Rūkom
Maya Angelou net nesivargino būti normali. Jai tai puikiai sekėsi: poetė, ir daininkė, ir rašytoja, ir aktorė, ir visuomenės veikėja- dirbo ir su Martinu Lutheriu Kingu, ir su Malcolm X, tapo pirmąja poete, savo eiles skaičiusia net prezidento Bill Clinton inauguracijoje. Laimei, šiandien jau normalu būti nenormaliu. "Normaliai" gali būti nustatomos tik skalbimo mašinos"- rašė Christopher Barzak. Ką benustebinsi, pasirodydamas bent truputį nenormalus seniai nebenormaliame postmodernistiniame, postindustriniame pasaulyje? Dar daugiau- būsiu kategoriškas- tebūti normaliu tampa beviltiškai neperspektyvu. Ir karjeros prasme, ir versle. Ir asmeniniame gyvenime. Tai net pavojinga, ir itin trumparegiška nuostata. Kaip ir rūkymas. Ar polinkis į alkoholį. Tad ir prevencija turi būti panaši. Kad dar daugiau žmonių nebesivargintų būti normaliais- ir net neturėtų tokių iliuzinių siekiamybių- verta visiems respublikos piliečiams į pasus įklijuoti kažką įspėjančio, kaip ant cigarečių pakelių:
Tokiais įspėjimais nušluostytume nosį visai ES, tai padarę pirmieji: parodytume, kaip iš tikrųjų rūpinamės mūsų piliečių sveikata ir gerove. Nes normaliai mąstančių, normaliai dirbančių, normaliai suvokiančiųjų laukia sunkūs laikai. Ne man vienam tai patrodo. "The Average is Over”- liūdną žinią vidutinybėms praneša ir amerikiečių ekonomistas Tyler Cowen: siekiantiems truks pliš išlikti tik normaliais ( = vidutiniškais) bus riesta. Žmonija komoditizuojasi: mūsų įgūdžiai tampa vis labiau generiniais, standartiniais, it kokiame Feisbuke ar internetinėje pažinčių svetainėje. Čia visi normalūs, vienodai patrauklūs, pasimatymų romantika kompiuterizuota- spusteli keletą nuorodų, ir va, keliauji pasimatyti. Savo gyvenimo meilę renkiesi it iš katalogo- kaip šunelį, ar vėjapjovę. Komoditizaciją puikiai iliustruoja ir fenomenali UBER sėkmė visame pasaulyje: maksimaliai adaptuotai ir standartizuotai paslaugai visiškai nebesvarbu, koks geras ar prastas vairuotojas esi, koks tavo stažas, kiek stengiesi ir koks tavo CV- jei neatitiksi net tokių žemų reikalavimų, būsi išmestas it musė iš barščių, ir tavo vietą užims kitas vairuotojas, sutinkantis dirbti už dar žemesnę kainą. Todėl jau daugiau nei šimte šalių rūko taksistai, bijodami UBER- kas gi daugiau jiems belieka. Normaliai su visiškai nebenormaliu jau 40 milijardų dolerių kapitalizaciją pasiekusiu UBER nepakonkuruosi. Net itin kūrybiškų profesijų atstovams riesta- tokios svetainės, kaip 99designs.com negailestingaii muša kūrybinio darbo įkainius, dizaineriai čia pluša, ruošia projektus dažniausiai už dyką, tikėdamiesi, kad jų darbą iš 20+ pasiūlytų projektų vis tik išsirinks užsakovai. Gal, tik šie, akivaizdžiai, net nesivargins mokėti bent centą daugiau net už jų lūkesčius pranokusį pasiūlymą. Kam? Jau nebe varpai skamba, greičiau sirenos kaukia daugybei “normalių”, šiandien dar taip įprastų profesijų: savo daug triukšmo sukėlusioje atsakaitoje "THE FUTURE OF EMPLOYMENT: HOW SUSCEPTIBLE ARE JOBS TO COMPUTERISATION", Oxfordo Universiteto mokslininkai Carl Benedikt Frey ir Michael A. Osborne teigia, kad tikimybė, jog iki 2034 m. darbo nebeteks dauguma telemarketingo specialistų yra veik 100 proc., ne labai kas laukia ir nekilnojamojo turto brokerių, mažmeninės prekybos konsultantų, buhalterių ir auditorių ir daugybės kitų- pasižiūrėkite patys, įkeliu skaidres iš mokymų čia, žemiau:
O va dar geresnės perspektyvos, nei odontologams, rekreaciniams terapeutams ar dvasininkams, kurių, kaip teigiama šioje ataskaitoje, ateitis nuostabi, yra...kam? Visiškai nenormaliems. Tų profesijų, kurių iki šiol net nebūta, atstovams. Pavyzdžiui, rūstumo specialistams. Jiems tiesiog nenormaliausiai gerai- štai tik truputį apsigimęs, kiek distrofiškas ir deformuotą apatinį žandikaulį turintis “rūstusis katinėlis” (Grumpy Cat) savo savininkei Tabatha’i Bundesen ir jos broliui Bryan per dvejus metus uždirbo veik 100 milijonų dolerių. Nieko ypatingo nedarydamas. Tiesiog būdamas natūraliai “rūstus”, prieš kameras ir šiaip. Neišsilavinęs, nieko nebaigęs, jokio darbo stažo neturintis apsigimęs katinas. Nenuostabu, kad rūstuolio šeimininkė metė padavėjos darbą- katinėlis prikapsi bent 6000 dolerių “arbatpinigių” per valandą. Du dolerius į sekundę. Kol perskaitysi šį sakinį, va ir vėl prikapsėjo. Greičiau, nei spėtum išleisti kokiuose "Starbucks". Gerai arbatai. Rūsčiu snukiu.
Nors ši žinutė kaip mat paskendo kitų trivialių pranešimų jūroje, siūlau bent sekundei sustoti ir susivokti. Mano galva, tai vienas iš tų kataklizminių įvykių, kuris vienu ypu keičia mūsų suvokimą apie tai, kas buvo prieš juos. Ir kas- po jų. Katinėlio sėkmė turėtų ypač rūpėti tiems, kurie oficialiai ir tradiciškai- kaip ir aš- mokėsi verslo vadybos ar šiaip, jau daug metų sukasi versle. Ir mano, kad šį tą apie jį išmano. Jei visa tai, ką šiandien girdime apie rūškano snukio katino sėkmę yra tiesa, ponai ir ponios- mes rūkom! Rūsčiasnukiui verslo sėkme neprilygsta nei pelningiausi farmacininkai, nei bankininkai, nei FMCG ar IT verslai, nei įvairiausi startuoliai, ar verslo inkubatoriai, tinklinio marketingo kompanijos, dujininkai su naftininkais, cigarečių ar alkoholio gamintojai, didmeninkai ir mažmeninkai, visokiausios greito maisto frančizės ir net šešėlinės ekonomikos bosai, prekiaujantys akcizinėm prekėm ar narkotikais… Tokio pelno PU (“per vienetą” ) jie net nesapnavo, net jei turi ISO 9001 ir vysto “lean” ar nebe “lean” gamybą su visais JIT, TQC ar BOC. Taip ir mūsų nuovokos apie verslą, rinkodarą ar net prestižiškiausi MBA diplomai po šio rūstaus akibrokšto keliauja tiesiai šuniui ant uodegos, tiksliau, katinui į ūsą: toks pelningumas, toks ROI, tokia rinkodara, ir tokia sėkmė sutinkama tik pasakose apie auksinius kiaušinius dedančią vištą. Bet net ir ši įstabi auksą perinti perekšlė rūko prieš absoliučiai nieko neveikiantį, tingų katiną nuolat surauktu snukiu. Nėra jokių abejonių, kad tokios sėkmės išprovokuoti, daugybė katinėlių savininkų ryšis plastinėms operacijoms- transformuos ne tik savo augintinius, bet ir save. Labai pragmatiška investicija. Atsiras ir rūsčių šunelių, ir kanarėlių, ir vėžliukų ir žinoma, žiurkėnų. Ir komiškai išsišiepusių, žinoma. Ar nuolat pabrėžtinai nustebusių. Akivaizdu, kad tokia gamtos (ne)apdovanoto katino sėkmė verčia visus pasitempti. Įpareigoja susivokti ne tik pinigus viens-du prašvilpiančius startuolius ar dar greičiau nusistekenančias valstybines institucijas. Turi ką pagalvoti ir ekonomistai, iki šiol tikėję nematoma ranka ir vartotojų ar verslo vienetų racionalumu. Dabar, kai visas verslo pasaulis susidūrė su takoskyra- “iki rūsčiojo katinėlio” ir “po jo”, gali koja atverti bet kurio verslo vadovų ar valdybos posėdžio duris ir garsiai suabejoti visų čia susirinkusiųjų misija, vizija, strategija, taktika, net kompetencija: “Ponai ir ponios, ar šiemet uždirbsite daugiau, nei rūstusis katinėlis? Kaip atrodo mūsų ROI, palyginus su Grumpy, a?” Stos nejauki tyla, kuria galėsite išmaniai pasinaudoti. Aš va irgi ilgai žiūrėjau į save veidrodyje, ir supratau, kad laimei, iki rūsčiojo katinėlio fizionomijos man trūksta visai nedaug. Tereikia nusiskusti barzdelę, gauti gerą smūgį į apatinį žandikaulį, atsistoti ant keturių, ir tapsiu veik toks pats. Kiek mažiau plaukuotas. Tik akys va, nebe tokios žydros. Bet argi tai problema? Tereikia tinkamų kontaktinių lešių, geros nuotraukos, ir voila- galėsiu ją siųsti interneto memų karaliui, garsiausiam visame pasaulyje kačių prodiuseriui, Ben Lashes (kuris taip ir išsuko surūgėlį katiną), ir kas žino- gal netrukus, kiek pafotošopintas, tapsiu “panašiausiu į Grumpy Cat pagyvenusiu vyruku”. Mano atvaizdas išdidžiai puikuosis ant kiekvienos kačių maisto pakuotės, o keistas lietuviškas akcentas skambės vitaminizuoto ėdalo reklamose. Ben'ui užsiminsiu, kad man užteks ir tūkstančio dolerių per valandą. Tai veik litas per sekundę. Juk aš- ne katinas. Bet vis labiau nenormalus.
|
|||||||||
