(tęsinys. Pradžia- ese #137) Kas nebėra kas | Įvykiai “Kritikuoti Feisbuką yra lygiai tas pats, kaip kritikuoti telefoną”- Jesse EisenbergKalba ne apie tai, ar virsdamas medis miške kelia garsą, jei niekas nesiklauso. Kada garso bangos yra garso bangos, jei niekas jų negirdi? Kalba ir ne apie tai, ar mėnulis yra, jei niekas į jį nežiūri- taip Albert Einstein, pasakojama, yra paklausęs Niels’o Bohr’o. Kalba tik apie tai, kaip greitai tas medžio griuvimo įrašas atsidurs internete, kokiame nors feisbuke, jei tik tas medis ims ir pagaliau nuvirs. Idealu, jei dar nuvers aukštos įtampos elektros liniją ar kokio grybautojo automobilį suniokos- bus įvykis. O mėnulis? Mėnulis, kartais, dievaži, ima ir pradingsta- matyt, mes vis dažniau nebeturime kada pakelti galvas ir į jį pasižiūrėti. Ypač vakarais, kai viską viską nušviečia ekranai. --- Įvykiai nebėra įvykiais, bent jau tokiais, kaip anksčiau, tais senais lėtais laikais, kai žmonės geriausiu atveju matuodavo laiką bažnyčios varpų skambėjimu ar pravažiuojančių traukinių dundesiu. Ziegorius- laikrodis- laikais buvo didžiulė prabanga, ir laimei, daug kas puikiausiai be jo apsieidavo. O įvykių ir vyksmų, kaip nekeista, buvo ne mažiau- gal net daugiau: kiek darbų tekdavo per dieną nudirbti, nelygu metų laikas. Anksti keltis, vėlai gultis. Karves pamelžti, gyvulius pašerti, išginti...Donelaičio “Metuose” viskas labai tiksliai sudėta. Ir kiek visko vyko: tai snigdavo, tai lydavo, tai kruša, tai vėtra, tai vieni paukščiai pasirodo, tai kiti, tai kelmai suželia, tai akivarai pranyksta, kas nors ką nors nužiūri, ar elgeta į kaimą ateina, atlaidai, šventės, mišios… žmonės tai gimsta, tai miršta- įvykiai keitė vienas kitą, kaip ir dabar, tik kad visų jų svorio kategorija buvo visai kita: štai išvyka į miestą galėjo tapti viena vienintelė gyvenime, ką jau kalbėti apie simfoninių orkestrų koncertus ar keliones prie jūros. Ar per kopas. Ir žmonės daug trumpiau gyveno. Gi šiais laikais, net jei tavo gyvenime, atrodytų, nieko nevyksta, tereikia prisijungti prie interneto (net keista taip sakyti- dauguma bet kuriuo atveju yra nuolat prisijungę, atsijungti nuo interneto sau leisti gali tik labai turtingi žmonės šiandien) ir prasideda: nesustabdomas srautas globaliai lokalių naujienų. Nuolat, vis kas nors naujo, įvykiai gena įvykius: žmonės valgo, dirba, atranda, perka, parduoda, pykstasi, kariauja, taikosi, džiaugiasi, ilsisi, prausiasi, rengiasi, sportuoja, liekninasi, stambinasi, pietauja, vakarieniauja, tuštinasi, keliauja, sportuoja, mėgaujasi ar niekina... Tik nieko nebedaro vieni. Ne, įvykiai ir vyksmai šiandien vieši, visiems, ir vos ne kiekvienas gyvenimo nutikimas vertinamas pirmiausia pagal tai, kiek jis yra postable- t.y. koks jo išviešinimo potencialas. Įsivaizduok. Eini taikiai sau per miškelį, šlama lapai po kojomis, tvieskia jau šilta pavasario saulutė tarp pušų, kvėpuoji fungicidais ir mėgaujiesi, ir staiga, priešaky... milžiniškas zuikis, didžiulis, it geras meitėlis, tupi sau ant takelio ir į tave ramiai spokso. Čiumpi už telefono, pasiruoši fotkinti ir še tau- akumuliatorius nebegyvas. Čiaukšt ir pasimiršta tavo devaisas. Kaip jausiesi? Greičiausiai nekaip. Jei taip, puikiai suprasi, apie ką mes čia. Vis dažniau nebepatiriame, o transliuojame- bandome patirtis išsaugoti, sustabdyti, stenografuoti, įrašyti, įkelti, padailinti, pakoreguoti, pasidalinti... o tai, akivaizdu, ir yra didžiausia kliūtis elementariai patirti tai, kas vyksta. Dabar. “Kadangi mūsų smegenys tiesiog nepritaikytos- ypač emociškai- dalyvauti dvejose patirtyse vienu metu, mes nebeleidžiame sau psichologiškai būti patirtyje, kai esame tesusitelkę į tai, kokį įspūdį ji padarys kitiems; kitaip sakant, gyvename vaizduotėje vietoje to, kad gyventume iš tikrųjų” – puikiai šiuolaikinį, pasikeitusį vartotoją apibūdino Kit Yarrow. Tampame savo patirčių redaktoriais, vertintojais ir transliuotojais, tik nebe dalyviais. Greičiau- kolekcionieriais, išrankiai dėliodami patirtis į vienokį ar kokį katalogą, it plaštakių kolekcionieriai. Tad ir patirtys dažnai tokios- sterilios, vienodos, patobulintos...it persmeigtos plaštakės kataloge. Tarsi būtume kokiame niekaip nesibaigiančiame realybės šou, kuriame tevaidiname save pačius. Va atsiranda apsukresnių, kurie veikia tarsi kokie vestuvių planuotojai- aranžuoja įvykius ir patirtis savo gyvenime veik profesionaliai, kaip tai priimta viešųjų ryšių akcijose. Panašiai dabar steidžinami būstai pardavimui- išsinuomoji baldus, užuolaidas, net indus, žurnalus ir knygas, kad turėtum ką deramai parodyti potencialiems klientams vietoj plikų sienų. Įstabu- šiandien veik viskas- net ir mažiausi įvykėliai- gali tapti parodomąja veikla, verta būti viešinama, tad ir visuomeninių transliuotojų skaičius auga eksponentiškai. Feisbukas žada, kad į jo tinklus paklius visi- štai delfis rašo, jog darbdaviai pradeda įtariai žiūrėti į kandidatus, kurie neturi susikūrę savo profilių čia: “Nesiviešini? Kodėl? Ką slepi?” Patirčių kolekcionavimas tampa įpročiu. Tai svarbi visuotinės virtualizacijos dalis- panašu, kad vis daugiau mūsų ruošiasi gyventi virtualiai. Šiandien apie orą, temperatūrą ir vėją lauke sužinome per ekranėlius, ekranėliai planuoja ir seka mūsų dieną, susitikimus, keliones, maršrutus, dietą, fizinį aktyvumą, pajamas, išlaidas ir t.t.- praktiškai “gyvena” už mus. Tad nenuostabu, kad net mokyklų ar vaikų darželių “ataskaitiniuose” koncertuose publikos rankose iškyla ir sušvinta begalė mobiliųjų, ad hoc įamžinančių performansą. Atlikėjai- šiuo atveju vaikai- gali pasijusti it TV studijoje, kur žiūrovų realiai niekados nebūna, tėra tik operatoriai, ir režisieriai. Net gaisrai, peštynės gatvėje, eismo įvykiai ir avarijos gali iššaukti dar didesnius įvykius bei avarijas, nes liudininkai- aktyvūs operatoriai- užkemša kelius, karštligiškai fiksuodami nukentėjusiuosius ir bandančius jiems pagelbėti, jei tik tokių dar atsiranda. Pop ir rock muzikos koncertuose seniai šviečia nebe žvakutės. Ar žiebtuvėliai. Šviečia telefonai, kuriais gerbėjai bando sustabdyti ir užkonservuoti visas žavingas akimirkas.
O štai amerikiečių “Yeah Yeah Yeahs” savo koncertuose, neapsikentę, tiesiai šviesiai gerbėjams liepia “nežiūrėti koncerto per savo įrenginio/ kameros ekraną”, pridurdami: “Paslėpkit tą šūdą į šalį, kaip pagarbos ženklą už jūsų stovinčiam žmogui ir Nick’ui, Karen ir Brian”. Būtent. Gal tikrai geriau dažniau paslėpti tą šūdą į šalį, bent jau kaip pagarbos ženklą pačiam sau. Savo gyvenimui. Kurį- tikrą- faktas, gyveni tik vieną. Tai virtualių gyvenimų niekas neskaičiuoja. Todėl jie ir virtualūs. Gyvenimą verta gyventi, o ne inscenizuoti. Patirti, o ne transliuoti. Tada, kur buvęs, kur nebuvęs, ir mėnulis atsiras. Bus svarbus įvykis. Apie kurį nebūtina kam nors pranešti.
(Bus daugiau)
“Paprasčiausia žmonių kvailumo forma yra pamiršti, ko jie siekia”- Friedrich Nietzche
|
|||||||||
