlėjų;
• Tempomato;
• Klimato kontrolės;
• Navigatoriaus;
• Reguliuojamos pakabos;
• Visų varančių ratų;
• Ir jokių kitų „pribombasų‘;

Tad nenuostabu, kad čia nėra kam sugesti“.

„Siektino standarto“ iliuzija

Kai visi žmonės galvoja panašiai- niekas daug. Edward Bernays išpuoselėtais metodais bendrovės moko mus gyventi „protingai“, būti „sėkmingais“ ir „mylimais“- pagal tam tikrus standartus. Tikros „žvaigždės“ daugelį prabangos dalykų gauna nemokamai ar labai nebrangiai- nes tada ir visi mirtingieji jų užsinori. Pareigos, statusas, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar vartotojų segmentui įpareigoja rinktis deramas paslaugas ir atitinkamus gaminius. Todėl būti turtingu darosi vis brangiau. Bet...jei kada nors buvote Indijoje, ar Pakistane, tikrai išvydote, kaip atrodo šių šalių sunkvežimiai ir autobusai. Apipinti, apklijuoti, kabinose dievai ir talismanai, rankų darbo užvalkalai, dzinguliukai ir drakonai- rasite visko, kaip kad ir pirmuosiuose post-sovietiniuose „individualiuose“ taksi.

Daugeliu prasmių mūsų būstai- kaip tie dzinguliukais apkarstyti prieštvaninai „Tata“ monstrai. Kai išvydau pirmąsias medinius dramblius, drakonus ir šiaip kičinius „dziadus“ pardavinėjančias parduotuvėles Lietuvoje, galvojau- ot drąsi idėja. Kam gi gali reikėti tokio šlamšto? Buvau naivus. Net vaikams „reikia“ pokemonų.

„Pavojų“ iliuzija

Viena frazė- ir Jūs mūsų. „Ar pagalvojote, kaip pavojinga neturėti X?“ Ne? Na va. Juk visi turi X. X dabar yra dar geresnis, dar saugesnis, dar paprastesnis naudoti. O šiandien, tik čia, ir tik dabar jums X- už dar geresnę kainą. Jei užsakysite per 10 minučių, pridėsime dar ir xxx. Mūsų linijos gali būti užimtos, bet skambinkite, kol prisiskambinsite. X… geresnio vyrai (ar moterys) nesuras.“

Viena frazė- ir sukurta tema. „Paskelbęs temą, kontroliuoja rezultatą“- rašė Naom‘as Chomsky. Tai tariamos alternatyvos kūrimas, kai alternatyvos iš tikrųjų nebelieka. Jei imate gilintis į „pavojus be X‘, visa kita tampa ne taip svarbu. Jei pradedi lyginti A su B, tampa nebesvarbiu C. „Ar Jūs geriau rinskitės automatinę klimato kontrolę, ar paprastą kondicionierių?“ Šiandien bendrovės toliau vysto Edward Bernays metodikas, suvokdamos, kad jos akivaizdžiai veiksmingos. Tai daro net politikai- leiboristai Didžiojoje Britanijoje prieš dešimtmetį nugalėjo konservatorius ir todėl, kad pasinaudojo amerikiečių, o būtent, Billo Clintono „nuomonės inžinierių“ patarimais: kūrė visuomenines „focus groups“, rengė begales apklausų, kompiuteriais segmentavo potencialius rinkėjus, kad žinotų, ką kuriam segmentui „verta žadėti“. Ši praktika, beje, pirmiausiai buvo išbandyta versle.  Kai pardavėjai supranta, kas yra „nuo“ ir kas yra „link“ varotojui, jie gali veiksmingai dramatizuoti „nuo“ (skausmo/ nepatogumo/ nuostolių etc.) ir pastūmėti klientą „link“ (šviesaus ir veiksmingo pardavėjo siūlomo sprendimo). Primityvu, mechaniška, veikia. Pagalvokite, kiek pavojų mus supa- ir kiek jų yra tikrų: tramvajai, erkės, alergijos, populizmas, netvarka, „būti tokiu, kaip visi“, „švaistyti pinigus“, „būti neatsakingu“ ir t.t.  Tereikia pradėti diskusiją, ar miestui reikalingas tramvajus, ir svarbesni dalykai taps visai nebe tokie svarbūs. Kai kalbame apie „nuo“, kiekviena mama žino, kad jei negali sutarti su atžala geruoju, gąsdinimas visada veiks.

Mano galva, verta suvokti, kad svarbiausi dalykai visada yra tvarkoje. Jei dar gali skaityti šiuos žodžius ir esi virš žemės, o ne po ja- jergutėliau, esi iš laimingos visų čia buvusių mažumos. Vienintelis dalykas,  neleidžiantis mums patirti paprasto, vaikiško „čia ir dabar“ yra mintis, kad mes turėtume būti kažkur kitur, ar kad kažkas turėtų būti kitaip.

Bet taip nėra. Mes čia, ir kol save atsimename, iš esmės visada čia buvome. Ir būsime. Kam priešiniesi- tas išlieka. Didžiausias gyvenimo pavojus- matyti pavojus ten, kur jų nėra. Paul Watzlavick, vienas iš garsiausių gyvų semantikų, antropologo Gregory Bateson kolega, padaręs didžiulę įtaką NLP ir psichoterapijai apskritai, aprašo vyrą, kuris kas 10 sekundžių garsiai plodavo delnais:

-Ką čia darai?

-Vaikau dramblius.

-Nėra čia jokių dramblių.

-Todėl ir nėra, kad vaikau.

Nevaikykite dramblių. Jų tikrai čia nėra.

„Užsiėmęs- vertingas“ iliuzija

"Neužtenka būti užsiėmusiu - taip daro ir skruzdės. Klausimas yra- kuo Jūs užsiimate?"-  Henry David Thoreau

„Busy...busy...busy...dead“ – R. Bandleris

Nenumaldomas poreikis veikti, ar bent imituoti veikimą yra visaapimantis. Ačiū bendrovėms, kurios sukūrė šią meta-iliuziją. Henris Fordas buvo pirmasis,  sėkmingai išvedęs naują, ypatingą rūšį- penkis dolerius per dieną uždirbančius homo roboticus.

Tai leidžia mums pamiršti, kas svarbiausia, ir kodėl mes čia. „Tai svarbu“- rašo Seth Godin savo rinkodaros vadovėlyje „ Free Prize Inside“, ir jis tikrai nepasidžiaugtų, kad cituoju jo darbus šiuo kontekstu, -„Tai galinga ir tai kažkas, ką jūs turite daryti. Patenkinti verslininkai ( ir neverslininkai, jei jau taip) yra laimingi tik todėl, kad jie iš tikrųjų kažką daro. Jie kuria, konstruoja ir projektuoja ir lyderiauja ir formuoja kažką, kas atsiras“. Naujas telefonas. Rinką pavergsianti koncepcija. Nauja, iki šiol negirdėta paslauga. Na ir kas?

Ufonautai  nenori  mums pasirodyti gal ir dėl to, kad niekaip nesupranta, kodėl rytais miestuose milijonai žmonių grūdasi valandų valandas spūstyse, kad pasėdėtų prieš kompiuterius, o tada valandų valandas taip pat nepatogiai keliautų atgal- kad pasėdėtų prieš televizorius. Tarsi mums ko nors iš esmės taip trūksta?

Ir ar tai, ko mums taip trūksta, galime gauti ten?          

Atlik mažą eksperimentą- dievaži, kažkas už jį padėkos. Baigsi skaityti šį rašinėlį, eik, išjunk telefoną, užsidaryk kur nors ramiai ir bent valandą ramiai pagulėk. Ar pasėdėk. Nemiegok. Ir negalvok. Būk, ir tiek.

Nestimuliuojamas, be naujienų, be senienų, neraginamas, neskubėdamas, nesirūpindamas, nekurdamas, negriaudamas, nevykdydamas įsakymų ir jų nekurdamas, nevertindamas ir nevertinamas. Būk žmogumi- paprasčiausiai pabūk juo.

Padarysi taip dažniau, ir netrukus patirsi, kad tau reikia mažiau. Mažiau stimuliacijos, mažiau visko; įdomiausia, kad kasdien patirsi ir gausi daugiau. Kartą į hipnoterapijos tėvą, dr.Miltoną Ericsoną  kreipėsi pacientas, skųsdamasis tuo, „kad nebemato prasmės kasdienybėje, kad bodisi savo veikla, kad pervargo, kad nebejaučia gyvenimo malonumo“. Miltonas išklausė, ir davė, atrodytų, paprastą užduotį- paprašė paciento į kitą susitikimą atnešti dvi...vienodas žoleles.  Stulbinanti metamorfozė: kitą kartą atėjęs, pacientas paaiškino, kad nors ir visą dieną praleido pievoje, dviejų vienodų žolelių taip ir nerado. Bet...patyrė daugiau, nei per visus intensyvios veiklos metus: „aš pamačiau, ko taip niekad ir nesugebėdavau pamatyti...ačiū daktare...gyvenimas nuostabus“.

Man paprasčiausiai smalsu. Kas būtų, jei dauguma mūsų staiga nustotų dirbti, kad dirbti, ir bent porą mėnesių pagyventų diogeniškai- šiaip, pasimėgautų saulute, vėju, artimaisiais, kurių nebemato ir nebegirdi, savo gyvenviete, kalba, paprasčiausiai pabūtų tuo, kuo yra- ne verslininkais, ne rinkodaros ar politikų segmentais, ne projektų vadovais, ne motyvatoriais, ne homo roboticus, o paprasčiausiai- žmonėmis. Grėstų baisi ekonomikos krizė, faktas. Drastiškai sumažėtų vartojimas. Pagalvok, ką tai duotų visai žmonijai. Visai planetai.

Gal tai ir yra vienintelis šansas, kurį ji turi.  

A, ir dar. Jei galvojate, kad iliuzijos- tik iliuzijos, nusipirkite naują automobilį, ir pabandykite jį parduoti jau kitą dieną. Kainų skirtumas yra tik piniginė iliuzijos išraiška. Dar netikite? Savo naują, vieną kartą dėvetą kostiumą ar kostiumėlį nuneškite parduoti į dėvėtų daiktų parduotuvę. Juk tai tas pats daiktas, ar ne?

Sutarkime paprasčiau. Ateis tikras pavasaris. Nueisite į artimiausią pievą. Ir ieškosite dviejų vienodų žolelių. Tiek, kiek reiks. Kad būtumėte čia.

__________________________

.

(c) Vidas Jankauskas, 2007. Visos teisės saugomos.