"Kadangi nežinome, kada mirsime, dažnai apie gyvenimą galvojame kaip apie neišsemiamą šulinį. Tačiau viskas atstinka tik tam tikrą kartų skaičių, ir tai mažas skaičius. Kiek dar kartų tu prisiminsi tą popietę vaikystėje, tą popietę, kuri yra tokia gili tavo dalis, kad net neįsivaizduoji savo gyvenimo be jos? Gal keturis, penkis kartus daugiau, o gal net nė tiek. Kiek kartų dar išvysi kylančią mėnulio pilnatį? Gal 20. Ir visa tai vis tiek atrodo be pabaigos."- Paul Bowles "Pasirūpink savo kūnu. Tai vienintelė vieta, kurioje gali gyventi" -Jim Rohn
Argi nenuostabu? Skaitai šiuos žodžius, ir visiškai nesvarbu, nei kur dabar aš, nei kur dabar Tu. Lietuvoje? Amerikoje? Jūroje? Lėktuve? Bunkeryje? Pas odontologą? Šis suvokimas, žiūrėk, įkvėpė net Omnitel, užsakiusius tokią šmaikščią reklamą apie skaitymą lėktuvuose ir visur kitur. Visur. Kitur. Todėl intrigos dėlei galėtume abudu būti kosmose- va čia tai būtų istorija- bet žinai, ten greitai vienas kitą užknistume, ypač jei jau ne pirmą dieną kartu skirstume hermetiškoje kapsulėje, vykdydami nepaprastos svarbos misiją. Kad ir tokią- išbūti orbitoje metus. Oi nelengva būtų. Nes aš, pavyzdžiui, naktį knarkiu, ypač jei esu pavargęs. O Tu gal valgai ir čepsi. Arba nervingai maskatuoji koja. Arba vis tyliai gadini orą. Misijoje, po šimts! Antra vertus, abu ir esame kosmose. Kiek didesnėje kapsulėje, kuri aplink Saulę nešasi bent 30 km/s, tuo pat metu sukdamasi, kaip vilkelis, pastoviu viršgarsiniu 1670 km/h greičiu. Ir visa ši milžiniška karuselė- debesys, Gedimino pilis, jūros, vandenynai, Kariotiškių savartynas, Saulė, jos planetos ir jų palydovai, Pabradės pabėgelių centras, Tu, aš, giminės, draugai, o taip pat dar veikiantys ir jau nebeveikiantys mūsų GPS palydovai, žodžiu, visas šis atrakcionų parkas, meiliai vadinamas "pasauliu", būtent dabar nesustabdomai skrieja 250 km/s greičiu (o tai > 54.000 km per valandą) aplink galaktikos centrą. Va dar sekundė, įsivaizduok, ir mes jau už Minsko. Nors nė piršto nepajudinome. Todėl nenuostabu, kad tiek daug žmonių šiandien jaučiasi kaip be vietos. Nes kur gi ji, ta vieta? Jei staiga suvoktum, kad esi traukinyje, kuris irgi lekia kažkur, neturėdamas net bilieto... (traukiniui bilieto, beje, nereikia. Šiame siužete be bilieto, instrukcijų ir vadovų, turbūt jau supratai, esi Tu). Ir ką? Patūnotum, pasliūkintum, ir kai suprastum, kad jokių kontrolierių nėra (jei ir yra- tai apsišaukėliai)- žiū, įsitaisytum kurioje nors jaukesnėje kupė, rastum bendrakeleivę ar bendrakeleivį, anksčiau ar vėliau susidraugautum, va ir vaikai atsirastų, darbas, automatiškai- negi dykas tokioje vietoje sėdėsi, tada ir karjera, po truputį ir kupė "normaliai" įsirengtum, ir į užtarnautą ar neužtarnautą poilsį išeitum, vaikus į mokslus išleistum. Mėgautumeis vaizdais, patirtimis, daug išmoktum, gal ir memuarus rašyti pradėtum. Ar tinklaraštį. Bet mes kosmose. O čia yra įvairių vietų.
Jos nyksta. Masiškai. Logiška, nes tinginiauti galima praktiškai visur, o va dirbti- jei naudojame tokias sąvokas- tik darbo vietose. "Darbo vieta" - kaip cliche- man kažkodėl dvelkia kolchozinių laikų "guliavietėmis" ir "šėryklomis". Amerikiečiai bent jau sako "jobs", o va mūsiškiai vis ragina "kurti darbo vietas". Prašyčiau. Pirmiausia, darbo vietų kūrimas dar negarantuoja, kad jose bus dirbama, greičiau priešingai- darbo vietos kuriamos darbui imituoti, statistikai gražinti, vartojimui didinti, kreditams dalinti, įvairių politinių programų kūrėjų ambicijoms patenkinti. Tai "sukurtos vietos darbui". Dar papa Karl'as Marx'as, kurį šiandien cituoja visi svarbesni ekonomikos šulai (kas belieka kapitaliai nepataikiusiems?), numatė, kad augant kapitalistų įmonių produktyvumui (pridurkime- ir visuotinei automatijai), vis daugiau žmonių neteks darbo, o tiems, kurie jį dar turės, bus galima mokėti mažiau, nes atsiras tiek bedarbių. Kaip storu buržua pirštu į mano proletaro akį. Štai statistinis dar darbą turintis amerikietis 1941 m. tam, kad nusipirktų naują automobilį, turėdavo "arti" 696 valandas, 1975 m.- jau 912 valandų, o 2010 m.- jau 1059 valandas. Automobiliai pagerėjo! Tiesa, nedaug- jiems vis dar reikia benzino. Tuo tarpu skirtumas tarp eilinio darbuotojo ir vadovo atlyginimų išaugo šimtus kartų- jei dar septyniasdešimtaisiais JAV verslo vadovai uždirbdavo tik 24 kartus daugiau, nei paprasti darbuotojai (atsakomybė, bro), jau 2006 m. vidutinis įmonės vadovas valstijose ėmė dirbti, matyt, kaip išprotėjęs vijurkas, nes per dieną uždirbdavo daugiau, nei jo darbuotojas per visus metus- t.y. 260 kartų daugiau! Tai geriau nei tūkstančiai statistinių tekstų paaiškina, kas yra kas darbo rinkoje. Kas yra nepakeičiamieji ir kas yra vienkartiniai. Nors pats "darbo vietų kūrimas" iš esmės ir yra pagrindinė darbo vietų problema "pagal nutylėjimą", mus labiau neramina kitas simptomas- nesustabdomas, kaip cunamis, visuotinis net šių, iš esmės beprasmiškų vietų nykimas po kreditais šerto augimo metastazuojančiose ekonomikose. Mat seniai praėjo tie laikai, kai vidutinis ką tik išperėtas specialistas galėjo tikėtis gerai apmokamos darbo vietos visam gyvenimui. Seniai praėjo ir tie laikai, kai net ir senas vilkas apskritai galėjo tikėtis gerai apmokamo darbo. Kompanijos šiandien labiau linkusios samdyti nemokamus arba beveik nemokamus laikinus darbuotojus ir "internus", arba taikyti paradoksalią "dviejų pakopų" atlyginimų sistemą, kaip, pavyzdžiui, atgijusiose "Chrysler" gamyklose Detroite: čia senbuviai, kuriuos kaip mafija saugo senosios profsąjungos, už tą patį darbą prie konvejerio gauna veik 30 dolerių per valandą plius socialines garantijas, o naujai priimti darbuotojai (kurių jau daugiau, nei 14 proc.)- tik pusę tiek ir minimalias socialines garantijas, besidžiaugdami, kad bent tai turi. Ironiška, kad JAV valdžia- konkrečiai Prezidentas Barack'as Obama- neseniai ugningame savo "darbo vietų" kūrimo programos manifeste pagaliau pastebėjo, kad "korporacijos šiais laikais kurti darbo vietas gali bet kur", natūralu, kad nebūtinai Valstijose. Tai seniai suvokė ir Lietuvą jau aplankęs Zygmunt Bauman, ne kartą pastebėjęs, kad korporacijos, kurios šiandien de facto valdo pasaulį, yra "exteritorinės", t.y. visiškai nepriklausomos nuo vietos ar teritorinių apribojimų. Kadangi šie viso kapitalistinio svieto juridiniai asmenys vėlgi, "pagal nutylėjimą", neturi nei garbės, nei sąžinės (tai, iki šiol naiviai manyta, yra tik homo sapiens prerogatyva), nenuostabu, kad juos sudominti "darbo vietų kūrimu" galima tik pasitelkus merkantiliškus svertus, kurie nors kaip paveiktų šių svarbių asmenų psichopatinį suvokimą. Pavyzdžiui, pažadėti, kad naujosiose darbo vietose atlyginimus, ar bent dalį jų, mokės vietos valdžia. Arba kad iki pasaulio pabaigos nereikės mokėti jokių mokesčių. Juolab, kad su valdžios palaiminimu JAV korporacijos metodiškai perkėlė veik visas perkeliamas darbo vietas į Aziją ir kitas buvusias "pigias" šalis, o savo darbo liaudžiai tepasiūlė ... daugiau vartoti, ir, kaip amerikiečiai sako, "max'inti out" visus taip dosniai suteiktus kreditus. Taip godūs kapitalistai, anot papa Karl'o, ir išsikas sau duobę. Jiems belieka transformuotis į finansų ryklius- būtent šis sektorius Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje per paskutinius kelis dešimtmečius augo kaip ant mielių (atlyginimai čia paskutinį dešimtmetį išpampo 70 proc.!), pranokdamas visa kita, ir iškreipė ne tik tradiciškai stiprią šių šalių inovacijų bazę- mat visi nuovokesni tiksliųjų mokslų daktarai puolė užsiimti "finansų inžinerija", bet ir gerokai pažemino verslo finansavimo standartus-nes neperspektyvūs verslai būdavo finansuojami tik todėl, kad egzistavo lėšų perteklius. Galų gale, kam kapitalistui tas vargas? Gamyba, inovacijos, tarša, darbo vietos ir kiti industrinio kapitalizmo reliktai visuotinio pertekliaus laikais tėra balastas, nes vis labiau akivaizdu, kad beribis augimas ribotoje planetoje yra "misija neįmanoma". Juolab, kad gali tiesiog stumdyti nuliukus globaliai ultra greitais šviesolaidžių kabeliais ir per sekundę uždirbti daugiau, nei per visą amžių. Jei nepasiseks- kaip kokiais 2008-aisias, kai netikėtai "kažkas užstrigo", visada pagelbės vyriausybės, pasiruošusios dosniai padėti mokesčių mokėtojų pinigais. Tuo tarpu finansinių inovacijų taip ir nesupratusių homo sapiens situacija yra apgailėtina, ir taps apgailėtina dar labiau, kai pagaliau suvoksime, kaip vaikiškai paprastai viskas įvyko. Nes globalizacija- tai ne tik senų senovėje iš Europos atgabentais zuikiais nusiaubta Australija, ar kolorado vabalų išplitimas po visą pasaulį: per kelis šimtmečius įsibėgėjęs procesas pagaliau leido verslo vienetams gamybą ir paslaugas perkelti ten, kur jos pigiausiai kainuoja. Ar net nieko nekainuoja- jei vietos valdžios subsiduoja išpaikusių "investuotojų" pasirodymą, kad šie tik truks pliš pasirodytų. Amerikiečiams masiškai perkėlus gamybą į Kiniją, atsitiko dar įdomiau- Kinija itin dosniai pumpavo pinigus atgal į JAV, kad likę be darbo amerikiečiai šiukštu neapsnūstų ir vartotų dar daugiau. "Feedback loop?" Taip, absoliuti grįžtamojo ryšio kilpa, lygiai tokia pati, kuri veikia kibernetikoje, lytiniuose santykiuose, kompiuteriuose, Ponzi schemose ir praktiškai visur gamtoje- teigiamas grįžtamasis ryšis skatina tam tikrus veiksmus, kad naujas grįžtamasis ryšis skatintų dar intensyvesnius veiksmus. Pinigus, gautus iš JAV už naftą, lygiai taip sėkmingai atgal į Ameriką pumpavo ir Saudo Arabija, ir net Rusija, masiškai įsigydamos JAV iždo obligacijas. Europoje dalykai irgi klostėsi panašiai- be "vokelinių" ūkininkų, kuriems mokama už tai, kad šie nedirbtų, čia galiojo ir ne mažiau absurdiška praktika visokeriopai kredituoti aptingusias nuo karščio ar lietaus PIIGS, kad šios ir toliau vartotų- beatodairiškai pirktų tai, ką tokiomis puikiomis sąlygomis siūlo likusi Europa. OK, Vokietija. Todėl darbo vietų kūrimas, net ir neribojant vietų, kur jas galima kurti, virtualizacijos laikais yra bergždžias reikalas. Ir kaip gi galėtum riboti "vietas"? Šiandien veik viskas ima veikti visur, 24 x 7, net primityviausios paslaugos keliauja į "debesis", kad pagaliau būtų pasiekiamos iš bet kur, ir bet kada. Tad tą pačią sekundę, kai, tarkime, "Amazon.com" atvėrė savo virtualias duris, šimtai tūkstančių knygų atkeliavo ten, kur yra potencialūs jų skaitytojai- visur. Ne veltui dabar taip liūdnai ir tyliai bankrutuoja šaunus amerikiečių knygynų tinklas "Borders", likviduodamas daugiau nei 500 knygynų- kad apskritai pradėtų verslą, jo įkūrėjams reikėjo ieškoti gerų vietų, (kaip ironiškai skamba "location, location, location" šiandien), statyti pastatus, kurti patogias lentynas, interjerus, sandėlius, organizuoti tiekimą ir t.t., tuo tarpu "Amazon" bet kuri vieta yra gera vieta, jei tik čia veikia internetas. Juo labiau, kad "Amazon" tiesiog idealiai reprezentuoja šiuolaikines turinio be vietos- debesyje- tendencijas. Štai nusiperki "Kindle" elektroninę knygą. Nusiperki? Ar gauni neribotą prieigą? Nes visiškai nebesvarbu, ką naudosi šiai knygai skaityti- savo, ar draugo kompiuterį, bukąjį (prašyčiau, net tarakonas išmanesnis) telefoną ar Ipad'ą, ir visiškai nesvarbu, kur šią knygą skaitysi- ore, žemėje, po vandeniu ar katakombose- ji visada su tavimi, jei tik veikia internetas. Niūrios prognozės ne tik "realioms" knygoms, generinėms pasalugoms, lokaliai programinei įrangai, kompiuteriams ir "fizinėms" laikmenoms- jau riesta ir DVD, BD ir CD diskams, nes štai Netflix neseniai, investuotojų nuostabai, atskyrė DVD nuomos padalinį nuo "prieigą prie turinio" siūlančio netflix.com, lygiai tas pats įvyko muzikos industrijoje- kompaktinių diskų prekyba nyksta bent po 10 nuošimčių kasmet ir merdi, tuo tarpu virtualizacijos pasiūlymai auga kaip ant mielių. Tai kardinaliai keičia vietos, laiko ir nuosavybės suvokimą: turinys tampa "tavo", tačiau su begale apribojimų, jis pasiekiamas akimirksniu, visur ir tuo pat metu jo fiziškai niekas neturi. Gali turėti tūkstančius įrašų savo fonotekoje, ir tūkstančius elektroninių knygų, milijonus elektroninio pašto žinučių kažkur tau "nemokamai" pasiūlytame serveryje, tačiau realiai jų nepačiupinėsi. Maža to, susipyksi su "prieigos" tiekėju, ir "tavo" fonoteka, archyvas bei biblioteka išnyks kaip dūmas per sekundę. Post-industrinėje, ekonomiškai jau dešimtmečius stagnuojančioje Japonijoje akivaizdi "fizinio" turinio nykimo tendencija tik patvirtina tai, kas greičiausiai laukia ir mūsų, taip neseniai pajutusių kapitalistinį kaupimo godulį: vieta ir daiktai, net pastatai tampa vis mažiau svarbūs. Vartotojams kaip zombiams belieka blaškytis virtualaus turinio labirintuose. Nieko nuostabaus, nes "vieta" visada buvo efemeriškas dalykas. O šiandien, kai nesvarbu, kur esi, nes gali "gyvai" trimatiškai ultra didele raiška stebėti nesibaigiančias nelaimes ir katastrofas, vykstančias už tūkstančių kilometrų, galų gale apskritai nebesuvoki, kas yra kur, čia, ir ne čia, kas tikra, o kas tėra simuliacija. Katastrofos, nelaimės ir net arti esančių žmonių bėdos mūsų pasirinkimų gausa iškastruotoje sąžinėje nebeturi jokios vietos. Nes kas yra vieta? Žvaigždžių pabiras vadiname "žvaigždynais", žemės nelygumus- "kalvomis", lietuviai net ir kupstą- "kalnu", metodiškai ir greitai nusiaubtas vietoves- "miestais", o ką gi vadiname "vieta"? Ką gi? Matyt, esame nuo vaikystės užhipnotizuoti suvokti būtent taip. Tuo tarpu senas tamstos sugyventinis, kad ir tarakonas iš po grindų, nesivargina unitazo vadinti "šaltiniu" ar "gyvybės eleksyru", nors kiekvieną vakarą ropščiasi ten atsigerti. Skruzdė, tįsdama cukraus kubą po stalu, nevadina to nei "Sizifo darbu", nei darbu apskritai- ji tiesiog daro, ką reikia daryti. Kai leki motociklu, vieta nebetenka prasmės ir išnyksta proporcingai greičiui- aplink tėra svaigiai judanti erdvė ir laikas nuo laiko iš niekur išlendantys pavojingai iš karto kelis mobiliuosius manevruojantys efektyvuoliai. Ar dažnai suvokiame, kad ir kiekvienas "įprastas", net nesuvoktas mūsų žvilgsnis tėra tik itin realistiška regėjimo simuliacija- juk iš tikrųjų smegenys vaizdą gauna "aukštyn kojom", tik paskui iš pakaušio projektuoja jį atgal "sąmoningai suvokti", juolab, kad nematyti, potencialiai pavojingi ar keisti objektai verčia mūsų procesorius į juos sutelkti visą dėmesį, ir ignoruoti visa kita regos lauke, maža to, kiekvienas galvos ar akių judesys vaizdą krato ir judina- lygiai taip, kaip mėgėjiška kamera mėgėjiškai žingsniuojant sukurtame filmuke.
Tačiau jei sugebi skaityti šiuos žodžius, galiu eiti lažybų, kad matai viską "stabiliai" ir tolygiai- tarsi naudodamas aukščiausios klasės kinematografinę vaizdo stabilizavimo įrangą. Štai šiukšlės. Mes jas "išmetame". Kur? Kitur. Kur kitur? Į kitą vietą? Šioje planetoje nėra kitos vietos Į unitazą išmesti vaistai apsvaigins ne tik naktį puotaujantį sugyventinį- greitai juos atskiestus gersi pats ar lietaus lašais dozuosi per nosį. Į šiukšles išmestas plastikinis buteliukas irgi neiškeliaus kitur- jis per amžių amžius liks čia, amen, mūsų žydrojoje vis kaistančioje kapsulėje, primindamas apie save plastikinių smiltelių pliažuose Ramiajame vandenyne, ar tamsiu debesėliu rudens danguje, o gal daug arčiau- glausis prie milijonų kitų nesunaikinamų "žinučių butelyje" ateities kartoms, jei tik jų dar bus, kažkur šalia tavo gyvenvietės esančiame sąvartyne. Nes ką gi anksčiau reiškė vieta čia taip neseniai atsiradusiems homo sapiens? Kol šie tebuvo medžiokliai/ uogų rinkėjai- viską. Vieta yra ir buvo informacija- ar čia "gera" vieta? Ar saugu? Ar čia yra maisto? Kas čia? Vieta komunikuoja milijonais išraiškingų simbolių, o ne pora tuzinų gerklinių garsų ar 32 raidelėm- spalvomis, kvapais, šviesa, tyla, pėdsakais, vabaliukais, gėlėmis, uogomis, lapais, kelmais, drėgme, šalčiu ar šiluma pasako viską, ką turi žinoti. Todėl kiekviena vieta buvo pradžia ir pabaiga, esmė ir prasmė, ir nė vienas beraštis klajoklis nesivargino skirstyti "čia" nuo "ten", o "mano" ar "tavo" apskritai neegzistavo. Niekam nereikėjo aiškinti, kas yra žemė, kas yra dirva, kas yra ekologija ir kuo tu kvėpuoji- nes nori nenori, galėjai tai tiesiog patirti, juolab kad visa tai yra, buvo, ir dar kurį laiką bus gyva, tikra, čia: kiekvieną žingsnį žengi per negyvėlius (milijardus organizmų, kurie ir pasiaukojo, tapdami žeme, ant kurios stovi), net plienas, iš kurio pagaminta kėdė, ar kompiuterio karkasas, yra tik perdirbta geležies rūda- irgi milijardų organizmų gyvybės produktas. Deguonis, kurį taip godžiai kvėpuojame, yra viso labo... kas? Organinės dujos? Get real. Fotosintezės rezultatas. Jį nesustabdomai generavo ir augalai, ir milijardų bakterijų, ir planktonas. Supranti? Banali tiesa yra tai, kad visa kas gyva ir jau nebegyva- vieta, žemė, aš, tu- mes susiję. Susaistyti miljardais suvokiamų ir niekad nesuvokiamų saitų , evoliucijų, transformacijų ir net kvapą gniaužiančių metamorfozių. Vyksta. Tad net plastikiniai buteliukai, vienkartinės lėkštelės ir ypač sidabro spalvos plastikiniai šaukšteliai (labai populiarūs tarp itin laiką taupančių amerikiečių- štai mūsų laaaabai pasiturintys kaimynai dažniausiai valgo, naudodami vienkartinius indus) yra susiję su visa kuo, taip pat, nes kiek gi vargta, kad šakutės, raudonos rėkiančios plastikinės lėkštelės ir tie gražūs vienkartiniai šaukšteliai atsirastų ant mūsų stalo, ar iškylos krepšyje, tik tam, kad juos nulaižius, keliautų vėl į šiukšles: a) reikėjo rasti naftą (kuri, beje, formavosi milijonus metų- smagiai kūrename milijardų milijardų organizmų, sluoksnis po sluoksnio slėgtų, kaitintų ir vėl slėgtų, energiją); Štai kiek prasmingų civilizuoto gyvenimo iššūkių, kuriuos finansuoja puikiai išvystyta globali ekonomika- jau vien utilizuojant vienkartinius šaukštelius, kurie, ironiška, greičiausiai irgi pirkti kreditine kortele. Kiek darbo vietų sukurta! Koks stulbinantis augimo potencialas- visi šiandien turime vis mažiau laiko, tad šeimos ne tik Amerikoje nebenorės vargti, kraudamos indus į indaploves. Plauti rankomis mat netaupu. Todėl pavalgei, ir išmetei. Kaip ir kojines, kurias dažnas užsimiegojęs svajonių šalies pilietis irgi išsviedžia net su etiketėmis. Šis trumpas ir įstabus progresas- visiškai naujas fenomenas, prasidėjęs tada, kai klajokliai-be-nuosavybės staiga tapo sėslūs ir ėmė kultivuoti žemdirbystę. Tai buvo lūžis žmonijos istorijoje: atsirado perteklius ir saugotina, privati nuosavybė, tad vietos prasmė visiškai pasikeitė- vieta tapo "vieta maitintoja", "vieta pastoge", turtu, privačia vieta, vieša vieta, bendra vieta, saugoma vieta, gimimo vieta, o taip pat vieta, dėl kurios mirštama, šilta vieta, tuščia vieta, gera vieta, bloga vieta, išnaudojimo įrankiu, teritorija, kol galų gale- kalėjimu. Į vietą "Mano nuomone, šeima yra pirmoji kalėjimo kamera, ji labiau nei kas kitas primena kalėjimą"- interviu BBC kažkada pasakė turbūt garsiausias pasaulio vagišius Jean Genet. Bepigu jam, visą gyvenimą praleidusiam "be šeimos", juo labiau Prancūzijos kalėjimuose. Kiekvienam, kuris suabejos, argumentuodamas, kad į kalėjimą, visų pirma, sodinama prievarta (nors depresijų metais, atsimenate, bėdžiai, kaip O'Henry apysakose, patys parduotuvių langus iškaldavo, kad pagaliau gautų sriubos ir šiltą, nors ir utėlėtą vietą), atsakyčiau, kad zoologijos sode gimęs ruonis net negali suvokti, kas gi yra ne-kalėjimas. "Geriausias būdas suvokti pasaulį"- pritartų menininkas, rašytojas ir tikras maištininkas John Berger, "yra regėti jį ne kaip metaforinį kalėjimą, o kaip tikrą. Kalėjimas šiandien tokio dydžio, kaip planeta, ir jame suskirstytos zonos skiriasi ir gali būti vadinamos darbo vietomis, pabėgėlių stovyklomis, prekybos centrais, periferija, getais, biurų pastatais, favela ar priemiesčiais. Svarbiausia, kad tie, kurie čia kalinami, yra kaliniai". Jam antrinareligijotyrininkasDr.Jacques Waardenburg: "Šiandien Vakarai reiškia griūvančią visuomenę, kurioje vyrauja egoizmas ir vienatvė. Tai prarastos sąmonės vieta, kurioje karaliauja materializmas ir žmones įkalino jų aistra prekėms ir pinigams. Tai prarastos sielos vieta, kurioje dominuoja laisvas gyvenimo būdas, ir žmonės tiesiog plaukia pasroviui be aukštesnių vertybių ar gilesnių normų. Tai tikrų jausmų praradimo vieta, kur nuolat besikeičiantys apetitai yra norma, ir žmonės tampa aistros bei geidulių aukomis. Tai žmonių savigarbos praradimo vieta, kur vertybių sistema remiasi ekonomika, o žmonės agresyviai išnaudoja vienas kitą" Vienok tai šaunus kalėjimas. Bene patogiausia nelaisvė žmonijos istorijoje. Kažkuria prasme net globali loterija- tavo zona daug kuo priklauso nuo to, kur gimsi, arba kaip sakė Bono, "geografinės platumos atsitiktinumo". Yra pakankamai didelių zonų, kurios visiškai nepanašios į Gulagus ar nacių konclagerius, net į Guantanamo sanatorijas ir jei priklausai tinkamai kastai, gali sočiai ir patogiai nugyventi ilgus metus taip ir nesupratęs, kad visą laiką kalėjai. Griežtojo režimo kolonijose- kur dažniausiai kali žemesnių kastų atstovai- sąlygos yra visai kitokios. Čia kalinių išgyvenimas ir gelbėjimasis yra jų pačių reikalas. Tačiau net čia, griežtojo režimo sąlygomis, dauguma kalinčiųjų net darbo metu gali naudotis "Facebook" ir puoselėti savo "profilius", be to, vasarą keliauti prie ežerų ir kepti šašlykus, o taip stebėti krepšinio rungtynes ir reklamas per televizorius. Internete galima sužinoti ir intriguojančias "Švyturio" šalies įdomybes. Tik ne faktą, kad tamstos sugyventinis tarakonas yra daug laisvesnis, nei aš, ar tu. Jam nerūpi, kad "valdžios sistemiškai neriasi iš kailio, laikydamos įkalintuosius dezinformuotus apie tai, kas darosi pasaulyje. Taip siekiama ne aktyvuoti kalinius, o leisti jiems būti pasyvios nežinomybės būsenoje, nuolat primenant, kad gyvenime nėra daugiau nieko, tik rizika, ir kad Žemė yra nesaugi vieta"- toliau rašė John Berger. Jam- tavo šešiakojui - visiškai nerūpi ir jo socialinis statusas, finansinis saugumas, lesimo tvarka, jam nereikia povo plunksnų ir aukšto kreditingumo, jam nesvarbu, kas darosi Europoje, ar burbulo viršūnėje esančioje Kinijoje, ir dar mažiau- vis akivaizdesnė, nepaneigiama, mūsų pačių katalizuojama klimato kaita. Ponas tarakonas yra savo vietoje. Kuri jam puikiai tiko ir įšalusi, ir įkaitusi, ir su dinozaurais, ir su mumis. Gal todėl kažkada Europoje buvo priimta į naujus namus įleisti ir naują tarakoną- matyt, manyta, kad jei jam bus gerai, tai ir naujakuriams bus gerai. Kvailas prietaras. Tarakonui nereikia nei virtualaus, nei materialaus turinio, nei finansinės inžinerijos. Šioje planetoje jis klesti jau daugiau nei 200 miljonų metų- beje, tai vienas iš nedaugelio organizmų, mokantis ilsėtis ir tiesiog dykai būti veik 75 procentus savo laiko. Jam mūsų vieta tiks ir tada, kai užlūš visos sistemos, ar kai pusei žemės gyventojų (jau 2050) pritruks vandens, o kitai pusei teks kraustytis kur nors sausiau. Jo nejaudina vidutinės temperatūros kilimas, tirpstantys Arkties ledai ar rusenanti Fokushima. Tarakonai gali išlaikyti iki 10 kartų didesnes radiacijos dozes, nei mes, ėsti bet kokį organišką maistą- net pašto ženklų klijus, veik valandą išbūti be oro, parą išgyventi sutraiškyta galva, sugeba bent 40 parų badauti, maža to, kaip grupė, tarakonai yra puikiai organizuoti ir visada sugeba dalintis maistu. Be to, jiems visiškai nereikalingi vienkartiniai indai ar plastikiniai buteliukai. Todėl jei nebūčiau kalėjime, mielai reinkarnuočiausi į stambų amerikoniškąjį tarakoną. Tai- vienas iš greičiausių vabzdžių pasaulyje, lengvai pasiekiantis 50 kūno ilgių greitį per sekundę (panašiai kaip Porsche 911 GT2- apie 330 km/h). Būtų dar smagiau gyventi kokio gabaus finansų inžinieriaus namuose. Net jei šie bus jau apleisti ir be elektros. Įrodyčiau, kad Kafka buvo neteisus. Būti tarakonu savo vietoje yra geriausia, kas gali atsitikti.
(c) Vidas Jankauskas, 2006-2011. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com .
Komentarai:
|
|||||||||
.jpg)
