“Tikra sėkmė lydi tada, kai pagaliau nustoji tikėtis, jog gyvenimas turi suteikti tau galimybes, ir pradedi teikti galimybes gyvenimui”- Rasheed Ogunlaru
Labas. Kaip sekasi? Dar neatsakinėk. Na ar ne nuostabus mūsų pasisveikinimas? Nuteikia puikiai: suponuoja, kad mums sekasi, klausimas tėra- kaip. Net nesvarbu, kad dauguma linkę interpretuoti šį pasveikinimą tik kaip formalų leptelėjimą, a la “sveiks”, ar “labas” ir vargu ar beįsigilina į jo esmę- bet kuriuo atveju, vis tiek apie sėkmę šneka. Liūdniau, kai ir pradeda pasakoti, kaip jiems nesiseka. Tas ar anas. Arba tepasako “normaliai”, nors akivaizdu, kad ne. Todėl kartais rengiu tokį eksperimentą- štai mokymuose vis kieno nors paklausiu, akis į akį, rytais, tiksliau, pilvas į pilvą, rimtai- “kas blogo šįryt?” arba “labas, kaip nesiseka?” Kaip mat suklūsta. Ir dar nebuvo nė vieno, kuris imtų ir pasipasakotų, kas ir kaip jam ar jai nesiseka, iš tikrųjų, šiandien. Visada priešingai- “oi ne, man viskas gerai”… “sekasi puikiai”. Šaunu- tai jau apgalvotas, patirtas, sąmoningas atsakymas. Svarbus. O va anglosaksų- nei amerikiečių, nei australų, nei britų- net neverta taip klausti, tik pasisveikinus. “Kaip sekasi?”- galvos, kad klausi apie seksą čia. O jei angliškai bandysi- “Hi, just how lucky you are today?”- iš karto pamanys, kad į kokią sektą verbuoji. Arba nuspręs, kad esi itin pažengęs narcizas- sociopatas, manantis, kad šiai planetai nepaprastai pasisekė, jog turi tave. Todėl ir įsitikinęs, kad pasisekė tavo pašnekovui. Ne, papasakoti apie savo sėkmę čia prašoma tik per darbo pokalbius. Tai kiek klastingas klausimas, todėl jei kada darbinsiesi į kokią didžiulę pasaulinę korporaciją, turėk omenyje : Jei per darbo pokalbį tavęs paklaus: "Do you consider yourself to be lucky?” (ar manai esąs sėkmingas), suprask, kad tai nėra klausimas apie loterijas, tamstos prietaringumą, ar kokios būrėjos pranašystę, jog kada nors eisi darbo pokalbio į pasaulinės korporacijos X centrinę buveinę. Ne, taip bandoma išsiaiškinti, ar esi labiau optimistas, ar pesimistas. Todėl verta į šį klausimą atsakyti kad ir ne taip radikaliai, kaip į jį kažkada atsakė Nietzche- “kas mūsų neužmuša, padaro mus stipresniais”, bet panašiai: taip, tau “pasisekė įveikti didelius karjeros/ verslo/ organizacinius iššūkius (parink kažką rimto ir aktualaus, neverta čia pasakoti apie tai, kaip kartą suorganizavai picą visiems), taip, kai kas nepasisekė, bet va, aš čia ir dabar, gyvas sveikas, kolegų gerbiamas ir labai daug ko išmokęs. Man sekasi!”. Arba: tau “pasisekė gauti puikų išsilavinimą X Universitete, maža to, labai pasisekė gautas žinias iš karto pritaikyti Y darbe, ir įgyti daug naudingų įgūdžių, tad dabar jauti, kad gali daug daugiau. Tad taip- tau sekasi” Tačiau viena yra tinkamai, politkorektiškai veržliai atsakyti į šį klausimą darbo pokalbio metu, visai kas kita- atsakyti į jį, tinkamai, sau.
Ar tau sekasi? Matai, jei atsakai sau, kad “ne”- kaip mat suvaržai savo galimybes, it užsimaudamas kokį maišą ant galvos. Tad jei staiga sumeti, kad nesiseka- voila, va tau ir nepasisekė. Kitaip sakant, manydamas, jog tau sekasi, turi daug didesnes galimybes sėkmei, kaip ją beįsivaizduotum, nei tada, kai manai, jog tau nesiseka. Labai paprasta - juolab šiandien tai teigia daugybė mokslinių, pseudomokslinių ir net anekdotinių tyrimų bei studijų. Jos patvirtina, kad mums itin sunkiai sekasi racionaliai mąstyti, teturime ribotus euristinius išteklius- štai net sotūs teisėjai, pavyzdžiui, labiau linkę skirti vienokius nuosprendžius, nei dar nepietavę teisėjai, be to, kaip ir visi mirtingieji, jie vargsta nuo daugybės suvokimo iššūkių: patvirtinimo euristikos (confirmation bias), pasiekiamumo euristikos (availability bias) ir visokių kitų. Tad jei staiga suabejojai savo sėkme, pirmiausia gerai pavalgyk. Tada suvoksi, kad objektyviai įvertinti begalę faktorių, lemiančių tavo subjektyviai suvokiamą sėkmę, tiesiog neįmanoma. Na ir suraičiau, it koks teisėjas. Paprasčiau: net jei gerai pavalgęs vis tiek nusprendi, kad tau nesiseka, leisk sau pridurti vieną mažą žodelį- “dar”. “Man nesiseka” versus “man dar nesiseka”. Jauti? Dar vienas dalykas, kurį gali viens du pritaikyti savo įsivaizduojamoms nesėkmėms, yra kalbėti konkrečiau: “Man nesiseka” versus “man (dar) nesiseka X”. Kitoks jausmas? Ir veiksmažodžio laiką pakeisk, žinoma: “man (dar) nepasisekė X”. Va ir pasiseks- savo būseną vertinsi kitaip, akivaizdžiai geriau. Tai svarbu: nes ne tik pasaulinėse korporacijose, bet ir Bukiškyje ar Galgiuose geriau seksis… faktas, kam? Optimistiškai, pozityviai aplinkybes vertinantiems individams. Pesimistiškai nusiteikę dažnai net nesupras, kad jiems sekasi. Ir kaip. Gi optimistai net savo nesėkmes vertins kitaip- kaip pamokas, patirtis, kaip išbandymus, kurie būtini. Juolab, kad kalbėdami apie sėkmę, konkrečiai apie tamstos sėkmę, dažnai susiduriame su paradoksu- ne kiekvienas net galėtų įvardinti, o kas gi tai yra. Štai, pavyzdžiui, tamsta. Ar esi įsitikinęs, kad esi įsitikinęs, jog supranti, ką tau reiškia “sėkmė”? Kaip konkrečiai įvardintum tai, kas, ir kaip, tau “sekasi”? Ir kas yra “nesėkmė”, iš tikrųjų, tau? Matai- ne taip ir paprasta. Dalai Lama yra išmintingai pasakęs: “Atmink, kad kartais negauti to, ko nori, ir yra nepaprasta sėkmė” Būtent. Kiek daug sėkmių galų gale baigiasi nesėkme, ir kiek įvairiausių nesėkmių galų gale atveda į sėkmę- argi taip sunku pripažinti, kad mes dažniausiai net nežinome, ir net nepajėgiame suvokti, ar mums iš tikrųjų sekasi, ar ne? Belieka tik tikėti- vienaip, ar kitaip. Įvairiausi tikėjimai homo sapiens gelbsti nuo sumaišties ir nežinomybės jau tūkstantmečius, maža to, suvienija žmones veikti neįtikėtina galia: religijos, ideologijos, ekonominės sistemos, nacionalinės idėjos, kultūros nuostatos, tradicijos, papročiai, prietarai, net pinigai tėra kas? Tikėjimo dalykas. Šiandien, kai vis dažniau galime rinktis, kuo norime tikėti, staiga susiduriame su elementaria, žmogiška atsakomybe- ar galime taip viens du ir įtikėti tuo, kad mums…nesiseka? Maža to, dar bandyti įtikinti tuo kitus? Tapti vilties bombonešiais, vietoje to, kad būtume vilties nešėjai, vienas kitam? Mano galva- ne. Kad ir kaip tai bebūtų subjektyvu ar reliatyvu, štai man vis sekasi, ačiū, puikiai. Galbūt galėtų sektis dar geriau, bet dėl to visiškai neverta sukti sau galvos: nuostabu taip, kaip yra. Prieš porą šimtmečių net nebūčiau galėjęs tikėtis, jog sulauksiu tokio garbaus amžiaus, išaugsiu tokio ūgio, turėsiu tiek palikuonių, gausiu tokias galimybes, kurias turiu šiandien, išmoksiu, ką išmokau, išvysiu ir patirsiu, ką teko patirti ir t.t. Milžiniška, fenomenali sėkmė, stulbinantis atsitiktinumas, kai pagalvoji- jau vien tai, kad mūsų planetoje atsirado gyvybė, kad dar turime ką gerti, valgyti ir kvėpuoti, gyvename pagaliau laisvoje šalyje ir negimėme, pavyzdžiui, tarakonais, žvirbliais ar šiaip, planktonu. Įpareigoja. Tad kitą kartą paklaustas, kaip sekasi, lietuviškai, nebesikuklink, rėžk iš peties. Užkrėsk pašnekovą savo sėkme. Išvardink viską, kuo gali džiaugtis, net tai, kuo dar nesidžiaugei, bet galėtum, įvertink visas aplinkybes, kurios taip stulbinančiai gerai susiklostė mūsų- homo sapiens - naudai, ir džiugiai bei lūkestingai (kaip žmogus, kuriam nepaprastai sekasi ;) paklausk pašnekovo- “o kaip gerai tau sekasi?”- (jauti, koks “įkrautas” klausimas) ir tada švelniai tardyk jį tol, kol galų gale abudu apibendrinsite- taip, valio, mums- sekasi. Dar ir kaip. Gera bus pradėti pokalbį taip. Ir net jei tavo pašnekovui pakilęs spaudimas, ir jį paliko žmona, ir jis paskendęs skolose ir neseniai prarado darbą, ir…tai tik ženklai, jog gyvenimas gali pagaliau pasikeisti taip, kaip jis iš tikrųjų panorės, kad pasikeistų. Verta prisiminti, kad mums- žmonėms- šioje planetoje sekasi tiesiog puikiai, esame dominuojanti, vienvaldė žinduolių rūšis, kuri jau ne kartą turėjo progą save išnaikinti, bet va, ne tik neišnaikino, o priešingai- klesti, ir nei tigrai, nei liūtai, nei drambliai, nei begemotai, nei žirafos, juo labiau dinozaurai nebuvo tokie sėkmingi. Faktas. Mums sekasi. Svarbiausia, kad šiandien gali pasirinkti, kuo nori tikėti. O tada tapti tuo, kuo tiki. Tau sekasi. Nes tu nusprendi, kaip.
“Paprasčiausia žmonių kvailumo forma yra pamiršti, ko jie siekia”- Friedrich Nietzche
|
|||||||||
