Juk dar prieš porą šimtmečių kur nors čia, Bukiškyje, mūsų protėviams nieko ypatingo nei žinoti, nei vertinti nereikėjo: gimei- gimei, užaugai, ir ačiū Dievui, dirbi- dirbk, sunku? Ką darysi. Kur dėsies? Pabėgsi į Sudervę? O dabar va, sveiki atvykę į demokratinę ir globalią Žinių Visuomenę. Kur viskas, žinoma, žinoma. Čia tą viską galima vertinti, palyginti ir suskaičiuoti, reitinguoti ir klasifikuoti, didžiuliai statistikos departamentai taip ir daro- kasdien seka menkiausius 500+ prekių "vartotojo krepšelyje" krustelėjimus, kad suspėtų suprasti, kaip keičiasi vertės matavimo vienetų vertė. Įvairiausių šalių BVP, biržų indeksai ir tūkstančiai kitų svarbių bei daug pasakančių augimo bei smukimo rodiklių pateikiami kaip žinios apie rytdienos orus, tad bet kada gali sužinoti, kuo Bukiškis geriau nei Sudervė, ir ar geriau. Panorėjęs, įvertinsi, patikrinsi ir palyginsi ką tik sumanysi: troleibusų ar avialinijų punktualumą, kaimyno įmonės kreditingumą, automobilio istoriją, savo kraujospūdį, temperatūrą, gyvenimo lygį keliose šalyse iš karto- kiek valandų statistinis darbuotojas turi arti, kad įsigytų televizorių, ar kostiumą, angliavandenių kiekį, maisto pakaitalų kaloringumą ar nitratų koncentraciją vandenyje. Štai Japonijoje sukurtos jau net kelios kartos "išmaniųjų" unitazų, kurie automatiškai įvertina tai, ką gauna kasdien, ir net. el. paštu informuoja vartotoją. Matyt, naujesnės kartos įrenginiai galės automatiškai atnaujinti ir Facebook ar Twitter paskyras. Pas mus gi bent jau tualetinis popierius gali būti vertinamas pagal kainą, minkštumą, šiurkštumą, lapelių skaičių, gamintojo ekologiškumą, ISO gamybos praktikos standartus, įpakavimo patogumą, dekompozicijos greitį, tinkamumą aseptiniams bakams, spalvą ir pakuočių grožį. Rinkimai, beje, irgi yra vienas didelis reitingų, vertinimų, lyginimų, aptarimų ir nepaprasto grožio konkursas, gerai apmokėta medijos šventė, kuris baigsis, kaip ir prieš ketverius metus, liūdnom išgertuvėm pralaimėjusių štabe ir triumfuojančiom virtualios galios dalybom laimėjusių būstinėje, visa kita, tikėtina, bus kaip seniau. Populiariausi televizijos šou irgi taip veikia: šokėjai, dainininkai ar šiaip realybės šou statistai vertinami, nuvertinami, eliminuojami ar perkeliami į kitą etapą, dideliam reklamos tiekėjų džiaugsmui. Feisbuke- ką čia ir kalbėti - išreitinguota, suskaičiuota ir įvertinta absoliučiai viskas, net pačių Facebook reklaminis filmukas tituliniame puslapyje, tai irgi gražus ir niekad nesibaigiantis vertinimų konkursas, kuriame nuolat vertini kitus ir leidi milijardui kitų įvertinti save. Rizikuoji, bet be galo smagu, kaip teatre, į kurį dar sovietiniais laikais būdavo einama "ir save parodyti, ir kitų pasižiūrėti", tik tiek, kad Feisbuke veiksmai be pertraukų, be to, gauni patogius priminimus apie visus "būsenų atnaujinimus". Šiaip jau reitingavimas prasideda nuo gimimo: tik gimęs, esi pasveriamas, tavo svorį iš karto įvertina tėvai ir giminaičiai, pagal jį prognozuojama, kiek konkurencingas gi būsi, tad laimingi ar pasiruošę iššūkiams tėveliai siunčia tekstines žinutes- "berniukas, 3500 g"- ir visiems aišku: šaunuoliai tėveliai, ar ne. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose iš pradžių irgi būsi vertinamas pagal ūgį ir svorį, taip pat rūšiuojamas pagal pagaminimo datą. Čia bus atsižvelgta ne tik į tai, ką tavo tėveliai gali duoti šioms įstaigoms, bet ir į tai, kiek jie sugeba mokėti už papildomus šokių, anglų kalbos ar jogos užsiėmimus, nes jei ne itin ką, gali būti, kad linguosi sau kampe iki 18 val. kasdien, kol tėveliai susipras atsiimti...tai, žinoma, irgi yra įvertinimas. O didysis reitingų maratonas prasidės mokyklose: vėl gi, be ūgio, svorio ir pagaminimo datos, čia pirmiausia vertins tavo elgesį, sugebėjimą atkartoti patiems mokytojams dažnai sunkiai suvokiamus tiesas ir žinoma, konformizmą per se, kad pagaliau būtum deramai įvertintas ir pažymiais, ir charakteristikom, kad paaiškėtų, ar galima tamstai leisti mokytis toliau, ar ne. Jei geras svoris tėra vienintelė reitingų kategorija, kurioje pirmauji, formalus išsilavinimas oficialiai baigsis ir nuo šiol galėsi gyventi be švietimo, kad ir tamsoje. Jei norėsi, galėsi pirmauti priaugdamas svorio, ar jį numesdamas, tai labai populiari šiandien rungtis, beveik taip pat mėgstama visuomenės, kaip ir intoksikacijos sugebėjimų varžytuvės. Tiems, kuriems leidžiama mokytis toliau gerai išreitinguotose aukštojo mokslo institucijose, teks įprasti būti nuožmiai reitinguojamiems nuolat. Šį kartą bus atsižvelgiama į specialybę, kurią pasirinkai, ar "į kurią" buvai įprofiliuotas- vienose srityse konkurencija maža, švietimo institucija džiaugiasi, ir žinoma, pelnosi, apskritai tamstą turėdama šviesti, tad rizika būti nuvertintu maža, tuo tarpu tose srityse, kur sėkmingai ruošiami specialistai aukštesnį gyvenimo lygį turinčioms šalims, gerus reitingus turėti yra daug sunkiau. Bet kuriuo atveju, pasireitingavimas aukštojo švietimo institucijose ilgai netrunka- metai kiti, šviesa užges, ir pagaliau pradėsi būti vertinamas BIG TIME, kaip sako amerikiečiai, arba POPOLNOI, kaip sako rusai. Kasdien. Rytais ir vakarais, namuose ir darbe, kelionėse ir ligoninėse, prieglaudose ir prestižinėse ar ne visai, darbovietėse: kiekvienas tavo įkvėpimas ir iškvėpimas, iniciatyva ar jos neturėjimas, įpročiai, elgesys, žinios ir statusas, turtas ir neturtas bus vertintami, klasifikuojami, grupuojami ir racionalizuojami. Reitinguos, kas tik netingi- ne tik Feisbuke, ne tik Viešpats dausose ir galų gale, visuotiniu būdu, per Paskutinįjį Teismą, bet, daug proziškiau, visi ir visur: tėvai, vaikai, šeima, vadovai, kolegos, klientai, tiekėjai, kaimynai, giminaičiai, praeiviai, prižiūrėtojai, žiūrovai, skaitytojai, naminiai ir laukiniai gyvūnai, pardavėjai, internautai ir ufonautai, maža to, jei reitingai ne per aukščiausi, tą jausi dažnai taip skausmingai, kad, tikėtina, pulsi depresuoti, intoksikuotis ar desperatiškai blaškytis, būna, kad žmonės myriop save nusireitinguoja, bet...suvok, kad net ir tai galų gale bus kam įvertinti. Šiandien net ligoniai palatose aiškiai mato vienas kito temperatūros grafikėlius, stebi, kiek gydytojai užtrunka prie vieno ar kito vizitacijos metu, mato, ką lanko, ir ko nelanko artimieji... jauti? Amerikoje, jau minėjau, psichiatrijos klinikose, gali kautis ir būti išreitinguotas kaip "geriausias mėnesio ligonis", pas mus tai dar ne taip paplitusi praktika, tačiau žiū: tik išlipi iš automobilio, ir ką? Dažniausiai visai nejučia pats pradedi reitinguotis, kaip abejonių dėl savo suknelės turinti dama aukštuomenės vakarėlyje: "ar mano automobilis adekvatus?" ... "ar aš adekvatus automobiliui?" "Žiūrėk, kokį žvėrį dabar vairuoja X", "o va kokį Y", "o aš?" Apsivelki brangų kostiumą, ir jei tik jis tinka- pakeli savo reitingus, ir tuo pačiu nureitinguoji visus, taip šauniai neapsirengusius, įeini į kostiumų parduotuvę- pardavėjai reitinguoja tave, tu reitinguoji juos, ir kostiumų gamintojus, dalyvauji vestuvėse- reitinguoji vestuves, vestuvės reitinguoja tave, rengi vestuves- reitinguoji ne tik save, bet ir visą giminę, giminė reitinguoja tave, neši jaunąją per tiltą- sunkvežimių vairuotojai ir taksistai, pypsėdami, reitinguoja jus abudu, darai vakarienę- valgytojai tave reitinguos, laimei, čia ne taip svarbu, koks gi kostiumas, ar automobilis, valgai vakarienę- tu reitinguosi. Gavai atlyginimą? Tai įvertinimas. Pensiją? Irgi. Neapsikęsi žemų reitingų, pasišiukšlinsi- įvertins pagal kodeksus, sėsi į kalėjimą- pirmą dieną susigrūdusioje kameroje būsi išreitinguotas, neduokDie, priskirs prie neskraidančių paukščių, bet žiū, antrą dieną jau reitinguosi kitus. Finale net kapinaitėse vietos seniai reitinguojamos, artimieji turi nuspręsti- ar geriau tamstą supleškinti, ar pakasti, jei taip, tai kur- vieta vietai nelygu. Ne tik paties, bet ir jų reitingai gali nukristi. *** Kaip vertini tokią šaunią teksto apie vertinimus pradžią? Nuo 1 iki 10? Kur "1" lai būna "eilinis tekstas", o "10"- "puiki įžanga, intriguoja, vertinga, ačiū". Nagi? Nujauti, kaip "gruntuoja" tokie klausimai? Juos, kaip ir "neutraliausius" klausimynus, galima sudėlioti taip, kad teigtų tam tikrus dalykus a priori - tarkim, besimokantys NLP ir hipnozės galų gale suvokia, kad klausimai, jų seka, intensyvumas ir lemia atsakymus, arba, kaip sakydavo Naom Chomsky, " kiekvienas, paskelbęs temą, kontroliuoja rezultatą". Marshall McLuhan, komunikacijos teorijos tėvas, sakė dar aiškiau: “mediumas [ir] yra žinutė”. Tai puikiai supranta ir mūsų mažiausioji, Unė, prieš miegą vis paklausdama: "tėti, o kurį iš mūsų tu myli labiausiai?" Jauti? Mylėdamas nevertinsi. Štai valstijose šiandien po kiekvieno pokalbio telefonu su, tarkime, draudimo bendrove, esi prašomas atsakyti į keletą klausimų. Apie paslaugų kokybę, kaip "gerai atsakyta į visus rūpimus klausimus" ir ar "rekomenduosiu bendrovę kitiems". Pats faktas, kad turiu įvertinti pokalbį, žinoma, priverčia visus pasitempti: bendrovės atstovas stengiasi bendrauti itin profesionaliai, kad būtų gerai įvertintas, tačiau ir aš, netiesiogiai, esu verčiamas suvokti, kad ne tik galiu įvertinti konsultanto pastangas, bet ir turėčiau jas įvertinti gerai. Nauda daugeriopa: vargu, ar taip suformuotoje situacijoje apie savo pašnekovą drįsčiau atsiliepti neigiamai- nes tai daug sunkiau, nei įvertinti teigiamai, tuo pačiu- kartojimas gi mokslo motina- būsiu priverstas pakartoti ir įsisąmoninti kažką gero apie šią kompaniją. Tad jei apsnūdusių kokios pirmaujančios įmonės darbuotojų, atsiųstų į mokymus, staiga išraiškingai paklausiu- iš pradžių gana apatiškai ir lėtai, matydamas, kad ir jie tokie, kol galų gale labai energingai: "Kaip suvokiate skirtumą tarp, sakykime, dabartinės jūsų būsenos...tokio lengvo atsipalaidavimo..."po pietų", kai net nelabai suvoki, ko gi nori...ir ...tokio gero, energingo, veržlaus smalsumo, kai tiesiog nebenustygsti vietoje, žinai, kai norėdamas sužinoti daugiau ir vėl ir vėl patiri tą gerą svarbaus suvokimo "aha", dabar?" - kažin, ar galiu tai paaiškinti labiau hiperbolizuotai- atsakymas į šį retorinį klausimą visiškai nebesvarbus, nes, jei klausimas tinkamai suformuotas ir išraiškingai pateiktas, jis ir keičia klausytojų būsenas. Tampa atsakymu. Kuria naujus ar keičia suvokimo rėmus. Lygiai taip, nevykusiai užduodami sau nevykusius klausimus- tarkime, reitinguodami kitus žmones, jų veiksmus, lygindami save, savo veiksmus, savo būsenas, savo šalį, galų gale, visą gyvenimą- gausime ką? Ne optimaliausius, o priešingai- netinkamus, žlugdančius, vertinančius, angažuotus, sabotuojančius atsakymus. Tarkim, elementariai vėl ir vėl paklausdami- "kodėl gi man taip nesiseka?", prievartaujame save atsakyti, kodėl, tuo pačiu pripažindami, ir efektyviai įteigdami sau, kad voila!- mums "taip" nesiseka. "Todėl, kad gimiau"- tinkamiausias atsakymas. Tuo tarpu jei tamstos paklausiu- kaip greitai nubėgsi 10 km? Matyt, daug greičiau, nei aš. Kol atpūškuočiau, greičiausiai būtum ir atsigėręs, ir nusiprausęs, gal net jau ir persirengęs. Tačiau ar dėl to man verta "nusireitinguoti"? Jei esi šioje distancijoje gerokai greitesnis, verta nustatyti, kiek gi pats sveri, kaip dažnai bėgioji, kiek tamstai metų, ir tada palyginti- gali būti, kad aš, palyginus su tamsta, bėgdamas nešu papildomus dvidešimt kilogramų, mano kūnas gal dvidešimt metų senesnis, sportuoju tiek, kiek galiu sau leisti sportuoti (traumos/ ligos/ šeima/ darbai, tipiška tragedija), tad kas įvertins, kieno iš mūsų pastangos yra "vertingesnės"? Pagyvenk su mano chebryte kokį pusmetį, tada čiupk dvidešimt kilogramų maišą ir einam lenktyniaut, gerai? Pirmiausia verta įvertinti savo norą vertinti. Štai Microsoft- kažkada viena iš didžiausių ir sėkmingiausių technologinių korporacijų pasaulyje- buvo įdiegusi atrodytų puikią, į rezultatus orientuotą vadybos sistemą, kuri priversdavo kiekvieną korporacijos vienetą reguliariai reitinguoti savo darbuotojų performansą. "Jei būdavai dešimties žmonių grupėje, jau pirmą dieną ateidavai į darbą žinodamas, kad nesvarbu, kaip gerai žmonės dirbtų, 2 gaus puikias rekomendacijas, 7 - vidutines, o vienas - siaubingą"- apie tai "Vanity Fair" rašiusiam Kurt Eichenwald pasakojo buvęs Microsoft darbuotojas. -"Taip visi darbuotojai susitelkdavo konkuruoti vienas su kitu, bet ne su kompanijos konkurentais". Anot "Vanity Fair", būtent todėl Microsoft su šia "kanibalistine kultūra" iš pirmaujančio giganto tapo nebekūrybinga technologijų vidutinioke. Apmaudu. Kiek dalykų net nepradedame, bijodami... ko? Būti neigiamai įvertinti. Nureitinguoti. Veltui. Tereikia įvertinti VISKĄ, ką dabar gali, ir vertinimai pasikeis. Štai dabar- negi nesidžiaugi, ir nevertini to, kad dabar skaitai šį tekstą? Tavim dėtas, šokinėčiau iš džiaugsmo- nes 99.9999999999 procentai visų gyvių, kažkada gyvenusių šioje planetoje, šio svarbaus gyvenimo momento taip ir nesulaukė- tiesiog pralaimėjo evoliucines kovas ir net nebeišliko ant šio svieto. Mylėti ar ne. Vertinti ar neįvertinti. Patrauklūs ar atgrasūs. Kad ir ką begalvotum apie save, ar savo galimybes, kokius reitingus sau besuteiktum, su kuo tik savęs nelygintum, visada suklysi, visada kažko nepaminėsi, neįvertinsi, per daug apibendrinsi, iškraipysi ar ištrinsi, nes- kiek gi reikės tą kartoti?- pati "aš" idėja tėra viena paradoksali haliucinacija... ir “tavo”, ir “mano” "aš" tėra mūsų prisiminimų visuma, o prisiminimai tėra... kas? Nuolat "gyvai" kuriami ir perkuriami įspūdžiai, vertinimai, biocheminės pusiausvyros pokyčių nuolat veikiami suvoktų patirčių fragmentai, kuriais šiandien negali pasitikėti net teismo ekspertai, juo labiau, ir mes "patys"- jei netiki, papasakok, ką gi veikei tokiu laiku prieš tris dienas, minučių tikslumu, tiksliai? Nebeprisimeni? Kaip įrodyti priešingai- gal ir atsiradai čia tik dabar? Savo puikioje "The Self Illusion" Bruce Hood taip ir apibendrina: "liekame su akivaizdžiu paradoksu: be savojo "aš", mūsų prisiminimai neturi prasmės, tačiau "aš" tėra jų produktas". Kai suvoki, kad šis paradoksalus "aš" teturi 46 chromosomas, o paprasčiausia bulvė ar šimpanzė- dviem daugiau, o štai kokia nupiepus, atrodytų, auksinė žuvelė akvariume- net dvigubai daugiau, kai pagalvoji, kad 99.9999999 % "mano" atomų- tiesiog tuštuma... ir kai pagaliau sužinai, kad esi vienas didelis mikrobiominis karkasas, aplipęs milijardais bakterijų, grybelių ir kitos gyvybės- net 90 procentų ląstelių, kurias "nešiojame", net nėra "mūsų", maža to, jos turi bent milijoną mūsų jau išlukštentam genomui naujų genų... gali suvokti plačiau. Kad ir taI, kad “tavo” atomai “tau” atiteko iš kažkurios žvaigždės. Kiekviena “tavyje” prisiglaudusi ląstelė, kiekviena mikrobiominė gyvybė “tavimi” perduoda aukščiausius evoliucijos įvertinimus, milijardų milijardus didelių ir mažų pergalių, svarbiausią informaciją, kurią ši įvairialypė gyvybė kaupė tiek tūkstantmečių. Žinių visuomenėje tai ir yra svarbiausia žinia: tik gimęs, tu jau turi KOSMINIUS reitingus. Net jei ir trijų kilogramų nesvertum, esi visos tavyje slypinčios gyvybės viltis. Ultimatyvi įspūdingiausios istorijos, kūrybos per se, vyksmų vyksmo manifestacija. Tad ko jaudinies, net jei “ [šie] žmonės kasdien tave erzina. Atslenka į tavo gyvenimą, pigiai pasišiukšlina, ir dingsta”- savo atsišaukime šiemet rašė Banksy, revoliucingas gatvių, o dabar jau ir kino, menininkas- “Jie spokso į tave nuo aukštų pastatų ir priverčia jaustis mažyčiu. Net nuo autobusų jie laido šmaikščius komentarus, teigiančius, kad tu esi nepakankamai “sexy”, o visi malonumai vyksta kažkur kitur. Per televiziją jie priverčia tavo draugę jaustis neadekvačia. Jie gali naudotis labiausiai išvystyta technologija, kokią tik pasaulis yra matęs, ir tave užgaulioti. Jie yra “Reklamuotojai” ir jiems tu juokingas” Cha! Juokingi yra "jie". Neseniai garsųjį "Uncle Bens" prekės ženklą ištiko krizė- juodaodžio dėdės Beno, paprasto tarno, įvaizdis ant kiekvieno ryžių pakelio ...mhm...atgyveno, netgi tapo problematišku. Sukišę milijonus reklamuotojams, gamintojai (Mars Foods) gavo patobulintą, atnaujintą, šiuolaikinį rinkodaros avatarą- dėdė Benas buvo apvilktas šaunesniu kostiumu, papuoštas peteliške ir tapo Pirmininku Benu (Chairman Ben). Stulbinanti pagyvenusio vyriškio, taip ir likusio be pavardės, sėkmės istorija greičiausiai įkvėps ir daug kitų- Michellin storuliui teks suplonėti, pulkininkas Sanders pagaliau taps generolu, o va sauskelnių kūdikiai turės gerokai subręsti, kad realistiškiau atspindėtų sauskelnių vartojimo tendencijas. Kažin, kas laukia tigrų, pardavinėjančių saldžius sausus pusryčius, nes štai dėl Pokemonų elgesio neseniai ne juokais susirūpino gyvūnų apsaugos aktyvistai. Anąsyk mūsų Vincas, mažiausias šeimos maištininkas, parsinešė namų užduotį, kurioje buvo prašomas analizuoti tokią pamokančią istoriją apie vištelę. Mokytoja nurodė šią užduotį atlikti kartu su vaiku, tad pasakaitė tokia: vištelė susiruošė gaminti kažką skanaus, paprašė, berods katino ir šuniuko jai padėti, šie gi atsakė, kad ne. Nesutiko nei grūdų atnešti, nei malti, nei maišyti, nei kepti, nei to, nei ano, nors vištelė jų kiekviename etape prašydavo pagalbos. Kai vištelė viską padarė viena pati ir pagaliau susiruošė valgyti, natūralu, kad ir katinas, ir šunelis pasisiūlė jai padėti. Tada vištelė metodiškai išvardino, kaip jai niekas nepadėjo, ir skaniai viską sukirto pati. Vienas iš teksto analizės klausimų buvo toks: "kuo, jūsų vertinimu, vištelė skiriasi nuo katinėlio ir šunelio?" Vincas minutę kitą pagalvojo, ir sukeverzojo: “Višta yra paukštis, o katinėlis ir šunelis - gyvūnai”. Geriau neįvertinsi. (c) Vidas Jankauskas, 2006-2012. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
|||||||
