NLP Esė 43


43 (laiškas)	Vieno Jums gerai pažįstamo asmens portretas (I)

„Aš žinau tik vieną laisvę. Ir tai yra minties laisvė“- Antoine de Sent Exupery

Mįslė: kas negimsta ir nemiršta, laikomas asmeniu, turi teises ir pareigas, nevalgo ir negeria, net nekvėpuoja, bet valdo žmonių gyvenimus, sprendžia jų likimus, baudžia ir pasigaili, valdo didžiausius turtus pasaulyje, neturi sąžinės, apskritai moralinės atsakomybės ir šioje planetoje egzistuoja viso labo tik kiek daugiau, nei 200 metų?

Teisingai : ne Šv. Trejybė, ne archangelas Mykolas, netgi ne Pokemonas, o pats paprasčiausias „juridinis asmuo“, „taip pat mums žinomas kaip“... UAB‘as, AB‘as, Inc‘as, Ltd‘as, SIA‘s, ar SA‘as, ir GmbH‘as.

Taip, tai mums gerai pažįstamos akcinės bendrovės. Uždaros ar atviros- tai juridiniai asmenys, dažnai turintys daugiau teisių, galios ir turto, nei mes, „fiziniai“ vienetai – juk tai struktūros, galinčios gyvuoti ilgiau, nei mes, daryti įtaką mums, vyriausybėms, įstatymams, planetai, aplinkai ir net mūsų bei mūsų vaikų mąstymui ir ... atsakyti tik akciniu kapitalu.

Keli štrichai gana Munch‘iškam „Juridinio asmens portretui“:

Psichopatas

Dr. Robertas Hare, autoritetingas psichopatijos, kaip asmenybės fenomeno, tyrėjas, garsių knygų apie psichopatus tarp mūsų, tokių kaip „ Without Conscience: The Disturbing World of the Psychopaths Among Us “ ir „ Snakes in Suits: When Psychopaths Go To Work “ autorius, British Columbian Universiteto profesorius, dažnai bendradarbiaujantis su FBI serijinių žudikų bylose, gretina tipišką psichopatą su...moderniais juridiniais asmenimis. Būtent: ir psichopatai, ir , dažnai, juridiniai asmenys:

Visiškai nesijaudina dėl to, ką jaučia aplinkiniai;
Nebrangina santykių su kitais ir nesugeba jų išsaugoti;
Pavojingai nesirūpina aplinkinių saugumu;
Yra pasiruošę apgauti kitus, jei tik reikia;
Nesugeba jausti kaltės;
Nesugeba prisitaikyti prie socialinių normų ir įstatymų;
Trumpai: neturi sąžinės.

Šiai įžvalgai paskirtas šaunus pilnametražis kanadiečių dokumentinis filmas, „The Corporation“, sukurtas pagal Joel Bakan (jis ir vienas iš filmo autorių) knygą „ The Corporation: The Pathological Pursuit of Profit and Power “. Beje visi, bent kiek suvokiantys, kas yra P2P tinklai, gali šį filmą parsisiųsti internetu – oficialiai, greitai ir nemokamai – daugiau nei pusė milijono žmonių tai jau padarė, atsiliepdami apie šį filmą kaip apie „svarbiausią visų laikų dokumentinį filmą“- kaip visai neseniai atsiliepta ir apie Al Gore „Nepatogi tiesa“ (An Inconvenient Truth)- kuris buvo minimas kasdien net Davos‘e 2007, nes klimato atšilimas toks akivaizdus, kad apie jį nekalbėti tiesiog nebeišeina. „The Corporation“ pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą daugiau nei 20 kino festivalių. Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Milton Friedman, kalbinamas ir šiame filme, sako, kad „ tikėtis, jog korporacijos gali būti socialiai atsakingos, yra tas pats, kaip to tikėtis iš bet kurio pastato “, o garsus mąstytojas Naom Chomsky, irgi kalbinamas šiame filme, iš esmės į miltus sumala tradicinį „caring and sharing“ korporacijos mitą: šiuolaikinės korporacijos psichopatiškai, patologiškai ir net nekontroliuojamai siekia galių- „š is išraiškingas ir dažnai prikaustantis filmas nukelia šydą nuo vieno iš svarbiausių, ir vis dar taip sunkiai suvokiamo šių laikų požymio: neįtikėtinų galių, kurias sukaupė praktiškai nekontroliuojamos privačios tironijos, kurias įstatymai įgalina elgtis taip, kad būtų grėsmingai paminta demokratija ir esminės žmogaus teisės- o tai kelia grėsmę net mūsų išlikimui .“ Vien tas faktas, kad legendinis Peter Drucker, pirmasis ir turbūt garsiausias vadybos guru, šiame filme klausinėja IBM vadovą Thomas J. Watson apie IBM rūpestį nacių konclagerių įranga net aršiausiais II-jo pasaulinio karo metais, turėtų pastūmėti bet kurį nors kiek mąstantį žmogų kuo greičiau pamatyti šį kitaip įprastus dalykus parodantį filmą . Jau vien tam, kad suvoktume, jog korporacijos- „juridiniai asmenys“ yra galingiausi šių laikų deriniai, be to, jos godžios, dažnai nesąžiningos ir visada... plėšrios.

Plėšrūnas

Sekundę sustokime ir pamąstykime: kas atsitiktų, jei nuo šiandien už viską atsakytume tik „akciniu kapitalu“- jei mums būtų leista sukurti savo virtualų kloną, Fantomą, kuris atsako tik tuo, ką į jį investavome. Užprogramuojame jį pelnui, ir leidžiame veikti – kaip leistume sau, tik su daug mažesne atsakomybe, sukuriame tik jam taikomus įstatymus, steigiame jam „laisvos prekybos“ zonas, išlaisviname jį nuo mokesčių naštos, leidžiame jam uždirbti ir investuoti pelną vėl ir vėl, kol mūsų Fantomas „materializuojasi“ ir pagaliau virsta drakonu, kontroliuojančiu mus pačius...arba mes turime virsti drakonais, kontroliuojančiais dabar jau galingąjį jį. Tikėtina, kad galų gale net ir nesugebėsime jo kontroliuoti- kaip ir daugelį šiuolaikinių korporacijų, kurių akcijas – neregėto akcijų likvidumo laikais- vos ne anonimiškai vienu metu valdo milijonai beveidžių savininkų, kurie gali keistis kiekvieną sekundę. Tai neregėta transformacija- jei prisiminsime pirmuosius juridinius asmenis, kurie, „By Appointment To Her Majesty The Queen“ (Jos Didenybės Karalienės Paskyrimu...“ prekiavo arbata ar kasė pylimus.

Juridinių asmenų atsiradimas neatsitiktinai sutapo su pirmosiomis industrinėmis revoliucijomis, laissez-faire kapitalizmu, A. Smith ekonomikos teorija ir pagaliau Čarlzo Darvino „Rūšių teorija“. Būtent ji, kai kurių šiuolaikinių istorikų (pvz., Henry Morris ir John Morris) nuomone, skatino ir leido atsirasti tikriems kapitalistiniams plėšrūnams, o taip pat nacizmui ir komunistinėms sistemoms. Akivaizdu- jei staiga atsiranda teorija, teigianti, kad gamtoje išlieka tik stipriausi, kad nuolatinė kova už būvį yra vienintelis kelias išlikti, ir kad gamtoje veiksmingai veikia tik „stipriojo teisė“, kuri natūraliai neleidžia išlikti silpnoms = evoliuciškai niekinėms = nereikalingoms rūšims, atsiranda noras šia teorija pagrįsti ir visuomeninius, ir ekonominius reiškinius. Būtent Darvino teorija įkvėpe „socialinius darvinistus“, tokius kaip Herbertą Spencerį, ar jo kitą įkvėpėją Thomas Malthus, teigusius, kad silpnieji visuomenės nariai tempia visą visuomenę žemyn. Oswald Spengler, vokiečių filosofas, irgi tikėjęs stipria valdžia ir sukūręs „ciklinę“ civilizacijų raidos teoriją, Darvino „Rūšių teoriją“ apibūdino kaip „ekonomikos taikymą biologijoje“, o James Rachels, tyręs darvinizmo įtaką moralei, teigė, kad „biologijos nuostatą, jog išlieka tik stipriausi, kapitalistai buvo greiti interpretuoti kaip „etišką nuožmios ekonominės konkurencijos pateisinimą“. Robert Blake, prieš dešimt metų parašęs garsiąją „Corporate Darwinism“, teigė, kad verslo vystimąsi šiandien labai lengva numatyti- šie procesai daug kuo panašūs į žmogaus evoliucijos raidą, „verslo evoliucija“ yra natūrali ir nuspėjama jau vien todėl, kad nuolat vyksta darviniška kova- arba vienas verslas „suvalgo“ konkurentus, arba jį suvalgo konkurentai.

Viskas lyg ir šaunu- taip yra ir taip turi būti, ar ne, jei neiškelsime paprasto klausimo: ar Darvino evoliuciniai principai tikrai pateisinami versle, ar iš tikrųjų vertė gali būti kuriama tik „priešiškoje“ aplinkoje- juolab, kad ekonomikoje ne mažiau veiksmingas ir Rikardo „palyginamojo pranašumo“ dėsnis, pabrėžiantis ir „silpnųjų“, bei bendradarbiavimo svarbą?

Vertėtų peržvelgti tradicinį požiūrį į verslą kaip kovą ar „laimi tik stipriausieji“ žaidimą. Bet kuriuo atveju turime rasti būdus sustabdyti korporacijų hegemoniją. Ira Jackson , verslo vadybos centro Harwarde vadovas , „The Corporation“ sako, kad „didžiausia kapitalizmo problema yra tai, kad jis amoralus “. Kitas šio filmo veidas, filosofas Markas Kingwell‘as, klausia- „kaip mes galime priversti korporacijas būti demokratiškai atskaitingomis?“. Galbūt „evoliuciškai teisingais“ ir visai nedemokratiškais metodais?

Toliau- juridinis asmuo kaip dvasinis vadovas (korporacinės religijos ir kultai), dar kitą savaitę- ir... kaip vergvaldys (ar šiais laikais dar egzistuoja vergovė? Einame lažybų, kad taip, o dar kitą savaitę- iliuzionistas. O taip!

Kita šios savaitės publikacija - Ledos Turai, licencijuotos NLP praktikės, psichologės ir vertėjos rašinys apie translogiką