“Nebijok kalbėti. Bijok tylėti “- Eugene Lebid

Užtenka kam išsižioti- ir viskas kaip ant delno.

Ne odontologine prasme- nors žinoma, mūsų dantys irgi labai daug ką apie mus pasako- bet komunikacijos: jau pirmieji žodžiai, intonacija, kuria jie ištariami, įtampa, atsipalaidavimas ar įkvėpimas, kuriais persmelktas kiekvienas artikuliuojamas garsas, akcentas, kuris girdėti, žodžių tvarka, palyginimai, hiperbolės, frazeologizmai, semantika, gramatika, klaidos... kloja viską: kas tu, kas tau įdomu, kas svarbu, kodėl man tai sakai, kas mus abu, tavo manymu, sieja, ir net ko tikiesi, pagaliau prabilęs.

Tad nėra ko stebėtis, kad tiek žmonių šiandien bijo išsižioti. Vaje, ims ir kas pamatys juos kaip ant delno. Ne tik dantis. Kitus- dar ir nuogus. Todėl jei kalba- kalba atsargiai, pasverdami kiekvieną žodį, it turgaus svarstyklėmis, dėlioja svarelius, kažką tuo tarpu mykdami, blankiai ir neįdomiai, egzistuoja net toks keistas fenomenas- „viešojo kalbėjimo baimė“, kuris verčia susimąstyti: o kada gi šios baimės kamuojami individai nekalba viešai?

Negi tik tada, kai kalba su „savimi“, ar „savais“? Priešingas šiai baimei, „privataus kalbėjimo pomėgis“ nėra blogas dalykas, tačiau jis irgi keistas. Net nenatūralus- žmonių smegenys susiformavo tokios didelės tik todėl, kad esame socialinės būtybės.

Bendraujančios.

Juolab, kad bet kuris kalbėjimas, geriau pakontempliavus, yra viešas. Naudojame viešai prieinamus žodžius, gi neurzgiame sau vieni. Ir mūsų monologai ilgainiui „išsikomunikuoja“: per elgesį, pažiūras, tikėjimus ar net įpročius. Tad ir pasiekimus, pergales ar pralaimėjimus. Esame tai, ką sau sakome, ką mums sako kiti ir net negalime kitaip- nuolat komunikuojame net nekomunikuodami.

Tad- šokam prie išvadų- kas gi žaidžia „aklą vištą“ vienas?

Tik tie, kurie naiviai,  bum,  ir vėl bum – net skausmingai- bando sau įrodyti, kad solo žaidimas nepraranda prasmės.

Kalba- komunikacija- commūnicāre yra dalijimasis.

Bendravimas. Tikroji bendratis.

Va vaikai. Žiūrėk, kaip drąsiai bendrauja, jei dar neįsprausti į švietimo sistemos rėmus, ar prilipinti prie ekranų ekranėlių, bet net ir tada: viens du sugalvoja, ką žaisti- kad ir „aklą vištą“- ir viskas vyksta akimirksniu: paskirstomi vaidmenys, ir iš karto, nuotaikinga, gyva improvizacija, žaidimas, ad hoc performansas, įkūnijama bet kuri istorija.

Mes, atsimenu, įnirtingai kieme pažaidę „karą“, viens du persikūnydavome į „namus“, „ligoninę“ ar net „troleibusą“: vienas tapdavo vairuotoju, kitas- kontrolieriumi, trečias- zuikiu, ketvirtas ir kiti- šiaip keleiviais. O va žaidimą su plastikiniais bei alaviniais kareivėliais paversdavome epiniu mūšiu ant kilimo standartinėje 17 kv. m „chruščiovkės“ svetainėje- išstatydavome šimtus tų figūrėlių, susinešę visi, ir pūškuodami- sprogdindami bombas, ūkaudami it pašauti lėktuvai, vartydavomės su tais miniherojais iki pat vakaro.

Ir niekas tada nesiskundė, kad jam trūksta žodžių, ar apima nerimas, ar ta mistinė „viešojo kalbėjimo baimė“ kankina- jei jau ko nerimaudavome, tai tik to, kad laikas eidavo per greitai, ir vakarop tekdavo išsiskirti.

Svarbiausia, kad visiems mums pypliams būdavo įdomu, paprasta ir lengva kurti bei vystyti žaidimo istoriją. Bet kuria tema. Be didelių lūkesčių, su nuostaba, ir tiek. Naiviai, tegu, bet vaikiškai ir nuoširdžiai.

Dabar- atrodo, užaugęs- ilguosi to betarpiško, lengvo bendravimo, improvizacijos, augančio susidomėjimo, nuostabos, kuri lydėdavo kiekvieną mūsų, vaikų, žaidimų minutę.

Nes sutinku tuos pačius vaikystės draugus, ir nebegaliu atsistebėti- ne tuo, kad jie pagaliau užaugo, net senstelėję gerokai, „be laiko“, rūpesčių užspiesti, bet labiausiai tuo, kad jų sugebėjimas bendrauti betarpiškai, sudominti pašnekovą, stebėti jo reakcijas, keisti temą, jei tik reikia, pasakoti įtraukiančias istorijas, galų gale, elementarus gebėjimas papasakoti ką įdomiai  apie save išgaravo it spiritas, ar kokie sovietiniai taksofonai iš gatvių.

Kalba draugai, ir ne tik jie, it Lietuvos orus pranešinėtų. Užstrigę naujojo žaidimo amplua.

Atsargiai, patetiškai pakiliu tonu, perdėtai bandydami kontroliuodami savo kūno kalbą, lėtai dursto ranka: „Vilniuje- apie nulį, Kaune- apie nulį, Šiauliuose- vienas laipsnis šilumos, pajūryje- irgi apie nulį. Rytoj Vilniuje- apie nulį, dieną truputį pasnigs, Kaune temperatūra neviršys nulio, o Šiauliuose termometro stulpelis (čia jau vaizdingoji dalis) pasieks apie vieną laipsnį šilumos. Klaipėdoje –apie nulį“.

O jergutėliau.

Nulis.

Lėktuvuose tautos girėnai irgi kalba „oficiakalbe“- „gud morning leidys end džentelemen, zis iz keptein Pavardauskas spyking, vy are aproačing z planed altitjud, temperače outsaid is mainus fifty degrys, our estimeited flait taim iz uon oua. Endžoi jo flait“.

Jergutėliau dvigubai- kodėl man turėtų rūpėti, kokia temperatūra už borto? Gal mano bagažas išsikišo? O gal ruošiatės išleisti mus savarankiškai ten paskraidyti? Svarbiausia, ar pilotas dar gyvas, ar čia koks autopilotas kalbėjo?

Kitose avialinijose, ypač vakaruose, nė akimirkai nesuabejosi, kad prie šturvalo žmonės- ir papokštauja, ir nusišneka truputį kartais, žavu ir įdomu.

O va mūsų valdininkai, ir ministrai, ir verslo galvos, ir seimo nariai, net mokytojai, ar juristai- pastebėkit, kaip dažnai jie lemena garsus it oficialius tekstus įgarsinantys procesoriai, be aistros, be emocijų, negyvai, su iš akvariumo ištraukto karpio šypsena ar rodyklinio šviesoforo gestais.

O turinys koks? It koks ministerijos patvirtintas programinis dokumentas, išstenėtas, pasvertas, nupešiotas ir tekštelėtas- šekit.

Norisi griebti tokį kalbėtoją už pečių ir gerai supurtyti- alio!

Ko bijai? Ko saugaisi? Ką sveri?

Ar pamiršai, kaip mes, žmonės, kalbame? „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, bent mokykloje, skaitei? O „Brisiaus galą“? Ar bent nuvoki, kaip mus sudominti? Kas, tavo galva, yra pasakojimas?

Pirsčioti per burną visi gali, bet kodėl patingėjai pagalvoti, ką ir kaip Tu, mielasis, sakysi, kad mus sudomintum?

Kodėl laikai mus teletabiais, manydamas, kad viskas, ką čia robotiškai išsakysi, mums tiks?

O- oo.

Nebe. Laikai pasikeitė.

Jei užsieniečiams iki šiol rašai laiškus, pradėdamas „Dear Sirs“, šie jų net neskaitys, nes jau ir profesionalūs sukčiai iš Nigerijos taip laiškų nebepradeda. Tad jei ir toliau kalbi, kaip išmokęs- it prievaizdas rekrūtams, ar puikuojiesi savo akivaizdžiu autoritetu, lyg būtum lopšelio – darželio „Pasaka“ vedėja, rizikuoji tapti tiesiog... statistika.

Pilka nebylia ar dar kažką truputį cypsinčia mase, kuri niekam nebeįdomi, tad ir nelabai reikalinga.  

Greitai bus.

Ir kalba čia ne tik apie tai, ar sugebi sudominti kitus savo veikla, potyriais, kasdieniniu darbu, įgūdžiais ar charakterio savybėmis. Ir ne apie tai, kad net „Coca-Cola“ rinkodara nuo šiol sutelkiama nebe į „kūrybinius pranašumus“ , bet į „tobulą turinį“- siekiama, kad būtent produktai ir virstu turiniu, apie kurį  galima įdomiai ir pelningai pasakoti. Tuo tarpu neįdomūs produktai ar neįdomios paslaugos ar neįdomi veikla ir yra tai - kai nebeturite kuo sudominti, nieks kits čia nekalts, nebeturite kuo sudominti. Ypač jei tai nelabai įdomu Jums patiems- niekaip to nepaslėpsite. Vartotojai šiandien yra auditorija. Ir kiekviena auditorija yra vartotojai.

Kalba apie tai, kad susidomėjimas yra užkrečiamas. Kaip ir smalsumas.

Epidemiškai. Tereikia kažkam išvysti, jog tau įdomūs jėgos aitvarai, ir žiū- susidomi visi.

Tai bene infektyviausias užkratas, kokį tik žmonija yra patyrusi. Pažangos, atradimų, net evoliucijos variklis. Inovacijų pagrindas. Jei įdomu tau- smalsu man. Panašiai, beje, užsikrečiame ir žiovuliu, ar net apatija.

Tad- kaip paprasta- mūsų kasdieninė veikla, kiekvienas elgesys, būsena, žodis, net gestas nuolat kitiems transliuoja- ar aš darau kažką prasmingo, įdomaus, vertingo, ar tiesiog esu pasibodėjęs. Nusivylęs. Apatiškas.

Tai žiauriai svarbu, nes susidomėjimas visada viltingas.

Tai lūkestis, ir viltis viename. Tad su kiekviena diena tegalime viena- arba įkvėpti viltį kitiems, arba ją gesinti.

Todėl ir sakau- leisk, pakviesiu Tave į STORYGYM.

Kodėl čia?

Mes tikime, kad kiekvienas gali išmokti sudominti visus savo idėjomis. Veikla, istorijomis ir pasakojimais. Kalbėti įdomiai. Be to, STORYGYM‘e mokytis lengva ir smagu, nes būtent tada ir mokomės geriausiai.  

Tereikia akimirkai sustoti ir pagalvoti- ką pasieksi, jei Tavo veikla, idėjos, žinios ir įgūdžiai taps įdomūs šimtams, tūkstančiams, ar net milijonams žmonių?

Daug.

Faktas, jog tada tikrai nurungsi Feisbuko kačiuką ratukuose, ar kokią kitą virusinę istoriją, kuri iki šiol- jauti- buvo įdomesnė, nei daugelio mūsų istorijos.

Taip neturi būti.

Leisk sau tapti patirčių gurmanu- ir režisieriumi.

„Nepatirto gyvenimo neverta gyventi“- sakydavo dar Sokratas.

Nes tada nėra ką papasakoti.

Įdomiai.

Komentarai (veiks tik keletą dienų):