Unikumai

"Yra du būdai lengvai čiuožti per gyvenimą: viskuo tikėti arba viskuo abejoti; abu būdai išlaisvina mus nuo mąstymo”- Grafas Alfred Korzybski

Va, sau prieštaraujantis žodis, ar ne? Unikumas- bet kuriam unikumui aišku- gali būti tik vienas, bet simbolių sriuba viską verčia aukštyn kojom. Tai irgi numatyta “pagal nutylėjimą”, jei tik dar kartą įsigilinsime į tuos padūkelius simbolius, kuriais- neslėpsime- dažniausiai mąstome ir komunikuojame. Paprasta. Simbolis niekada adekvačiai neapibūdins to, ką bandome apibūdinti, nes jis- kaip čia paprasčiau ir nesimboliškai pasakius- tėra simbolis.

Tad tą pačią sekundę, kai savo darželyje- aš optimistas ir manau kad Tamsta suvoki, kuo visa ši ekonomikos normalizacija gali baigtis ;)- išsirauni unikalią, savaip kitokią, savaip kreivą, savaip taškuotą, savaip augusią, savaip kvepiančią, savaip žemėtą, savaip nepaprastą, savaip tikrą morką ir  tari- ne "abrakadabra", o  “morka”, akimirksniu- bent jau suvokimo lygiu- magiškai paverti ją generine daržove, nes įvardinta "morka" staiga patampa simbolinės klasės, varieteto “valgomoji morka” atstove, priklausančio “paprastųjų morkų” rūšiai, ši gi- “morkų” (daucus) genčiai, o tai salierinių šeima (apiaceae), erškėčiažiedžių porūšis, magnolijainių klasės dalis. Magnolijūnai. Augalų (plantae) karalystė. Nieko u n i k a l a u s.

Nes “Watever you say it is, it is not”- studentams sakydavo grafas Korzybski, ir  šelmiškai prisimerkęs, cigaretės dūmuose paskandindavo savo blizgančią plikę. Bendroji semantika, ne šiaip kas.

Va ištari “mano vyras”, ir unikali nesibaigiančios visatos plėtros galimybių išraiška staiga tampa generiniu televizoriaus ar kompiuterio priedėliu, papuoštu užvakar skalbtais “alkoholiniais” marškinėliais be rankovių, maža to, jis- pabrėžei, “tavo” (pagarba ;), ištari “mano darbas”, ir unikaliausia veikla, kuriai skiri tiek pastangų, tiek energijos, tampa vergove. Ar karjera. Užimtumo klasifikatoriaus porūšiu. Supranti?

Pasakai “aš”, ir unikaliai, čia ir dabar, sukuri… dar vieną generinį konstruktą. Ypatingą vyksmą paverti objektu. Kuris “aš”? “Aš” – kai dar nemokėjai kalbėti? Iš darželio grupės numautom kelnėm išvarytas “aš”? Ar “aš”, kuris dabar suvokia “aš”? Kuris “aš” suvokia, kad šis “aš” suvokia “aš” ir “aš”?

Tas, kuris skaito šį tekstą. Simbolių sriubą. Unikaliai, subjektyviai ją interpretuodamas, vertindamas, suvokdamas. Štai ispanai išmoksta tarti garsą “t” tik truputį, milimetrą, atitraukdami liežuvį nuo gomurio virš priekinių dantų toliau, nei anglai, todėl kad ir kaip gerai angliškai kalbės ispanas, jo liežuvis, nepasiekęs to “lemtingo” milimetro, išduos oratorių su kiekvienu “t”: čia ne anglas.

Anglai, tuo tarpu, ne tik lietuviško, bet ir škotiško “rrrrr” nesugeba suurgzti: tai aukščiausias fonetinis pilotažas Europoje- dabar pat garsiai ištarkite “rrrrr”, ir pajusite unikalias vibracijas- vos ne pneumatinio plaktuko dažniu bedrebantį liežuvį, ir, jei gerai urzgiate, dar ir besimakaluojančią viršutinę lūpą, jei tik Čiapajevo stiliaus ūsai netrukdo.

Kai pagaliau iš visos širdies suurgzite- ką ten viršutinė lūpa, visas vaizdas akyse drebės. Nieko sau rezonansas! Sužiuro namiškiai ar kolegos- ko čia urzgiate? Pasakykite tiesą- “skaitau Jankausko tekstuką, liepia urgzti”, ir nuo šios sekundės jie tik dar labiau ims Jumis tikėti, arba dar labiau abejoti- bet tikrai nebečiuoš per gyvenimą taip, kaip iki šiol.

Nes net mūsų “rrratai rrrratai rrrateliukai, rrrrrieda trrrinksi nuo kalniuko, rrratai, rrrratai nudardėjo, rrrratas rrrrato vyt nespėjo” yra daug daugiau, nei logopedinis posmelis taip "rrr" ir nesugebantiems (dar) ištarti mažyliams.

Išsakai šį posmą iš širdies, ir patirsi tai, ko niekad nepatirs “r” “normaliai” negalintis ištarti anglas, amerikietis ar australas. Vibracijas. Vaizdai drebės. Tautinis identitetas stiprės. Garso bangos sklis kaip rrrrrrrratilai, viskas aplink rrrrrezonuos. Simboliai generiniai, visiems suprantami, o va patirtys- subjektyvios. Unikalios. Ne anglų nosiai ;)

Kodėl tai svarbu?
Tai, kas unikalu- magiška. Visada. Tereikia pastebėti. Jei gali leisti sau suvokti, kad nė viena morka, nė viena akimirka, nė vienas įkvėpimas, nė vienas "rrrrrr", nė vienas žvilgsnis, nė vienas suvokimas nėra vienodas, generinis, kompiuterastiškai algortimiškai standartiškai semantiškai klasifikuotinai vienodas- voila!- gyveni magišką gyvenimą. Stebuklas po stebuklo. Stebuklas nuo stebuklo, per stebuklą, ant stebuklo, su stebuklu, stebukle, stebuklingai iš stebuklo į stebuklą.  Simboliams, žodžiams, kategorijoms, etiketėms nepaklūstanti, neapibūdinama, viena tokia patirtis.

Įdomiausia, kad pasiūlymas ją pagaliau patirti galioja tik itin ribotą laiką.

Dabarrrr.

Semantinė perkrova

"Drungu drungu drungucėlia
 Micia acia kumpacėlia
 Micia a, micia bė.
 Micia acia kumpacė"- lietuviška (!) skaičiuotė

Jei esi  daugmaž šiuolaikinis žmogus (būdingi rūšies bruožai- skubėjimas, dėmesio sutrikimai, dvasinė masturbacija, polinkis tukti, nuodytis, žemas fizinis aktyvumas, neurozės, psichozės,   atsitiktinės, viena kitai prieštaraujančios vertybės,  destruktyvūs įsitikinimai bei perdėta savimonė), anksčiau ar vėliau susiduri su "tikromis" arba "išgalvotomis" problemomis.

Nebūtinai "susiduri", žinoma, jos gali ir atsliūkinti, ištikti, užgriūti, atsivynioti, pasirodyti ir net priblokšti.

Ką gi darai tada?

Slėpiesi? Jas sprendi? "Bandai" spręsti? "Stengiesi". Arba įveiki. Arba eliminuoji. Gal deleguoji? Arba ignoruoji- priklauso nuo to, kaip supranti problemas, ir, žinoma, kaip esi išmokęs su jomis elgtis.

Bet pirmiausia- įvardini. Turbūt būna, kad dramatišku tonu mintyse sakai sau: "Aš asilas". "Nevykėlis" . "Ožka". Arba dar riebiau. Gal net išsakai ištisus ditirambus, atrodytų, visiškai nereikšmingai problemai apibūdinti: "Aš nesugebu nieko išmokti, nes...", "Kodėl man ir vėl nesiseka?", "Kokioje sumautoje šalyje gyvename..." ir t.t.

Gera naujiena čia yra tai, kad problema dažniausiai yra probleminis problemos suvokimas- nors ir kaip įnirtingai spardysi asilą, kad judėtų, galų gale jis nustimpa. (Akivaizdu, jog tai galioja ir šių laikų ekonomikoms). Jokiu būdu nesakau, kad problema yra tai, kad pats esi problema, bet kodėl gi apie problemas pirmiausia nepagalvoti neproblemiškai?

Kad ir naudojant semantinio perpildymo, ar perkrovimo metodą, kuris žmonijai - ir kiekvienam dar net nelabai sąmoningam pypliui- žinomas nuo neatmenamų laikų, bet va lingvistų, magų, hipnozės meistrų bei psichologų pripažintas efektyviu tik praėjusio šimtmečio pabaigoje, ir reikšmingai apibūdintas kaip semantic satiation.

Svarbiausia- metodas veikia, vienareikšmiškai, ir yra naudingas ne tik suvokimo iššūkius patiriantiems, bet net ir... mikčiojantiems, taip pat ultrakognityviems personažams, kurie kenčia nuo begalinių racionalizavimų ir kito viduriavimo argumentais.

Esmė paprasta. Jau ir pagonių šamanai buvo tikri, kad prasmių, kirčių, žodžių kartojimas ir ritmas apskritai magiškai veikia mūsų suvokimą. Tai supranta net ką tik kolegijoje iškeptas reklamos vadybininkas: kartok "Dosia" per visus įmanomus mediumus pakankamai ilgai, ir žiū- "Dosia" ima magiškai pirkti.

Suvokia tai poetai ir dainiai- rimas, ritmas ir kartojimas net banaliausias eiles verčia šedevrais. Supranta ir kažkodėl visą dieną rožinį bečiupinėjanti močiutė- maldų/ mantrų kartojimas sukelia akivaizdžiai pakitusios sąmonės būsenas. Sufijai ratukais sukasi kaip vilkeliai irgi ne todėl, kad jiems patinka suktis. Mantros, pasikartojantys, ritmingi dalykai -net šiuolaikiniai rusiški bumčikai kibininėje- užliūliuoja, galų gale, net paprasčiausiai- tereikia sutelkti dėmesį į kiekvieną įkvėpimą....aha.... iškvėpimą, ir taip seniai suvoktą akimirkos tarpą tarp jų, kad pagaliau nors trumpam išsivaduotume iš simbolių, prasmių, kontekstų tironijos ir taptume nesąmoningai sąmoningi, ar sąmoningai nesąmoningi, nors trumpam, ir nebeatsimintume atsiminti, ką pamiršome pamiršti, ir staiga atsimintume, ko nebeatsimename, kad atsimename. Nes tiek pamirštame atsiminti ir tiek atsimename pamiršti. Kad ir dabar;)

O semantinis persisotinimas tėra ultimatyvi, kraštutinė tam tikro ritmo ar pakartojimo sekos pasekmė- štai jei mūsų mažiai žodžius išmoksta ir įprasmina tada, kai girdi juos aplinkoje kartojamus pakankamai daug kartų, tai tam tikrą žodį kartodami dar daugiau kartų, jį- neįtikėtina, ar ne- vėl paverčiame beprasmiu. Garsu. Virpesiais.

Tad kai kitą kartą vėl įkyriai pristoja problemos, verta jas semantiškai neutralizuoti. Vaikiškais būdais- pasitelkus išbandytus eksperimentinės neurosemantikos metodus. Periferinis sensomotorinis aktyvumas ir neuronų tinklai, kurie aktyvuojami, kai daug kartų balsu kartosi tą patį teiginį, bus tiesiogine prasme perkrauti, ir ims veikti atoveiksmio principu- jie patys laikinai ištrins kartojamo teiginio prasmes.  Magiškas efektas.

Štai:

a) Įvardink problemą/ įkyrią būseną;
b) Apibūdink ją vienu teiginiu;
c) garsiai kartok šį teiginį, kol jis "semantiškai persipildys" ir nebeteks jokios prasmės. Tau.

Neišbandęs- nesuprasi. Kartok savo rūpestį, ir stebėk, kaip tari žodžius 10-jį, 24-jį, 39-jį, n- tajį kartą. Kur dingsta prasmės? Galas žino. Dingsta, ir tiek. Tai, kas "slėgė", "graužė" ar "pribloškė", staiga tampa nebesuprantama, nesvaria, bereikšme glosalija.

Dar nepabandei? Problema, jei nebeturi problemos. Kalbant apie problemas, problema tėra pačiam tapti problema problemoms- kai ši problema pagaliau yra neįveikiama problema bet kuriai problemai. Juolab, kad dar ir Fiodoras Dostojevskis rašė, jog"kalbėti nesąmones yra vienintelė žmogaus privilegija, išskirianti jį iš visų kitų organizmų".

Būti privilegijuotais įpareigoja.

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2011. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com .

Komentarai: