“Pavojinga įsimylėti. O jei meilė liks be atsako? O-oo, bet jei su!…”- Peter McWilliam

“Jei išpranašaučiau, kad ir po dešimties metų tavo gyvenimas liks visiškai toks pats- vargu ar apsidžiaugtum. Tai ko taip vengi pokyčių?”- Karen Salmansohn

Ne, “o jei…?” nėra toks jau retas klausimas, tačiau šiandien dažniausiai užduodamas su baime. “O jei mane paliks?” “O jei atleis iš darbo?” “O jei susirgsiu?” “O jei nepasiseks?”

Pastebi, kad grėsmingus klausimus pamėgo ir gyvybės draudimo pardavėjai?

Kaip triumfuojančiai jie klausia potencialių klientų-“ O kas gi pasirūpins Jūsų artimaisiais, jei numirsite rytoj?”

Teisingai paklausus, skamba kaip įspėjimas. Ar komanda.

Faktas- nėra jokių garantijų, kad rytoj dar atsibusiu.

Tik pagalvojęs apie tokį force majeure, akimirksniu išvystu rypuojančią, rankas grąžančią sutuoktinę prie atšalusio savęs, alkanus, zirziančius vaikus prie tuščio stalo, “ant puodo” paliktus draugus, skaitytojus, kolegas ir studentus. Įstaigas ir bendroves, kurių sąskaitų jau nebeapmokėsiu. Antstolius ir kažkodėl ūsuotus aptukusius policininkus, atvažiavusius vykdyti teismo sprendimo.

"Kur čia pasirašyti?”- matau save vis dar atvėsusį, su polisu rankoje.

Lietuvoje “o jei?” dažnai užduodamas ir liūdnai, su nuoskauda, ypač tariamaja nuosaka: “ech, jei būčiau…”, “o jei galėčiau...", "jei pasirinkčiau.." - dūsaujama.

Neverta. Nieks kits čia nekalts, sakytų net tiek dūsavę mūsų protėviai.

Daug prasmingiau “o jei?” klausti be baimės. Smalsiai.

Ir kuo dažniau.

Štai Jim Colins ir Morten Hansen savo chrestomatinėje "Great by Choice" pastebi, kad "10 x” kompanijų (tų, kurios vidutines savo šakos įmones lenkia bent dešimt kartų) vadovai itin dažnai klausia “What If”- nes tai puikus būdas atrasti kažką naujo ir išmokti veikti kitaip.

Šie vadovai ne tik vaikšto ir kartoja it papūgos "what if", "what if", "what if" dešimt kartų daugiau, nei kiti vadovai.

Jie ir įsigilina į tai, ko klausia.

Ką galima kitaip. Ir dar kitaip.

Feldenkrais metodo kūrėjas, Moše Feldenkrais, išmokęs daugybę žmonių ir eiti, ir stovėti, ir kvėpuoti, ir kalbėti, ir galvoti kitaip (tai jis Izraelio prezidentą Ben Gurion išmokė stovėti… ant galvos) kartodavo: “/…/ tik mokėjimas daryti tuos dalykus, kuriuos jūs jau mokate, nauju būdu, dar kitu būdu, dar trim kitais būdais, tik toks mokėjimas yra svarbus. "

Naujai. Kita koja.

Juolab, kad per amžių amžius nei bažnyčia, nei didelės ar mažos valdžios nemėgo eretiškų “o jei” klausimų- mat jie itin neparankūs, visiškai neįtinka ne tik įvairiausiems organizuotiems bei neorganizuotiems tikėjimams, santvarkoms ar kultams, bet ir bet kuriai nusistovėjusiai tvarkai.

Kuri, jei taip ir nekvestionuota, rizikuoja pavirsta kafkišku procesu. Ar orwelišku absurdu.

Štai Vilniaus valdžios

galima paklausti, kuo gi ją taip sužavėjo tualetų verslo idėja?

Kai vasarą lankiausi sostinėje, gerai įrengti WC startuoliai savo kasose skelbė konkurencingus paslaugų tarifus tiek prie Valdovų rūmų, tiek Lukiškių aikštėje.

Brolyti, čia tai unikali paslauga civilizuotame pasaulyje. Mokami tualetai miesto centre!

Vilnius gali gerai pasipelnyti, gal net ir į Guiness’o rekordų knygą patekti, kaip unikalus- tualetų- biznio centras. Visos Lietuvos ambasados turėtų suruošti atitinkamus lankstinukus, gal net prezentacijas. Kad atvykėlius paruoštume kultūros šokui, ir kad jie smulkių litų turėtų, jei dar šiemet atvažiuos.

Įdomu, kaip šių WC verslo startuolių idėją miesto valdžia tvirtino kuriame nors eiliniame ar neeiliniame posėdyje. "Kiek galime imti už didelį reikalą, kolegos? O ką, rimtai, vyrams ir moterims tarifai vienodi? Gal tiesiog taikykime vieno langelio principą- susimokėjai, ir būk tualete kiek nori? Ne, popieriaus kasininkė aišku nedalins, ne tas lygis. O kainas, žinoma, turėsime ilgainiui kelti, arba segmentuoti, plėsti paslaugų asortimentą, kitaip mūsų ROI bus nulis, kolegos” “Abonementą pasiūlykime su vilniečio kortele””.

“Bet negi toks WC verslo modelis perspektyvus?"- galėjo jau tada pasvarstyti miesto vadovai. Nepakontempliavo. Miestas bankrutuoja. Tualetų startuoliai matyt nerentabilūs, nes daugiau investuotojų nepritraukė, ir paslaugų asortimentas toks pats: sumokėjai, ir lengvinkis.

Ir rinkodaros strategiją valdžia galėjo tikrai geresnę sukurpti, bent jau kaip miesto avialinijoms. Ar taksi paslaugoms. A la "Vilnius veža”. Transparantus ant viadukų iškabinti: “Tik šią savaitę- tualetas prie Valdovų Rūmų 50 proc. pigiau”. Arba: “Vilnius- vienintelė Europos sostinė, apmokestinusi miesto svečių organikos utilizavimą. Utilizuokis ir tu Lukiškių aikštėje šiandien”. Arba taktiškai kitokius, kas savaitę: "Ypatingos nuolaidos dideliam reikalui prie Valdovų rūmų".

Ir angliškai, žinoma: "Come to Lukiškių square WC this week for a VIP Discount".

Bet kur tau. Civilizuoto pasaulio svečio akimis miesto valdžia nemato. Išpažįsta tik itin elastingos post-sovietinės "Nori kaku- mokėsi" ekonomikos modelį.

Todėl ir bankrutuoja.

O juk va, kažkada tereikėjo Kopernikui suabejoti ptolomėjiška tvarka, ir viskas apsivertė aukštyn kojom: žemė ėmė oficialiai suktis apie saulę, ir mes ilgainiui nustojome būti pasaulio- t.y. vienos iš visatų- bamba.

Darwino evoliucijos idėjos, vėlgi, paneigė mūsų išskirtinumą, ir parodė, kad Kūrėjui, jei jau taip, vabzdžiai ir šimtai tūkstančių jų rūšių rūpėjo ne mažiau. Gal net daugiau.

Einsteino reliatyvumo teorija utilizavo didžiausius to meto “o jei”, kol galų gale visą mūsų suvokimą aukštyn kojom apvertė kvantinė teorija, kurioje visa kas yra “o jei”.

Juolab būtent taip- “o jei?”- išrastas ir ratas, ir sraigtas, ir popierius, ir parakas, ir gausybė kitų mums taip įprastų dalykų šioje civilizacijoje. Net šiais laikais elektriniai Tesla automobiliai nebūtų atsiradę, jei AC Propulsion inžinieriai nebūtų sugalvoję automobilį varyti nešiojamų kompiuterių beterijomis. Iphone atsirado būtent tada, kai Apple inžinieriai pabandė plokščią bateriją visą uždengti liečiamu ekranu. O jei George De Mestral nebūtų atsitiktinai susidomėjęs varnalėšų kibumu, šiandien dar neturėtume “Velcro”. Ir taip toliau:

Todėl ironiška,

kad net po pusės tūkstantmečio po Galileo tiek vaikų darželiuose ar lopšeliuose, tiek solidžiose valstybinėse ar privačiose organizacijose ir toliau nemėgstama nusistovėjusia tvarka ar autoritetais abejoti leidžiančių “o jei?”: “o jei tai ne tiesa?”, “o jei tai nėra geriausias būdas?”, “kas sako?”, ar net lietuviškai hipnotizuojančio “kas galėtų paneigti, kad…”

Gaila.

Iš prigimties itin smalsūs vaikai, veik neturintys išankstinių nuostatų, mielai klausiantys bet ko, kas jiems įdomu- ir šimtus kartų per dieną spėliojantys “o kas būtų, jei” (štai mūsų Unytė staiga nei iš šio, nei iš to visą dieną piešia didelio formato “viščiuką su naujovišku (sic!) pavadėliu”), galų gale baigia mokyklas ir kažkodėl nebedrįsta spėlioti, kvestionuoti elementariausių tvarkų, ar nusistovėjusių taisyklių. Tikėjimų, nuostatų, vertybių.

Vienintelė rizika, kurią tiek žmonių šiandien sau leidžia, tėra nusipirkti loterijos bilietą kiekvieną savaitę- ir mėgautis 1/16 milijonų “o jei?” .

Na, dar darbo metu pageneruoti įvairiausius “what if” scenarijus excel’yje. Ar kokiame multiplejeriniame žaidime.

Kai visko tiek daug, niekas nebėra taip įdomu.

Belieka stebėtis, kaip suvienodėjome: unifikavomės, globalizavomės ir standartizavomės. Perskrendi Atlantą- ir randi viską taip pat- nelabai ką naujo. Nebent vis dar mokamus tualetus miesto centre.

Visur kitur- tie patys ekranėliai, ta pati feisbukinė niveliacija, šabloniškas, it algoritminis mąstymas, identiškos idėjos, unifikuota ir komercializuota “sėkmė”.

Šiuolaikinis “sėkmingas” individas neišrankus- panašu, kad jį vienodai veža tie patys saldoki įvaizdžiai ir užjūriuose, ir čia: teisingi išmanieji įrenginiai, teisingos tatuiruotės, ar makiažas, teisingas KMI, teisingi namai, teisingos transporto priemonės, teisingos atostogos, teisinga karjera, teisingas uždarbis ir teisingi pomėgiai. Bet ką, kam tenka naudotis "microstock" nuotraukomis ar paveiksliukais, jau purto nuo milijonų šabloniškų "sėkmės" vaizdinių- kostiumuotų vyrukų, šokinėjančių pliažuose, stotingų pupyčių, puošiančių automobilius, kelio ženklų su "Success" užrašais ir t.t.

Unifikuotas originalumas.

Todėl ir atrodo, kad gyvename it vieno langelio principu- esame nuolat informuojami panašiai. Per ekranėlius. Interpretuojame daug maž vienodai - per daug nebesivarginame, nes informacijos tiek daug. Suvokiame dar panašiau- nors dabar kiekvienam informacija filtruojama dar ir per jo “filter bubble”- t.y. atsidūrėme tokiame lokalizuotame virtualiame pasaulyje, kurį, mus identifikavę, mums ir kuria ar Google, ar Facebook, ar net lokalūs reklamų pardavėjai.

Tada negali nepastebėti, kaip įkyriai internete sekioja tam tikri skelbimai. Mane va dabar skalbimo milteliai ir UAV dronai persekioja.

O tai, kad į tavo užklausas Google atsako kitaip, nei draugo kompiuteryje, jau pastebėjai? Sveikinu. Ir tave jau atpažįsta.

Faktą, kad mus vis lengviau pažinti, ir kad tampame itin nuspėjami puikiai iliustruoja fenomenali Siri, Cortana, Google Now ir kitų virtualių “asmeninių asistentų” sėkmė.

Itin efektyvūs algoritmai jiems leidžia vis tiksliau ir greičiau atsakyti į mūsų net balsu ištartus klausimus, pageidavimus ar prašymus. Jei be standartinio lietuviško akcento, žinoma.

Taip yra ne tik todėl, kad AI sistemos pagaliau išmoko toleruoti klaidas, nuspėti, kas bus sakoma toliau, ir kas turima omenyje, bet ir įveikė kitas iki šiol kompiuteriams neįkandamas kalbos priemonės- idiomas, metaforas, slengą. Tačiau “asistentams” lengva dar ir todėl, kad mūsų užklausos bei norai- panašūs, lengvai kategorizuojami, o mūsų “sprendimų medžiai” visai primityvūs.

Štai į standartinę užklausą, a la “pakeliui pas brolį į svečius, man reikia prigriebti pigaus vyno butelį prie lazanijos” VIV, naujoji, tų pačių Siri kūrėjų AI (dirbtinio intelekto) sistema atsako per 1/28 sekundės: “geriausiai čia tiks toks ir toks vynas, kuris pigiausiai parduodamas šiose pakeliui esančiose parduotuvėse”.

Stebėtinai tiksliau, išsamiau ir greičiau, nei į šį klausimą atsakytų kad ir geriausiai apmokama asistentė, ar koks truputį tarptautinėje verslo mokykloje ką tik iškeptas vadybos magistras.

Interneto laikais va- viskas yra žinoma, dabar, jau vakar, tad mums nebėra reikalo išmokti ką nors daugiau, ar intensyviai mąstyti, juolab, kad kompiuteriai mokosi daug greičiau. Todėl jei nesi greitesnis už savo 80 x greitesnį Ipad Air 2, ar manipuliuoji informacija prasčiau, nei jis- prasti popieriai, bro, rizikuoji likti be darbo, ir greitai.

Kaip dažnai suvokiame- jei ką besuvokiame- tik paskubomis, fragmentiškai, epizodiškai, taip, kaip ir esame jau įpratinti Twitteryje, Feisbuke. Ar naujienų svetainėse. Ar TEDx. Viskas taip paprasta ir aišku. Gilintis, kontempliuoti ar kvestionuoti net ir paprasčiausius dalykus nebėra nei kada, nei su kuo, nes galva vis doroja tūkstančius atvirų ir paslėptų žinučių kasdien.

Siri, Cortana ar VIV “dirbtinio intelekto” kūrėjams bepigu: jie gali remtis kaip niekad žmonijos istorijoje gausia, “realiu laiku” pateikiama informacija apie tai, ko gi mes dažniausiai norime, kas mums patinka, kas ne, ką mes suprantame, ir ko- ne, ir net ką netrukus pagalvosime. Mes kaip ant delno, juolab, vis rečiau mąstome kitaip, nei statistinis vidurkis.

Jie net žino, ką statistinis vidurkis mano apie save.

Kiekviena asmenukė tai išduoda.

Tad jei nustosime klausinėti "o jei", gali būti, kad taip ir nebesuprasime, jog pasaulis, kurį susikūrėme, šiandien jau perkuria mus pačius.

Į ką?

Tai dar vienas iš dažniausiai nebeužduodamų klausimų.