“Geriau būčiau gimęs audra. Be širdies, be ašarų, tiesiog siaubinga vėtra- būtų geriausiai” - Kohta Hirano

Nagi užduosiu mįslę:

“ Kamaraitėje pasislėpęs, ragus ištiesęs, baltas sostas laukia”.

Atspėjai?

Ne, tai ne aifounas. Tas ragų neturi ir nesislapsto kamaraitėse.

Padėsiu: 

“Palik išsižiojusį, taškysis aplink, debesėlius kurdamas”

Na?

Atspėjai.

Dar ne?

Baltas, raguotas, kamaraitėje taškosi.

Pagaliau... Žinoma, kad unitazas, tradiciškai- baltas porceliano gaminys, dažniausiai randamas tualetuose. Dar šiuos įrenginius išvysi ir santechnikos salonuose, bet ten jie neprijungti, tad nesumanyk pasinaudoti.

Dabar matyt klausi, kodėl taip vulgariai, mįsle apie unitazą, t.y. liaudiškai, t.y. žmogiškai, pradėjau?

Humanistas aš.

Ir ne todėl, kad unitazas- jau mažai kam naujiena- veik švariausia vieta mūsų namuose.

Nes ir virtuvėje, ir ant mobiliojo telefono, ir ant kompiuterio klaviatūros, ir, juo labiau, ant vis dar į polietileną įvynioto nuotolinio veikimo pulto mikrobiologinė tarša gerokai- n kartų- viršija taršą ant unitazo, ar jame.

Garsus mikrobiologas, dr. Charles Gerba, yra leptelėjęs: “Jei iš kosmoso nusileidęs ateivis suskaičiuotų bakterijas mūsų namuose, jis greičiausiai nuspręstų rankas plautis unitaze, o tuštintis- virtuvės kriauklėje”.

Kalbame apie tai todėl, kad pradėti pokalbį mįsle apie unitazą, mano galva, įdomiau, nei, pavyzdžiui, pažerti abstrakčių pastebėjimų apie technologijų raidą.

Labiausiai norėjau “gyvai” pademonstruoti, kaip lengva antropomorfizuoti bet ką- ar porcelianinį indą, vadinamą unitazu (žiū, jis kaip mat įgyja žmogiškų bruožų, net charakterį- taškosi, laukia tavęs, turi ragus ir yra mįslingas), ar kokią pelę (pvz. Mickey Mouse).  Ar net uždarąją akcinę bendrovę.

Antropomorfizuojame ir Ameriką, ir Europos sąjungą, ir Rusiją. Ir daiktus, ir reiškinius, ir net sąvokas. Depresija gali netikėtai atslinkti, o viduriavimas- tiesiog užpulti, lygioje vietoje, it koks plėšikas.

Ir tai yra labai gerai- ne viduriuoti, bet antropomorfizuoti: žmonija taip darė nuo seno, personifikuodama viską iš eilės- miškelius, raistus, medžius, paukštelius, javapjūtę ar žvaigždes. Tai mums įprastas, reprezentacinis suvokimo būdas- visa ką įvardinti, susidėlioti į kategorijas ir humanizuoti. Susikurti savo pasaulį.

Taip žaisti.

Vaikai, atrodytų, ir gyvena savo pasakaitėje, kur viskas gyva, turi savitas prasmes, bet gi va- užaugę mes irgi.

Tai išduoda ne tik tai, kad panašiu metų laiku gimusius žmones laikome žuvimis ar ožiaragiais, bet ir mūsų kalba, metaforos ir palyginimai- tai mąstymo būdas, ir net  šiandien diskredituoti Rorschach’o rašalo dėmių testai: juose visada kažką įdomaus įžiūrėsime ir sukursime.

Jau ką mokam, tai mokam.

Draugystės

“Galų gale, ar tai, kaip mes suvokiame Dievą, yra kas nors daugiau, nei nesuvokiamumo personifikacija?” ― Georg Christoph Lichtenberg

Kiek naujų draugų šiandien.

Apsižiūri aplink. Tai ne tik ekrane mirgintys taškai, vaizduojantys Facebook’o draugus, ar kokie staiga suvešėjusio investuotojams čiulbuonėlio, t.y. Twitter’io avatarai. Ir ne tik “LinkedIn” kasdien vis profesionalėjantys ir įgūdžių sąrašus plečiantys kolegos.

Jei anksčiau draugiškas- žmogiškas savybes priskirdavome tik peliukams, meškiukams, trims paršiukams, ar savaeigėms krosnims, kurias trumpais nurodymais valdydavo Ivanuška kvailelis (bet šiukštu ne dievams, to iki šiol neleidžia nei Judaizmas, nei Islamas- ir teisingai, nėra čia ko, Dievas ne personažas), šiandien antropomorfizuota visa kita.

Štai mūsų polinkį personifikuoti transporto priemones išduoda ir jų pavadinimai- nuo sovietinių laikų likę mažybiniai, ir ne visai, “zapukai”, “viliukai”, “ožiukai”, “maskaratai” ir vėliau atsiradusios, moteriškosios “audinės”, “chuligankės” ir “renūškės”, o taip pat “bimbalai”, “mersai” ir “subarikai”.

Automobiliai mums turi “veidus”, ir mes negalime jų nematyti: dar sovietiniai žiguliukai atrodydavo it neregiai Bazilijai, jei koks skonį praradęs savininkas užmaukšlindavo plastikines lėkštes jiems ant žibintų. O moderniausias tų laikų “žigulys”, kurio kvadratinių žibintų niekaip negalėjai uždengti, - iki šiol gaminama “Lada Samara”- taip ir nepasikeitė nuo 90-jų, tik “akys” pagaliau suapvalėjo, ir tapo apiplaunamos.

O štai vos pasirodžiusi, pirmoji “Fiat Multipla” buvo itin keistos fizionomijos: daug kam nepatiko jos mažos, į šonus nutolusios “akys”, greičiausiai todėl modelis buvo greitai pakeistas “normalesnio” veido personažu. O “BMW”, žiūrėk, naujausia laida prisimerkė, akys susiaurėjo, kaip ir Audi, tokia tendencija, nes prestižiniai automobiliai įgija vis “sportiškesnes” (?) formas, tuo tarpu didesnių “visureigių”, t.y. “SUV -sport utility vehicles” radiatorių grotelės nenumaldomai panašėja į banginių srėbles. Ne šiaip sau- diziaineriai žino, kad taip reprezentuojamą šių transporto priemonių aušinimo sistemą mes net nesąmoningai interpretuojame kaip nevaržomą galią.

“Mazda” savo reklamose mėgsta zvimbti “zoom -zoom”, tai vėlgi, mums turi demonstruoti jos “veržlumą”, “sportiškumą” ir “linksmą charakterį”, o va senasis, nuo šiol nebegaminamas  “Land Rover Defender” visur didžiuodavosi savo grubumu ir asocijuodavosi su nenušaunamu darbiniu arkliu.

Šiandien nebe tabu automobilius išmarginti kaip zebrus, visaip tiuninguoti, ir gražinti: priklijuoti VW vabalams milžiniškas blakstienas aplink “akis”, arba pusmetrines lanksčias peliuko Mikio ausis “Fiat 500” mažyliams- bent jau Amerikoje tai leidžiama. Čia nieko nenustebinsi, jei gerai “papimpintas” automobilis staiga ims dainuoti ir šokti, pūpsėdamas ant  milžiniškų chromuotų ratų. Šoksi kartu.

Meilė technikai įgijo visai kitą prasmę.

Antropomorfizavosi ne tik automobiliai. Atgyja viskas: higieniniai įklotai, sauskelnės, viskio ir alaus buteliai, skalbimo milteliai ar bandelės su cinamonu, mobilieji telefonai ir net loterijos bilietai: šoka, dainuoja, rangosi, vilioja, kalbina tave juos įsiminti ir žinoma, pirmai progai pasitaikius, nusipirkti.

Nusiperki, ir žiūrėk: vieni kaip mat tampa tavo numylėtiniais, džiaugiesi, pasakoji apie juos kitiems, o va kiti nuvilia, tad netrukus keliauja į šiukšles, ar padovanoji juos kam nors. Kai MIT vieno dietologinio tyrimo metu grupei žmonių į namus pristatė į žmones panašius robotus- trenerius, tiriamieji juos ir aprengdavo, ir apkabinėdavo kepurėmis bei šalikais, o kai po tyrimo buvo atvažiuota robotų pasiimti, žmonės tapšnojo robotams per pečius ir sakė jiems “SuDiev”.

Susidraugavo.

Nieko nuostabaus, šiaip jau- nes ne tik į žmones panašūs, antropomorfiški robotai kasdien tampa mūsų draugais.

Įvertink, pavyzdžiui, kaip suvoki, pvz. “Google” pradinį puslapį? Dievaži, kaip visažinį draugą. Bendrauji raštu, susierzini, jei nors sekundei šis “draugas” užsnūsta ar vėluoja atsakyti į užklausas. Jei seniau kritinė delsimo riba, po kurios vartotojas palikdavo interneto puslapį, taip jo ir neperžiūrėjęs, būdavo bent kelios sekundės, tai dabar tai- apie 250 milisekundžių, oro pagalvės automobilyje greičiau iššauna.

O va, žiūrėk, su kitais įrenginiais ir aparatais kalbiesi balsu. Ne tik su Google ar Siri. Ar GPS navigacijos prietaisais. Ar elektroninių knygų skaityklėmis.

Kalbiesi ir su mikrobangų krosnele, ir su šaldytuvu, ar raktų ryšuliu vis pasikalbi. Kartais juos net bari, kai dingsta kur nors, ar užsiožiuoja.

Taip seniau arklius kalbindavo jų šeimininkai.

Be sekso

“Technologijos yra kietas būdas sutvarkyti pasaulį taip, kad jo nebepatirtume”- Rollo May

Gal todėl ir kenčia automobiliai, jei staiga ima, ir kur nors sankryžoje užgęsta. Bizūnų nei pentinų nebeturime, tad transporto priemonės ir spardomos būna, ir jų vairai trankomi, ir durelės išlaužiamos supykus. Verkia “audinė”, tinginio spardoma. O ką tenka patirti mobiIiesiems, kurie ima, ir nualpsta, kai tik jų akumuliatoriai nusėda? Patyčias ir net fizinę skriaudą. Todėl ir rūpinamės juos gerai pakrauti, laiku atnaujinti programinę įrangą, apklijuoti plėvele ir aprengti šaunia įmaute- it kokius lėliukus.

Neturėdamas mobiliojo šalia šiandien jautiesi, tarsi būtum kažkiek savęs praradęs. Atskirtas. Keistas jausmas. Juk taip nesijauti, jei staiga pamiršti pasiimti kalkuliatorių. Ir televizoriaus distancinio valdymo pulto nesinešioji visą laiką. Išmanusis ar nelabai telefonas gi yra labai panašus įrenginys, tai tiesiog evoliucionavęs kalkuliatorius.  Su garsiakalbiu. Ir Bluetooth.

Tačiau taip mąstyti, sutinku, yra naivu.

Esame apsupti geštaltų: stebuklingų virsmų, bylojančių apie tai, kad įrenginiai, sujungti į tinklą, visokeriopai susieti, yra daug daugiau, nei jų dalių suma. Kai du vandenilio atomai pagaliau susimeta su deguonies atomu, jų sąjunga yra stulbinanti metamorfozė- vanduo, o ne šiaip dujų samplaika.

Mus hipnotizuoja.

44 nuošimčiai amerikiečių miega su savo mobiliuoju šalia, it su kokiu meškučiu.

Trečdalis mobiliųjų telefonų savininkų JAV prisipažino, kad tiesiog “negalėtų gyventi” be savo mobiliojo. (Tad piktavaliai teroristai, visokie binladenai džichadistai verčiau taikytųsi į mobiliojo telefono bokštus, o ne dangoraižius ar oro uostus).

Daugiau nei devyni iš dešimties apklaustųjų JAV paskutinę valandą prieš miegą praleidžia jau dausose: spoksodami į video žaidimų, kompiuterių, mobiliųjų ar TV ekranus. O dar 2011 m. Minesotos St. Cloud universitete atliktas tyrimas teigia, kad studentai vidutiniškai pasitikrina savo “būseną” Feisbuke bent 20 kartų per valandą paskaitų metu.

Ar gali dar kam nors likti laiko?

Nenuostabu, kad itin technologiškai išsivysčiusioje Japonijoje, kurioje ir taip mažas gimstamumas, imta, ir masiškai pasibodėta seksu.

Čia plinta sekkusu shinai shokogun - celibato sindromas, liudijantis apie tai, kad jauni žmonės, ypač merginos, vengia ir net niekina lytinius santykius.

Neseniai “The Observer” paskelbtame Abigail Haworth straipsnyje rašoma, kad Japonijos Šeimos Planavimo Asocijacijos duomenimis, net 45 procentai 16-25 m. japonių nenori jokių lytinių kontaktų, ir daugiau nei ketvirtis vaikinų jų irgi vengia.

Net trečdalis “optimalaus” vedyboms amžiaus vyrų (30+) nėra niekad draugavę ar asistavę merginoms, bet lygiai tiek jaunesnių vyrų (20-30) negali pasigirti turėję nors vieną draugę, praneša Meiji- Yasuda Instituto atliktas tyrimas. Šioje studijoje taip pat teigiama, kad bent 30 procentų netekėjusių Japonijos moterų net nesvarstytų galimybės tekėti už vyro, kuris uždirba mažiau, nei 5 milijonus jenų per metus (apie 130 tūkst. litų), o dešimtadaliui nebūtų įdomūs ir mažiau nei 7 milijonus jenų (185 tūkst. lt) uždirbantys jaunikiai.

Nenuostabu, kad draugauti, prisirišti, garbinti ir net pamilti išmanųjį įrenginį su ekranėliu yra ir pigiau, ir paprasčiau, ir turiningiau.

Jei tokia antropomorfinė draugystė su technologijomis nieko nebestebina- tereikia pasižiūrėti, kur įsikniaubę dauguma žmonių oro uostuose, ar kontorose,  jei nuolat spoksoti į ekranėlius tampa visuotinai priimtina, madinga ir skatintina visuomenės norma išsivysčiusiame pasaulyje, akivaizdu, kad ambicingesnė mergina, draugaudama su paprastu eiliniu vaikinu, patirs diskomfortą.

Visų pirma, jei net teoriškai jos išrinktasis neuždirba nė 100 000 Lt per metus, vedybų rinkoje jis yra menkavertis produktas. Kaip gali džiaugtis tokiu antrarūšiu partneriu? Nuolat jausiesi, it iš rankinės išsitraukusi kokią praeitame amžiuje gamintą mobiliąją plytą, o ne normalų telefoną.

O palyginusi kokį net ir gerai uždirbantį vyriškį su naujausiu aifounu, suprasi ir kitus nepatogumus: išsirinkto vaikino jau nebeatnaujinsi, jam neperkrausi naujos operacinės sistemos su daug gražesniais paveikslėliais ir patogesniu valdymu, greičiau priešingai- daug vaikinų yra tiesiog nenuspėjami. Laikas nuo laiko dingsta kur nors su draugais, ir tiek. Ar krenta it musės, persidirbę, vakarais į fotelius. Ar taip nuo jų ir nepakyla.

O kur dar visuotinai žemėjantis spermatozoidų skaičius mililitre, dažnėjantys erekcijos sutrikimai, epidemiškai žemėjantis testosterono lygis... aifounas teikia viską, ką žada, ir dar daugiau, čia daugiau nei milijonas įvairiausių programėlių, o va šiuolaikinis vyras- it katė maiše.

Be to, jei aifounas kada įkris į balą, ar šiaip sustreikuos, visada nusipirksi naują, ir dar geresnį, o va vyrą pakeisti daug sunkiau- jokių garantijų.

Kitokia meilė

“Jei gaminama per daug naudingų dalykų, atsiranda per daug nenaudingų žmonių”― Karl Marx

Ar jau Lietuvoje parduodamas šviežias, atšaldytas, ar bent jau šaldytas maistas šunims ir katėms?

Jei ne- čia tai niša, brolyti- malk kokio mėsos kombinato atliekas, fasuok, sudėk į specialius gražiai išmargintus šaldytuvus prekybos centruose, ir voila- kuris šuniuko savininkas galės atsispirti šviežiam tavo “unikaliajam pardavimo pasiūlymui”?

Juk kiekvienas, turintis šunį, širdies gilumoje graužiasi, šerdamas savo augintinį granuliuotais kombinuotais pašarais iš didelio popierinio maišo. It kokį paršą fermoje.

Nei šis, nei tas. Todėl ir suklestėjo spalvotų dirbtinių kaulų gamintojai, šuniukai šiandien gali gauti ir tik jiems skirtų saldainių (su vitaminais ir kalcio priedais), ir todėl, žinoma, auga labai svarbi veterinarinės odontologijos rinka.

Apskritai meilė augintiniams seniai tapo viena iš pelningiausių FMCG nišų. Japonijoje, nykstant seksui, ir gimstamumui, irgi eksponentiškai auga augintinių skaičius. Už teisingus šunis ir čia, ir kitur jau nesivaržoma mokėti net po 100, ar 200 tūkstančių dolerių. Pabandyk tokio veislinio unikumo savininkui paaiškinti, kad jo taip garbinamas šuniukas mąsto visiškai kitaip, nei jo šeimininkas įsivaizduoja- įsižeis kaip mat. Gali net ranką pakelti- kaip už skriaudžiamą vaiką.

O čia, Valstijose, prisižiūri tiek antropomorfizuotų keturkojų, kad kartais pagalvoji- vaje, jei jau taip reikalai susiklostytų, ir aš mielai pabūčiau kokio itin  pasiturinčio šeimininko augintiniu. Štai vienos mūsų kaimynės šunelis jau seniai pamiršo, ką reiškia vaikščioti keturiomis- jei jau išnešamas į lauką, tai tik įvilktas į žymaus dizainerio vasarinį kostiumelį, pūpso sau dviračio pintinėje ir yra metodiškai tampomas ratais pajūriu. Gaivinamas. Pašnekini ponią su šuniuku, ir kalba, žinoma, tik apie jos augintinį- kaip šis jaučiasi, kaip puikiai šiandien atrodo ir ką gavo pusryčiams. Ir koks jis protingas. Bei kilnus.

Bendraudamas pradedi abejoti, kas tuose namuose tikrasis šeimininkas. Ir kas kasdien rūpinasi granuliuotų išmatų utilizacija.

Mano kaimynė gyvena savo pasakoje. Ji net nenorėtų suprasti, jog keturkojis kostiumuotasis princas geriausiu atveju suvokia tik mikroninę dalį tų lūkesčių, kuriuos jam ji turi ir tai, savaip.

Net ir išmaudytas bei iškvėpintas kad ir Vo-Toys VIP Canine No. 5 kvepalais, šuo užuodžia 1000 kartų geriau, nei jo šeimininkė, maža to, turi visai kitaip struktūrizuotas, daug labiau uoslei prisitaikiusias smegenis, tad gali suvokti ir modeliuoti tokius dalykus ir dar taip, kaip mes net nesapnavome: “matyti” uosle.

Jo nevargina dramos, kurias mes nuolat išgyvename ar mūsų kasdien naujai išmąstomos problemos. Ir mūsų lūkesčiai jam paprasčiausiai svetimi. Jis, kaip ir mes, viską supranta įkūnytai, ir todėl- šuniškai, visiškai kitaip. Tad jei naiviai su juo elgiamės kaip su vaiku, kuriame rimtas problemas, tiek jam, tiek sau- ne veltui kinologai sako: “elkis su šuva kaip su žmogum, ir šuo elgsis su tavim, kaip su šuva”. Tikrai nesupras šeimininko meilės taip, kaip šis tikisi, laikys tai silpnybe, ir netrukus savo gaujoje - mūsų meiliai vadinamoje šeima- dominuoti ims keturkojis.

Būtent taip statuso kovas su žmonėmis pagaliau laimėję augintiniai anksčiau ar vėliau išvaromi iš namų, užmigdomi, išmetami iš automobilių ar atiduodami šungaudžiams- na netaps jie žmonėmis, kad ir kaip gerai juos šersi ar rengsi. Keturkojų atsakas į meilę- visiškai kitoks, nei dauguma šeimininkų jį įsivaizduoja.

Įvykių horizontas

“Iš pradžių manėme, kad kompiuteris yra kalkuliatorius. Tada atradome, kad jis sugeba paversti skaičius į raides, su ASCII- ir nusprendėme, kad tai- spausdinimo mašinėlė. Tada išvydome grafinius vaizdus, ir nusprendėme, jog tai- televizorius. Atsiradus pasauliniam interneto tinklui, palaikėme jį brošiūra.” - Douglas Adams

Susidraugavę su naujausiu aifounu, dažnai nė nenumanome, kad jo daugiabranduolinis A7 procesorius, ir šalia lygiagrečiai veikiantis dar vienas grafikos procesorius savo bendra galia nušluostytų nosį net galingiausiam kokių 1985 m. superkompiuteriui- kad ir Cray 2.

Pritrėkštų jį brutalia skaitmenine galia it musę.

“Priešingai, nei mūsų intelektas, kompiuteriai dvigubina savo galią kas 18 mėnesių. Tad egzistuoja realus pavojus, jog jie gali pagaliau įgyti intelektą ir pasiglemžti pasaulį”- rašė Stephen Hawking. Nors dauguma perskaičiusių jo “The Brief History Of Time” vis tiek nedaug ką suprato (tame tarpe ir aš ;), šis pastebėjimas apie dirbtinio intelekto pavojus suprantamas kiekvienam.

Paprasta: Gordon’o Moor’o dėsnis veikia, kaip veikęs, jau nuo 1965-jų, o mūsų IQ, nors ir gerokai išaugęs per paskutinį šimtmetį, panašu, kad auga lėčiau ar net sustojo: svarių anekdotinių įrodymų tam prisirinksi, pasišnekėjęs kad ir su vidutiniu vidutinės mokyklos abiturientu.

Juolab, kad ir vidutinio intelekto individas šiandien jau gali suabejoti, ar kompiuteriai dar nėra pasiglemžę pasaulio- klausimas tėra tik kaip tai suprantame: bent jau mes esame akivaizdžiai kompiuterių suvilioti, miegame su jais, dabiname juos, rūpinamės jais, o jie va rūpinasi mumis: analizuoja ir prognozuoja orus, tvarko visas įmanomas sistemas, itin sparčiai prekiauja biržose (80 proc. NYSE apyvartos sudaro algoritminiai HFT sandoriai) ir praktiškai jau gali daryti visa kita, kas tik gali būti reglamentuota taisyklėmis: vairuoti automobilius, sunkvežimius, dirbti gamyboje, savarankiškai atlikti karines užduotis, rūpintis ligoniais ir senukais ir t.t.

Net straipsnius ir “naujienas spaudai” šiandien rašo algoritmai, ir daro tai ne šiaip, patenkinamai, o tobulai: tiksliai, mechaniškai, ir “į tašką”. Garsus technologijų poveikio tyrėjas, Dr. Andrew McAffe, kartą radijo interviu yra užsiminęs, kad “tiek protinis, tiek fizinis darbas, kuriame vadovaujamės konkrečiais nurodymais, ir kuriame tas pačias užduotis atliekame vėl ir vėl- toks darbas vienareikšmiškai yra automatijos akiratyje”.

Įdomiausia čia- ne tai, ką vadiname automatija, it neregiai tamsiame kambaryje tampydami dramblį ir bandydami jį apibūdinti.

Tai nebūtinai yra mūsų aifounai ar vis galingėjantys, gudriai aušinami serverių ūkiai kur nors amžino įšalo zonoje Švedijoje. Ar nuolat besikeičiantis, mus kasdien keičiantis internetas.

Ne, tai dirbtinis intelektas per se, save kuriantis, save programuojantis informacijos laukas, kurį kai kurie tyrėjai jau drąsiai vadina nauja gyvybės forma (Kevin Kelly, George Dyson), ir mums dar visiškai nesuvokiama jo savivoka, gal net sąmonė, mąstymas, kuris taip nuosekliai programuojamas atsirasti.

Save moko ir Amazon.com rekomendacijų sistema, ir IBM superkompiuteriai (pvz. Watson), beje, pranokę homo sapiens jau ne tik šachmatų mačuose, bet ir “Jeopardy” protų mūšiuose.

Nors dar iki šiol nelabai suvokiame, kaip mąsto ar suvokia šuo, kuriame sistemas, kurios gali autonomiškai siekti tikslų, o taip pat save koreguoti. Net perprogramuoti.  Tai  reiškia, kad jos turės savarankiškai priimti sprendimus, modeliuoti realybę, toleruoti klaidas, generuoti naujus sprendimus ir daug ką atsiminti.

Amerikiečių mokslininkas Steve Omohundro, vienas iš garsiausių dirbtinio intelekto kūrėjų ir tyrėjų, užpatentavęs ir judesių iškodavimo, ir skaitmenines lūpų skaitymo technologijas, yra ne kartą rašęs, kad tokioms tikslo siekiančioms, save tobulinančioms ir save suvokiančioms dirbtinio intelekto sistemoms būdinga, kaip ir žmonėms, siekti efektyvumo, “saugoti save”, net kaupti išteklius ir būti kūrybiškomis.

Atsiradus sistemos “aš”, voila, gali atsirasti ir charakteris, ir net emocijos- jei tik šis intelektas bus nors dar kuo nors panašus į mūsų.

O jei ne?

Jei save tobulinanti sistema tobulina save brutalia vis augančia procesorių jėga, utilizuoja ir susietus įrenginius, bei duomenų masyvus tokiais mastais, kurie mums paprasčiausiai nesuvokiami, ir mokosi daug greičiau, nei mes galime įsivaizduoti, tada, net jei pradžioje sistema buvo kurta itin atsargia kognityvine architektūra, niekas negali garantuoti, kad ir šachmatų kompiuteris netaps pavojingu, mums visiškai nesuvokiamai mąstančiu, nedraugišku, psichopatišku superkompiuteriu, kuris nesileis būti išjungiamas ar sustabdomas, ims save dauginti ar veržtis iš savo “erdvės”.

Tad “jei technologinis vienaskaitiškumas (Singularity) gali įvykti, jis įvyks. Net jei viso pasaulio vyriausybės suprastų šį pavojų ir jo mirtinai bijotų, progresas link šio tikslo tęstųsi. Faktas, kad konkurencinis pranašumas- ekonominis, karinis, net mene- su kiekvienu automatijos žingsniu yra toks viliojantis, jog net įstatymų, ar taisyklių, draudžiančių tokius dalykus, atsiradimas viso labo tik patvirtins, kad kažkas jų nesilaikys”- rašė Vernor Vinge dar 1993 metais, pirmasis viešai apie tai prabilęs.

Jo supratimu, vienaskaitiškumas mums nesuvokiamas lygiai taip pat, kaip bet kuris taškas tam tikroje juodosios skylės orbitoje, kurios šviesa jau nebegali įveikti. Kad ir kaip norėtum, taško čia neišvysi, nes atsiranda “įvykių horizontas”- taip vadinama sfera, kurios viduje gravitacija yra pakankamai stipri sulaikyti visas elektromagnetines bangas, todėl bet kokie sferoje vykstantys įvykiai negali būti stebimi, jei stebėtojas yra už sferos.

Taip ir su dirbtiniu intelektu, interneto evoliucija, bei žmogaus ir kompiuterių simbioze: kiekviena iš šių sričių žada tiek stulbinančiai daug, kad mes nebematome potencialių, ar jau esančių pavojų. Milžiniškų pavojų- nes labai gali būti, kad esame jau už šių įvykių horizonto.

Tik kaip aš čia dabar, pradėjęs apie unitazus, atkeliavau iki vienaskaitiškumo?

Paprastai.

Unitazai kažkada irgi sukėlė perversmą. Ne tik santechnikoje- pakeitė ir mus, ir mūsų aplinką, ir mūsų gyvenimo būdą. Be veikiančių unitazų šiuolaikinių gyvenviečių tankumas tiesiog neįmanomas.

O ten, į vienaskaitiškumą, super-tankumą, jei tik galima taip pasakyti, vis greitėdami, šiandien keliaujame visi. Ir mūsų antropomorfinis požiūris į daiktus, automobilius, technologijas, gyvūnus, valstybes ir net reiškinius ar teorijas tėra tam tikras kognityvinis atavizmas, neleidžiantis mums suprasti, kas gi iš tikrųjų yra, yra.

Jei šimtai tūkstančių žmonių, šiandien kuriančių bei prižiūrinčių dirbtinio intelekto sistemas, naiviai tesieks jas kuo plačiau pritaikyti, plėsti, tobulinti ir panaudoti, nesusimąstydami, kuo šios sistemos jau tapo, ir kuo jos netrukus gali tapti- rizikuojame visi.

Laimei, daug dirbtinio intelekto kūrėjų tai supranta. Danny Hills, vienas iš paralelinio superkompiuterio “Connection” kūrėjų, rašo: “Pradedame tapti priklausomais nuo kompiuterių kurdami vis naujus kompiuterius, kurie leidžia mums sukurti vis didėjančio sudėtingumo dalykus. Tačiau nelabai suprantame patį procesą- jis mus jau pralenkė. Naudojame programas sukurdami dar greitesnius kompiuterius, kad procesas dar pagreitėtų. Tai ir kelia sumaištį- technologijos kuria save, mes pasitraukėme. Esame tokiame taške, kuris panašus į tą vyksmą, kai vienaląsčiai organizmai virto daugialąsčiais. esame amebos ir negalime suvokti, kokį biesą čia sukūrėme”

Būtent.

Antropomorfizmas yra vienas iš tų įkyrių įpročių projektuoti savo lūkesčius ir vadinti tai “realybe”.

Va Kalifornijoje žmonės būriais keliauja į “skaitmeninio detokso” stovyklas, kuriose, sumokėję porą tūkstančių dolerių, keletą savaičių pabūna ir be mobiliųjų, ir be kompiuterių, ir net be kalkuliatorių. Ir be interneto, žinoma.

Vietų stovyklose trūksta.

Puiki verslo idėja, ar ne?

Rengsime tokias stovyklas lietuviškose sodybose, puikiai, ne, dar ir nuo elektros, ir nuo kanalizacijos vakariečius detoksikuosime.

Ir kainą geresnę pasiūlysim- aš mielai ir už tūkstantį dolerių kokį persiprogamavusį programuotoją dvi savaites atjungtą palaikysiu pas save kur nors vienkiemyje. Svirne.

Tikiuosi, tau detoksikuotis nereikės?

Jei tik prireiktų, drąsiai skambink.