48a

Nauja sena profesija – šeimos vadyba




Olandijoje gyvenanti draugė neseniai pasakojo, kad turėjo pratęsti savo vairuotojo pažymėjimo galiojimą. Duomenis registravusi savivaldybės darbuotoja paklausė, kokia jos dabartinė profesija. Draugė šiek tiek sutriko, juk šiuo metu niekur nedirba, nes augina 3 m. sūnelį. Registratorė pakartojo savo klausimą- "Ar Jūs dirbate kur nors, ar tik namie...?" "Aišku, kad turiu darbą". – pyktelėjo draugė – "Esu mama." "Tokios kategorijos anketoje nėra. Jūs esate namų šeimininkė. Tai ne profesija" – pamokė registratorė.

Išgirdusi apie tai prisiminiau, kad pernai vasarą viename seminare žymus vokiečių psichologas kalbėjo mums apie Vokietijoje ,,plintančią” naują sąvoką – šeimos vadybininkė. Šiais laikais, kai beveik visi visur vadinami kokiais nors vadybininkais, ar projektų vadovais, būti tik namų šeimininke skamba tiesiog nerimtai. Tačiau dabartinės ,,namų šeimininkės” nebeleidžia laiko vien tik namuose prie puodų, bet dar ir vežioja vaikus iš vieno užsiėmimo į kitą. O kas yra tai? Jos užsiima logistika.

Kaip ir neseniai girdėtoje istorijoje:

Viena moteris tvarkydama ,,biurokratinius reikalus” savivaldybėje turėjo pateikti savo duomenis tarnautojai, kurios pareigos buvo tikrai skambiai pavadintos – " Duomenų registravimo skyriaus viršininkė" . Ši ėmė ,,kvosti” savo klientę: "Jūsų profesija?" Moteris išpyškino: " Esu mokslo projekto ,,Vaikų raida bei žmogiškieji ryšiai” vadybininkė"". Tarnautojos ranka su tušiniu pakibo ore - "viršininkė" klausiamai žiūrėjo į moterį prieš save. Toji pakartojo savo pareigas, pabrėždama svarbiausius žodžius. Tarnautoja tiksliai įrašė pareigas į anketą ir tarė: " Sakykite, ar aš galėčiau pasiteirauti, kuo konkrečiai Jūs užsiimate?"

Lankytoja ramiai paaiškino: " Nuolat dalyvauju įvairuose tyrimo procesuose (argi mamos nedalyvauja savo bei savo vaikų tyrinėjimuose?) tiek laboratorijoje, tiek ne (t.y. namuose bei lauke). Dirbu komandoje (šeimoje), man suteikti keturi kreditai (juk vaikus motinos auklėja ne sau, o gyvenimui). Daugiausia dėmesio skyriu žmogiškųjų ryšių vystymui ir dažnai dirbu net 14-16 valandų per parą (argi motinos ,,darbo valandos” ribotos?). Šiame darbe aš susiduriu su žymiai daugiau iššūkių, nei mano kolegės, turinčios bet kokią kitą ,,įprastą” profesiją. Atlygis už mano darbą yra greičiau pasitenkinimas, nei pinigai".


Buvo matyti, kaip sulig kiekvienu lankytojos žodžiu auga tarnautojos pagarba. Po pokalbio viršininkė pati palydėjo lankytoją iki pat durų. Važiuodama namo projekto ,,Vaikų raida bei žmogiškieji ryšiai” vadybininkė mąstė apie savo naują, pespektyvią karjerą. Namie ją sutiko 14-os, 9-rių ir 5-rių ,,projekto asistentai”. Antrame namo aukšte naujausias (6 mėnesių) "vaikų raidos projekto" dalyvis bandė savo naująją ,,garso sistemą”.

Pakeitę pareigų pavadinimą (iš esmės- tik pakuotę), galime pakeisti net akivaizdžios biurokratės požiūrį ne tik į lankytojus, bet net ir į motinystę. Ir... Gera būti tokio svarbaus projekto vadove.

(c) Leda Turai- Petrauskienė, 2007. Visos teisės saugomos.

Komentarai

Atgal į esė archyvą
Užsisakyti kassavaitinį esė

Kitas šios savaitės rašinys- "Strateginės strategijos"