Ne, taip nepradėsiu. Ne tik todėl, kad nesugebėčiau dorai paaiškinti, nei kas yra “kas”, nei kas yra “yra”. Paprasčiau- tokio pavadinimo garsiojo “Kas yra kas Lietuvoje” leidinio sudarytojai greičiausiai netoleruotų, nes tik jie Lietuvoje skelbia, kas yra kas, ir kas- ne. Todėl pradėsiu kitaip. Va: Kas nebėra kas Daug kas. Kartais pravartu stabtelti ir pasižiūrėti į viską nauju žvilgsniu, it sutikus dešimtmečius nematytą klasės draugą. Va tada jį iš tikrųjų “pamatai”. Ar čia tikrai jis? Tas pats padauža, kuris prieš n metų laidė gumytes ir savo inicialais išraižė visų klasių suolus? Staiga supranti, kad jis jau niekad nebelaidys gumyčių, ir suolų, nei dar ko neberaižys. Gaila kažkaip. “Žmonės keičiasi, kai jų nematai”- rašė Richard Castle, toks amerikiečių humoristas. Viskas keičiasi, kai to nematai- rašo šių eilučių autorius. Ypač- jei to nematai. Štai, pavyzdžiui...
Tu Tu? Taip, tu. 2016-ais, faktas, esi vyresnis. Ar vyresnė. Drįstu teigti, kad net nebesi toks, koks buvai, pradėjęs skaityti šiuos žodžius. Ir kalba ne tik apie tūkstančius ką tik žuvusių ir ką tik atsiradusių naujų ląstelių tamstos organizme, ar apie paties mikrobiomą, kurio pokyčių per šias sekundes įvyko dar daugiau, ir net ne apie sinapses, kurios tamstos smegenyse vis kitaip “žybsi”, kol mes čia bendraujame. Ne. Kalba ir ne apie tai, kaip pasikeitė vidutinis statistinis individas, jau dvidešimt metų “pajungtas” prie interneto, aprūpintas naujausiomis technologijomis ir jau ne pirmus metus nebeišsilaisvinantis iš įvairiausių socialinių tinklų. Kalba apie dar kitokius pokyčius, vykstančius nuolat- ir vykusius nuo neatmenamų laikų, kai tik homo sapiens ir tapo “sapiens”. Štai jei tik turėsi kantrybės viską perskaityti, ir vėl patapsi kitoks. O jei neperskaitysi- irgi. Kaip? Elementariai: esame procesas, vyksmas, tiksliau, daugybės procesų visuma, it koks sūkurys, o ne mūsų naiviai įsivaizduojamas statiškas “aš”, ar “tu”, it kokia (ne) vykusi karikatūra, ar manekenas. Juolab, šiandien pagaliau pripažinta, kad vieno tokio- Tavęs- ar manęs- mūsų kūnuose net nėra, tad visi mes, iš esmės, turime daugialypės asmenybės sindromą ir todėl bent jau šiais naujaisiais 2016-ais vienas į kitą galėtume drąsiai kreiptis tik “Jūs”. Pasirodo, kiekvieną sekundę mumyse rungiasi bent septynios skirtingos evoliucijos eigoje išryškėjusios “savastys” ar “pradai” (“subselves”, kaip juos vadina profesoriai Douglas Kenrick ir Vladas Griškevičius savo studijoje “The Rational Animal”), nuolat veikiančios mūsų suvokimą, nuostatas ir elgesį, nelygu kuri pirmauja. Dažniausiai apie jų veikimą net nenutuokiame, todėl ir nesuprantame, bei nesugebame paaiškinti savo ar kitų neracionalaus ar nuolat sau prieštaraujančio elgesio: įvairiausių paklydimų, impulsyvių sprendimų ar tiesiog, kvailysčių. Tačiau jei savo elgesį vertinsime per evoliucijos prizmę, teigia autoriai, jis pasirodys racionalus ir prasmingas: nuolat, dažniausiai nesąmoningai, siekiame ne tik išsaugoti savo genų bagažą, bet ir jį kuo sėkmingiau perduoti. Štai kartais dominuoja, vadinkim jį taip, savisaugos pradas, ir tada demonstruojame vienokį elgesį, vienokį suvokimą- vengiame dėmesio, susiliejame su minia, tampame konservatyviais konformistais, o kitais kartais, kai dominuoja, tarkime, reprodukcinis pradas, staiga tu- ar aš- tas pats individas- ima elgtis visiškai kitaip: nori išsiskirti, rizikuoja ir visais įmanomais būdais siekia dėmesio. Ar tu – atsiprašau, ar Jūs- galite suprasti, kuris, ar kurie pradai šią sekundę mumyse dominuoja? Sąmoningai- greičiausiai ne, už mus tai geriau žino rinkodarininkai, šiandien “gruntuojantys” publiką įvairiausiais potyriais tam, kad iššauktų vienokią ar kitokią būseną, tinkamiausią tai ar kitai prekei ar paslaugai parduoti. Tu nebesi tik... tu. Ir aš nebesu tik “aš”. Galime sakyti, kad mes čia- ypatingoje misijoje, kartu, valdomi nematomų pradų, galios, kurią tik dabar pradedame suvokti. Todėl pravartu kartais sustoti ir į save pačius pasižiūrėti- it į tą dešimtmečius nematytą klasės draugą. Ir įsigilinti, kodėl suvokiame, mąstome ar elgiamės būtent taip, ar kitaip. Sokratiškai ištirti, patirti. Nes kiekvienas šiandien esame it po padidinamuoju stiklu. Mūsų elgesį ir pėdsakus tiek virtualybėje, tiek “realybėje” seka šimtai išmanių, ir ne visai algoritmų, sistemų, programų ir tyrėjų, rinkodarininkų, sociologų, ekonomistų ir paprasčiausių pardavėjų, kurie pradeda pažinti mus geriau, nei mes patys, ir lengvai numano, ką ir kaip veiksime, net ką nuspręsime ar pasirinksime, paveikti vienaip, ar kitaip. Negi neverta į savo nuostatas, nuovokas ir automatinį, dažniausiai, elgesį įsigilinti ir patiems? Verta. Sakiau, kad pasikeisi.
Amerika Na ir prasigyvenome. Būna, kad bent dešimt kartų perskrendu Atlantą. Per metus. Ar pusmetį. Transatlantinės kelionės dabar greitos, nebebrangios ir patogios, tad visiškai nebėra toks “big deal”, kaip būdavo anksčiau. Paskambina draugai, klausia- “kur tu?”. Nustemba, kad dar prieš pusdienį kartu pietavome Vilniuje, o va dabar atsiliepiu jau už jūrų marių. It koks žvalgybininkas- tai ten, tai čia. Ar “Up In The Air” personažas. Mantos tampytis vis mažiau, kasmet- knygos telpa Kindle, projektai- debesyje, baltiniai, dantų šepetukas, skustuvas- generika, beprasmiška net lagaminą imti. Juolab, kad lauktuvių iš užjūrių jau niekas nebelaukia. Šiandien grįžti iš Amerikos it iš kelionės į kokį Ventspilį. Stebėtinai greitai čia taip. O juk dar visai neseniai skrydis per Atlantą buvo tikras žygdarbis- tai bylojo ir amžiną atilsį 10 Lt banknotas. Šiandien- nebe, tai jau masinė patirtis: Atlantą skrodžia veik milijonas skrydžių per metus, apie du-tris tūkstančius per dieną. Kaip tikras kosmopolitas, ar pasaulio pilietis, apsipratau su laiko juostų kaita- mielai patarsiu, kaip greičiau įveikti “jet lag” ir tau: tereikia, atsidūrus naujoje vietoje, iš karto pradėti gyventi naujosios vietos laiku- kad ir kaip norėtum miego, šiukštu neiti miegoti anksčiau, nei čiabuviai. Ir atsikelti anksčiau, nei jie, neverta. Taip viskas susireguliuoja. Juolab, šiandien visur jautiesi kaip namie. Atstumai mažėja, niveliuojasi. Mes irgi. Keliauti į Londoną iš Vilniaus užtrunka tiek pat, kiek į Palangą. Į Kopenhagą- kaip į Kauną. Ir ką visur ten rasi? Be globaliai supanašėjusių transporto mazgų, estakadų, it dūmas išnykusių industrinių zonų, oro uostų, parduotuvių, atstovybių ar restoranų, kažko autentiško ir originalaus reikės gerokai paieškoti. O biuruose, ir namuose- ar ten, ar čia, ar dar kitur- irgi jokių siurprizų. Veik identiška buitis. Homogenizuota, standartizuota, efektyvi - it privaloma FDA etiketė ant vietos gamybos iš užjūrių koncentrato išpilstytų greipfurtų sulčių: angliavandenių tiek, vitaminų tiek. Standartiškai. Štai kaitrinės lemputės lydekai paliepus čiaukšt ir išnyko visoje Europoje, nelabai jų rasi ir už Atlanto. Vartosi Edisonas kape, taip globalizacijos paveiktas. Atsidūręs pas ką nors svečiuose Australijoje, ar Vokietijoje, ar JAV, ar Baltarusijoje, nelabai susivoksi, kad esi svetur, ypač jei kalbame apie elementariausią, kasdieninę buitį: apstatymo madas diktuoja IKEA. Jos parduotuvės, valgyklų meniu ir katalogai veik vienodi. Visur. Bookbook™ yra Bookbook™. Kukuliai su spanguolėm yra kukuliai su spanguolėm. Pensininkai Kinijoje taip pamėgo IKEA interjerus, kad anot BBC, mėgsta dieną ten susirinkti ir sau taikiai leidžia laiką skoningai įrengtuose demonstraciniuose kambariuose. Net priešpiečius atsineša. Ir niekaip jų neiškrapštysi. Va ir čiužinių ar pagalvių rinkoje jau seniai karaliauja “pasauliniai” prekės ženklai, tad miegas nuo šiol tėra ortopedijos praktika. Rankšluosčiai, vonios kambariai, praustuvės ar šampūnai- daug maž tokie, kaip viešbučiuose, a la Hilton- “pavydime patys sau”. Standartas. “Eurostandartinis remontas”- sako ir rusai, ir, beje, amerikiečiai. Televizoriai globaliai visur panašūs, stovi apdulkėję, mažai kas juos bežiūri, nesvarbu, kad jie jau seniai nebe kineskopiniai, nors stengiasi iš paskutiniųjų: auga, ryškėja, net linksta iš grožio. Ir kompiuteriai- ar PC, ar Mac’ai, ar juos greitai išstumiančios planšetės, ir kitokie vis didėjantys ekranėliai- vienodai šauniai šviečia hipnotizuodami savo vartotojus visur- ir oro uostuose, ir automobiliuose, ir gydytojų laukiamuosiuose, ir tualetuose, ir autobusuose ir miegamuosiuose, ir prie pietų stalo, ir masiniuose renginiuose. Visur. Ir mūsų globalizuota dieta visur panaši- suši visur yra suši, kebabas- daugmaž kebabas, šlamštmaistis- šlamštmaistis, o salotas ar kitas daržoves vandenyje auginti irgi išmoko visas pasaulis. Kai virš Islandijos prapliupo tas ugnikalnis, tada, 2010, japonai pritrūko lašišų sušiams (jos lėktuvais gabenamos iš Norvegijos), o Europoje nebeliko rožių (nes lėktuvai iš Kenijos nebeskraidė). Dabar, kai logistikos iššūkiai sėkmingai įveikti, susilyginome, kaip niekad. Ne tik Facebook’e visų profiliai vienodi. Va žiūriu namuose indai- tokie patys, balti, žinoma, gaminti Kinijoje, stiklinės, pasirodo, bulgariškos ir Vilniuje, ir Floridoje, viryklės, puodai, įrankiai ir Tupperware- 1:1, tik maži skeumorfiški niuansai skiriasi: pavyzdžiui, amerikiečiai buities prietaisus įjungia nuo max mažyn (pvz. ventiliatorius ar virykles), o europiečiai rankenėles turi sukti nuo mažiausios vertės į didžiausią. Europiečiai truputį kantresni. Žinoma, dar likę tam tikrų skirtumų. Amerikietiškos skalbyklės ir šaldytuvai vis dar gerokai didesni, nei irgi nemažai išaugę europietiški. Floridoje nieko nenustebins ir 10 kW džiovyklė, nors čia lauke bent 300 dienų per metus plieskia saulė. Ir dulkių siurblių galingumo čia niekas, kaip Europoje, nereglamentuoja, siurbkis nors su tanku, ar vėjapjove, tavo reikalas. Nereikšmingi skirtumai, vienok. Amerika šiandien nebe pirtyje. Amerika- visur.
Štai net populiariausios rusiškos svetainės aptarinėja, ką “rugsėjį žiūrėsime per TV” ir vertina vien naujausius amerikietiškų networkų šou, tame tarpe net tuos, kurie dar nerodyti pačiose Valstijose. Vieša paslaptis, kad žiūrovai visame pasaulyje juos piratiškai atsisiųs jau tą pačią dieną, kai tik bus parodyti JAV- anądien “Time Warner” vadas Jeff Bewkes,kalbėdamas po Emmy apdovanojimų, kurių HBO serialas “Sostų karai” tada taip ir negavo, pastebėjo: “Sostų karai” yra labiausiai piratuojamas šou pasaulyje. Tai geriau, nei Emmy”. Ir jei anksčiau Valstijos tolimiausiuose nuo jos kraštuose tebuvo asocijuojama su Hollywood’u, Mickey Mouse ar mega prekės ženklais, tokiais kaip Coca-Cola, Pepsi, Marlboro, Boeing ar Amway, šiandien- apsižiūri aplink- Google, Facebook, Netflix ar iPhone yra visur- kaip elektra. Vanduo. Ar internetas. Įaugusi į mūsų kolektyvinį psyche it visados ten buvusi. Europoje, kuri bandė Google nubausti už paieškos monopolizavimą, Google užima net didesnę rinkos dalį, nei pačiose Valstijose.. Ir net Amerikos nedraugai su malonumu naudojasi amerikietiškais megaproduktais- štai Rusijos karinio industrinio komplekso kuratorius, draugas Dmitrijus Rogozinas antivakarietiškai čiulba per Twitter, ISIS kalifato barbarai kelia savo N-28 filmukus į YouTube, o Maskvoje už šimtus tūkstančių rublių jau galima nusipirkti paauksuotą iPhone 6s + su Vladimiro Vladimirovičiaus atvaizdu. Ar pastebi, kad moterys visame pasaulyje jau ir šukuojasi, tatuiruojasi, dažosi bei rengiasi stulbinančiai panašiai? Į Kardashian’es. Simboliška: jei anksčiau sektinu pavyzdžiu visuomenei tebuvo aktorės, rašytojos, kosmonautės ar lakūnės, bent jau Barbės, tai Kim Kardiashian tapo megažvaigžde apdairiai paskelbusi savo 40 minučių trukmės itin sultingo sekso video įrašą. Gūdžiais 2007-aisias. Dabar tokio ažiotažo nekiltų- bent 70 proc. amerikiečių iki 24 m. prisipažįsta, kad yra “sextin’ę”- siuntę savo intymias nuotraukas kietiems, daugiau nei pusė vyresnių apklaustųjų, turinčių mobiliuosius telefonus- irgi. Milžiniško populiarumo susilaukia nuogalių realybės šou, kurių dalyviai į pasimatymus vaikšo visiškai nuogi- kad ir “Dating Naked’. Čia jau tikrai ne “katė maiše”. Kalifornijoje, Palm Springs miestelis sparčiai virsta nudistų zona- tiek butai, tiek namai čia dažnai parduodami kaip idealiai pritaikyti tiems, kas nebenori daugiau rengtis. O tiems, kurie dar nori rengtis, ir skudurynai, ir prabangesnės parduotuvės tiek už Atlanto, tiek prieš jį parduoda tuos pačius globaliai rinkai skirtus praktiškai identiškus rūbus, batus ir apatinius. Jei anksčiau, atsimenu, turėdavai spėlioti, kurio amerikietiško dydžio batai tiks, šiandien nebereikia- veik viskas sužymėta globaliomis etiketėmis: UK-9.5, EU-43, ir USA- 9. Ir Europoje, ir už Atlanto. Beje, kažkodėl niekas nebeprašo, kaip dar visai neseniai, parvežti iš Amerikos “Victoria Secret” liemenėlių ar kokių kitų nėrinukų. Ar ipadų. Ar kompiuterių. Kaip seniau. Nebereikia. Identiški net dviračiai. Ar triratukai. Vaikiški vežimėliai. Net sauskelnės- tos pačios. Beje, Japonijoje jų jau parduodama gerokai daugiau suaugusiems, nei vaikams. Net svajojama visur panašiai. Monokultūriškai. “Svajonių namai”, “svajonių jaunikiai”, ar nuotakos, “svajonių darbas” ar “svajonių atostogos” yra stulbinančiai panašūs visame pasaulyje. Tereikia apsilankyti iliustracijų kataloguose, kuriuose “kūrybinės” agentūros rankiojasi iliustracijas įvairiai sėkmei ar vizijoms iliustruoti: populiariausi čia sėkmingai klonuojami sėkmingų verslininkų vaizdeliai, įvairiausi šuoliai aukštyn, žemyn, išsišiepusios darbuotojų komandos, kaip ir progreso kreivės, kelio ženklai su užrašais “Change ahead” ar verslininkiški rankų sukirtimai stambiu planu. Toks įspūdis, kad žmonija metodiškai dresuojama mąstyti vienodai, ir kaip H. Fordas sakydavo, “nedaug”. Tai nei labai gerai, nei labai blogai. Tik pastebiu, kad kitaip. Globali rinka, žinoma, anksčiau ar vėliau taps totaliai unifikuota- taip paprasčiau ir efektyviau ir gaminti, ir parduoti, ir aptarnauti- visus, ir visur vienodai, it kokiame milžiniškame, globaliame McDonalds.
Bėda tik tai, kad monokultūroms visada gresia daug rimtesni pavojai, nei neunifikuotoms kultūroms: štai vos neatsitiko taip, kad visoje planetoje nebeliko bananų, kai vieną vienintelę dominuojančią jų rūšį užpuolė ligos. Augindami vieną vienintelę populiariausią obuolių, ar migdolų, ar javų rūšį esame priversti be saiko ją saugoti pesticidais, herbicidais ir įvairiausiais kitais būdais- nes ji tampa lengvai pasiekiama auka visiems nuolat tobulėjantiems kenkėjams. Evoliucijos nesustabdysi. Todėl gyvendami standartiškai vienodus, standartiškai gerus, unifikuotus ir patogius gyvenimus, net svajodami vienodai, globaliai monokultūriškai, smarkiai rizikuojame. Visur. Ir visaip.
“Paprasčiausia žmonių kvailumo forma yra pamiršti, ko jie siekia”- Friedrich Nietzche
|
|||||||||
