48

Strateginės strategijos

Visus, kurie nors kiek giliau domisi NLP, dažniausiai čia atveda ne vienas su NLP patirtas „Aha“ jausmas. Tai tarsi geras „kojų pakirtimas“, kai staiga suvoki, kad kažkas tiesiog sudėliojo tas mintis, kurios beformės  ilgai sukosi galvoje, į konkrečią, aiškią ir tiesiog sąmonę nutvieskiančią formą. Atsimenate jaunystėje, kai koks geras dėdė paaiškindavo, kaip jis padaro tą fokusą, arba kai mokytoja parodydavo netikėtą, tačiau paprastą atrodytų sudėtingos užduoties sprendimą? Aš apie tai. Apie mažas įžvalgas, kurios kartais gali sudrebinti visą mūsų suvokimą, ir „truputį atitraukti pasaulio paslapčių skraistę“.

Viena iš didžiausių įžvalgų, kurias patyriau su NLP, buvo suvokti, kad mes- taip, ir Jūs – praktiškai kiekvieną dalyką darome pakankamai nuosekliai, tarsi turėtume tam tikrą užprogramuotą veiksmų seką. Pastebėkite save iš šalies, ir išvysite, kad Jūs praktiškai vienoda seka išeinate iš namų, dažniausiai taip pat valotės dantis, panašiai grįžtate iš darbo namo, yra žmonių, kurie net visą dieną yra įpratę praleisti taip pat. Mes visi turime savo pykčio, „depresijos“, sprendimų, pirkinių ir net meilinimosi strategijas, tad mus visai nesunku „profiliuoti“ ir „segmentuoti“. Net mūsų pasitenkinimas naujais pirkiniais, paaukštinimu, išrinktais politikais ar antra puse gali būti apibūdintas kaip tam tikra strategija:

Pavyzdžiui: kaip mes įsivaizduojame pasitenkinimą, kurį patirsime įsigiję/ pasiekę tai, ko siekiame:

O kaip viskas būna iš tikrųjų:


Alain de Botton, įkvepiantis britų filosofas, kurio „Status Anxiety“ ir radau panašias diagramas, rašo tiesiai šviesiai: „Greičiausias būdas kažko nebepastebėti yra tai nusipirkti- kaip ir greičiausias būdas nustoti ką nors vertinti dažnai būna tą „ką nors“  vesti ar už to „ko nors“  ištekėti“.

Ši strategija- siekti pasitenkinimo, jį truks pliš gauti, ir tada pasibodėti yra tokia įprasta, kad net keista, jog daugelis žmonių jos savyje nepastebi. Bet būtent ja nesąmoningai vadovaujasi  vedantys/ ištekantys „n-tą jį“ kartą individai, taip ir nesupratę, kad į naują santuoką jie „ir vėl atsineša tą pačią problemą –save“ (Anthony Robbins), o taip pat tie, kurie ieško ramybės ir palaimos parduotuvėse (galiu eiti lažybų, kad jų spintos jau ir taip lūžta nuo gėrybių). Tai nei gerai, nei blogai, ir ne mano nosiai čia moralizuoti, dalykas tik toks: prasta strategija reiškia prastus rezultatus.

Apie strategijas apskritai galime galvoti kaip apie receptus- kad iškeptume blynus, reikia tų pačių ingredientų: miltų, vandens, kiaušinių, druskos ir t.t. Tačiau būtent recepto seka- arba veiksmų strategija- nulemia visiškai kitokius rezultatus- jei pirmiausia kepsime kiaušinius, o tada juos maišysime su vandeniu, apibarstydami miltais, turėsime, nors ir labai gurmanišką, bet tik „kaša malaša“. Beje, ar žinojote, kad būtent lietuviai išmokė visą pasaulį- ir pirmiausia slavus- kepti blynus? Bent jau taip teigia garsus britų „kulinarinis“ rašytojas John‘as Lancasteris, aiškindamas blyni kilmę. Bočiai buvo puikūs strategai!

Ne visada šiandien. Ir prieš metus, ir dabar- sėdu į „FlyLal“ lėktuvą, ir iki šiol negaliu atsistebėti. Ne tuo, kad mūsų keleiviai, turbūt vieninteliai Europoje, vis dar ploja, kai lėktuvas sėkmingai nusileidžia. Mums lėktuvai vis dar yra geležiniai paukščiai, kaip ir dar labiau šiaurėje esančioms tautoms.

Ne, aš stebiuosi mūsų lėktuvo palydovių (geras pavadinimas, ar ne, suponuoja, kad jos zvimbia paskui lėktuvą) keleivių skaičiavimo strategija. Skrisite ir Jūs- atkreipkite dėmesį, kaip tai vyksta:

Palydovė Z.: (eidama per lėktuvo saloną linksi galva ir skaičiuoja keleivius) keturiolika, penkiolika, šešiolika, septyniolika...

Palydovė R.: (eina paskui palydovę Z. ir irgi skaičiuoja keleivius) keturiolika, penkiolika, šešiolika....

Palydovė Z.: (suskaičiavusi atsisuka į palydovę R.)- nuuuuu, kiek suskaičiavai?

Palydovė R.: (nedrąsiai): keturiasdešimt keturi, lyg tai.

Palydovė Z.: (tarsi to ir laukusi, žvaliai) o aš- keturiasdešimt šešis. Mhm. Einam vėl. (Abi skaičiuoja vėl, šį kartą eidamos kita kryptimi)

Palydovė Z.: (suskaičiavusi atsisuka į R.): Nuuu?

Palydovė R.: (droviai): dabar keturiasdešimt penki.

Palydovė Z.: (išpūsdama orą): geeeeeeeeeerai, aš irgi.

Be precedento, ne? Būtent apie tai ir kalba: gali turėti geriausius ketinimus, uoliai siekti savo tikslo, bet jei strategija prasta, bus kaip su tuo arkliu- teoriškai arklys, praktiškai...nesikelia. Paklausau šiuolaikinių „Go For It“ guru, kurių jau daug ir Lietuvoje, siūlančių vaikščioti per karštas anglis, kad „įveikti save“, ir iš karto pagalvoju apie mūsų stiuardeses. Kam įveikti save? Mano kitas „aš“ man nieko blogo nedaro. Aš geriau linkęs su savim draugauti.

Juk yra daug gerų strategijų... štai SAS palydovė skaičiuoja keleivius viena. Nežinau, ar ji tik įsidėmi laisvas vietas, ar paprasčiausiai moka greitai skaičiuoti, bet ji šį darbą daro greičiau ir efektyviau, nei dvi „mūsų“ palydovės. Greičiausiai todėl, kad ji neleidžia sau suklysti- žino, kad niekas neseka jai iš paskos kaip „atsarginis variantas“. Tuo tarpu palydovių Z. ir R. atveju tiek Z., tiek R. gali leisti sau suklysti, nes tikisi, kad būtent kita palydovė suskaičiuos gerai.

Skirtumas, kuris nulemia skirtumus. Viena iš paprasčiausių strategijų, kurią išmokau su NLP pačioje pradžioje, buvo Roberto Dilts elementari „automobilių parkavimo oro uoste“ strategija. Robertas, atvažiavęs į didelį oro uostą automobiliu, per daug nesukdavo galvos dėl tikslių koordinačių (a la kaip prie mūsų mažyčių hyper- parduotuvių... „drambliukas“,  „8“ ir pan.). Ne. Jis pasidomėdavo, kaip jis ateis jau pasiimti automobilio, ir įsimindavo būtent „atėjimo“ vaizdą, o ne „paliekamo“ automobilio vaizdą, kuris gali iš esmės keistis. Nenuostabu, kad vėl atvykęs pasiimti automobilio, jis iš karto jį rasdavo. Pabandykite ir Jūs, sutaupysite marias laiko.

Nes gera strategija dažnai yra netgi svarbiau, nei mūsų užsispyrimas ar ryžtas. Ne tik tada,  kai parkuoji automobilį, verta pagalvoti apie galutinį rezultatą, apie vaizdą, kurį išvysi, kai grįši čia vėl. Ar kai pasieksi, ko sieki- paprasčiausiai pagalvoti, kaip tai atrodys, kaip tai skambės, ir koks tai bus jausmas, galų gale,  ką tai reikš. Tau. Ir kitiems. Gal tada suprasi, kad iš viso neverta kažko daryti. O gal- priešingai- suvoksi, kad toliau nė sekundės nebegali atidėlioti.

Juk jei tik akimirkai sustosi ir ramiai pagalvosi- „kas eina paskui mane skaičiuodamas, ir neleidžia man visiškai pasikliauti savimi dabar?“

Suprasi, kad gali daug geriau skaičiuoti pats.

(c) Vidas Jankauskas, 2007. Visos teisės saugomos.

Komentarai

Atgal į esė archyvą
Užsisakyti kassavaitinį esė

Kitas šios savaitės rašinys- Ledos Turai- Petrauskienės "Nauja sena profesija- šeimos vadybininkė"