„Kai antropologė Frances Harwood paklausė Sioux‘ų senolį, kodėl žmonės pasakoja istorijas, šis atsakė: „kad taptų žmonėmis“. Frances perklausė: „negi mes dar ne žmonės?“  Senolis atsakydamas šyptelėjo: „Ne kiekvienam pasiseka“
- Laura Simms

Leisk papasakosiu daugiau.

Įsitaisyk patogiai, va taip.

Rankų ant kelių susidėti nebūtina, gali sėdėti ir susikūprinęs, ar visiškai atsipalaidavęs- man tinka, aš ne Kalėdų Senelis, ne teta Beata, ir čia ne sovietinis ar post- sovietinis vaikų darželis, kuriame auklėtojų skaitomas istorijas (kas atsimena tą didžiulę rudą metodinę knygą?) turėdavome klausytis būtent taip, sėdėdami mažose savo kėdutėse.

Svarbu, kad tau patogu.

Nepasakosiu apie gaidelį, kuriam pamušama akytė, ar Žilviną, kraujo puta atplaukiantį, ar raganų viliotą Lukošiuką. Ir ne apie dvylika brolių, juodvarniais skraidančių.

Broliukai išskrido su „Ryanair“. Gaideliai ne tik akeles, gyvastį kaip mat atiduoda dar inkubatoriuose, pralaimėję evoliucines kovas produktyvesnėms perekšlėms, o Žilvinas atplaukia pasterizuoto tautinio pasididžiavimo puta. Lukošiukas, pakeitęs vardą, greičiausiai tapo itin svarbiu liudytoju raganų sąvadavimo byloje.

Papasakosiu Tau kitą istoriją. Žiū, gal net apie Tave.

Įdomu?

Sakiau.

Sėskis patogiai.

Buja buja

„Sensti, ir pradedi suprasti, kad atsakymų nėra. Yra tik istorijos. Ir kaip mums jos patinka!”- Garrison Keillor

Jei pagaliau bus iki galo išlukštenti esminiai žmogaus mąstymo ir suvokimo algoritmai, jie vienareikšmiškai- tą jau šiandien tvirtina daugybė tyrėjų- bus naratyviniai algoritmai.

Paprasta.

Identifikavę bet ką- stalą, kėdę, tave, mane, bakteriją, bateriją, produktą, prekės ženklą, idėją- akimirksniu prisimename, kuriame ir perkuriame ir jų istorijas: sąsajas su kitais objektais, kategorijas, klases, pokyčius laike, santykį su „manimi“ , personifikuojame ir t.t.

Elgiamės vos ne kaip teleserialų scenaristai, įvesdami vis naujus personažus į siužetą, ir, jei tik prireikia, juos „numarindami“, ar pakeisdami vaidmenis. Atsiranda vertinimai, „geriečiai“ ir „blogiečiai“, atomazgos ir užuomazgos- mūsų asmeninės dramos. Prasmės.

Įkūnytas suvokimas- bene svarbiausia šių laikų kognityvinė idėja- leidžia mums lengvai identifikuoti save įvairiausiose istorijose. Pastebėkite, kaip greitai viską pamirštame, kai „paskęstame“ įdomioje knygoje, filme, ar teleseriale: labai greitai susivienodiname su protagonistu, net jei jis būtų blogietis, ufonautas ar robotas, ir imame mums pateiktą dramą suvokti „jo batuose“- net jei žiūrime prieš kelis dešimtmečius sukurtą filmą, ar skaitome kelių šimtų metų senumo istoriją. Visi galime pabūti ir Odisėjais, ir Ikarais, ir jaunaisias Verteriais, ir Alibaba, Neo ar broliais Karamazovais, bent trumpam, net jei fizinis mūsų kūnas panašesnis į Šreko, ir šiuo metu yra išdribęs ant prieš-ikėjinės sofos prieš televizorių.

Taip visur.

Žiū, net ciklonus, tropines audras ar tornadus būtinai pavadiname, taip jie tampa tikrais naujienų pasakų personažais- gražiai personifikuoti, siaučia pakrantes, arba „pasigaili“ jų. Ligoms ir virusams irgi sugalvojame vardus: štai  „vėžys“ yra itin klastingas, bet jau įveikiamas „blogietis“, o kiekvieno sezono gripo virusas elgiasi it „geras“ ar „blogas“ policininkas.

Pramonės produkcija ir paslaugos, prekės ženklai irgi yra jų istorijų šaukiniai: palyginkite, kokias naratyvines asociacijas kelia „Apple“, ir pavyzdžiui,  koks nors tipinis lietuviško UAB‘o pavadinimas, a la „Rimdarteka“, ar „Techtopas“.

Pastebėsite, kad net politiniai ar visuomenės reiškiniai atgyja ir ima veikti it tikri muilo operų personažai: štai turime nuožmią „pieno blokadą“, o didinga frazė „už Lietuvą, vyrai“ šiandien mena nebe Pilėnų, o viešųjų eitynių istorijas.

O jei kažko nesuvokiame, pavyzdžiui, išgirdę/ išvydę nepažįstamą simbolių derinį , t.y. „nepagauname“ kažkurio tai dalyko prasmės, taip yra todėl, kad nesugebame rasti šiam deriniui atitikmens, asocijuoti, įpinti į savo naratyvinę seką.

Įdomiausia, kad net tada automatiškai elgiamės it kokie kompiuteriai:  vis tiek kategorizuojame, net nesąmoningai įprasmindami nepažintą simbolių derinį kaip „neaiškų garsą, kurį girdžiu dabar“ arba „neįskaitomą žodį“.

Pabandom

Imčiau, ir dabar garsiai sušukčiau: BUJA BUJA!

Va, ką tik sušukau.

Komunikacijos prasme, žinoma, „buja buja“ yra daug daugiau nei tik  [b-u-j-a – b-u-j-a ] garsai- juos išgirdusiam, nori nenori teks suvokti, kodėl čia taip šūkauju (kas man atsitiko?), ko siekiu, taip sušukęs, koks santykis tarp mūsų, kokia informacija čia pateikiama ir t.t., tad jei supranti, ką reiškia „buja buja“ (= turi “buja buja” kontekstualizuojančią istoriją), komunikuosime vienaip. Jei ne- kitaip- gal išsigąsi, ir pabėgsi, gal imsi juoktis, o gal pagaliau įsiklausysi į nuostabų „buja buja“ skambėjimą ir tiesiog liksi be žado.

Tačiau kai tik papasakosiu, ką (man) reiškia „buja buja“, ši perduota patirtis lems, kad „buja buja“ nuo šiol ir tau kels konkrečias, akivaizdžias asociacijas, visą debesį patirčių, įžvalgų ir nuovokų, ir taps neatskiriamai susieta su begale kitų naratyvinių sekų beribiame tavo suvokime.

Maža to, „buja buja“ transmisija sukels ir aibę neurocheminių, bei neurobiologinių pokyčių: tavo smegenyse šliūkštelės neurotransmiterių lavina, susiformuos naujos sinapsės tarp neuronų, kad kitą kartą, išgirdęs „buja buja“, jas tik dar labiau sutvirtintum.

Tad suvirinam tuos neuronus: „buja-buja“ buvo puikus nusiraminimo būdas mūsų vaikams, kol šie buvo maži. Negirdėjau, kad dabar mūsų vyresnieji kokius savo nerimus ar baimes bandytų įveikti su „buja buja“, bet kol jie buvo icliais,  tai buvo  magiški žodžiai, išvaikantys visus baubus, „baubanus“ ir kitokius blogiečius, kurie laikas nuo laiko vaidendavosi tamsiuose kambariuose, židiniuose ar naktį pro atvirus sodybos langus.

Vyresnieji, beje, patys išmokė mažuosius- išsigandai tamsos, ar „baubano“- tiesiog sušuk jiems „buja buja“, ir lėks visi nelabieji iš čia, it verdančiu vandeniu apiplikyti. Galbūt šie žodžiai veikė taip gerai ir todėl, kad dičkiai mažiukus instruktuodavo itin užtikrintai: sakydami „buja buja“, drąsiai išpūsdavo akis ir ekspresyviai žvilgsniu nusekdavo tolstantį baubą.

O šio paprasto ir efektyvaus būdo išvaikyti baimes bei nerimus vyresniuosius kažkada išmokiau tiesiog pasakodamas jiems pasakas. Vakarais. Būtent: ne skaitydamas, o pasakodamas, vaikų užduota tema, kuri, laimei, dažniausiai būdavo vienoda: archetipinis „baubanas“ ar net keli jie,  ir juos linksmai nugalinti Indrė (nežinau, kodėl Indrė, tiesiog maža mergaitė, mėgstamas maniškių personažas). Baubanų nugalėjimas ir būdavo įdomiausia dalis: išgirdę Indrės „buja buja“, šie turėdavo kristi it negyvi ir iš lėktuvų, ir iš kitų viešojo transporto priemonių, paspringti ledais ar ištirpti Neryje. Dažnai istorijos tapdavo per linksmos, vaikai lovose kikendavo, ir nė nesiruošdavo miegoti, tad reikėdavo pasakoti dar vieną kitą, migdančią ir nuraminančią.

Puiki viešojo kalbėjimo treniruotė, būtinai išbandykite,  nes be kita ko, šios improvizuotos istorijos bent jau mūsų vaikams veikė daug geriau, nei naivūs raginimai „na ko čia bijoti“ ar visą naktį vaikų miegamajame deganti šviesa.

Mes improvizuojame, nuolat. Net jei nepasakojate pasakų mažiesiems vakarais, ir paliekate juos išmaniųjų telefonų  ar planšečių globai. Kuriame istorijas po istorijos, nes kiekvieno mūsų „aš“ irgi yra istorija. Daugialypis, multi- siužetinis pasakojimas, nuolat perkuriama, gyvai improvizuojama pasaka, kuria dalinamės su kitais, ir kurią pasakojame sau. Be pradžios, ir be pabaigos. Būtent istorijos padeda mums suvokti, kad bet kuri pradžia neatsiejama nuo visų kitų pradžių, ir pabaigų, jei tik jos būna. Dar Winston‘as Churchill sakydavo- „kuo giliau žiūri į praeitį, tuo lengviau matai ateitį“.

Kadangi esame biologiškai užprogramuoti jausti, ir atjausti, ką mums tiesiogiai ar netiesiogiai pasakoja kiti, mūsų „aš“ istorijos neatsiejamos nuo visų kitų istorijų, kurias žinome, ir yra nuolat keičiamos bei adaptuojamos. Mūsų „aš“ herojus, žinoma,  nuolat veikia ir kitų žmonių istorijose, o šios, savo ruožtu, toliau veikia mūsų „aš“ protagonistą- svarbiausią istoriją, kurią pasakojame sau. Nuolat. Vos ne užburtas ratas. Gali būti, kad jis panašus į automatinės skalbyklės programą, o gali būti, kad primena po dykumą siaučiantį tornadą,  ar galaktikų spiečių- nusprendžiame mes, nes esame savo šou režisieriai, ir scenaristai. Net prodiuseriai, dažniausiai.

Tad jei  ironiškai pagalvojai apie „buja buja“ – ką gi čia tau pasakojau- prisimink, kaip patetiškai dramas savo siužetuose dažnai sprendžia suaugusieji: jau geriau šūkautų „buja buja“ atvirai ir garsiai, nei imtų elgtis impulsyviai kitaip, svaigintųsi, skriaustų save, ar kitus ar nuspręstų negrįžtamai sudepresuoti. Netgi nusižudyti.  Noras taip viską užbaigti, deja, tėra nevykusi istorija, kurią kažkas nusprendė papasakoti ir sau, ir kitiems. Ir tapti jos įkaitu. Nepakeičiamas visada pakeičiamo scenarijaus posūkis.

Mes negalime suvokti be istorijų, ne per istorijas. Jei staiga pamirštume visas savo istorijas, mūsų nebeliktų- nebesuvoktume, nei kas mes, nei kuo buvome, nei kuo tampame, nei kur esame. Visos prasmės- tik istorijose ir naratyvuose, kitaip mums nesuvokiamos. Todėl labai svarbu suprasti, kad ir čia, ir dabar, jog neturime galimybės suvokti dalykų ar reiškinių tokiais, kokie jie yra- tegalime suvokti taip, kaip sugebame sau apie juos papasakoti, ar pateikti.

Todėl nuolat interpretuojame- visa, ką suvokiame, įprasminame ir sudėliojame į  vis naujas istorijas, nuoseklias sekas, turime jų begales, vienos yra dominuojančios, kitos šiaip, prisimenamos tik epizodiškai. Kiekvienas suprastas žodis, kiekviena sąvoka aktyvuoja nesibaigiančias istorijų pynes, ir, kaip kad žuvys nesuvokia vandens, kuris jas supa, taip ir mums sunku suvokti, kad mūsų istorijos tėra istorijos. Tik būdas interpretuoti realybę, o ne realybė per se.

Todėl- logiška- visos istorijos, kurias sau perpasakojame, kurios lydi mus nuolat, visos metaforos ir alegorijos,  kuriomis vadovaujamės, niekados nebus 100 proc. tikros, teisingos, neiškraipytos ir per anksti neapibendrintos: jos visada subjektyvios.

Pasakojimų žanras reikalauja daugybės išlygų.

Jei jau linksti į šoną, ir skubėsi kažkur kitur, luktelk.

Kas tu?

Turiu omenyje, ne kaip tave vadina (vardas pavardė), o kas tu, iš tikrųjų? Pastebėk, kad nuoširdžiai bandydamas atsakyti į šį paprastą klausimą, kaip mat pradėsi istoriją. Galbūt gyvenimo istoriją. Galbūt teisinsiesi. O gal pasakosi darbo, karjeros istoriją. Gal tau reikės pasakoti visuomenės istoriją, kultūros istoriją, šeimos istoriją. Vaikystės ar senatvės istoriją.

Leisk sau suvokti - kokia ji? Tragedija? Farsas? Komedija? Melodrama? Muilo opera ar kažkoks fantasmagoriškas, Kafkiškas procesas? Gal epinė drama. Gal linksmas nuotykis, avantiūra. Gal didinga meilės istorija, tikras romanas. Ar tai ir yra ta istorija, kurią nori kurti? Koks tavo vaidmuo? Pasyvus...aktyvus...kas gi yra tikrasis protagonistas čia?  Veikia pats, laukia kitų?  Kaip šią istoriją susikūrei? Ar ją tau sukūrė kiti? Kaip tu nusprendi, kuri iš visų istorijų yra tikroji tavo istorija?

Svarbus skirtumai.

Leisdami savo scenarijus kurti kitiems, pasyviai tebūdami statistais savo pačių kuriamose istorijose, akivaizdžiai rizikuojame. „Jei trikampiai tikėtų į Dievą“ –sako sena žydų patarlė –„jis turėtų tris puses“. Nė vienas žmogus netampa tuo, kuo yra, kol nepatiki, kad tai jo istorija.

Kalbėkime paprasčiau. Štai naivi, sena, turbūt ne kartą girdėta pasakaitė:

Du mūrininkai mūrija sieną. Pluša abu, ir vieno iš jų tarkime, žurnalistas, paklausia:

• Ką čia darote?
• Ką, nematai? Sieną mūriju. Noriu įvykdyti dienos normą. Skubu, netrukdyk.

Paklausia ir antro: „O Jūs ką čia darote?“

• Mūriju! Statome Katedrą. Didingiausią Katedrą iš visų, kurias teko matyti. Bus Šventovė ir mums, ir mūsų vaikams, ir anūkams. Geras jausmas dirbti čia.

Kurio mūrininko „istorija“ įkvepia jį patį? Kuris mūrininkas tikrasis „žaidėjas“, ir kuris čia „statistas“? Kai pirmą kartą, prieš daug metų, išgirdau šią istorijėlę vienuose „pardavimų“ mokymuose,  supratau kad ir pats mielai būčiau mūrininku. Greičiausiai ir esu. Tu, sveikinu,  irgi. Realybė yra nuolat, aktyviai mūsų konstruojama.

Mūrijama. Kuriama istorijomis.

Curriculum Vitae

„Ar neregys veda savo vedlį? Ne. Ir mes nesame savo istorijų šeimininkais. Istorijos mus ir valdo, ir veda“- Chinua Achebe

Kai po kokių penkiasdešimties metų gerokai atšilusio pasaulio antropologai, ar istorikai- jei tik šios profesijos dar egzistuos- kurios nors valstybinės ar privačios kontoros archyvuose ar, greičiau, serveriuose debesyje atknis mūsų gyvenimo aprašymus, dievaži, liks nustebę: jie visi vienodi.

Skiriasi tik nereikšmingos detalės.

Jau nebepastebime, jog mūsų curriculum vitae, net ir taip įmantriai pavadinti, nedaug kuo pranoksta, pavyzdžiui, automobilių techninių charakteristikų lenteles ar aukcionui pateikiamų veislinių avinų aprašymus. Akivaizdu, kad koks šmaikštesnis automatinės skalbyklės su džiovinimo funkcija bukletas yra daug įdomesnis, ir vertingesnis pažintine prasme, nei „normalus“ kandidato į valstybės tarnybą CV: čia tik vardas, pavardė, gimimo data, šeimyninė padėtis, dabartinė darbovietė, kas pasiekta čia, buvusios darbovietės, kokie kalnai ten nuversti, išsilavinimas, kvalifikacija, įgūdžiai, pomėgiai, kalbos, ir it tarp kitko pranešama, ką kandidatas mėgsta daryti laisvalaikiu.

Taip matyt yra todėl, kad tapome žmogiškaisiais ištekliais.

Skamba visai išdidžiai: nei aš, nei tu nesame šiaip sau organizmai, ar biomasė, ne, mes žmonės, žiū kiekvienas turime tik mums priskirtą unikalų asmens kodą.

Tačiau plačiausia prasme esame ištekliai. Resursai. Turtas.

Viena vertus, tai puiku: mumis rūpinasi ne mažiau, nei, tarkime, dujomis, biokuru ar anglimis- sukuriamos tinkamos sąlygos mus saugoti, laikyti ir eksploatuoti, vis gi esame svarbus mokesčių ir akcizų šaltinis, bei vienas iš svarbiausių BVP auginimo faktorių. Be to, esame taip jau sutverti, kad anksčiau ar vėliau iš mūsų galima tikėtis tam tikro prieauglio, tad galime būti klasifikuojami kaip „atsinaujinantys ištekliai“. Deklaruojama, kad šiaip jau esame didžiausias bet kurios dar neautomatizuotos įmonės ar organizacijos turtas, ir kartais mus meiliai vadina „žmogiškuoju kapitalu“, nors kažkodėl  šis kapitalas jokia suma neįvertinamas nė vienoje balansų eilutėje, priešingai nei kokia ne laiku ir ne vietoje pagauta lydeka, ar pūgžlys, kurie, aplinkosaugininkų nuomone, verti tūkstančių litų. Mes, nesvarbu, ar pagauti, ar ne- ne.  

Antra  vertus, būti žmogiškaisiais ištekliais nėra taip romantiška, ar patrauklu, nei, pavyzdžiui, indėnais, Don Kichotais, Budomis ar James‘ais Bond‘ais- standartinės žmogiškųjų išteklių istorijos... yra standartinės žmogiškųjų išteklių istorijos. Kaip prekės aprašymai.

Kam gi būtų įdomu skaityti vieno kubinio metro gamtinių dujų CV?

„Gimiau prieš porą milijonų metų metano pavidalu, buvau išgautas Tiumenės telkinyje Nr.6, naudojant standartines dujų gavybos technologijas. 2013 metų pavasarį, atšaldytas ir suspaustas iškeliavau į Europą. Atitinku visus man keliamus degumo, tankio ir sudėties reikalavimus, neturiu savyje jokių kenksmingų priemaišų ir degu, išskirdamas veik trečdaliu mažiau anglies dvideginio, nei nafta, todėl sėkmingai galiu būti naudojamas tiek kaip kuras elektros gamybai, tiek kaip žaliava trąšų gamybai. Esu labai degus, esant reikalui, ir tam tikroms aplinkybėms,  galėčiau ir susprogti, o baigiamojo gamybos ciklo metu buvo praturtintas specifiniu kvapu, nes natūraliai esu beskonis ir bekvapis. Todėl dabar mano nuotėkis gali būti pastebėtas, tiksliau, užuostas. Tikiuosi būti itin naudingas savo vartotojams. Atsiliepimus apie mane jums gali suteikti mano pardavėjas bei atitinkamos dujų kokybės kontrolės institucijos.“

Neįdomu, tikrai. Dujos yra dujos. Žmogiškieji ištekliai- žmogiškieji ištekliai. Curriculum Vitae- tik tipinis, priimtinas formatas standartinei tavo, kaip darbo rinkos prekės, istorijai nupasakoti. Siunti šimtus jų, ir vis niekas nekviečia pokalbiui? Net ugningas motyvacijos laiškas nepadeda?

Užstrigai banalioje istorijoje, bro. Geras gyvenimo aprašymas pirmiausia yra gero gyvenimo aprašymas. Jei tai ir geras gero gyvenimo aprašymas, abejingų neliks.

Tad keičiam arklius. Pirmiausia- siužetą. Veikėjo portretui reikia ryškesnių bruožų, akivaizdu. Ir tikrų pergalių. „Niekaip nesulaukdamas sėkmės, nutariau žygiuoti pirmyn, jos nebelaukdamas“- sakydavo legendinis, šiemet miręs amerikiečių komikas Jonathan Winters.

Nes laikai pasikeitė.

Jei anksčiau, įsivaizduok, istorijas pasakodavai kur nors žygyje, gamtoje, naktį, prie spragsinčio laužo, kai draugiją apimdavo ta ypatingo atvirumo nuotaika, ir visi pasakojimai, atsimeni,  turėdavo vos ne mistinį poveikį tiek juos girdintiems, tiek juos pasakojantiems, šiandien kasdien sėdime prie skaitmeninio laužo, kur tūkstančių tūkstančiams- milžiniškai potencialiai auditorijai- deja, mažiausiai rūpi autentiškos istorijos, nes visi, ir maži ir dideli, vienas per kitą, skuba pasipasakoti savo. Ar greitai perpasakoti kitų.

Nė vienas negali tikėtis, kad gaus nors sekundę dėmesio, tad kvaksima nuotrupomis, memais, ir daug paprasčiau tiesiog „užlaikinti“ kieno nors jau populiarų memą ar jį, kaip skardinę, nuspirti kitiems toliau- kam rūpi, ką aš iš tikrųjų galvoju? Greičiausiai neberūpi net man pačiam.

Čia prasideda naratyvinis kolapsas- taip šią babilonišką istorijų apokalipsę vadina Douglas Rushkoff, ir jis teisus: šiandien, pavyzdžiui,  „pistonai“, gali sudubliuoti bet kurį siužetą, ir padaryti jį populiariu bei šmaikščiu įterpdami pakankamai „pyzdec“ ar „bliat“, nes be pirminės savo funkcijos- žiūrovo dėmesio valdymo- jokios įsimintinos prasmės tos istorijos nebeneša. Tačiau va, daug kam, ypač darželinukams, tokios cirko lygio stimulo –atsako istorijos itin patinka. Kiek visko jie čia išmoksta!

Gal taip yra todėl, kad visko turime tiek daug, jog niekad ir nesapnavome. Pastebėkite, kaip niekaip negali pasibaigti naujienų portalų pagrindiniai puslapiai: spusteli žemyn, ir ekranas kaip mat prisipildo dar vienu puslapiu „naujienų“. Čia aiškiai suvokta, kad naujienų ir istorijų niekados nebus per daug, jų gausa= medijos autoritetas.  TV naujienos, kurios prasideda numatytu laiku ir numatytu laiku baigiasi, yra „so nineties“, sakytų amerikiečiai.

Bet juk dar visai neseniai istorijas mums pasakojo viskas aplinkui: mūsų protėviai ne veltui kiekvieną sodžiaus vietą, ar keistesnį medį kaip nors skambiai pavadindavo.  Dėmesio sulaukdavo ir bitutės, ir tie patys gaideliai, ar vištelės: tapdavo ir pasakų veikėjais, ir patarlių herojais. Ir aplinka, ir vieta, kurioje buvai, visada turėjo prasmę, perduodamą per padavimus ir istorijas. Buvome susieti.

„Mes praleidžiame daug laiko galvodami apie kasdieninius dalykus“- rašytojui Richard Erdoes pasakojo Tȟáȟča Hušté, Lakotos indėnų vadas.- „Aplink save matome daugybę simbolių, kurie moko mus gyvenimo prasmės. Tarp mūsų paplitęs posakis, kad baltasis žmogus mato taip mažai, nes greičiausiai regi tik viena akim, ir nebemato, kad jau nesugeba matyti daugiau. Gal jūs, baltieji, ir galėtumėte matyti daugiau, bet gi dažniausiai jūs per daug užsiėmę.Mes, indėnai, gyvename simbolių ir vaizdų pasaulyje, kuriame dvasinis ir įprastas pasaulis yra viena. Jums simboliai tėra tik žodžiai, išsakyti ar surašyti jūsų knygose. Mums jie- pasaulio dalis, mūsų dalis, kaip ir visa kita: žemė, saulė, vėjas ir lietus, akmenys, medžiai, gyvūnai, net mažyčiai vabzdžiai, tokie kaip skruzdės ar žiogai“.

Dabar, savo noru susisieję socialiniuose tinkluose išraiškos prasme esame suniveliuoti, it granulės naujos kartos biokuro katile. Standartizuotai pateikiami, ir pasiekiami. Kam vargti su nevienodo dydžio malkomis ar anglimis? Pridroži kubinius metrus vienodų granulių, ir lai byra sau į katilą, išmaniai dozuojamos, kad ir kokios unikalios  bebūtų, suspirgės visos. Priežiūros nebereikia. Priverstinė saviraiška socialiniuose tinkluose-nes jei tavęs čia nėra, tavęs nėra visai- tiesiog paradoksali, sau prieštaraujanti masinė individualizacija.

Geriausiai individą čia apibūdina tai, ką jis mėgsta, o tai kas mėgstama, pasirenkama it iš standartizuoto „mėgtinų dalykų“ katalogo. Žaidimo strategija  paprasta- tokia pati, kuria vadovaujasi  ir populiariausių interneto portalų redaktoriai, ar dar dažniau, kompiliaciniai turinio valdymo algoritmai: žinok, ką mėgti yra mėgstamiausia dabar.

Mitokratija

„Kadangi teokratija yra Dievo ir šventikų valdžia, demokratija- žmonių ar jų daugumos valdžia, farmokratija yra medicinos pramonės ir gydytojų valdžia“- Thomas Szasz, humanistinės psichiatrijos tėvas

Situaciją šiandien jis, matyt, apibūdintų kaip „mitokratiją“- mus akivaizdžiai valdo masiškai, industriškai generuojamos istorijos ir naratyvai.

Šioji Über-propaganda -tikras pasakų pasaulis: dar niekados žmonijos istorijoje įvairiausios istorijos nebuvo tokios vertingos, ir jų niekad nebuvo tiek daug. Už tinkamas istorijas mokami milijonai- tiek Hollywood‘e, tiek leidyboje, tiek viešųjų ryšių kontorose. Garsiausi prekių ženklai brangiausiai parduoda savo istorijas, o ne pačius gaminius, ar paslaugas,  net akcijų rinkoje istorijos apie biržos dalyvius svarbesnės, nei jų dabartiniai verslo rodikliai. Kiekviena valstybė ar jų sąjunga pasakoja savo istorijas, jas parduoda, ar primeta kitoms, o ko vertos žvaigždžių istorijos- net už teisę papasakoti kad ir banaliausią  buitinį tikros ekranų žvaigždės nuotykį mokami kosminiai honorarai.

Tokioje aktyvioje istorijų rinkoje, natūralu, atsiranda laimėtojai ir pralaimėjusieji. Pralaimi staiga banalia tapusi klasika ir visos kitos nuspėjamos, banalios ar bent kiek ilgesnės istorijos.

Laimi daugialypiai, įmantrūs, homeostatinio  visuomenės padorumo ribas nuolat provokuojantys šou: štai Valstijose sezonas po sezono kepami ir masiškai eksportuojami serialai tiesiog užmuša bet kokias seniau kurtas televizijos istorijas. Ką jau kalbėti apie literatūros klasiką- jai taip toli šviečia iki intensyvių, itin gerai sumeistrautų šiuolaikinių TV stimuliatorių. Kas šiandien žiūrėtų, sutinku, menkaverčius, „Namelį prerijose“ ar „Dallas“, kai ekranuose dominuoja apokaliptiniai „Walking Dead“ ar nesibaigiantys „Breaking Bad“ kriminalai, kur tradicinis antiherojus- narkotikų gamintojas- tampa superherojumi?

TV „muilai“ tapo epinėmis, aštraus siužeto, dramatiškomis, dinamiškomis epopėjomis, kurios nė nežada kada nors baigtis – „Game Of Thrones“ tiesiog pribloškia savo žiūrovus ir vaizdų, ir siužeto linijų užmojais, itin rafinuota, intriguojančia drama, tampa narkotiku, kurio žiūrovams reikia reguliariai, tai įmantri fantazija, pasakų pasaka, prieš kurią visos kitos atrodo it Sojuzmultfilm‘o „Na, palauk“.

Ir mus tai veikia.

Tapome ne tik išrankūs- banalios pasakaitės, generinės istorijos mūsų nebedomina. Niekas nebereklamuos kavos ar sauskelnių tiesiog jas parodydamas ekrane, kaip tai buvo daroma prieš dešimtmečius. Jau ne tik Nescafe, bet ir mobiliojo ryšio ar draudimo paslaugos reklamuojamos nesibaigiančiais mini serialais.

Atsirado ir kita tendencija: jei anksčiau kokio kultinio britų serialo „Eastenders“ kūrėjai stengėsi kuo geriau atspindėti „tikrą“ Londono priemiesčių gyvenimą, šiandien žiūrovai, priešingai, yra itin imlūs telefantazijoms. Po dramatiškų Hollywoodo lenktynių filmų ar naujos GTA videožaidimų laidos gatvėse padaugėja narsuolių, svilinančių padangas, pornoindustrija sukūrė visiškai naujus, ir uoliai sekamus, tiek lytinio akto, tiek vyrų bei moterų išvaizdos standartus.

Net nusikaltimai atkartojami taip, kaip apie juos buvo pasakota- Dembavos tragedija buvo it nevykusi kelių neseniai rodytų filmų inscenizacija. Tatuiruotės, apranga, statuso simboliai, siektini prekės ženklai ir ne, kalba, gyvenimo būdas- viskas, visais įmanomais kanalais įpumpuojama įmantriomis, užburiančiomis istorijomis ir pasakomis. Šių dienų veiksmo istorijų protagonistas, su kuriuo save nori nenori jose identifikuojame, toks pats kaip mes, tik dar grubesnis, labiau nusivylęs, arogantiškas ir impulsyvus, mėgstantis viską spręsti jėga, ir lengvai nuspėjamas: priverstas smurtauti dažniau ir efektingiau, nei bet kada iki šiol, nes kitaip bus akimirksniu užmirštas.

Žiū, net padangas sezonui atėjus žurnalistai pardavinėja inscenizuodami interviu su įvairiais pašnekovais, kurie lyg tarp kitko teigia, kad va, „kokie slunkiai tie lietuviai- mieliau perka brangius išmaniuosius telefonus, nei geras padangas žiemai“. Nori pasirodyti, mat.

Tad kodėl tavo CV, net jei išsiunti jų šimtus, nesugeba nurungti kitų?

Geriau pagalvojęs, suprasi, kad standartinis standartinio gyvenimo aprašymas neturi jokių šansų gauti daugiau dėmesio, nei jo gaus eilinis „pistonų“ video, ar  kaspinėliu perrišto keistai besišypsančio katino nuotrauka Feisbuke.

Geriau rašyk startuolių „pičus“ verslo angelams ar šiaip investuotojams. Juolab, kad tikriems žaibams šiandien CV net nereikia. Jų istorijas visi žino ir be CV.

Negi neaišku- ir tai bloga naujiena daug kam: šiandien esame ne tik savo istorijų scenarijaus autoriai, režisieriai ar prodiuseriai. Nori nenori, turėsi tapti ir lobistu, ir viešųjų ryšių specialistu, ir pardavėju. Kuo anksčiau, tuo geriau.

Yra ir gera naujiena: mes jau gimėme pasakoriais. Viską, net save, suvokiame tik per istorijas. Ir tai nuostabu: kiekvienas galime kurti, pasakoti, ir parduoti istorijas, ir galime išmokti tai padaryti daug geriau.  „Tarp gyvūnų –ėsk, arba būsi suėstas. Tarp žmonių- apibūdink, arba būsi apibūdintas“-  kartą apibūdino Thomas Szasz.

Verta mokėti apibūdinti –t.y. pasakoti-  gerai. Dar geriau- puikiai. „Mano kalbos ribos yra mano pasaulio ribos“- rašė jaunasis Wittgenstein‘as, atsimenat? Jo istorija- kvapą gniaužianti, skausminga tiesos paieškų istorija, prieš kurią ir populiariausio šių dienų TV šou drama yra tiesiog lėkšta.

Ir blanki.

It standartinis CV.

Komentarai: