Feisbukėjimas ir sutrikimai "Statistika teigia, kad vienas iš keturių amerikiečių kenčia nuo vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų. Pagalvok apie tris geriausius draugus. Jei jie OK, tada tai tu."- Rita Mae Brown Dar geriau- pagalvokime apie vieną draugą. Jei tik toks egzistuoja, šiais greitais, overconnected laikais. Turiu omenyje- tikrą draugą, ne virtualų, o tikrų tikriausią, pačiupinėjamą, socialiai- sunkiasvorį, tą, kuris vertas 1000 feisbukinių- prieš kurį niekad nereikia vaidinti, kuriam galima viską iškloti atvirai, kuris pasiruošęs padėti, supranta Tamstą iš pusės žodžio ir t.t. (Žinau, ką pagalvojote- ne, kalbame apie žmones, o ne keturkojus draugus). Ir ne apie pačius save, žinoma. Ir? Statistika negailestinga: jei Jūsų draugas dar nedemonstruoja psichikos sutrikimų, tikėtina, kad tada juos demonstruojate ar netrukus demonstruosite Jūs: štai JAV psichikos sutrikimai gali būti diagnozuoti veik pusei visų amerikiečių. Natūralu, kad panašiai ir Marijos žemėje, gal tik kiek dramatiškiau: svariai lenkiame visus savižudybių skaičiumi vienam gyventojui. Kur gi ne- dabartinis žmonijos raidos etapas tėra blyksnis ilgoje mūsų, homo sapiens, raidos istorijoje. Tad neturėtume taip didžiuotis savo "progresu", nes štai šiandien istorikai, antropologai, biologai ir archeologai tvirtina: sėslumas ir žemdirbystė, privati nuosavybė ir gyvenviečių atsiradimas dramatiškai pakeitė ir žmonių fiziologiją, ir elgseną, tik nebūtinai į "gerąją" pusę. Ką jau bekalbėti apie "paskutiniuosius" laikus: kaip mus transformuoja automobiliai, sotaus maisto gausa, moderni finansų inžinerija ir informacinės technologijos. O štai medžiotojai- maisto rinkėjai (hunters- gatherers, kaip juos "klasifikuoja" vakaruose), gyvenę dar ir prieš kokius 6 tūkstančius metų, buvo ir aukštesni, ir stipresni, ir sveikesni, nei privačią nuosavybę ir savąjį "aš" ką tik atradę pirmieji žemdirbiai. Maža to, jie daugiau uogaudavo, nei medžiodavo, tai darydavo vidutiniškai 4-6 valandas per parą, o likusį laiką sau smagiai praleisdavo dainuodami, meniškai tepliodami uolas, pasakodami istorijas, klajodami, sportuodami, ar šiaip, taikiai sau būdami, darnoje, su visa- ta, be neurozių, depresijų, manijų, narcizinių ar sociopatinių tendencijų, isterijos, nutukimo, priklausomybės ligų ar psichozių. Maža to, daug tyrėjų šiandien teigia, kad "laimė" buvo natūrali šių žmonių nuolatinė būsena. Pala. Negi tai ne puikus siekis mums visiems? *** Sekasi Aspergeriams Jei, pavyzdžiui, sugebate susižavėti kokiu kitiems ne itin patraukliu dalyku, ignoruodami visa kita, tarkim, galite nesustodami vardinti žvaigždynų pavadinimus, savo ligas, padangų dydžius ir indeksus, tačiau Jums visiškai neįdomi astronomija per se, gali būti, kad anksčiau ar vėliau oficialiai būsite diagnozuotas kaip "aspis"- Asperger'io sindromą patiriantis individas. Nuo 2013-jų gegužės, oficialiai- jau nebe. Natūralu: bet kuriuo atveju toks sugebėjimas- aistringai ir beatodairiškai susitelkti į "nišinę" sritį- yra stebėtinas įgūdis. Juolab, kad nišų kaip niekada daug- kas sako, beje, kad "liguistai" domėtis žvaigždynais ar padangų dydžiais yra blogiau, nei, pavyzdžiui, kliedėti krepšinio statistika? Tiek žmonių apskritai nesirūpina, kas gi juos "veža", ir žinoma, tegali sutelkti savo dėmesį tik kokiai pusei minutės, ar dviem, ir tai, jei tik labai labai reikia. Kad ir dabar. (Apie ką mes čia?) O va "aspiai", minėta, greitai nebus laikomi "sutrikusiais", nes naujoji psichiatrijos Biblijos redakcija, DSM- 5 (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), pasirodysianti 2013-aisias, Asperger'io sindromo nebeišskiria kaip psichikos sutrikimo. Valio! Pažįstate ką nors, va taip paprastai, ir oficialiai, įveikusį ne bet kokią, o psichikos, po šimts, negalią? Asperger’io sindromą? Verta pasveikinti. Jei tik turės laiko išklausyti- nes žvaigždynai svarbiau. Gera naujiena ir tiems, kuriuos psichikos specialistai diagnozavo kaip turinčius "paranojiškų" ar "šizoidinių" asmenybės sutrikimų- DSM-5 jų "nebepripažįsta". Džiaugiuosi kaimynų, kurie neseniai lentomis užsibarikadavo langus į mūsų pusę, šiaip pavyduolių vyrų ir įvairiausių kitų paranojikų bei sąmokslininkų sėkme- jie pagaliau oficialiai "nebesutrikę". Kaip, beje, ir garsusis saviugdos čempionas, tyrasis riteris ir modernusis skerdikas Anders Behring Breivik, stebuklingai, prieš pat teismą, autoritetingų psichikos specialistų pagaliau akimirksniu "išsveikintas" nuo nepagydomos psichikos negalios. Nieko gero, vienok, daugiau nei pusantro milijardo šios planetos gyventojų, kurie dažnai nė nenujaučia, kad turi klinikinių "psichikos sutrikimų", ypač tiems, kurie vis dar nė nesislėpdami demonstruoja narcizines, antisocialines ir kompulsines tendencijas- jie ir toliau, bent jau JAV psichiatrijos, bus laikomi oficialiai "sutrikusias". Pavyzdžiui. Ką, anot DSM, ką turi daryti šių dienų savimylos, kad jiems būtų diagnozuotas narcizinės asmenybės sutrikimas (NAS, arba NPD- Narcissistic Personality Disorder)? Na, tikrai neįsimylėti savo atvaizdo prūde, kaip koks priešistorinis Narcizas. NAS "nešiotojai", anot DSM, demonstruoja bent penkis iš žemiau išvardintų 9 požymių: -Grandiozinis savo svarbos ir vertės jausmas. -Nuolatinis fantazijų apie neribotą sėkmę, galią, tobulumą, grožį ir idealią meilę puoselėjimas. -Tiki, kad yra "ypatingi" ir juos gali suprasti bei įvertinti tik kiti ypatingi žmonės bei institucijos. -Reikalauja, kad jais nuolat būtų žavimasi. -Jaučia, kad yra verti ypatingos globos, priežiūros, serviso etc. -Išnaudoja asmeninius santykius savo reikmėms. -Trūksta empatijos: nesupranta ir nenori suvokti, ką jaučia kiti žmonės -Dažnai pavydi kitiems ar mano, kad jiems kiti pavydi. -Demonstruoja arogantišką, pasipūtėlišką elgesį. Sakiau? Kam Narcizui prūdas šiais laikais, kai turime "Facebook". Grandioziškai informuoji 1000 "draugų", kad buvai kine, šiandien, reikalauji, kad "draugai" peržvelgtų kitus 50 tavo šios dienos "būsenos" "atnaujinimų", skaitai "Stiliaus" ar "Žmonių" tipo fantazijas apie neribotą sėkmę, nuostabią meilę ir t.t., picerijoje reikalauji VIP kortelės, o "Ryanair" skrydyje prašai, kad leistų pasinaudoti tualetu nemokamai... štai ir viskas. Sveikinam- esi toli gražu nebeišskirtiniame, o masiniame šių dienų Narcizų klube. Tik nesumanyk to neatsargiai papasakoti kokiam su DSM susipažinusiam psichiatrui. Maža kas. Antra vertus, kam tai rūpi? Akivaizdu, kad nei šių dienų narcizams, nei sociopatams, nei kitas kompulsijas, neurozes bei manijas demonstruojantiems dėl DSM-5 naujų traktuočių nei šilta, nei šalta- Feisbuke daugiau nei milijardas "viedų", charizmos galima išmokti, ir siekti totalios sėkmės bet kuria kaina šiandien yra norma, tad net "oficialiai" sutrikę ir toliau kops sau ir tau per galvas į politikos ar verslo olimpus, puoselės visas įmanomas socialines "pateiktis", o riesta bus nebent "asocialiai" kaimynei močiutei, kuri niekaip negali nustoti tįsti šiukšles į savo antisanitsarinį, tačiau itin brangiai šildomą butelį. Nors jos akimis, beje, mes visi darome tą patį, skiriasi tik kaina, kvapai ir mastai.
*** Sarkastiškai Nuo tada, kai vakaruose psichologinė ir psichiatrinė pagalba tapo itin pelningu verslu, ja pasitikėti galima ir kaip totaliai į sėkmę orientuotu tiesioginės prekybos "atstovu"- paslaugus ir geras tol, kol nuperki, tada- kol perki toliau, ir padarys viską, kad pirktum, dar ilgai ilgai vėl. Geriausias sprendimas- ilgalaikė paslaugų prenumerata. Va anąsyk girdžiu, matyt, gerokai hiperbolizuotą amerikietišką istoriją: Vyriškis ateina į darbą, ir verkia savo "kubelyje" atsisėdęs. Prieina kolegos, ramina, klausia- kas? Vyriškis kūkčiodamas pradeda porinti: "žinot, šiandien mano "šrinkas" ("shrink"= psichoanaltikas) pirmą kartą per 16 terapijos metų pagaliau prabilo." "Ir ką?"- klausia sunerimę kolegos. " Ką ką... Pasakė " Yo no hablo inglés " Dar vienas, nors ir anekdotinis, pavyzdys, bylojantis, kad psichiatrų, juo labiau- dinozaurų psichoanalitikų bei psichoterapeutų kvalifikacija, moksliniai laipsniai ir publikuotų darbų skaičius labai mažai koreliuoja su individualios terapijos sėkme- kitaip sakant, ir studentas psichologas, ir mesijo sindromą dažnai patiriantis koks koučingo ekspertas, ir kaimo būrėjas turi veik lygias galimybes “pasiekti apčiuopiamų terapijos rezultatų”. Gal todėl toks naujo kirpimo "guru", Augusten Burroughs, (ex- alkoholikas, genialus rinkodarininkas etc) savo "This is How"- žinoma, NYT bestseleriu iš karto tapusioje knygoje- rėžia: "Pamėgink išvysti terapeutą labiau kaip kekšę. Žmonės atsipalaiduoja ir yra atviresni prieš kekšes, kadangi jie nelaiko kekšių lygiomis sau. Kekšė nekelia grėsmės, ir negali tavęs išganyti. Bet koks išganymas, kurį patiri prieš kekšę- ar gerą terapeutą- yra tavo užtarnautas, o ne tau suteiktas, išganymas”. Tačiau net kekšes naujasis, gerokai išplėstas DSM-5 verstų sunerimti- jame įtraukti tokie “masiniai” sutrikimai, kurie potencialiai gali priversti susirūpinti absoliučiai kiekvieną: pavyzdžiui, “sumišimo/nerimo depresija”, “psichozės rizikos sindromas” (žiū, ne psichozė, o tik jos rizika- kas gi šiandien nerizikuoja?), “nuotaikos reguliacijos sutrikimai” ("ko liūdi, kolega? Sutriko nuotaikos reguliacija? Kreipkis į specialistus"), net apsivalgymas, ir kitos naujosios narkotikams artimos priklausomybės- lošimas, polinkis į “besaikį” seksą ir žinoma, besaikis pirkimas. Toks DSM- 5 išplėtimas suprantamas ir nuoseklus, vertinant jį iš psichiatrinės perspektyvos: akivaizdu, kad praktiškai kiekvienas žmogus yra potencialiai pažeidžiamas ir “sutrikęs” (99 proc. valgo kasdien...bent milijardas save tobulina "Facebook"), tad klausimas tėra tik- “kiek”, tačiau čia nori nenori prisimeni Krishnamurti. Sakiusį, kad, antra vertus, visiškai “neverta stengtis prisitaikyti prie akivaizdžiai sergančios visuomenės”. Juolab, kad kai DSM-4 buvo paskelbta apie visą aibę “dėmesio sutrikimų”, bent jau JAV mokyklose šie (pvz. “ADHD”) tapo... epideminiais. Grandioziniu mastu. Kaip lengva diagnozuoti tai, kas klasifikuota! Net vienas mūsų pažįstamas dailidė, pagyvenęs vyriškis, džiaugėsi, galėdamas pagaliau gauti gydytojų jam taip mielai paskirtą “Ritaliną”. “Be jo”,- sakydavo, -“visiškai nebegaliu susikaupti”. Ir staiga griebdavo vartyti naują įrankių katalogą. Bet kuriam nors kiek dėmesį dar valdančiam individui turėtų būti aišku, kad dėmesio sutrikimai- logiška informacijos lavinos ir rinkodaros perkrovos pasekmė. Kur gi nesutriks dėmesys, jei daugiau nei 8 valandų kasdien, kaip vidutinis amerikietis, praleidi prieš kurį nors ekraną? Irgi itin mūsų raida sunerimęs filosofas Arvydas Šliogeris šį fenomeną vadina taikliai: "ekranizacija". Su informacijos pertekliumi, mano nesveika galva, verta kovoti be kovos- jį tiesiog apribojant, o ne griebiantis “Ritalino”. Tačiau grėsmė, kad DSM- 5 skatins kitas psichikos sutrikimų “epidemijas”, visiškai pagrįsta: vien ko vertas naujasis vaikų “psichozės rizikos sindromas”- net jei vaikas dar nedemonstruoja jokių psichozės požymių, riziką “verta” valdyti jau dabar. O jei? Tad kas gali paneigti, tada (autoriaus paranojos epizodas), kad tokia sutrikimų klasifikacija naudinga pačiai psichiatrijai, kaip- nieko nepadarysi-į pelną orientuotai disciplinai, ir, žinoma farmacininkams, kurie dievaži jau turi puikių, inovatyvių produktų psichozės rizikai valdyti. Ką jau bekalbėti apie depresiją, apsivalgymą ar per daug sekso- net viduramžių alchemikai ir barzdaskučiai jau turėjo kuo padėti, tad mūsų über- farmacininkai čia tikrai nesnaus. Ta proga verta prisiminti šaunų eksperimentą, kurį grupė mokslininkų atliko prieš keturiasdešimt metų- jis taip sukrėtė psichiatriją JAV, kad tapo esminiu postūmiu oficialiai klasifikuoti psichikos sutrikimus DSM pagalba. Esmė paprasta - tada, gūdžiais 1972-aisias, grupė mokslininkų ir studentų, po vieną, susitarę kreipėsi į įvairias psichiatrijos institucijas, prisipažindami, kad “girdi” įvairiausius balsus. Nieko ypatingo- tiesiog “kartais” “vieną kitą” balsą, žodį, ir tiek. Psichiatrų reakcija vienuolikoje skirtingų “gydyklų” buvo identiška: kiekvienas grupės narys buvo hospitalizuotas, kai kurie- net mėnesiui, ir intensyviai “gydomas” antipsichotiniais vaistais, kuriuos, laimei, “ligoniai” paslapčia išspjaudavo. Eksperimento vadovas, dr. David Rosenhan, pagaliau laisvėje, grupės patirtims nupasakoti išleido taikliai pavadintą monografiją “On Being Sane in Insane Places”, būtent ji ir paskatino Amerikos Psichiatrijos Asocijaciją (APA) skubos tvarka išleisti pirmąjį DSM, kad psichinės sveikatos specialistai pagaliau sutartų, kas yra kas- nes nuo sėkmingos sunkiai diagnozuojamų dalykų diagnozės ir priklauso ne tik konkrečių žmonių gyvenimas, karjera, draudimo bendrovių vertinimai, išmokos, kompensacijos, bet ir vaistų kūrimas, gamyba, bei terapijos priemonių parinkimas, ką jau bekalbėti apie visuomenės sveikatos tendencijas ir psichikos sutrikimų epidemijas.
Vudu
Gal kas skaito, ir sunerimo? Va jei imtum, ir prisipažintum tu? Nekalbu apie fesibuką. Bent jau apie balsus? Ramybės. Visi laikas nuo laiko girdime “balsus”, ir net jei tai mūsų niurzglys “vidinis” balsas Nr.4, jis tėra menkai valdoma haliucinacija, lygiai tokia, kaip bandymai viduje “nutilti”, “prabilti”, "burgzti" ar “dainuoti”. Mūsų prisiminimai- be išimties- selektyvūs, iškraipyti ir 100 procentų subjektyviai apibendrinti, maža to, keičiasi nelygu kokios būsenos esame dabar, lygiai taip, kaip ateities projekcijos ar vizijos- mažiau ar daugiau “realūs”, bet svaičiojimai. Juolab, kad dauguma mūsų nuolat užsiima magiškais, neracionaliais, vos ne vudu lygio ritualais, kurie lengvai gali būti paaiškinti ir sutrikusia psichika - renka talismanus, vienaip vertina savo daiktus, kitaip- kitų, turi itin nevykusį pinigų vertės, finansinių instrumentų, palūkanų ir apskritai eksponentinių sekų suvokimą, kompulsyviai kaupia turtus, kurių jau seniai nebereikia (kaip amerikiečiai sako: "If you know, what you've got, you ain't got enough"), garbina įžymybes, medžioja autografus, kolekcionuoja keisčiausius dalykus, suasmenina objektus (automobilius, rūbus, knygas, kompiuterius, ipad'us ir telefonus, meškiukus, raktų pakabukus, vėliavas ir herbus), garbina negyvus daiktus (indus, motociklus, dulkių siurblius, vandens filtrus, žvakes, ar tam tikros markės automobilius), kalbasi su gyvūnais, kompiuteriais (“na, neužstrigk, prašau, neužstrigk”), ar net baldais, skaito sapnininkus, horoskopus, laikosi prietarų, “puošia” kūnus tatuiruotėmis arba automobilius išskirtiniais numerio ženklais, lipdukais ir rožančiais, bučiuoja gipsines skulptūras, nešioja jaunąsias per tiltus, arba šlakstosi šventintu vandeniu ir nesugeba ramiai pasėdėti bent 20 minučių. Narcizines tendencijas demonstruoja bet kuri "Facebook" pateiktis: juk tai "apie mane", čia pranešame "kas mūsų draugai", ką "šiandien veikiame"- kaip tikri Karaliai Saulės, tik kad ir iki saulių, ir iki karalių mums visiems labai toli. Kompulsyvų elgesį demonstruoja vos ne kiekvienas išmaniojo (palyginus su savininku, tikrai) telefono turėtojas, negalėdamas jo nemaigyti bent pusvalandį. Kartą mokymuose kiekvieno paprašiau užrašyti ant lapo savo vardą, o tada ant jo... užspjauti, ar snarglį užkabinti, pradurti...neįtikėtina. Buvo, kurie negalėjo. Ne todėl, kad nosys švarios. Nenuostabu, kad ekonomistai, dar nuo Adamo' Smith'o laikų laikę vartotojus racionaliais, šiandien patyrė fiasko, kaip ir tokiomis naiviomis nuostatomis kurtos ekonomikos. Ką bepridursi. Didi vudu galia. DSM dar neįtraukta. Amen.
Tačiau čia ne apie tai Svarbiausia šiame tekste- dabar (autoriaus didybės manija, sociopatinės tendencijos, narcisizmas). Mat DSM klasifikacijos nagrinėjimas leidžia patogiai pamiršti ir nutylėti, kad egzistuoja neginčijamas, realus, totalus, visa persmelkęs, meta- pamišimas, kurio DSM net neįvardija. Visuotinis ir akivaizdus, jei tik pažvelgsime į žmonijos raidą atidžiau: šiandien vis dažniau teigiama, kad būtent kiekvieno mūsų kolektyviai puoselėjimas “ego” yra ne tik subjektyvumo pagrindas, bet ir totalus, suvokimui trukdantis nesusipratimas, masinė saviapgaulė. Apie tai vis garsiau kalba ne tik- tradiciškai- budistai, dvasiniai mokytojai, bet ir rašytojai, filosofai, istorikai, antropologai, psichologai, aktoriai, net, Warreno Buffet'o partneris Charlie Munger, Berkshire Hathaway investuotojams neseniai perskaitęs pranešimą apie "suvokimo klaidų psichologiją", kuriame pabrėžė, kad didžiausias priešas investuotojui dažniausiai yra jis pats- būtent todėl, kad "ego' neleidžia suvokti dalykų tokiais, kokie jie yra. Net Google turi vidinę meditacijos pratybų programą, "Search Within Yourself", kurią kartu su dzen meistrais, korporacijų vadovais ir psichologais paruošė patys Google inžinieriai: čia pagaliau suvokta, kad sąmoningai suvokę savo nesąmoningumą, visi praktikuojantys taps atviresni, jautresni, mažiau saistomi iliuzinio "ego", tad laisvesni ir net dirbs produktyviau. O britų psichologas Steve Taylor savo “The Fall: The Insanity Of The Ego in Human History and the Dawing of A New Era” apibendrina aibes gerai pagrįstų argumentų, tvirtinančių, kad “ego” puoselėjimas buvo svetimas prieš-agrarinei žmonijai, ir šiandien atvedė mus ten, kur atėjome: prie visuotinio pamišimo ribos: “ Jau daugiau nei 6000 metų žmonės kenčia nuo tam tikros kolektyvinės psichozės. Veik visa rašytinė žmonijos istorija teigia, kad žmonės yra ir buvo- bent jau tam tikru laipsniu- pamišę. Tai atrodo neįtikėtinai, kadangi mes įpratome priimti šio pamišimo pasekmes kaip normalius dalykus. Kadangi pamišimas visuotinis, niekas nebesupranta, koks gi turėtų būti išmintingas, sveikas ir racionalus elgesys. Absurdiškiausios ir pasišlykštėtinos praktikos tampa tradicijomis, ir ima atrodyti normaliai. Tampa “norma”, kad žmonės užmuša, skriaudžia vieni kitus, vyrai engia moteris, tėvai engia vaikus, mažos žmonių grupės sukaupia įspūdingas galias ir ima valdyti neįtikėtino dydžio žmonių grupes. Tapo normalu niekinti gamtą ir taip priartėti prie ekologinės katastrofos, niekinti savo kūnus ir jaustis kaltais dėl visiškai natūralių troškimų. Žmonėms tapo “priimtina” sukaupti milžiniškus turtus, kurių jiems niekados nereikės, ir be perstojo vaikytis sėkmės, galios ir šlovės, dar daugiau- kažkaip “priimtina” tapo tai, kad net jei kai kurie sukaupia turtus ir pasiekia tam tikrą statusą, jie vis tiek nepasiekia nei pilnatvės, nei įgija saiko, tad lieka toliau nusivylę.” Būtent. Tikėjimas, kad egzistuoja unikalus ir itin svarbus “aš”, teigia Taylor, atsirado kartu su privačia nuosavybe, pertekliaus atsiradimu, nes iki tada, panašu, niekas taip “savimi” nesirūpino: prieš-agrarinės eros žmonės buvo ir aukštesni, ir stipresni, ir sveikesni, bendrijoje savo individualumus tobulai suderinę individai, nei žemdirbyste pagaliau užsiėmę ir sėsliai gyventi pradėję “žemdirbiai”, ir ypač juos valdantys “žemvaldžiai”. Kapitalizmas- kaip ir prieš jį buvusios santvarkos- tik dar labiau "pučia" kiekvieno iš mūsų "ego": esame apdovanojami už tai, kad darome tai, kas patinka/ naudinga daugeliui, masėms ir "svarbiausiems"; čia visi priverčiami versti kailį, kad būtų "priimtini", "populiarūs", santūriai, bet ne kategoriškai "originalūs" ir t.t. Net mokslininkai šiandien labiau linkę tirti tai, ką "verta" tirti, dalyvauti tokiose programose, kurios finansuojamos, ar atneš pripažinimą, o ne tose, kuriose daugiausiai yra ką tirti. Galbūt todėl ir socialiniai tinklai, tokie kaip "Facebook", ir į jį panašūs, virtualieji fasadų paradai, šiandien yra tokie "svarbūs" ir visagaliai. Ego-greitintuvai. “Pamišusiame pasaulyje tik pamišėliai yra nepamišę”, sakydavo Akira Kurosawa. O Nietzsche, atsimenat, taikliai pastebėjo, kad “tarp individų, pamišimas yra retas, tačiau grupėse, partijose, nacijose ir epochose tai- taisyklė”. Feisbuke- norma: tai ypač akivaizdu šiandien, kai ką tik (kaip tik dabar, kai maigau šiuos klavišus) įvyko "Facebook" korporacijos pirminis akcijų pasiūlymas: nors ir fiasco, vis tiek nereali vertė už gan primityvią sistemą, kurios dalyviai nuolat praneša mažai svarbią informaciją apie save mažai svarbiems kitiems dalyviams, už tai gaudami peržvelgti nesustabdomą individualizuotų reklaminių pranešimų srautą. Argi tai kas nors naujo? Nesvarbu, kiek toli nuėjome: tereikia kelias valandas teisingai, ramiai pasėdėti- be socialinės ir antisocialinės medijos, tiesiog taip, “atsijungus” ir nė vienas iš mūsų nebebus tikras bent dėl vieno dalyko: "savęs". Jei tai darytume dažniau, veik visos pasaulio problemos imtų, ir išsispręstų. Ar bent pajudėtų. Nes- paprasta, ar ne- visos žmonijos, tautos, rajono ar apylinkės problemos pirmiausia- svarbu- yra MANO problemos. Tik kas gi tas efemeriškas "mano", ar "aš"? Kas gi slepiasi už šio šaunaus profilio, fasado? Kada "tai" prasideda, kada baigiasi? Kuris "aš" dabar tikriausias? "Koks buvo tavo veidas, prieš gimstant tavo tėvui ir motinai?"- klasikinio kongano klausia kiekvienas dzen meistras. Tada imi ir pradedi. Abejoti. Kuo? Ir tuo. Va Roši Yasutani matyt atsakytų: "Fundamentali žmonių suvokimo klaida yra manyti, kad aš esu čia, o tu -ten". Bet negi galima naiviai tikėtis žodžiais nupasakoti tai, kas jais ir sukurta? "Nėra būdų išsiaiškinti, kodėl knarkiantis negali girdėti savo knarkimo"- sakydavo Mark Twain. Veltui maigau klavišus: kiekvienas turės anksčiau ar vėliau suvokti, kas tas “aš". Pats. Gal prieš pat mirtį- kai nebebus už ko kabintis. Ko griebtis. Kuo užsiimti. Gal proziškiau- pavyzdžiui, pagaliau suvokęs, kad to įprastai nesuvoks. Ar iš vis buitiškai- persivalgęs kibinų viešojo maitinimo įstaigoje ir staiga, dejuodamas, nušvitęs. Dabar gi tegalime kalbėti apie tai, apie ką galime. Kad ir apie feisbukėjimą Koks Jūsų “Klout” reitingas? Nesate apie tokį girdėję? Net ir tada jūsų “Klout” nebūtinai apgailėtinas "nulis", nes jei turite Twitter paskyrą, ir kas pusvalandį visam svietui "sučiulbat" apie savo pasiekimus virtuvėje, lifte, garaže, ir žinoma, pakeliu į darbą, “Klout” sukurs jums reitingą automatiškai. Tačiau jei net “Twitter’io” paskyros neturit, ir apie “Klout” nesate girdiję, Jūsų reitingai- ir popieriai, liaudiškai tariant- prasti. Jūsų nėra. Nesvarbu, kad atnaujinate savo feisbuko paskyrą kasdien , o linkedin.com turite pakabinę savo cv. Rinkodaros prasme Jūs- niekas. Atrodytų, kam gali rūpėti kažkoks “Klout” ir jo reitingai- tai tik dar vienas prieš gerus trejus metus iškeptas “startupas”. Daug kam. Jau pasigirsta atvejų, kad potencialūs darbdaviai, tik išvydę Jūsų žemą “Klout” “score”, palieka Jus už borto. Ir priešingai- aukštą “Klout” reitingą turintys (>50) yra geidžiamiausieji ne tik virtualioje erdvėje, bet ir pagirti tarp rinkodarininkų, tad labai dažnai nemokamai gauna išbandyti naujus automobilius, įvairiausias prekes, jiems viešbučiuose pasiūlomi- nemokamai- geresni kambariai, o avialinijos, sužinojusios, koks įspūdingas jūsų “Klout”, gali mielai pasiūlyti skristi nebe ekonomine klase, arba palaukti skrydžio VIP lodžijoje. Magija! Pagaliau atsirado sistema, kuri nuosekliai ir visapusiškai, naudodama Google nosį nušluostančius algoritmus, įvertins visas Jūsų pastangas, kaip rusai sako, “užsipiešti” virtualioje ervėje. “Klout” seka kiekvieną savo nario pirstelėjimą ar sučiulbėjimą twitter'yje, feisbuko kontaktų skaičių, jų “kokybę”- kokie tamstos “draugų” “klout” reitingai (su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi, trū), be to, registruoja, kaip dažnai generuojate žinutes, atnaujinimus, bei jų kokybę: kas jas skaito, kiek jų skaito, ir ar persiunčia kitiems. Jei jūsų “draugai” turi itin aukštus “klout” reitingus, jums pasisiekė. Dar geriau, jei jie persiųs jūsų įžvalgas kitiems, ar jas pakomentuos- tai pakels ir jūsų “klout”, kol galų gale, įkopsite į “Klout” olimpą: čia su tobulu “šimtiniu” reitingu puikuojasi- kas gi daugiau- paauglių dievaitis Justin’as Beiberis, greta jo – Lady Gaga, jos “klout” yra 93, o štai prezidentas Barack’as Obama teturi kiek daugiau, nei 80 “klout” taškų. Įstabu. Kapitalizmas, globalizacija, derivatyvizacija ir automatija visame grožyje, vienyje, kurianti nuostabų ir įtakingą, naują “tave”. Tiksliau, tamstos simuliakrą, kuriuo gali žavėtis net pats. Tikri “klout” virtuozai negali sau leisti atsipūsti net dienai, vidutiniškai sučiulbėdami 40 ir daugiau kartų Twitteryje, ką jau kalbėti apie būsenos atnaujinimus feisbuke. Atsijungti savaitei kitai nuo socialinės medijos gali tik visiški nelaimėliai, ar “klout” nuliai, nes kiekviena diena be medijos dramatiškai žemina reitingą, o kartu ir visas jo teikiamas gėrybes. Kurių tik daugiau. “Klout” auga kaip ant mielių, nes jam iš paskos į nugarą šnopuoja bent dar keli “populiarumo” vertintojai- kad ir PeerIndex ar Kred. Visuomenė, laimei, jau gerai ištreniruota domėtis įvairiausias indeksais ir reitingais, tad rinka pribrendusi. Pasižiūri aplink- absoliučiai viskas indeksuota: pradedant prieštvaniniais Nielsen inicijuotais TV metrais, kurie labai greitai užmušdavo “nevykusių” laidų reitingus, avialinijų "vėlavimo" statistika, kuri šiandien skelbiama ant įsodinimo talonų, baigiant feisbuko “patinka” mygtukų skaičiukais vos ne kiekvienoje save gerbiančioje interneto svetainėje. Tik pažiūrėkite į jų desperaciją: politikai, kompanijos, viena po kitos siūlo įvairiausias loterijas ir dovanas už vieną paprastą feisbukinį “patinka”. Cha. Kad ir kaip bedažysi kiaulę, vis tiek kriuksi. O kur dar kredito reitingai (bent jau JAV be jų esi nulis, stipsi už tvoros), baudos taškai, kūno masės indeksai, IQ, EQ, draugų ir sekėjų skaičius socialiniuose tinkluose: kaip kokiame ūkyje, kur modernia metrika sekamas galvijų produktyvumas, kažkodėl staiga visi turime matuoti savo “priimtinumą”, “galią”, socialinį statusą ar jo nebuvimą, va taip, tiesmukiškai, spaudydami mygtukus...arba prašydami kitų, kad paspaustų... Mygtukai juk netikri. O faktas, kad “Klout” taip tiesmukiškai ir merkantiliškai susiejęs populiarumą socialinėje medijoje su prekių ir paslaugų pardavėjais, nesulaukė jokios esminės kritikos, o greičiau priešingai- stulbinančio palaikymo (ir naujų investicijų), verčia iš kojų. Akibrokštas! Ką gi būtų sukūręs Shakespeare, jei kiekviename “Hamleto” veiksme būtų turėjęs vis užsiminti apie kokį nepaprastą produktą, kurį gavo iš sponsorių? “Klout” yra svarbus žingsnis į Absoliučią Komercializaciją- nuo šiol nauji automobiliai, virduliai, laikrodžiai ir sauskelnės duodami “išbandyti” ne tik James’ams Bond’ams, (čia mums dar užtekdavo proto suvokti, kas yra pasaka, ir kas ne), bet ir kiekvienam iš mūsų. Kas atsitinka draugystei, kai vienas iš draugų nuolat lyg tarp kitko užsimena apie sauskelnes, arba kažkokią kosmetiką? Ji tampa komercine draugyste. Pakilia Tupperware, Avon, Herbalife ir Amway dvasia. Tada svarbiausia, kad tinkluose (geras pavadinimas. Kas gi mus gaudo?) būtume išmatuojamai populiarūs, aktyvūs, ir turėtume daug pasekėjų. Tapome “įgalintais”- “empowered”, juolab, kad taip mano ir “Klout” įkūrėjai, užsimindami, jog “Klout” suteikia tiesioginę galimybę pasipelnyti ir “mažiems žmonėms”, jei tik jie kuria “tinkamą turinį”. Kokį? Tikrai ne haiku, ir ne sonetus. Originalumas čia nevertinamas. Siekis būti populiariu vers “Klout” reitingų gerbėją elementariai dubliuoti tai, kas 100 procentų išbandyta, ir populiaru: porno. Ne tik kruštynių dokumentiką, sekso aliuzijas, bet visą kitą porno: ką valgiau šiandien, kur geros nuolaidos, kas naujo pedofilijos byloje, kur vyksiu savo apgailėtinų atostogų, kaip gerai, kad penktadienis, ir taip, be galo, be krašto, toliau. Tačiau dar paprasčiau tėra tapti "nešėju" ir mechaniškai kartoti populiarias banalybes, multiplikuoti nesibaigiančius, pradžioje šmaikščius memus, taip tampant "populiaria", ir dar labiau dubliuojama, figūra. Eksponentinis papūgynas- tik kad toks apibūdinimas yra įžeidimas guvioms, originalioms ir šmaikščioms, savitą būdą ir skvarbų intelektą turinčioms papūgoms.
Ar jau sufeisbukėjai? Itin sufeisbukėjusiuose vakaruose (čia feisbukui vienas vartotojas atneša daugiausiai- virš 2 dolerių pajamų per metus (mažiau nei centą per dieną, tad feisbukistai, šiaip, gali nosių neriesti) akivaizdžios dvi neįtikėtinos tendencijos. Pirmoji: štai Niujorke paskutiniu metu ėmė, ir dramatiškai sumažėjo nusikalstamumas. Dešimtimis kartų. Jei anksčiau Centriniame parke įvykdavo šimtai užpuolimų per metus, pernai neįvyko net dvidešimt. Tyrėjai vargsta, bandydami tai paaiškinti, vieningos nuomonės dar nėra, tačiau spėjama, kad informacinės technologijos daro savo: potencialūs nusikaltėliai išlieja savo agresiją, ir kitus syvus jei ir ne augindami morkas feisbuke, tai žaisdami skerdynių žaidimus, ar spoksodami porno. Tiesiog- gerai leidžia laiką, tad nebesišlaisto gatvėmis. O va antroji tendencija- dar keistesnė: vis mažiau darbuotojų nori tapti vadovais savo organizacijose. Ne tik verslo vienetuose, bet ir vyriausybinėse įstaigose. Na čia dabar? Bijo atsakomybės? Jų nemotyvuoja daug didesnis atlyginimas? Ar tiesiog nori turėti daugiau laiko "Farmvilliui"? Norėdamas tai sužinoti, nebūtinai turi griebtis šiandien tokių populiarių feisbuko priklausomybės testų, kuriuose klausiama: "ar naudojotės "Facebook" norėdami pamiršti asmenines problemas?", "Jautėte, kad turite būti "Facebook" dar ir dar?", "Naudodami "Facebook", mažiau dėmesio skyrėte hobiams, laisvalaikiui, sportui?" arba "Prisijungėte prie "Facebook", siekdami nusiraminti?" ir t.t., kaip ir bet kuriuose kituose narkomanijos įvertinimo testuose. Paprasčiau savęs paklausti: kiek gali išbūti nesifeisbukinęs? Nepranešk man, "užskaitęs" šį tekstą. Pranešk- tiesiai šviesiai- sau. Jei tik- vis dar- esi. Kur? Čia. (c) Vidas Jankauskas, 2006-2012. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
|||||||||
