Savaitės esė 34: Apie kvailumą (I)

„Kvailiausi žmonės, kuriuos aš pažįstu, yra tie, kurie viską žino“- Malcolm Sorbes

„Du dalykai yra begaliniai –visata ir žmonių kvailumas, ir aš nesu tiek tikras apie visatą“- Albert Einstein

„Žinoti, kaip sužadinti minios vaizduotę, reiškia žinoti, kaip meistriškai valdyti minią “- Gustav Le Bon

"Mūsų atsakomybė yra pagaliau nebe įsigyti, o būti" - R. Tagorė

Argi ne kvaila būtų skirti pusvalandį skaityti apie kvailumą? Tikras laiko švaistymas. Bet... „ laikas, kurį jūs mėgstate švaistyti, nėra išvaistytas laikas “- sakė seras Bertrandas Russelas. Pasidomėję kvailumu, bent jau galėsime žinoti, kas nėra kvaila - nes anot Sam Levinson, „ taip paprasta pasakyti ką nors protingo- tereikia pagalvoti kažką kvailo, ir pasakyti priešingai “.

Kvailumas egzistuoja tiek ilgai, kiek egzistuoja žmonija. Kvailumas jau seniai tapo protingų studijų objektu, apie kvailumą rašomi moksliniai darbai, knygos ir kuriami filmai (populiariausias- Fred Napoli „Stupidity“, „Atlantic City“ kino festivalyje pelnęs geriausio dokumentinio filmo laurus), jau ne vienus metus stupidityawards.com išrenka kvailiausius metų žmones, poelgius ir įvykius, tik kad...kvailumo dėl to nėra mažiau; ir kas keisčiausia- mes iki šiol negalime vienareikšmiškai pasakyti, kas gi tai yra.

Suvokiame, kad kartais pasielgiame „kvailai“ ar net „idiotiškai“, bet pabandykite sukurti universalų kvailumo kriterijų. Paklauskite savęs, o tada ir kolegų ar namiškių, kas, jų nuomone, yra „kvailumas“, ir pastebėkite, kad...mes galime lengvai pateikti konkrečius kvailumo pavyzdžius, bet vargsime, norėdami apibūdinti, kodėl gi jie kvaili.

Kas yra kvailumas?

„Mąstymas turbūt yra sunkiausias darbas iš visų, nenuostabu, kad tiek mažai žmonių juo užsiima“- Henry Ford

Jei sekundę, net jei minutę, ar net jei visą dieną pagalvosime, nebus taip paprasta atsakyti, kaip atrodo iš karto.

Pavyzdžiui, kaip paaiškinti, kas yra „kvaila“ ateiviams iš kitų planetų? Kuo protingiau aiškinsi, tuo kvailiau skambės. Ufonautams- ar kad ir kokiam žemiečiui „Krokodilui Dendžiui“- daug kas šioje planetoje pasirodytų visiškai neracionalu: ir globalūs dalykai - didžioji žmonijos dalis iki šiol vegetuoja skurde- ir lokalūs kasdienybės absurdai– kad ir mūsų pasidavimas reklamos vilionėms. Net vaikų auginimas (kam, galų gale, dauguma mūsų čia?) bent jau ekonomiškai tapo begėdiškai brangiu užsiėmimu: Jungtinėje Karalystėje paskaičiuota, kad užauginti vieną vaiką iki 18 metų kainuoja bent ... 164.000 svarų (vos ne milijoną litų!). Kaip ufonautams paaiškinti, kad mes nenorime vaikų, nes jie trukdo karjerai ir „gyvenimo būdo pilnatvei“ patirti? ( Gal ir gerai, kad man niekad per daug nesisekė matematika, nes gretai turėsime ir ketvirtą ). Štai Danijoje prezervatyvus per TV reklamuoja filmukas, kuriame vaikai perpildo vonias, dušu aplaisto sienas, išverčia puodus, išsiteplioja uogiene. Žinutė: „jei nenorite šio košmaro, pirkite mūsų prezervatyvus“. Beje, kažkas Danijoje nepatingėjo paskaičiuoti, kad miegodami standartinėje (1.3m x 1,8 m ) lovoje su antra puse, turime mažiau vietos, nei turėjome, miegodami kūdikio lovelėje. Išvada? Geriau miegoti atskirai. Bet ufonautams negalėtume paaiškinti ir tūkstančių kitų, dramatiškų ir ne tiek, dalykų - kodėl žmonija iki šiol kariauja, kodėl stumiame savo planetą į visišką ekologinę katastrofą, kodėl net šalia mūsų egzistuoja diktatūros ir badas... ir Jackass.. ar James Bondas?

 

mindgasmic.com nlp ne kalėdų seniui

 

Aš to racionaliai paaiškinti nesugebėčiau.

Ar pastebėjote, kad Kalėdų Seneliai, jau kelintą kartą į Vilnių atvykstantys iš Suomijos, dėvi kokiais tik nori, bet tik ne raudonais rūbais (tuo tarpu JAV ir „ded Moroz“ į rytus nuo mūsų- raudonais?). Austrijoje ir Vokietijoje nuo 2006 Kalėdų seneliams uždrausta rodytis Kalėdų mugėse, ir vienintelis jų atvaizdas, kurį ten išvystum, yra „užbraukto“ Santa Klauso logotipas – kad pagaliau Kalėdų šventės neturėtų nieko bendro su Coca- Cola Co, kuri „pasivogė“ Kalėdų Senį dar XX a. pradžioje ir apvilko jį raudonai. Bettina Schade iš Vokietijos „Frankfurter Nicholas “ sąjūdžio sako taip- "Mes prieš materialius daiktus, prieš karštligišką dovanų pirkimo bumą ir prieš visur esantį barzdočių raudonais apdarais, atimantį iš mūsų tikrąją Kalėdų prasmę“.

O James Bond? Atsiverti bet kurį populiaresnį vakarietišką žurnalą vyrams, ir išvysti- naująjį James, agresyviai iškėlusį ranką su pistoletu aukštyn, ir šalia per pusę puslapio besipuikuojantį „Omegą“ laikrodį. Dabar nebūtinai ufonautui, bet bent jau sau paaiškinkite, kas bendro tarp specialiųjų tarnybų agento, kuris net niekada neegzistavo, ir prabangaus šveicariško laikrodžio? Jei jau taip, tai kokį laikrodį turėtų užsidėti teletabis Vinkis kuriame nors vaikų žurnale? Nes tie, kas sugalvojo šią asociaciją, iš esmės mus ir laiko teletabiais. Kas yra specialiųjų tarnybų agentai? Ar tai ne valdininkai, kurie kartais atlieka „itin specialias“ užduotis: klausosi svetimų telefono pokalbių, užnuodytais skėčiais bado disidentus ar juos nuodija radioaktyviuoju poloniu- 210? Net jei tai britų saugumiečiai, jie greičiausiai irgi „alfa-patinai“, kurių įvaizdis tiesiog sprogsta „G- mach“ vyriškumu ( kaip „Gilette“ skustuvų)- jie nesiskaito su priemonėmis, nes specialiųjų tarnybų tikslas pagal nutylėjimą ir yra būti „aukščiau‘ įprastų jėgos struktūrų ir įprastų veiklos priemonių.

Kadangi specialiosios tarnybos gali kontroliuoti praktiškai bet ką, ironiška, kad reikia dar didesnius įgaliojimus turinčių „meta“ specialiųjų tarnybų, kurios gali kontroliuoti „paprastas‘ specialiąsias tarnybas, o šioms, savo ruožtu, anot Robert Anton Wilson, reikia dar „specialesnių“ specialiųjų tarnybų, kurios galėtų kontroliuoti „meta“ specialiąsias tarnybas- pasaka be galo, kuri akivaizdžiai įgyvendinta ir mūsų valstybėje: ką kontroliuoja saugumas, kas kontroliuoja saugumą, kas kontroliuoja tuos, kurie kontroliuoja saugumą ir t.t. O kas iš tikrųjų yra James Bond? Mano galva, tai gana idiotiškos pasakos apie gerą saugumietį personažas, parduodantis laikrodžius, automobilius (mano galva, „Ford“ prašovė- jų rinkodaros strategai užstrigo 80-uosiuose), kvepalus, kostiumus, batus, kompiuterius, kazino paslaugas ir dar galas žino ką, tikras po visą pasaulį keliaujantis komivojažeris, surenkantis milijonines auditorijas. James‘as yra itin efektyvus universalus smegenų plovėjas, mulkintojas ir apsimetėlis, kovingas šių laikų Kalėdų senelis. Bet tik vienas iš daugelio. „ Paprasčiausias būdas pasiekti, kad tau būtų išplautos smegenys- gimti “- sako dr.Robert Anton Wilson. Jei tik iš kiaušinio išsiritęs žąsiukas vietoj žąsies pamatys riedantį krepšinio kamuolį- vola, „atvaizdas“ (imprint) padarytas, ir visą likusį gyvenimą žąsiukas sekios paskui kamuolį, manydamas, kad tai jo mama. (Psichologų folklore yra istorija ir apie tai, kaip viename safaryje medžiotojai nušovė gimdančią žirafą, ir žirafiuko „mama“ tapo jų „Suzuki“ visureigis). Mums „atvaizdai“ štampuojami jau nuo kūdikystės, nes rinkodaros „asų“ svaja- „lojalumas prekės ženklui nuo gimimo iki mirties“ kaip niekad aktuali. Daugiausiai „atvaizdų“ prigrūsi tik į tuščias smegenis. Įsiklausykite dar kartą: „Stiprios kaip mamos meilė...stiprios kaip draugystė...popierinės nosinaitės „Tempo“. Taip ir norisi nusišnirpšti.

Nauja „KISS“ reikšmė

„Reklama gali būti apibūdinta kaip mokslas, leidžiantis areštuoti žmogaus protą tiek ilgai, kiek reikia jo pinigams paimti“- Stephen Leacock

Atsimenate universalią vadybos moto – Keep It Simple, Stupid? Kartą atsibudau ir suvokiau, kad ji šiais laikais nebegalioja. Vietoj jos turėtume naudoti „ Keep It Simply Stupid“ arba Keep It Stupid, Simple“. Šiandien efektyviai globalių kompanijų rinkodarai neužtenka, kad „žinutė“ paprasta. Reikia, kad ji būtų tiesiog infantili, kad būtų tinkamai suvirškinta. Vienas dalykas buvo pardavinėti daiktus, kurių kam nors reikėjo, kaip prieš kokį 50 metų- rinkodara buvo elementari ir racionali. Šiandien, visuotinės perprodukcijos ir globalios rinkos laikais parduodame daiktus ar paslaugas, kurių iš esmės niekam nereikia - nes dabar žmonės dažniausiai perka ne tai, ko jiems reikia, o tai, ko jie nori. Tad nebėra pagrindo tikėtis, kad pirkėjų masė yra nors kiek homogeniška ar nuspėjama, ir kad ji vadovaujasi racionaliais kriterijais. Priešingai. Masės vadovaujasi neracionaliais kriterijais. Gyvename laikais, kai pasirinkimų ir triukšmo tiek daug, kad bet koks pasirinkimas tampa tikru iššūkiu. Natūrali žmonių reakcija- NEBEGALVOTI, nes priešingu atveju užsigrauši, supratęs kad vis tiek nesugebėjai pasirinkti geriausio: darbo, išsilavinimo, kostiumo, skalbyklės, dešrelių, žmonos, automobilio (tik nupirktas- žiū, ir jau senas modelis), investicijų ar vitaminų ir t.t. Net pasirinkęs „geresnę“ išvaizda- apie tai seniau buvo galima tik pasvajoti- gali susikurti tik dar daugiau problemų. JAV moterys, pasididinusios krūtis, turi net 72 procentais didesnę statistinę riziką nusižudyti.

Tad spauda dėsto mums „5 sėkmės dėsnius“, „Kaip nepersivalgyti“ ar „10 būdų, kaip išgyventi Kalėdas“, o palyginus su šiuo „lavinimu“, astrologų prognozės skamba net autoritetingiau. Tad neveltui leidybos giganto Wiley dar 1991 m .pradėta leisti knygų „Žaliems“ serija (beje, lietuviškas „Dummy“ variantas – „žalias“ yra labai atsargus, tiksliau ‚dummy“ apibūdintų „asilams“, „nevėkšloms“ ar bent „idiotams- beje, taip ir pavadinta konkuruojanti knygų serija) šiandien jau išleista bendru 125 milijonų egzempliorių tiražu ir „žalius“, t.y. visus mus, moko ne tik kaip naudotis kompiuteriais ar jų programomis, bet ir kaip medituoti, nepersivalgyti, hipnotizuoti, auginti kaktusus, tapti dvasingu, mylėtis, gauti darbą ar net išsigydyti prostatos vėžį. Mes traktuojami kaip „žali“- kitaip niekas šių knygų nepirktų.

Ir nedrąsūs praeito šimtmečio „Mercedes-Benz“ ar bankų bandymai pataikauti universitetų absolventams- studentas su „Mercedes“ kada nors taps ir vykdančiuoju direktoriumi su „Mercedes“- atrodo visiškai nekaltai palyginus su tuo, kas vyksta dabar. Jei šiais laikais nori lojalių klientų, verta juos pasiekti dar negimusius. Aš nekalbu apie „tik vaikams“ skirtą reklamą vaikų laidose ir tarp jų, apie žaisliukus Mc Donalds „restoranuose“ (= kabutės sąmoningai), pokemonus, šokoladinius kiaušinius ar net vaikų „zyzimo“ studijas, kurias bent jau JAV atlieka garsios rinkodaros tyrimų agentūros, tokios kaip „Lieberman Research Worldwide“ ar „Western International Media“- ne tam, kad padėtų tėvams susitvarkyti su zyziančiais vaikais, bet tam, kad zyziantys vaikai „išzystų“ daugiau pirkinių . Aš kalbu apie rinkodarą, kuri mus visus laiko geriausiu atveju keturiolikmečiais paaugliais. Pažiūrėkite, kurie Holivudo filmai yra populiariausi šiame amžiuje? „Žmogus- voras“, „Betmenas sugrįžta“, naujausias „James Bond“ irgi vargu ar išvagos žiūrovų veidą intelektu, juolab kad tik pasirodęs, šis filmas nusileido populiarumu kitai pasaulinei premjerai- nuotaikingam filmui apie pingvinus. Visa, kas bent kiek keičia smegenų rieves, lieka marginaliniams „alternatyvaus“ kino teatrams. Sėkmingiausi Holivudo filmai mutuoja: juose mažiau dialogo – juk jie skirti globaliai auditorijai, reikės mažiau titruoti ir versti, juolab kad žiūrovai nebepajėgia suvirškinti ilgesnių, nei 5 žodžių sakinių, tad nuo šiol filmuose daugiau veiksmo ir „vaikiškų“ pokštų- griuvimų, nevykusių šuolių, hiperbolizuotų judesių ir mimikų. A la „Jackas “, tikra odė kvailumui.

Jei kalbame apie prekybą- pamatysime panašią tendenciją. „Diesel“ džinsų parduotuvės, anot psichologo Robert‘o Levino, kuriamos specialiai taip, kad lankytojai visiškai pasimestų: iš esmės generiniai džinsai vadinami neįprastais vardais, prekės išdėstomos kaip labirinte, groja garsi muzika, ekranuose šmėkščioja sumo imtyninkų vaizdai ( tik ką tai turi bendro su Diesel džinsais?) ir kai visiškai pasimetęs pirkėjas pagaliau pakelia akis į pardavėją, šis tikrai „pasiruošęs padėti“- tikslingai išvesti pirkėją iš sumaišties hipnozės. Tipiška didelio (ne)spaudimo pardavėjo technika, kurios, tikiuosi, dar nemoko Lietuvoje, irgi pagrįsta sumaištimi- „Jūs nenorite to, nenorite to, ir nenorite jaustis taip ir taip, nes nenorite negauti to ir to, tad X ir Z yra geriausias pasirinkimas“. Tą patį daro net romų tautybės būrėjos, staiga išlupdamos plauką iš galvos: pasimetęs žmogus yra tiesiog lengvai sukalbamas. Ar mes nepasimetame informacijos, žinučių, tiesiog triukšmo lavinoje kasdien, kaip toje „Diesel“ parduotuvėje? Daug kas- dar ir kaip, nes ir televizija nesiruošia duoti peno mąstymui. Šmaikščioji „Lalaila“ yra tik ledkalnio viršūnė: politikos aktualijas mes virškiname žiūrėdami dažnai mėgėjiškas improvizacijas, kuriose vaidina profesionalūs aktoriai, TV gelbėtojai kažkodėl velkasi teletabių kombinezonus, o populiarieji realybės šou, prikaustantys prie TV visų amžiaus kategorijų žiūrovus, dažniausiai gvildena „mane atstumia- mane priima“ paauglių grupės problemas. Kultinė britų komedija, rodoma geriausiu laiku per BBC1, „Little Britain“, priverstų juoktis ir kūdikius, nes jos herojai, persirengę senutėmis, gausiai šlapinasi prekybos centruose, vemia vieni ant kitų, perdžia ir atrajoja, demonstruoja visus įmanomus ir neįmanomus lyties organus ir išsityčioja iš didžiausių tabu. Dievaži šmaikštu, žiūrėdami raitomės iš juoko kartu su vaikais, kuriems irgi juokinga, nors jie ir nesupranta tai škotiško, tai cockney personažų akcento. Bet kartu ir baugu: jei 2005-aisias kultinės laidos statusą bent jau Britanijoje pavyksta pasiekti nevengiant ir tokių tiesmukiškų demonstracijų, ko reikės griebtis 2010? (Beje, pigi šios serijos lietuviška kopija, „Šalia kelio“ per BTV, galėtų drąsiai pretenduoti į kvailiausios pasaulio TV laidos nominaciją- bet yra ir kas ją žiūri!). Populiarūs žurnalai – dažnai į pimpalus orientuotas FHM ar itin dažnai dar naujesnes sekso patirtis gvildenantis „Cosmopolitan“ tik patvirtina akivaizdžią tiesą: media jau seniai mus visus laiko paaugliais. Jei dabar svarstytumėte, kokį dienraštį leisti akivaizdžiai pelningiausia, ir kuris turi didžiausią potencialą išlikti, tikrai net negalvotumėte apie „Šiaurės atėnus“. “Bulvaras“ yra atsakymas! Didžiausias Lietuvos nemokamas laikraštis, „15 minučių“ rengia geriausių sekso padėčių konkursus, veikia sekso ekspertų kampelis, o psichologines problemas siūlo spręsti parašius į seksas@15min.lt . Kam tai labiausiai rūpi? Teisingai. Tiems, ką kamuoja paauglystės spuogai ir klausimas, ar aš pagaliau rasiu, su kuo atsigulti.

Bet gyvenimas yra daugiau, nei santykinai trumpas „tik-seksas-rūpi“ laikotarpis. Amerikiečių rinkimų tautosakos aforizmas, kad „ masės yra kaip grybai: jas reikia laikyti tamsoje ir maitinti šiukšlėmis “ šiandien aktuali kaip niekad. Žodis „idiotas“ kažkada graikams irgi tereiškė „minios atstovą“. Ko mus moko siekti „masinės (=masių) informavimo priemonės“? Supermodelių generuojama žinutė merginoms- elementari: valgyk mažiau, atsiduok „karjerai“ nuo vaikystės- Dieve, kaip patetiška matyti tėvų ašaras, kai jų atžalų nepriima į modelių mokyklas darželinukams- ir viskas bus „OK“. Jaunutės, bet jau „didžiosios“ popso ar podiumo žvaigždės vargu ar spėjo baigti bent jau vidurines mokyklas, bet yra ir finansiškai, ir populiarumo prasme šimtą kartų daugiau „pasiekusios“, nei išsilavinimą pasirinkusios bendraamžės. Žinutė: mokosi tik vidutinybės, nori būti tokia žavi, kaip aš- daryk kaip aš.

Jei nugriūtų Eifelio bokštas

Tiesa yra tai “- sakė Abraomas Linkolnas savo paskutinėje viešoje kalboje, „ kad galima kai kuriais laikais mulkinti visus žmones , o kai kuriuos mulkinti visą laiką “. Ekonomistas Robertas Beckmanas savo „Into The Upwave“ pridūrė, kad „ Kita tiesa yra tai, kad dauguma žmonių net nesuvokia, kad jie gali būti mulkinami , dar mažiau suvokia, kad jie jau mulkinami , o paskutinieji net nesupranta, kad jie ir yra Didžiosios apgavystės žaidimo pėstininkai “. Aktyviausi pėstininkai- politikai, kuriems dirbti su infantiliais, ar bent jau kvailokais rinkėjais yra daug lengviau. Peržiūrėkite kurią „aukščiausio lygio“ šalių vadovų kalbų stenogramą, ypač tada, kai masėms reikia parduoti karo prieš Iraką ar kitą dramatišką akciją: politologai jau seniai pastebėjo Georges W. Bush polinkį viską supaprastinti iki „juoda-balta“ a la „ arba Jūs su mumis, arba prieš mus“ , nes a). tai skamba daug ryžtingiau; b) tai masės suvokia lengviau. O juk dar Orwellas savo „1984“ rašė apie „Newspeak“- naują režimo kalbą, kuriai reikėjo vis mažiau ir mažiau žodžių: nes kuo mažiau žodžių, tuo mažiau minčių, tuo mažiau prieštaraujančių.

Minios elgesį lemia ne protingi žmonės minioje, o būtent tie, kurie pasiduoda mulkinami, tiksliau- mulkių dauguma, kurių vaizduotė daug lengviau paveikiama- taip galime nuspręsti, perskaitę mažai žinomo prancūzų sociologo Gustave le Bon dar prieš 1900-uosius parašytą knygą „Minia“. Ją itin gerai studijavo ir Hitleris, ir Mussolini, ir tiesiogiai pritaikė savo fantasmagoriškiems oratorystės eksperimentams. Cituoju Le Bon: „Šimtas smulkių nusikaltimų ar nereikšmingų nelaimių nesužadins minios vaizduotės taip, kaip vienas didelis nusikaltimas ir didelė nelaimė, kurios pasekmės būtų daug mažesnės, nei šimtų mažų nelaimių pasekmės, sudėjus jas kartu. Gripas, kuris prieš kelis metus nusinešė 5000 žmonių gyvybes Paryžiuje, labai mažai paveikė masių vaizduotę. Todėl, kad ši reali nelaimė nebuvo pateikta kaip vienalytis vaizdas, o paprasčiausiai pranešama kaip statistikos suvestinė kiekvieną savaitę. Bet jai viena nelaimė nusineštų tik 500, o ne 5000 žmonių gyvybes, tačiau ji įvyktų tą pačią dieną ir viešai, jos poveikis miniai būtų daug stipresnis- kad ir Eifelio bokšto griūtis turėtų nepaprastą efektą minios vaizduotei. Šie žodžiai parašyti prieš du šimtus metų, bet esmė- ta pati: Reichstago gaisras, daugiaaukščių sprogimai prieš Čečėnijos karą ir 9/11 skamba daug garsiau, nei milijonai kasdien kenčiančių pabėgėlių, sužeistųjų, aukų ir beprasmiškų žūčių, kurias sukėlė būtent masių „palaiminimas“ veikti, atsakant į šiuos dramatiškai pateiktus, o gal net surežisuotus įvykius. Lietuvoje yra pakankamai politikų, kurie jau irgi suvokia Le Bon knygos reikšmę- į užsienį dramatiškai pasprukę ar absurdiškas, bet „ryškias“ akcijas rengiantys veikėjai savo populiarumu lenkia protingai, bet „neryškiai“ kalbančius politikus. Kada mes į parlamentą rinksime „ryškias“ porno žvaigždes, o merijas atiduosime kultūrizmo čempionams? Greitai.

Kieno motina yra viltis?

Mūsų lūkesčiai- neracionalūs. Faktas. „ Dauguma žmonių mirs anksčiau, nei jie galvoja; tiesą sakant, jie ir miršta “- rašė Bertrand Russel. (toliau)

(c) Vidas Jankauskas, 2006. Visos teisės saugomos.

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai web tracker