"Pasaulis kiekvieną dieną gimsta iš naujo tam, kuris sugeba tai suvokti" - James Russell Lowell

Vėl? Vėl. Patarsiu, kaip gi verta pradėti Naujuosius, kaip koks "gerų patarimų" dėdulė. Antra vertus, kodėl gi ne? Momentas, kai vakariečius apima naujametinių pažadų ir įžadų manija, kai kone kas antras pažįstamas dievagojasi, kad Naujaisias tai jau ims lieknėti, puls sportuoti, taps žaliavalgiu, ko griebsis, tą ir baigs, išmoks susikaupti, kardinaliai daugiau dėmesio skirs vaikams ir t.t. yra be galo svarbus. Negi leisi šiai identiteto krizei taip ir praeiti? "Never waste a good crisis" - nuolat kartoja amerikiečiai. Būtent.

Įdomiausia, kad ši masinė nepasitenkinimo savimi manija prasideda dažniausiai žiemą, konkrečiau- prieš pat Naujuosius, kai milijonai puola galvoti, kas gi nuo Naujųjų galėtų (ar turėtų) būti kitaip. Taip mąstant, žinoma, nieko- retorinis klausimas čia bėra "tai kur buvai anksčiau?", nes jei 364 dienas nenori sportuoti, per vieną dieną atsiradęs apyšiltis noras turi labai mažai šansų tapti realiu proveržiu. Jei jau taip, pavasaris ar vasara pokyčių strategavimui yra kur kas geresnis laikas... jei tik apskritai egzistuoja "geriausias laikas" keistis.

Nes net jei to visiškai nenorime, keičiamės nuolat, dažniausiai- net nesuvokdami. Tačiau jei ir Jūs prieš Naujuosius sumanėte kažką nuo šiol daryti sąmoningai kitaip- sveikinu! Geresnės progos, nei DABAR, faktas- niekada nėra.

Klausimas tik -ką?

Pradėkime nuostatomis ir įsitikinimais- būtent jie dažnai lemia mūsų elgesį, ypač nesąmoningą, automatinį elgesį, kurio įkaitais tampame net prieš "savo" valią. Važiuojam:

FIUYMI
Tai ne kokio naujo pokemono ar kito balvono vardas. FIUYMI yra elementarus ir magiškai veiksmingas elgesio, nuostatų bei realaus ryžto receptas: "Fake It Until You Make It". (Apsimesk tol, kol išeis) Tai savo pacientams į galvas kaldavo dar dr. Miltonas H. Ericsonas, taip susitaria elgtis ir anoniminiai alkoholikai, to savo studentus moko ir viešojo kalbėjimo, įtaigos, hipnozės ir net dainavimo mokytojai.

Nes...Kaip Tamsta išmokai vaikščioti? Apsimesdamas, kad jau moki. Dievaži, tai buvo svaigi avantiūra, jei tik įsigilinsi. Griūdavai, keldavaisi vėl, tikėdamas, kad jau gali. Ir ką? O kaip išmokai važiuoti dviračiu? Apsimesdamas, kad jau sugebi. Viešai kalbėti? Turėjai patikėti, kad sugebėsi, ir kad tamstą bent kažkas supras, priešingu atveju, matyt, visą laiką kalbi tik su savimi. Kaip pradėjai kalbėti kita kalba? Matyt irgi nusprendei, kad jau gali, bet bro, tikrai jos dar nemokėjai.

Todėl jei visą gyvenimą buvai neryžtingas, vienintelis šansas pagaliau išmokti nuspręsti yra apsimesti, kad sugebi tai daryti. Nes, galų gale, mūsų "neryžtingumas", "drovumas", "pesimizmas" ir visos kitos "stabdančios" būsenos bei nuostatos yra tėra gerai išlavintas kas? Elgesys, kurio išmokome lygiai taip pat sėkmingai "apsimesdami" liūdnesniais, nei iš tikrųjų buvome, drovesniais, nei galėjome būti ir t.t., nuosekliai kartodami tai n kartų per dieną.

Faktas kaip blynas: mūsų "dvasinė" būsena neatskiriama nuo "fizinės", nes komunikuojame, nuolat, ne tik balsu ar gestais, bet visu savo kūnu. Mąstome ir suvokiame ne vien tik dešinuoju ar kairiuoju smegenų pusrutuliu, bet visa savo būtimi, kiekviena ląstele, tad yra visiškai naivu tikėtis, kad neryžtingai krėsle sudribusiame kūne tarps drąsios idėjos. Ir priešingai, jei kaip puma pasiruoši lemiamam šuoliui, akivaizdu, kad nė vienoje kūno ląstelėje nebelieka vietos abejonei.

Būtent todėl FUYMI dažnai yra skirtumas, nulemiantis skirtumus: jei gali "suvaidinti" save užtikrintą ir pasitikintį, tokiu netrukus ir tapsi. Sniego kamuolys riedės toliau: kuo labiau savimi pasitikintis ir kongruentus būsi, tuo labiau aplinkiniai bus linkę tamsta pasitikėti, ir tuo natūraliau taps tokiu ir būti.

Šiandien ir mokslas pagaliau patvirtino tai, ko NLP moko jau keturis dešimtmečius: galią suponuojanti individo laikysena- aukštai iškelta galva, atviri, užtikrinti ir platūs gestai, "teritorijos užtikrinimas", tvirta sėdėsena, stovėsena, eitis ir net "galingai" išdėstytos pėdos de facto aktyvuoja įvairias biochemines reakcijas individo kūne, kurios ir verčia jį galingesniu- greičiau mąstančiu, ryžtingesniu, pasitikėjimą spinduliuojančiu žmogumi.

Pernai paskelbtoje studijoje psichologės dr. Dana Carney ir dr. Amy Cuddy argumentuotai teigia, kad užtikrinta laikysena lemia ne tik daug "galingesnę" individo būseną, bet ir akivaizdų testosterono padidėjimą jo/ jos kūne, ir, dar įdomiau, gerokai sumažina streso horomonų, ypač kortizolio, koncentraciją kraujyje. Kiti panašūs tyrimai rodo, kad "užtikrinta" būsena lygiai taip sėkmingai didina toleranciją skausmui ir net padidina tiriamųjų fizinę galią.

Išvada?

Neverta būti savo dažnai sabotuojančių nuostatų įkaitais, ir elgtis taip, kaip esame įpratinti ar įpratę elgtis. Jei netyčia ar tyčia imsime haliucinuoti, kad galime elgtis ir visiškai kitaip- užtikrintai ir su galia, voila: tokiais ir tapsime.

Kaip konkrečiai?
Tereikia pagalvokite apie žmogų, kuris Jūsų nuomone, dažnai yra akivaizdžiai stiprus ir užtikrintas. Leiskite sau suvokti: kaip jis stovi, kaip sėdi, kaip kalba, ką veikia jo rankos, kojos, akys, kaip jis laiko galvą, kaip sutinka, ir kaip sako "ne". Jei Jums tektų šį žmogų vaidinti kine, ką atkartotumėte? Kuo vertėtų tikėti? Kaip Jūs kalbėtumėte, kaip judėtumėte, kaip sėdėtumėte?

Va taip ir pavaidinkite. Bent pusvalandį į dieną, ir ryte, ir vakare- tad taip visada patogiai turėsite laiko sugrįžti ir likusį dienos laiką "vaidinti" įprastą save- net jei tai ir toliau reiškia neryžtingą, pasimetusį, atidėliojantį ir neurotišką, kaip įprasta šiais laikais, individą.

Testosterono gausa ir kortizolio stoka netrukus padarys savo: tiesiog gyvensite netikėtai galingai. Nebereikės to vaidinti. Būtent FUYMI fenomenu galima paaiškinti ir įgalinančių "pakartojimų" (affirmations) galią: jei sau užtikrintai kartosi- "esu stiprus", "esu kūrybingas", "esu X"- žiū, tuo ir patikėsi. Ir priešingai: nuolat sau kartodamas, kad esi vištos vyras, ar ožio pana, netrukus sau įrodysi, kad tai tiesa. Ypatingas įtaigos galias ir hipnotizuojančią charizmą aplinkiniams demonstravęs Scientologijos bažnyčios įkūrėjas Lafayette Ronald Hubbard nuolat savo pasekėjams kartodavo: "tiesa yra tai, kas yra tiesa tau", ir nors jaunystėje buvo n kartų susimovęs, kartą staiga ėmė, ir susidėjo visus taškus ant "i": tiesiog nusprendė sau mechaniškai ir užsispyręs kartoti, kad jo galios ir sugebėjimai yra neriboti. Visa kita šiandien- mitologizuota jo nepaprastos sėkmės istorija. Tokie patys proveržiai pastebimi ir kitų veržlių žmonių biografijose: štai Earl Silas Tupper, Tupperware išradėjas ir įkūrėjas, nuolat maniakiškai sau ir kitiems kartojo, kad jis va tuoj tuoj sukurs kažką itin revoliucingo ir ateis diena, kai jam nebereikės gyventi šalia jį erzinančių kaimynų- būtent taip netrukus ir įvyko; Buckminster Fuller, kurio įžvalgos ir išradimai šiandien rezonuoja ypač gyvai, vieną dieną tiesiog nusprendė būti... maksimaliai naudingas visai žmonijai. Ir taip, sėkmingai, toliau- tereikia dažniau skaityti įkvepiančias nepaprastų žmonių biografijas. Tokių, kaip Tu. Ir aš. Negi čia banaliai kartosimės, sakydami, kad galime daug daugiau, nei manome, kad galime?

Tereikia manyti maksimaliai.

Galia prisiimama (Power is Assumed)

Lygiai taip, kaip atsakomybė, meilė, juokas, neapykanta, liūdesys ar laimė. To nesuprantantys ir toliau greičiausiai bergždžiai lauks Godo, tinkamos progos, aplinkybių X, pensijos, svarių pasiekimų, karjeros pergalių, pareigybės, teisingo žmogaus ir t.t., kad pagaliau pasijaustų esantys laimingi, stiprūs, su teisingu žmogumi ar X.

Veltui. Beprasmiška sau įsakinėti: juokis dabar, nes dažniausiai tai visai nejuokinga. Tačiau jei va leisi sau prisiminti kokį itin juokingą epizodą- žiū, ir pradedi kikenti. Galios pojūtis irgi yra subjektyvus: gali jį patirti, kai pagaliau esi paskiriamas padalinio vadovu ar iškeliamas partijos kandidatu (sunkus ir dažnai neproduktyvus būdas), bet dar paprasčiau jį patirti tiesiog išsivalius dantis, ar gerai pasikrapščius makaulę. Geriausia- apskritai nieko, bent pusvalandį, sąmoningai, taip ir nedarant.

Bet kuris nors kiek rimtesnis politikas, mafijozas, aktorius, hipnozės meistras ar pardavėjas puikiai tai žino, nesąmoningai suvokiame ir mes: politikas, manantis esąs bejėgis, labai greitai tokiu ir tampa, net jei jo statusas ar pareigos suponuoja nepaprastas galias.

Tuo tarpu suvokęs, koks galingas esi, tokiu ir tampi. Jauti?

Laisvė asociacijoms

Yra puikus būdas nuolat atrasti kažką naujo. Juolab, kad kūrybiškumas šiandien lemia daug daugiau, nei IQ, ar konkretūs vieno ar kito dalyko įgūdžiai. Įdomiausia, kad kūrybiškumo net neverta mokytis- laisvė kurti mums suteikiama "pagal nutylėjimą", tiesiog instaliuojama su kiekvienom smegenim, tad tereikia ja (ir jomis) dažniau naudotis.

Kad tuo dar geriau įsitikintume, atlikime paprasčiausią eksperimentą: dabar pat susiraskite pirmą po ranka pasitaikiusią knygą, pasižiūrėkite, kiek ji turi puslapių, o tada čiaukšt ir atsiverskite bet kurį Jums į galvą šovusį puslapį.

Dabar atidžiai jį perskaitykite, įsisąmonindami kiekvieną žodį, leiskite sau gerai suvokti, ką gi sužinojote, ir atsakykite sau: kaip ši informacija nulems visą likusį mano gyvenimą?

Įstabu. Ogi taip. Net jei atsivertėte telefonų knygą, o ne, tarkime, Šventąjį raštą, va taip lengvai- jei tik tikrai to norite- sugebėsite įprasminti šią informaciją kaip nepaprastai svarbią, lemiamą, įkvepiančią ir rasite tiek kardinaliai svarbių prasmių, kiek Jums reikia.

Nesuprasite, kol to nepadarysite. Padarėte? Puiku. Dabar pats laikas suvokti toliau: jei kažkada norėjote būti gaisrininku, bet tapote vadybininku, ar troškote būti balerina, bet tapote didmeninės prekybos ne maisto prekėmis skyriaus specialiste tai, iš esmės, reiškia tik tiek, kad kažkada pasirinkote tą knygą, arba tą puslapį, kuris ėmė, ir pasitaikė.

Tad profesinio orientavimo prasme yra vienodai absurdiška gailėtis, kad nesate gaisrininkas, ar gailėtis, kad nesate vadybininkas. Juolab, tereikia suvokti, kad netrukus mirsime (verta!), ir perspektyvos kristalizuosis. Kas yra didesnis absurdas: vegetuoti darbe, kurio net nemėgsti, tik todėl, kad sugebėjai šią veiklą įprasminti kaip mažiausią blogį iš visų, ar... atsiversti pirmą pasitaikusią knygą, perskaityti pirmą pasitaikiusį puslapį ir nuspręsti, kad nuo šiol svarbiausia tai?

Didžiausias absurdas yra taip ir neišsirinkti.

Tinkama perspektyva

Tokia garsi "Long Now Foundation" kuria laikrodį, kuris veiks bent 10.000 metų. Koks greitesnis šiuolaikinis multitaskingo virtuozas (=barbė devyndarbė, liet.) neapsikentęs ims, ir paklaus- kas čia per absurdas? Kam kurti laikrodį, kuris veiks dar tūkstančius metų po to, kai nei mūsų anūkų, nei proanūkių nė kvapo nebebus? Na, gal koks degėsių kvapas dar bus likęs, jei tik apskritai atmosfera egzistuos, bet ar apskritai bus kam tą laikrodį sekti? Negi tik dinozaurais vėl pavirtusioms vištoms? Ar karvėms, kurios jau 1.000.000:1 laimėjo evoliucijos kovas prieš paskutinius galinguosius mūsų eros gyvūnus- tigrus, liūtus ar raganosius, kurie šiandien, bejėgiškai, vienetais merdi rezervatuose.

Matyt "Long Now Foundation" savo tūkstantmečių laikrodžiu kviečia mus susimąstyti vėl- kaip gi konceptualizuojame laiką? Kuris, akivaizdu, daugumos suvokiamas kaip fiksuotos krypties ir "tėkmės", vienodas visiems ir linijinis. Mums nelengva suvokti ir tai, kad dar taip neseniai niekas nesekė laiko taip mechaniškai, kaip jį sekame mes: totaliai, 24/7, visais įmanomais įrenginiais: rankiniais laikrodžiais, žadintuvais, skalbyklėmis, indaplovėmis, automatiniais dantų šepetėliais, kondicionieriais, mobilikais, automobiliais, televizijos žiniomis ir internetu. Visuotinės skubos ir globalios "sinchronizacijos" eroje, atrodo, pasidavėme savų pačių sukurtai laiko tironijai šiame "viskas laiku" ultra efektyviai nebeefektyviame pasaulyje.

Tačiau jei nori realių pokyčių, jei sieki tikro meistriškumo, verta nebesaistyti savęs "Just In Time" terminais ir pagaliau įgyti adekvačią perspektyvą- septynerius, ar net dešimt metų, ir dar daugiau, kad pralenktum daugumą, ypač tuos, kurie teplanuoja keletą mėnesių, ar viso labo metus, į priekį.

Ir Albertas Einsteinas sakydavo: "Nesu ypač protingas, tiesiog esu linkęs ilgiau pasilikti su problemomis". Šiandien pagaliau suvokta, kad talentas yra PROCESAS, o ne gamtos/ Dievo/ gabių tėvų/ gero išsilavinimo duotybė. Esame vieni iš nedaugelio sutvėrimų šioje planetoje, sugebančių perporgramuoti savo "procesorius", nes- ei, net šeštokai jau supranta: mūsų smegenys yra neuroplastiškos, t.y. sugebančios nuolat keistis ir vystytis. Sąmoningai ir nesąmoningai: štai Londono taksistų smegenys turi itin išvystytą, vadinkime taip, GPS sritį, tuo tarpu 10000 valandų meditacijos patirtį turinčių budistų smegenys, pasak dr. Richard Davidson, yra fiziškai pasikeitusios taip, kad jie gali patirti ne tik daug stipresnius empatijos, ar tėviškos meilės jausmus, bet ir laimės/ pasitenkinimo jausmą apskritai.

Argi tai nepatvirtina paprastos tiesos: verta leisti savo smegenims pasivyti Jus. Arba, kaip sakydavo Thomas A. Edison: "Daugelis nevykėlių yra žmonės, per visą gyvenimą taip ir nesuvokę, kaip arti sėkmės jie buvo, kai nuleido rankas".

Negailėkite laiko. Tai tik koncepcija.

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2012. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com .