Savaitės esė 27

Alternatyvos be alternatyvos

Įsivaizduokite kortelę, kurios vienoje pusėje parašyta – „ Teiginys kitoje kortelės pusėje yra teisingas “, o kitoje – „ Teiginys kitoje kortelės pusėje yra neteisingas “. Mhmmm?

Arba dar paprasčiau: „ Šis teiginys yra neteisingas .“

Klasikinis kirpėjo galvosūkis: kaimo kirpėjas skuta visus vyrus, kurie nesiskuta patys . Ar kirpėjas skuta save? Jei taip, jis nėra iš tų vyrų, kurie nesiskuta patys, grupės, tad jis negali skusti savęs. Bet jei jis neskuta savęs, turime jį „klasifikuoti“ kaip grupės, kuri nesiskuta, atstovą, tad jis turi skusti save, būdamas kirpėjas.

Elementarus teologinis galvosūkis: „ Jei Dievas yra visagalis, ar jis gali sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų?“ Jei gali sukurti ir nepakels – jis ne visagalis. Jei negali sukurti– jis ne visagalis. Oi.

Nekalbėsime apie B. Raselo loginių tipų teoriją, antropologą Gregory Bateson, kuris pirmasis ir apibūdino „double bind“ – nealternatyvias alternatyvas ir Josepho Heller‘io knygos „Catch 22“, kuri ir tapo generiniu „alternatyvų be alternatyvų“ pavadinimu tiek verslo kalboje, tiek populiariojoje kultūroje. Visus tris minėtus paradoksus vienija tai, kad juose klasė ir klasės narys sugretinami į vieną.

Panašiai ir kai kalbame apie kalbą, atsiliepiame apie atsiliepimus, komunikuojame apie komunikaciją ir stebime stebėtoją- rizikuojame užlipti ant loginių lygių grėblio, tikro „Catch 22“. Ir užlipame. Nes mąstome sąvokomis, kurias patys konstruojame ar perimame iš kitų. Jei gyventume tik dvimatėje erdvėje, ir būtume absoliučiai plokšti, kaip „laivų karo“ kvadratėliai – A10 ar C6, savo erdvei apibūdinti naudotume tik dvimatės erdvės sąvokas, ir tokie dalykai kaip „aukštis“ ar „gylis“ tebūtų konstruktai, kuriuos sunkiai, jei iš viso, įsivaizduotume, ir labai retai naudotume. Bet ir būdami trimatėje – o tiesą sakant, kas žino keliamatėje erdvėje – dažniausiai esame įpratę remtis tik dvimatėm sąvokom – pliusas ar minusas, geras ar blogas, myli- nemyli, jėga– atoveiksmis, karštas ar šaltas. Polių, kraštutinumų ir alternatyvų dažnai yra daugiau, jei tik leisime sau tai pastebėti. Balta spalva atsiranda, suvienijus visas.

Kaip kasdien bendraudami galime naudoti „alternatyvas be alternatyvų“? Lygiai taip, kaip išmanūs pardavėjai jas naudoja tam, kad subtiliai priverstų mus pasirinkti jų prekę: atėję į prabangių drabužių saloną, išgirsite „Ar pirmiausiai pasimatuosite švarką, ar kelnes?“ (= nepaliekama galimybė nesimatuoti), arba po šaunaus produkto pristatymo: „Ar pasirašysite sutartį iš karto dabar, ar palauksite, kol papasakosiu apie garantijas? (= sutartį pasirašysite, tai tik laiko klausimas). Tad jei formuluosime klausimą ar teiginį, nurodydami mums tinkamas alternatyvas, bet nenurodydami kitų, sukursime iliuzinį pasirinkimą, kurio iš esmės nėra. Tad kai norėsite papietauti restorane, paklauskite antros pusės – „Galvoju, kur geriau šiandien pavakarieniauti – ar tradiciniame X restorane, ar Y. Kurį renkiesi?“- ir tai gali būti veiksmingiau, nei tiesmukiškai „Gal važiuojame pavakarieniauti į restoraną?“- nes į tokį pasiūlymą daug lengviau atsakyti: „ne“.

Reliatyvumas

Nors ir pradėjome suvokti, kad praktiškai viskas yra reliatyvu, kad net mokslininkų instrumentų parodymai yra reliatyvūs – termometras rodo tik temperatūrą, voltmetras rodo tik įtampą, mes suvokiame tik tai, ką esame pasiruošę suvokti. Dar retai naudojamės reliatyvumu, tad patiriame tikrus iššūkius suabsoliutindami savo vertinimus. Ir gal per dažnai remiamės mokslo argumentais, pamiršdami kad mokslas irgi gali ir net turi klysti.

Radikaliausių XXa. sociologų ir filosofų vertinimais, pvz., Paul‘o Fayerabend‘o, šiuolaikinis mokslas nėra geresnis ar tobulesnis pažinimas, nei graikų mitologija ar vudu kultas. Jei ant dantų pastos parašyta „moksliškai įrodyta – daro tai ir tai“, tai dar nereiškia, kad pasta, kaip pažadėta, veiks Jums ir nereiškia, kad nebus įrodyta priešingai po kelerių metų. O jei ant šampūno parašyta: „tik natūralūs“ ingredientai, verta prisiminti, kad nafta irgi yra 100 proc. natūrali – kaip ir švinas ar siera.

Kad būtų dar konkrečiau, užduokite sau paprasčiausią klausimą: „Ar yra toks dalykas, kuriuo aš esu visiškai, absoliučiai, 100 procentų tikras?“ Jei to paklaustume sovietinio gazuoto vandens automato, jam būtų pakankamai lengva atsakyti – kaip kibernetinė sistema, jis tėra primityvus stimulo- atsako pavyzdys: įkrito teisinga kapeika, dėk angliarūgštės, dozuok sirupą ir leisk vandenį, kuo gi čia abejoti. Tuo tarpu jei paklausime savęs, net ir banaliai: ar „rytoj saulė patekės“ – negalime būti visiškai tikri, kol tuo neįsitikinsime, ir geriau pagalvoję, net ir tada. Perfrazuodami kvantinės fizikos specialistą ir publicistą dr. Amit Goswami, galime pasakyti taip: „Jei pasaulis būtų toks paprastas, kad mes jį suprastume, mes jo nebesuprastume“.

Ir jei staiga supratote, kad nebesuprantate, jei tikite, kad nebetikite, ir jei žinote, kad nebežinote – puiku: argi tai ne tikroji realybė? Nes beatodairiškas žinojimas, ir „vienintelė tiesa“ yra ir netolerancijos, ir priešiškumo pamatas, o bet kuris ekspertas, pareiškęs, kad jis jau „ekspertas“, rizikuoja nebesužinoti kažko naujo. Patys Warner Bross įkūrėjai broliai Warneriai 1927 m. toliaregiškai pareiškė, kad „kas, po velnių, norėtų kine matyti kalbančius aktorius?“. D. Zanuck, „XXth Century Fox“ vadas 1946 m pareiškė, kad „televizija bet kurioje rinkoje neišsilaikys ilgiau, nei 6 mėnesius. Žmonės greitai pavargs žiūrėti į medinę dėžę kiekvieną vakarą“. O turbūt garsiausia pasaulyje „tiesa“ buvo Čarlio Djuelo, JAV patentų tarnybos vadovo, 1899 m . pasakyti žodžiai: „Visa, ką buvo įmanoma išrasti, jau išrasta“.

Skelbdami „vieną tikrą tiesą“, baigsime tuo, kad deginsime raganas ir uždarysime kitamanius į kalėjimus, išnaikinsime indėnus tik todėl, kad jie laksto nuogi ir nežino, kodėl baltaodžiai vyrai rengiasi suknelėmis ir nešioja masyvius kryžius, kursime diktatūras ir eksportuosime ideologijas, pagaliau persekiosime karikatūristus, rašytojus ar sprogdinsimės autobusuose, svajodami apie nekaltas mergeles rojuje.

Atėję prie kavos aparato per darbo pertraukas bendradarbiai dažnai „duoda garo“ kuo negatyviau aptardami valdžią, bendradarbius, orą ir sistemą, tarsi tai būtų vienintelė tiesa ir nuo to kam nors būtų nors kiek geriau. Moshe Feldenkrais yra pasakęs – „jei tik žodžiai neleidžia tau pasiekti tai, ką nori pasiekti, pakeisk žodžius“. Galėtume perfrazuoti – kaip ir Orwellas „1984“ – „ Jei žodžiai korumpuoja mintis, mintys korumpuoja žodžius“. Visi esame girdėję kažką panašaus:

• A:„Mano šefas, tas bjaurus nutukęs ožys, vėl kažkokį suknistą projektą užmetė“, o šefas tuo tarpu apšneka savo sekretorę – B: „Mano sekretorė nieko neraukia, yra nuolat inkščianti kalė, ir man nieko neliks, bet tik ją išmesti“.

Įdomiausia, kad matydami klausytojų palaikymą, šie prelegentai išties ima tikėti tuo, ką sako. A. Korzybski, dar 1930-aisias leptelėjęs garsiąją frazę „Žemėlapis nėra teritorija“, ir net visą naują ne- aristoteliškos logikos sritį, pavadintą neurolingvistika, o dar vėliau, Daivid‘o Borland‘o Jr. išvystytą į „Bendrąją semantiką“, paprašytų kalbėti aiškiau, jo terminologija, be „triukšmų“: „ Mano vadovas, kurį vadinu „šefu“, mano dabartiniu suvokimu ( nes nusprendžiau ignoruoti visus kitus galimus jo apibūdinimus dabar) nesiskiriančio nuo, mano vertinimu, bjauraus, ir, mano vertinimu, nutukusio ožio, man vėl – tvirtinu, kad ne pirmą kartą- pateikė, mano vertinimu, suknistą, t.y. blogą ar sunkų projektą, apie kurį žinau nedaug “. Tas pats galiotų ir šefo kalbai - „ Vertinu savo sekretorę kaip nesupratingą, ir dabar teigiu, kad ji iš viso nieko nesupranta, ignoruodamas visus atvejus, kai ji ką nors suprato, ir dabar ją įsivaizduoju kaip inkščiančią kalę, ignoruodamas visa kita, ką apie ją žinau ir galėčiau pasakyti, ir taip vaizdingai noriu parodyti, kad ji yra kažkuo nepatenkinta ir išreiškia savo nepasitenkinimą inkšdama, ir dabar teigiu, kad neturiu jokių kitų alternatyvų, bet tik ją atleisti iš darbo, ir dabar šį veiksmą vadinu emocingu veiksmažodžiu „išmesti“ . Robert Wilson savo „Quantum Psychology“ panašius „vertimus“ vertina kaip „formuluotes, kurios galbūt ir neišspręs problemų tarp bosų ir jų sekretorių, bet perkels problemas iš viduramžių metafizikos į šiuos laikus, kai žmonės gali atsakyti už pasirinkimus, kuriuos jie padarė “.

Visa, kas prasminga, gali būti įprasminta

Ar stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna? Priklauso nuo stebėtojo. Nuo konteksto. Kaip ir klasikiniame pardavimų konsultantų folklore:

Du batų pardavėjai siunčiami ištirti rinkos į tolimą Afrikos šalį. Po savaitės abu siunčia telegramas. Pirmasis: kuo greičiau leiskite grįžti namo. Rinkos paprasčiausiai nėra – visi vaikšto basi. Antrasis: neįtikėtina galimybė! Kuo greičiau atsiųskite bent du konteinerius batų – visi čia iki šiol basi!”

Amerikiečiai paprasčiausiai sako – vieno žmogaus lubos yra kito žmogaus grindys. Kad ir kaip plonai pjaustysime, visada atrieksime dvi puses.

Sugebėjimas įvairiai įprasminti dalykus – arba kontekstualizacija- yra nepaprastai svarbus. Jis mums leidžia rinktis prasmes, ir išlavina mūsų sugebėjimus matyti pasaulį aukštesniu, tarsi„meta“ lygiu: būti mažiau priklausomais nuo aplinkybių, jų prasmių, vertinimų ir stereotipų. Įdomu tai, kad nuolat lavindami savo sugebėjimą kuo įvairiau įprasminti įvykius, teiginius, būsenas, nuostatas, išmokstame gyventi laisviau. Esame mažiau varžomi, mažiau bijome ir iš esmės lengviau gyvename. Sugebėjimas įprasminti dalykus kitaip yra ne tik puikus būdas išvengti tikrų ar tariamų krizių, neigiamų būsenų ar padėti jų išvengti kitiems. Tai ir puikus būdas sąmoningai lavinti kūrybingumą. Jei esi įpratęs įžvelgti daugiau galimybių situacijose ar reiškiniuose, kurie kitiems atrodo visiškai trivialūs, rasi būdų, kai tai prasmingai panaudoti.

„Jus turbūt irgi žavi puiki nemokamų miesto laikraščių idėja – tokių kaip lietuviškas „15 minučių“? Pirmasis ją įgyvendino Mike Anderson, sukūręs nemokamą dienraštį „Metro“ Londone. Dabar „Metro“ yra didžiausias nemokamas laikraštis pasaulyje, ir jo reklamos įkainiai dvigubai didesni, nei kitų laikraščių, kurių Didžiojoje Britanijoje visada buvo apstu. Maikas dar 1999 metais kitaip įvertino tai, kad jam patikėtas neišvaizdus leidinys buvo „nepopuliarus“: „Ką tai man sako?“. Ogi tai, kad jei milijonams visuomeniniu transportu kasdien važiuojančių žmonių nemokamai duočiau ką skaityti, tai tikrai būtų sėkmė. Pasakyta – padaryta. Šaunu, kad p. Andersonui nereikėjo savo idėjos ilgai „stumti“ per Associated Newspapers korporacijos koridorius „gudručiams“ įvertinti, sukritikuoti ar leisti atlikti rinkos tyrimus ir jis per kelis metus pasiekė tai, ko kiti leidiniai nepasiekė ir per šimtus metų: didžiulį tiražą ir aukščiausias reklamos kainas“

Tokias pelenės istorijas – kai nesėkmės, nepelninga verslo niša ar net paprasčiausi sunkumai vertinami kaip unikalios galimybės- girdėsime nuolat. Kompanijos, kurios yra šios sėkmės modeliai – ar tai būtų „Southwest Airines“, sukūrusios visą pigių skrydžių industriją, ar „Pret-A-Manger“, kitaip pažiūrėjusi į užkandinių verslą, ar daugelis kitų, suvokia, kad jų sėkmės priežastis ir buvo sugebėjimas įprasminti iššūkius kaip galimybes, tad, pvz. „Southwest Airines“, visi, kritikuojantys tik tam, kad kritikuoti, vadinami „Zingeriais“ ir yra paprasčiausiai netoleruojami ir greitai „nugesinami“, nes bendra įmonės kultūra yra atvira visoms, kad ir absurdiškiausioms idėjoms. Einšteinas yra pasakęs – „Jei idėja iš pat pradžių neatrodo absurdiška, jai nėra vilties“. Jei išgirdę kažką naujo, išjungsime savo vertinimų autopilotus ir tepasakysime: „įdomu, lai ši idėja pagyvena“- galėsime daug geriau suvokti, ką siūlo idėja.

Beje, visi geriausi komikai priverčia mus juoktis, įprasmindami dalykus netikėtai ir kitaip. Mūsų grandas, Juozas Erlickas, nardo tarp prasmių, šablonų ir stereotipų, tiesiog meistriškai laužydamas dviprasmybes kaip prasmybes. Išanalizavę net ir keletą „buitinių“ anekdotų, pamatysime, kad struktūra dažniausiai panaši: netikėtas kontekstas, nelaukta įžvalga, originalus apibendrinimas:

Vyras moteriai:
- Brangioji mano, aš dėl tavęs bet ką padaryčiau: perplaukčiau vandenynus, perkopčiau kalnus!
Moteris:
- Rytoj ateisi?
Vyras:
- Jei nelis, ateisiu.

Kalbasi du vyriškiai:
- Mano žmona - angelas.
- Mano irgi ne žmogus.

Verta mokytis lanksčiau vertinti situacijas, ir net savo nuostatas ar įsitikinimus, ir ne tik apie tai, kas yra įmanoma ir neįmanoma, lengva ar sunku. Juk galėdami matyti ir suvokti daugiau prasmių, paprasčiausiai turėsime daugiau pasirinkimų – o ar tai nėra laisvė?

Pravartu prisiminti NLP, metodiką, o gal greičiau filosofiją, ir požiūrį, kuris tiesiog meistriškai moko įprasminimo ir suvokimo lankstumo. Štai keletas klasikinių įprasminimo būdų, kuriuos išsamiai aprašė vienas iš produktyviausių NLP autorių, Robert Dilts – juos galima panaudoti praktiškai bet kuriai situacijai, problemai ar teiginiui, kad tiesiog metodiškai leistume sau suvokti daugiau. Juolab, kad sąmoningai ar nesąmoningai tokius įprasminimo (angl. „reframing“) būdus naudoja ir:

• Politikai (nesvarbu, kas įvyktų, jie linkę tai įprasminti naudingai sau ir nenaudingai – oponentams). Iliustratyvus pavyzdys – Ronaldo Reagan‘o prezidentinė rinkimų kompanija 1984 m ., kai buvo viešai suabejota jo pajėgumais – dėl amžiaus. Politiniuose debatuose su kitu kandidatu, Walteriu Mondale, Reaganas iš karto savo silpnybę pavertė privalumu: „Nesiruošiu amžiaus padaryti svarbiausiu klausimu savo kampanijoje. Nėra reikalo politiniais tikslais eksploatuoti mano priešininko jauną amžių ir nepatyrimą“;
• Rinkodarininkai (anot rinkodaros guru Seth Godin, kiekvienas sėkmingas prekės ženklas yra metafora, asocijuotas su tam tikrom vartotojų vertybėm ar įsitikinimais)
• Viešųjų ryšių specialistai (kai reikia užglaistyti kokio politiko bėdas ( „visi taip daro“, „ kas nieko nedaro, nedaro klaidų“, „ tai politinis puolimas“ ar staiga, kilus skandalui, pasirodantys „buitiniai“ straipsniai apie tai, koks šis politikas geras tėvas, kaip gražiai jis gyvena ir kokia šauni jo šeima) arba kai reikia pristatyti banalų, „numelžtos karvės“ tipo gaminį kaip revoliucingą naujieną: „ grįžimas prie ištakų“, „gyvoji klasika“, „Jūsų jaunystė sugrįžta“

Jei gali jie – galime mes visi. Mano galva, ir turime- kuo daugiau originaliai ir „kitaip“ mąstančių žmonių, tuo įdomiau galėsime gyventi ir tuo mažiau turėsime pyktis dėl dalykų, kuriuos, anot jau minėtų elnių augintojų, nei „nušausi, nei padžiausi“.

(Tęsinys)

(c) Vidas Jankauskas, 2006. Visos teisės saugomos.