|
STORYGYM: Kaip pradėti? “Būk balsas, o ne aidas”- Albert Einstein Padėsiu. Pradėti verta šauniai, nes gera pradžia- pusė darbo. Verta pradėti drąsiai, kad įsidrąsintum ir ateityje nebebijoti. Verta pradėti spontaniškai, taip iki galo ir nepasiruošus, kad pagaliau būtum pasiruošęs, pradėti. Bet kada. Originaliai verta pradėti, netikėtai, kad nustebintum pats save. Su malonumu. Užtikrintai. Pirmasis įspūdis svarbus ir Tau, visada. Va taip. Pakylėtai pradėjom? Aha. Kylam.
***
Tai ir tęskime taip. Apie aviaciją. Kaip pradedami lėktuvų skrydžiai? Teisingai- aviacinio saugumo instruktažu. Seniau stiuardesės ir retai sutinkami stiuardai lėktuve jau diržais prisisegusiems keleiviams demonstruodavo deguonies kaukes, pripučiamas liemenes bei avarinius išėjimus. Jei prieš kokius dešimt metų keleiviai dar bent iš pagarbos juos netrukus skraidinsiančiam plieniniam paukščiui nors viena akimi stebėdavo šį instruktažą, dabar dauguma jau nebesivargina. Net nebeploja tautiečiai, lėktuvu sėkmingai nusileidę. Faktas, kad nebeploja, jei ir nesėkmingai nusileidžia. Šiandien, ypač didesniuose lėktuvuose, kur ekonominėje klasėje sutupdyti šimtai keleivių, tradicinė “gyva” aviacinio saugumo demonstracija net nelabai įmonoma, todėl buvo perkelta į ekranėlius. Čia dažniausiai kompiuterine grafika sukurti dailūs animuoti personažai šabloniškai, bet tobulai demonstruodavo viską, ką reikia, kad ir keleiviai, bežiūrėdami, išmoktų: teisingai prisisegti saugos diržus, čiuožti avariniais pripučiamais lieptais, užsidėti deguonies kaukę, ir tik tada ją uždėti vaikams, šliaužti per dūmus link artimiausio išėjimo ir t.t. Vienintelė problemytė- net ir panosėje rodomu tobulai sukurptu aviacinio saugumo instruktažu keleiviai irgi pasibodi. Masiškai. Todėl pažangiausiųjų avialinijų aviacinio saugumo instruktažai pagaliau tapo tikru performansu, vaizduojamuoju menu, kompanijų vizitine kortele, juos kuria garsūs režisieriai, pasikviesdami įžymiausius aktorius. Aviacinis saugumas šiandien demonstruojamas tikra žanrų įvairove- ir komedijomis, ir net epinėmis dramomis.
Štai Naujosios Zelandijos avialinijos savo instruktažą pavertė šmaikščiu “Žiedų valdovų” tęsiniu. “Turkish Airlines” aviacinį saugumą demonstruoja garsiausi “Machester United” futbolininkai. “Thomson Airways” nufilmavo mažylius, besirūpinančius savo meškiukais lėktuve. “Virgin America” instruktuoja šokiais ir dainomis, o “Southwest Airlines” leidžia savo palydovams ir pokštauti, ir kitaip linksminti savo keleivius, kad instruktažas visada būtų įsimintinas ir nuotaikingas, ir niekad- vienodas, nes skrydžius verta pradėti būtent taip. Kodėl? Todėl, kad šiandien ir mes nebeturime prabangos ką nors pradėti blankiai, neįdomiai, įprastai, nuobodžiai, standartiškai ar lėkštai- kalbą, pranešimą, instruktažą, mokymus ar kokio gaminio, ar paslaugos, demonstraciją. Geriau pagalvoję, suvoksime, kad net el. laiškų ar įrašų feisbuke negalime rašyti taip, kaip buvome įpratę- nuobodžiai, banaliai, įprastai, bet kaip. Jie paprasčiausiai nieko nesudomins. Jei CV ar “motyvacinius laiškus” ruoši taip, kaip ir tūkstančiai kitų kandidatų- šabloniškai, a la “noriu dirbti Jūsų kompanijoje todėl, kad esu labai originalus ir veržlus darbuotojas”- rizikuoji svajonių ir nelabai darbo taip niekad ir negauti. Dar daugiau- net gyventi monotoniškai, standartiškai, statistiškai vienodai, visiškai “normaliai” tapo, žiū, tiesiog nekūrybišku būdu gyventi. Tokį gyvenimą nuodugniai aprašantis CV mažai konkurencingas. “Tyliai” gyventi dar ir brangiu: kiek žmonių neišnaudoja nei savo karjeros, nei verslo galimybių, net asmeninių galimybių, jei jau taip, vis naudodamiesi proga patylėti. Ar komunikuoti itin atsargiai, it iš po kokio juos slegiančio dangčio. Atsargiai multiplikuoti jiems patikusius pranešimus socialiniuose tinkluose. Taip ir nepradėti.
Kaip raketa “Laisvė yra sugebėjime išsiskirti”- Robert Frost Ne su mylimąja, ar mylimuoju. Išsiskirti iš minios. Nepaskęsti blankios, generinės, beprasmės informacijos ir žinučių jūroje. Tik šį kartą nekalbėkime apie tai, kaip apskritai išsiskirti- prisiimti galią, ryžtingai pradėti verslą, lengvai užmegzti naujas pažintis, atsikratyti kokios nors priklausomybės ar it niekur nieko ruoštis ultra- triatlonui. Pakalbėkime apie proziškesnius dalykus. Apie tai, ko mūsų taip niekur ir nemokė- nei mokyklose, nei universitetuose, nei darbovietėse: kaip pradėti. Pasakoti. Būtent: pradėti kalbą, pranešimą, tostą, pristatymą, prisistatymą, instruktažą, pamoką, seminarą, mokymus, diskusiją, interviu, radijo laidą, laišką, ar įrašą. Novelę, apsakymą, romaną. Skelbimą, memorandumą, atsišaukimą. Kiek kalbėtojų iki šiol, net šiais, lėtinio dėmesio deficito laikais, pradeda šabloniškai oficialiai prisistatydami (net jei jau ir yra pristatyti, ir įrašyti į kalbėtojų sąrašą), paaiškindami, ką kalbės, nurodydami, kad kalba- ar egzekucija- truks n minučių, ir kad ją baigę bus pasiruošę atsakyti į auditorijos klausimus, o tada kalba monotoniškai, bailiai žiūrėdami į užrašus, arba dar liūdniau- tiesiog perskaito tai, kas surašyta jų terminaliai nuobodžiose skaidrėse… Dar daug tokių kalbėtojų. Pranešėjų. Didžiausia jų bėda- kad jie, it kokie dinozaurai, net nenuvokia, kas jų laukia šiandien dramatiškai pasikeitusiame medijų ir informacijos lauke. Kas? Radijo taškų likimas. Prieš milijonus metų dinozaurai matyt irgi nelabai įsivaizdavo, kas gi tie “radijo taškai”. Išnyko. Ir tie, ir anie.
Kuo skiriasi kalbėjimas- kalbėti gali veik visi- nuo pasakojimo? Iš esmės. Pasakojimas yra bene šauniausias žmonijos išrastas būdas perduoti informaciją, tačiau ne tik ją- ir patirtis, įžvalgas, prasmes, nuojautas, emocijas. Pasakojimas leidžia mums daug geriau suvokti ir patirti tai, kas mums pasakojama. Tai humaniškiausias, visiems suprantamas, visus paliečiantis komunikacijos būdas. Jei kalbą lygintume su torpeda, nešančią tik tam tikrą informaciją- garsus, žodžius, mintis, idėjas, pasakojimą turėtume lyginti su lėktuvnešiu- perneša viską. Ar ledkalniu- neša ir tai, ko net nematome ir nesuvokiame. Pasakoti- gera žinia- irgi gali veik visi, o dar geresnė žinia- visada yra ką papasakoti, tačiau tiek žmonių tuo netiki. Mano, kad jie tegali kalbėti. Tik, šiukštu, ne pasakoti. Tiki, kad tai, ką jie pasakys, nėra ir negali būti istorija. Todėl kalba, bet taip nieko ir nepasako. Na, taip ir nieko- komunikuoja, visa kuo, net tylėdami: apie save, savo susivaržymą, drovumą. Išlavintą bejėgiškumą, netgi. O galėtų. Net liaudies ūkyje pasakojimas yra įtaigesnis būdas komunikuoti, nei šiaip skleisti tam tikro dažnio bangas tam tikrais tarpais- tai gali ir radijo taškai. Juolab, kad kiekvieną kalbą mes suvokiame kaip pasakojimą, net jei kalbėtojas pats to nesuvokia. Kad ir ką bekalbėtumėte, ką bepraneštumėte, auditorija žinutes visada suvoks tik kaip tam tikras istorijas, ir įpins jas į savo pačių nuolat kuriamus ir perkuriamus naratyvus. Net labai norėdami nesugebėtume to išvengti. Nuolat kažką pasakojame sau, ir kitems, mūsų kiekvieno vis kitaip suvokiama realybė tėra tik kitoks pasakojimas. Kita istorija. Beje, net mokykliniai matematikos uždaviniai tai puikiai iliustruoja- bet kuriame vadovėlyje generinės lygtys it kokiame švietimo metodininkų suokalbyje užslaptinamos trumpučiais pasakojimais. Taip bet kuri matematikos užduotis tampa daug įdomesne spręsti, pavyzdžiui: “Žuvis sveria aštuonis kilogramus ir dar pusę savo svorio. Kiek sveria žuvis?” Jei užduotį užrašysiu formule, teliks tik informacija- mažiau intrigos, jokios paslapties, ir mažai galimybių patikrinti skaitytojo IQ. Įdomu, ar kas jau tyrė, kaip keičiasi matematikos uždavinių tematika? Mūsų mokyklos laikais jų herojais dažniausiai būdavo duobkasiai, kolūkiečiai ar darbininkai, šiandien mokiniai sprendžia uždavinius apie automobilius, prekes lentynose, ar pyragaičius (va ir peržvelgiau rekomenduojamas matematikos užduotis ketvirtokams). O štai 1912 m. Amerikos mokyklose užduotys skambėjo merkantiliškai, it būtų skirtos pirkliams, ar parduotuvėlių savininkams— beje, galite įsitikinti tuo patys ir net išmėginti, kaip seksis jas spręsti:
Visos užduotys, ir atsakymai- čia
Ar peržvelgę šias užduotis, irgi nustebote? Bent truputį? Tais gūdžiais laikais net ir amerikiečiai dar nesivalė dantų, kūdikių, ir paaugusiųjų mirtingumas buvo aukštas, ir elektra buvo retai kur- ką jau bekalbėti apie radiją, TV, internetą ar išmaniuosius. Vos ne akmens amžius dabartinių aštuntokų akimis. Bet, sprendžiant pagal šias užduotis, tų laikų aštuntokai Amerikoje turėjo būti tikri eruditai, žodžio kišenėje neieškantys, išprusę, ir apsiskaitę jaunuoliai. Parodžiau saviškiams “spellingo” žodžių sąrašą- pusės žodžių net negirdėję. Fiziologijos klausimų dalyje- visiškas pasimetimas, geografijoje- irgi. Nors imk ir nusiųsk juos į tą senąją “Bullit County” mokyklą, vienintelė problema- kad nei mokytojų, rengusių šiais užduotis, nei mokinių, jas sprendusių, jau seniai nebėra tarp gyvųjų. Toks akį rėžiantis išprusimo skirtumas atsirado matyt todėl, kad žinios prieš šimtą metų nebuvo pateikiamos infantiliškai supaprastintais būdais, ir jų būta mažiau, žmonės gyveno daug lėčiau, tad spėdavo bent jau apmąstyti savo gyvenimą, vidurinis išsilavinimas nebuvo net privalomas, tad buvo laikomas didele vertybe, o mokyklose buvo išlikusi prabanga viską pasakoti išsamiai, ir įdomiai. Ir namuose šie jauni žmonės kalbėdavosi, vakarodavo, pasakodavo vieni kitiems įvairiausias istorijas, motinos mokėdavo šimtus pasakų pasekti, žmonės apskritai daug skaitė ir rašydavo ilgus ilgiausius laiškus, ranka- vienu žodžiu, nori nenori turėjai būti tikru pasakorium, o ne kalbėtoju. Pranešėju. Radijo tašku. Retransliuotoju. Laimei, sugebantiems pasakoti šiandien atsiveria daug didesnės galimybės, tokios, apie kurias ties praeito amžiaus pradžios aštuntokai net nesapnavo. Juolab, kad visų istorijų kūrybos dėsniai panašūs. Kiekvieno iš mūsų smegenys dar turi visą istorijų interpretavimo “hardą”- tik todėl norime ir sugebame žiūrėti ir filmus, ir skaityti, net jei seniai nebeiname į teatrą, ar nieko nebekuriame patys. Įdomiausia yra tai, kad jei sugebi įdomiai papasakoti kad ir paprasčiausią istoriją, tikėtina, sugebėsi pastebėti, atsiminti bei sukurti ir daug daugiau. Įpinti pasakojimo gijas visur kitur. Būsi geresnis pardavėjas, jautresnis vadovas, daug įtaigesnis kūrėjas. Tad verta to išmokti. Pradėti. Nes bet kurio pasakojimo pradžia- kaip raketa. Gerai paleista, išsiverš iš žemės orbitos, ir nuskries ten, kur reikia. Nevykęs startas- ir raketa lieka paleidimo aikštelėje, taip ir nepakilusi. Dar gerai, jei nesupleška. Kalbėtojas lieka it musę kandęs- ir nesuprastas, ir nesupratęs, kodėl jo kalba tokia blanki, o auditorija- irgi nesupratusi, nesujaudinta, nepaliesta, ignoruojanti. Komunikacija nenusisekė. Todėl gera pradžia- visada svarbi, ir jei pradedi įspūdingai, įdomiai, intriguoji- pasakojimas jaudina, paliečia auditoriją. Šiai tada daug lengviau sutelkti dėmesį, pasitikėti ir mielai perduoti pasakojimo giją tau- kalbėtojui. Pasakotojui.
Oksitocinas
Kiekvieną pasakojimą, ar kalbą efektyviausia būtų pradėti taip: klausytojams įpurkšti sintetinio oksitocino tiesiai į nosį. Maždaug per valandą jis pasiektų smegenis, ir voila- auditorija taptų itin jautri, supratinga, emocinga ir empatiška, it maitinanti mama savo lėliukui. Tavo kalba kaip mat rezonuotų su visa auditorija- ši suprastų, ką norėjai pasakyti, jaustųsi itin motyvuota veikti, trumpai drūtai- savo kalba pataikytum į dešimtuką. Arba, kaip sako naratologai, “transportacija įvyktų”- auditorija jaustų, ką jautė pasakojimo protagonistas, patirtų tai, ką jis patyrė, ir pasiruoštų įveikti iššūkius bei suprasti tai, ką jis pagaliau suprato. Ovacijos ir plojimai kalbėtojui garantuoti. Vėl, gera naujiena yra tai, kad net jei sintetinio oksitocino purkštukų ir neturi, paveikti auditoriją ir be jų gali daug stipriau, nei farmakologinėmis priemonėmis. Kiekvienas tavo klausytojas jau turi pakankamas natūralaus, organinio oksitocino atsargas, savyje. Ir kortizolio, padedančio susikaupti. Ir dopamino, kuriuo mus smegenys apdovanoja už kiekvieną “a-ha”. Tad daug paprasčiau papasakoti gerą istoriją, ar bet kurią informaciją, kurią nori pateikti, paversti įtaigiu, dramatiškai sturktūrizuotu pasakojimu, ir taip leisti auditorijai patirti tas idėjas, kurias nori perteikti, patiems- gyvai ir jausmingai. Kai pasakojimo gija dramatiškai pasisuks, it kokiam James Bondo filme, auditorija įsitemps, susikaups (išsiskirs kortizolis), o kai pasakosi apie jaudinančias patirtis ar potyrius, auditoriją užplūs oksitocinas. Galų gale, kai pasakojimą užbaigsi daugybe “a-ha” nuovokų, auditorija gaus tikrą desertą- užplūs malonios dopamino bangos. Štai kaip biomechaniškai mus veikia pasakojimai ir geros istorijos, teigia neuromokslininkai. Tad nė vienas iš mūsų, tai pagaliau supratęs, nebeturi prabangos kalbėti ar dėstyti nuobodžiai, skaityti tai, kas surašyta gremėzdiškuose “power pointuose” ar tiesiog- atleisk- išvemti krūvą faktų ir informacijos nieko net neįtarančiai auditorijai. Ne. Galime visada pradėti kitaip. Pagalvoję, ir supratę, kas gi iš tikrųjų įdomu mūsų auditorijai. Originaliai. Veržliai. Ir drąsiai. Taip, kaip kiekvienas jau mokame- kaip pasakotum kažką nepaprasto, ypatingo, savo artimiausiems žmonėms? Jauti- puikiai tai jau moki: užsidegęs, arba itin ramiai, nutylėdamas, įvairiausiom intonacijom, gestikuliuodamas, palaukdamas reakcijos, nepasakydamas svarbiausių dalykų iš karto, intriguodamas, vaizdingai, raiškiai, palygindamas ir hiperbolizuodamas, svarbiausia- savaip, autentiškai, užtikrintai, taip, kaip iš tikrųjų gali. Šiandien kiekvienas- ypač lyderiai- pagaliau turi būti savimi. “Būti balsu, o ne aidu”. Verta pasakoti, o ne šiaip kalbėti. Pasakoti neabejingai, taip, kad niekas ir neliktų abejingas. Gera naujiena- kiekviena auditorija panaši į moterį: nori būti suvilota, sudominta, įkvėpta. Net pavergta- ji net nesąmoningai trokšta paklusti geram pasakotojui, perduoti visą kontrolę jam- ir kuo greičiau. Pastebėkite, kaip lengvai atsiduodame geros istorijos kerams, skaitydami ar žiūrėdami filmus. Viens du, ir mūsų nebėra- mes ten, istorijoje. Pasakojime. Gali pasirodyti paradoksalu, bet taip jau yra- auditoriją daug sunkiau nuvilti, nei ją sudominti. Jei užsimanytum iš tikrųjų susimauti prieš auditoriją, tektų gerokai padirbėti: pradėti taip blankiai, jog niekas net nesuprastų, jog pradėjai, jaudintis, nervuotis, tada metodiškai ignoruoti auditorijos reakcijas ir kuo ilgiau kankinti ją toliau. Patyrę pasakotojai patvirtins- tai sunku, nesvarbu, net jei tau tai iki šiol pavykdavo. Faktas- kai suvoki, ką nori papasakoti, kai nujauti, kas iš tikrųjų yra svarbu, daug lengviau pradėti taip, kaip verta pradėti, ir papasakoti tai, ką verta, ką supranti, ir kuo tiki. Tada lengva kurti, improvizuoti ad hoc, žaisti su auditorija- nes kiekvienas pasakojimas yra interaktyvus, kaip šokis- kad vėl ir vėl įsitikintum neįtikėtina geros istorijos galia. Tokio pasakojimo nesuvaidinsi, jam nepasiruoši, jo neperskaitysi, nes jis tiesiog yra. Jau yra. Tavyje. Jei ši įžanga padės Tau lengviau pradėti pasakoti, o ne šiaip kalbėti- puiku, lankykis čia dažniau, netrukus mielai pasidalinsiu ir keletu praktiškų mažų gudrybių, kurių išmokau per jau ilgą savo, kaip veik profesionalaus pasakoriaus, karjerą: patarsiu, kaip sustyguoti pasakojimą, kad jis būtų maksimaliai įtaigus, kaip susiderinti su auditorija, net kaip elgtis su mikrofonais pamokysiu, o taip pat- kaip suintriguoti auditoriją, ką daryti su rankomis, kojomis, galva ir jauduliu ir kaip pasakoti taip, kad niekados daugiau nebūtum panašus į teletabį ar šiaip, orų pranešėją. Dar ir smagių užduočių pateiksiu, ir jei tik norėsi, jas taip greitai, kaip Tau patogu, įveiksi. Garantuoju- su malonumu. Tapsi dar geresniu pasakotoju. Pradėsi.
|
|||||||||||
