“Galų gale, klausimai, kuriuos užduodame sau, ir lemia, kokiais žmonėmis tampame”― Leo Babauta

Kaip?

“Vertink žmogų pagal jo klausimus, ne pagal atsakymus”― Voltaire

Klausti “kaip?” yra daug sunkiau, nei paklusti savo reptilinių smegenų incijuotam “kodėl”, kuris dažnai tėra supaprastinta “kodėl aš?” ar “kodėl taip atsitiko man?” versija, savisauga per se.

Klasikinė situacija- atėjai į svečius, smagiai sau gurkšnoji vyną, ir staiga išverti taurę ant naujutėlaičio šeimininkų kilimo. Jei dabar pats ar šeimininkė/ -as pašoksit, rypuodami “na čia dabar?” “Ach, kodėl čia stačiau tą taurę?”, “Akis reikia turėti” ir pan.- voila, susikūrėte sau aibę nemalonumų ir rizikuojate negrįžtamai susigadinti santykius, nes tokiu atveju automatiškai teklausti “kodėl” yra daug mažiau svarbu, nei nuspręsti, kaip efektyviausiai išvalyti tą nelemtą dėmę. Dabar.

“Kodėl man taip nepasisekė?”, “kodėl taip atsitiko?” suponuoja akivaizdžiai fatalistinius, demotyvuojančius atsakymus. Jei ką tik nuskridai nuo kelio ir kontempliuodamas šiuos klausimus rymai jau rūkstančiame automobilyje, kokio gi atsakymo tikiesi? “Todėl, kad gimei”- ultimatyviai atsakytų Aukščiausiasis. Jei nori moksliškiau- todėl, kad įvyko “Didysis Sprogimas”, ir visata plečiasi iki šiol.

Verčiau ir sveikiau savęs paklausti- “kaip dabar gelbėsiuosi?”.

“Kodėl” leidžia pabėgti nuo realybės, nespręsti iššūkių dabar. Tai bandymas juos paaiškinti ar argumentuoti vietoje to, kad veiktum. Todėl pirmosios pagalbos mokymuose, pavyzdžiui, daug nesigilinama, kodėl patiriamos vienokios ar kitokios traumos, ne- čia mokoma, kaip efektyvią pagalbą suteikti. Kadangi net ir gudriausia višta uodegą galų gale nusidilgina, klausimas tėra- kaip verta elgtis, jei taip ar kitaip pagaliau įvyksta.

Ar mokėsi suteikti pirmąją pagalbą sau?

Užuot vėl ir vėl meistriškai argumentuotum sau ir kitiems, kodėl tau X ar Y vis dar nepavyksta, ar kodėl negali W ar Z, pagaliau paklausk savęs- kaip aš galiu suvokti ir veikti, kad X ir Y tebūtų “piece of cake”.

it pyragaitis.

Kaip pasikeisiu?

“Žmogus gali matyti ir žvaigždžių šviesoje, jei tik palūkės” ― Michael Crichton

Nors ir visa kas, apie ką tik galima kalbėti, nuolat keičiasi, keičiasi, keičiasi, laimei, daug svarbių pokyčių įmanoma prognozuoti. Nuspėti.

Štai tavo ląstelės- kalbu apie 10 procentų tikrai “tavo” ląstelių, su tamstos genais, kurias išdidžiai nešioji it koks mikrobiominis lėktuvnešis drauge su likusiais 90 procentų svetimų ląstelių savo organizme- šimtais milijonų įvairiausių mikroorganizmų ir grybelių.

Tavo ląstelės- visada jaunos. Dauguma atsinaujina, taip ir nepasiekusios paauglystės. Argi ne šaunu? Odos epidermis keičiasi kas kelias dienas, susvilk saulėje- ir dar greičiau, kraujo ląstelės- kas 120 dienų, kepenys atsinaujina it iPhon'ai-kas 300-500 dienų, o net šimtamečių senukų kaulų ląstelės tėra maksimum dešimties- penkiolikos metų amžiaus.

Evoliucija vyksta kaip vykusi- keičiasi ir žmonija apskritai, ir technologijos, ir idėjos, ar memai. Mes irgi. Kiekviena ląstelių karta truputį kitokia, nei prieš tai buvusi- telomeros trumpėja, kinta “užprogramuoti” ląstelių gyvybės ciklai. Vos pastebimi pokyčiai galų gale gali peraugti į kardinalius- tarkime, surandėjusį kepenų audinį, ar supiktybėjusias ląsteles. Geras gyvenimas, blogas gyvenimas, perteklius, nepriteklius, stresas, šokas, ligos, radiacija, fizinis aktyvumas ar pasyvumas, grėsmės ir palankios reprodukcijai terpės vienaip ar kitaip veikia kiekvieną ląstelių kartą.

Štai vokiečių tyrėjai aptiko, kad pagyvenusių bėgikų ląstelės žymiai gyvybingesnės ir jaunesnės, nei pasyviai gyvenančių žmonių. Tuo tarpu nevystomi raumenys atrofuojasi. Nuolat pešiojami antakiai pagaliau nustoja augti. O va skonio receptorių atsiranda vis daugiau, jei jie stimuliuojami. Gera žinia gurmanams.

Ir mūsų smegenys, nors jų ląstelės, kaip ir akių, su mumis nuo pat gimimo, nuolat persikonfigūruoja. Smegenys neuroplastiškos- t.y. sugeba adaptuotis, net jei mes to nesuvokiame, ar net iki šiol nenorime suprasti. “Neurons that fire together, wire together”- dar 1949 -aisias pareiškė Donald’as Hebb’as, ir paprastai paaiškino, kaip mes apskritai ko nors išmokstame. Ir pasikeičiame, išmokę. Arba taip ir neišmokę. Tarkime, išmokusiųjų važiuoti dviračiu smegenys plačiausia prasme susikonfigūruoja kitaip, nei tų, kurie taip ir neišmoko. Londono taksistai, privalantys itin gerai pažinti savo miestą, turi vos ne neuroninius “GPS gumbus", kurių neturime mes, o išmokusieji groti pianinu kitaip interpretuoja muzikos garsus nei tie, kurie tesugeba “kačių valsą” vienu pirštu išbarškinti- patirtys de facto keičia ir smegenis, ir suvokimą. Net virtualios patirtys. Ypač virtualios patirtys- mūsų smegenys bet kuriuo atveju viską virtualizuoja.

Todėl Hollywood’e televizijos “trauka” jau seniai matuojama JPM - “Jolts Per Minute”, t.y. kiek kartų per minutę žiūrovo dėmesys atnaujinamas įvairiausias sukrėtimais: netikėtais rakursais, keiksmais, sprogimais, pauzėmis- tinka viskas. Facebook’o trauka šiandien turėtų būti matuojama JPS- “jolts per second”, nes lankytojo dėmesys čia automatiškai “atnaujinamas” daug dažniau. Kaip tai mus keičia? Daromės vis sunkiau sudominami, mums nebepavyksta susikaupti, it narkomanams, kuriems reikia vis didesnės dopamino dozės.

Negalime nesikeisti. Tad ar tikrai “žvirbliu gimęs, ereliu netapsi"? Tapsi. Net dinozauru patapsi, jei tik kryptingai ir nuosekliai to sieksi, juolab, kad žvirbliai yra daug artimesni dinozaurams, nei tu ar aš.

Antra vertus, žvirblis gali tapti ir broileriu paukštyne- nelygu ko sąmoningai ar nesąmoningai užsimanys.

Tad jei suvoki, kad gali keistis taip, kaip nusprendi keistis- beje, tai elementari sėkmės formulė- iškyla dažnai pamirštamas, ir todėl retai užduodamas klausimas: kaip pasikeisiu po X?

Kaip pasikeisiu, dar valandą spoksodamas į ekraną? Kaip pasikeisiu, sukirtęs šį pyragaitį? Kaip pasikeisiu, vis dar neidamas miegoti? Kaip pasikeisiu, išbėgęs “krosiuko” šiandien? Kaip- neišbėgęs? Kaip pasikeis mano vaikas, jei jam dabar nuolaidžiausiu? O kaip- aš? Kaip pasikeisiu, išmokęs X? Kaip pasikeisiu, neišmokęs X?

Būtent. Tik suvokę, jog ir mažiausi, dalykai , ar net automatiškai atliekami veiksmai bei įpročiai mus ilgainiui keičia, pagaliau tampame labiau jautrūs ir pastabūs juos suvokti.

O tada daug kas gali pasirodyti netikėtai kitaip. Pradedi suprasti, kad sėkmė nėra kuris nors jos atributas, toks kaip šlovė, populiarumas, pinigų kalnai ar skrupulingai projektuojamas įvaizdis. Sėkmė- jauti- yra kitoks, progresuojantis, besimokantis, augantis, vis atsinaujinantis, atviras tu, sugebantis daugiau, nei sugebėjai vakar, ir mokantis savo sugebėjimus sutelkti.

Kaip keitiesi, tai supratęs?

Ką galiu dabar?

“Dangus man- ne riba. Aš sau riba”- T.F. Hodge

Negalima X. Nepavyks Q. Pavojinga Y. Neverta Z. Neįmanoma. Beviltiška. “Aukščiau bambos neiššoksi”. “Ko čia draskytis”. “Niekas net ačiū nepasakys”. “Kas per šalis!”. “Tik ne pas mus”. Girdėta? Svarbiausia, kad panašiai manoma ir kitose šalyse, kur žolė “žalesnė”- anot naujausios Pew Research Center Global Attitudes ataskaitos, Graikijoje net 95 procentai apklaustųjų yra nepatenkinti situacija savo šalyje, Italijoje- 90 procentų, Ispanijoje- 91 proc., Prancūzijoje- 77 proc., beveik kaip Ukrainoje, kurioje nepatenkintų “tik” 80 proc. Tačiau ten- karas. Net Lenkijoje, JAV, Japonijoje ir Pietų Korėjoje nepatenkintų irgi daugiau nei pusė. Įstabu.

Nusivilti lengva. Net nereikia nieko daryti. Todėl dažnam labiau imponuoja įvairiausi patogiai įsivaizduoti pavojai ir grėsmės, perdėti lūkesčiai, ar siekio “sunkumas”, nei paprasti konkretūs veiksmai, kurių bet kada galime imtis.

Tai “2 tonų vištienos” efektas- jei eilinio piliečio, ne kokio ėdrūno, paklaustum, ar sugebėtų sukirsti 2 tonas vištienos, žinoma, kad atsakytų “ne”, net nemėgintų, tačiau tiesa paprasta. Statistinis pilietis (statistiškai turintis vieną skrandį, dvi akis, žarnyną, vieną krūtį ir vieną sėklidę) per visą gyvenimą vištienos suvalgo gerokai daugiau. Jei tik ne vegetaras.

Tad ką gali dabar? Vaje, dar tiek daug. Susitvarkyti. Išsiplauti. Apsikuopti. Susiplanuoti. Paskaityti. Sportuoti. Medituoti. Pakalbinti nepažįstamą. Ar seniai užmirštą. Susipažinti. Sužinoti. Aplankyti. Parymoti. Veikti. Padaryti visa tai, ką seniai atidėliojai. Ir ką neseniai.

Pradėti.

…ir?

“Jei planas A nesuveikia, abėcėlėje yra dar 25 raidės. Net 204, jei tu- Japonijoje”- Claire Cook

Bene trumpiausias retai užduodamas klausimas, tad ir lengviausias. Svarbu jį ar mintyse, ar garsiai ištarti nuostabos pilna intonacija, dar geriau- išpūtus akis. Veiks it iš pypkės.

Tarkime, ištinka mūsų statistinį pilietį net penki baisūs nemalonumai. Ar daugiau. Vienu kartu- bėda viena nevaikšto. Pvz., jis atleidžiamas iš darbo. Maža to, jį palieka žmona. Išbėga pas kitą- dar blogiau. Kas dar? “Užkala” statistinio piliečio automobilio variklis. Dar? Tarkime, bankas areštuoja jo butą.

Ir?

Jauti, kaip šis paprastas, veik retorinis klausimas, akimirksniu neutralizuoja tiek bėdų? It tas pasakų siuvėjas- čiaukšt septynetą vienu smūgiu. Maža to, suponuoja tęstinumą, veiksmą, net ryžtą. Galų gale, kas gi yra sėkmė?

“Sėkmė”- rašė Robert Strauss- “yra kaip imtynės su gorila. Nepasitrauki nusikalęs. Pasitrauki tik tada, kai gorila nusikala.”

Ir?

Būtent.