Savaitės esė 29

„Jei nesipraktikuoju dieną, tai pastebiu aš. Jei nesipraktikuoju dvi dienas, tai pastebi mano žmona. Jei nesipraktikuoju tris dienas, tai pastebi visas pasaulis“/ Vladimir Horowitz

„Turiu tokią idėją galvoje. Kiekvienas mūsų tampa bent 15 procentų geresnis kiekvienais metais“ / James Mc Nerney, dabartinis Boeing vadovas

Kas yra skirtumas, nulemiantis skirtumus: kodėl vieni žmonės, turėdami panašias „starto“ sąlygas, pasiekia tiesiog magiškų profesinių rezultatų, o kiti – ne?

Pažiūrėkite į bet kurią savo bendraamžių grupę: buvusius klasės draugus, ar universiteto bendrakursius. Vieni pasiekė profesines aukštumas, o kiti- čia dar optimistinis variantas- nors ir renka pomidorus Ispanijoje, iki šiol dejuoja.

Kodėl? Talentas? Dievo dovana? Įgimti gabumai? Tiesiog sėkmė?

Garsūs ir autoritetingi tyrėjai pagaliau skelbia, kad į šį klausimą turi vienareikšmišką atsakymą. Kai kam yra gerų, kai kam blogų naujienų. Bet iš pradžių...

...Leiskite užduoti vieną paprastą klausimą:

Ar yra žmonių, kurių profesiniai pasiekimai leidžia Jums manyti, kad Jūs esate mažiau talentingi; kad gamta – ar Dievas –Jums neatseikėjo tiek, kiek jiems?

Yra, ar ne? C‘est la vie. „Žvirbliu gimęs, ereliu nebūsi“.

Sako, kad tokie žurnalai, kaip „Žmonės“ ar jų ekvivalentai vakaruose, „OK“ arba „Hello“ tiesiog fiziškai nebepajėgia atspausdinti didesnio tiražo ar didesnės apimties žurnalo- nors paklausa būtų. Gyvename sėkmės kulto laikais. Milijonai žmonių nori nors paskaityti apie tuos, kurie „gimę po laiminga žvaigžde“, kurie apdovanoti „talentais“ ir bent taip paaiškinti savo bejėgiškumą- kad jie, bent jau jų suvokimu, yra tik paprastos, jei ne apgailėtinos vidutinybės.

Anhony Robbins, vienas iš garsiausių sėkmės trenerių pasaulyje, tokią nuostatą pavadintų „išlavintu bejėgiškumu“ – anot jo, dauguma žmonių susitelkia į tai, kas, jų nuomone, jiems yra „neįmanoma“, vietoj to, kad susitelktų į tai, kas jiems yra „įmanoma“. O šiuolaikiniai fizikai, kurie sprendžia vis sudėtingesnes, ir jau iš esmės metafizines kvantinės fizikos problemas – kad ir dr. Fred Alan Wolf - sako dar paprasčiau: „ko prašysi, tą ir gausi“. Jei esi pastoviai nepatenkintas pinigų stygiumi- voila! visata, kaip Aladino džinas, suteiks tau galimybę gauti to dar daugiau.

Nes tai, ką šimtai NLP guru skelbia jau tris dešimtmečius- kad kiekvienas galime pasiekti bet ką, kad visus vidinius sėkmei reikalingus išteklius jau turime , pasirodo, yra tiesa dabar jau ir „tradicinio“ mokslo nuomone: sėkmingiausi planetos žmonės pasiekė profesinio meistriškumo viršūnes tikrai ne todėl, kad buvo kažkuo ypatingai apdovanoti, bet todėl, kad, aistringai siekė to, ko nori, tai gerai įsivaizdavo, daug ir kasdien veikė, darė daug klaidų, ir nuolat tobulėjo. Jei trumpai – jie metodiškai praktikavosi, nuolat tobulėdami.

Bent jau taip tvirtina autoritetingi britų tyrėjai Jane W. Davidson, Michael J. Howe, ir John A. Sluboda, atlikę net ne vieną išsamų sėkmingų profesionalų tyrimą: „ Įrodymai, kuriuos mes išnagrinėjome ...neleidžia mums teigti, kad šių žmonių pranašumus galima būtų paaiškinti jų įgimtais apdovanojimais“ . Ir ši, ir kitos panašios didelio masto studijos, atliekamos jau daugiau nei dešimt metų, patvirtina tuos pačius dėsningumus: talentas jokiu būdu nelemia kažkokių esminių pranašumų be darbo, praktikos, įgūdžių, motyvacijos ir nuoseklaus tobulėjimo . Galų gale ir Vladimiras Iljičius Uljanovas - Leninas tą patį sakė- ir bent jau čia jis buvo teisus.

Tai reiškia keletą dalykų.

Pirmiausia, bloga naujiena tiems, kurie savo nesėkmes ar tik vidutiniškus, jų vertinimu, pasiekimus linkę versti „talento“ stokai. Šis, ir nemažai kitų tyrimų sugriauna įgimtų gabumų mitą- nuo šiol iš tikrųjų negalėsime sakyti, kad tas ir tas tai jau „gimė verslininku“, ar „kompozitoriumi“ ar „pardavėju“.

Nes tie, kurie taip sako, iš esmės teigia, kad jau gimdymo namuose „gimę pardavėjais“ kaip mat savo rėkimu ar dar kuo susiorganizuoja geresnę palatą ir sau, ir mamai, ir moka įvairiausias būdais derėtis dėl maitinimo dažnumo ir maisto kiekio, o kiti, gimę, tarkim, „lakūnais“, jau pirmąją gyvenimo dieną rodo akivaizdžias aukštojo pilotažo figūras. Ar bent jau imituoja variklių gausmą.

Bet net jei gimei su placenta ant galvos, tai dar nereiškia, kad kiek paaugęs, nesivoliosi griovyje.

Svarbiausia, kad gimei. O ką pasieksi – iš esmės tik tavo reikalas. Tad kai kam nesmagi naujiena yra tokia:

• Pasiekiame tokias profesines aukštumas, kurias leidome sau pasiekti.
• Uždirbame tiek, kiek turime uždirbti.
• Išmokome tiek, kiek nusprendėme išmokti.
• Turime tokius įgūdžius, kokius nusprendėme turėti.
• Susikuriame savo gyvenimą tokį, kokį norėjome susikurti .

„Nieks kits čia nekalts...“. Atsiprašau, jei įdūriau į skaudžią vietą. Bet tai ne tik mano nuomonė. Talentai ir įgimti gabumai mūsų pasiekimams neturi apčiuopiamos reikšmės, ir tai ne kartą įrodyta. Taškas. Tikėjimas, kad vieni gimę sėkmei, o kiti gimė nevykėliais, racionalumu nedaug lenkia astrologų prognozes. Juk jos prasmingos tik tiems, kas jomis tiki. Bet tada rizikuojate pasinerti į visišką bejėgiškumą: „ Žuvims šiandien – sunki diena. Geriau venkite finansinių operacijų “ – na va, ir negalėsite net kefyro nusipirkti. O kas bus, jei neperskaitysite savo prognozės? Grįšite atgal į lovą, išjungsite šviesą, ir apsimesite, kad šiandien neatsibudote? O gal skaitote astrologų prognozes tik „šiaip sau“? Tada geriau jas rašyti, bent jau honorarą moka.

Tik gana dejuoti, kad „esame negabūs“, kad „mes negalėtume to ir to“ ir lengva ranka nurašyti tai, kas vidutinybes skiria nuo daug pasiekusių: praktiką ir daug daug darbo.

Gera naujiena yra tai, kad ne šventieji puodus lipdo

Jei gyvenime norite pasiekti daugiau, verčiau tikėti kad „ne šventieji puodus lipdo“, o ne kad „žvirbliu gimęs, ereliu nebūsi“. Nes tai ir yra skirtumas, nulemiantis skirtumus. Legendinės Thomas Edison, Walt Disney ar pulkininko Sanders, KFC įkūrėjo istorijos liudija būtent tai: Edisonas atliko tūkstantį „nesėkmingų“ eksperimentų, kuriuos jis vertino kaip „999 būdus kaip neišrasti elektros lemputės“, kad galų gale ją sukurtų, Walt Disney yra apėjęs daugiau nei 300 Holivudo studijų, ir visose jo pasiūlymai buvo atmesti, o pulkininkas Sanders, būdamas 66, ir gaudamas tik pensiją, nusprendė viską pradėti iš naujo ir apkeliavo vos ne visą Ameriką, tūkstančius restoranų, pardavinėdamas savo „Kentucky Fried Chicken“ receptūrą, kol tapo naujo restoranų tinklo bendrasavininku. Tokių istorijų tūkstančiai- galų gale, net vaikščioti mes neišmokstame nenugriuvę, o vaikų „baaaa- beeee- meeeeee“ ilgainiui, jei niekas vaikui nepasako: „nustok, jau iš tavęs tai kalbėtojo nebus“, pagaliau virsta artikuliuota kalba.

Profesorius K. Anders Ericsson, švedas, dabar dirbantis Floridos State University , garsioje „Human Performance Labaratory“, yra pastebėjęs, kad daugumos tarptautinių šachmatų didmeistrių IQ neviršija 90 – o tai rodiklis, kuriuo nelabai pasigirsi. Yra organizacijų, bent jau JAV, kurios IQ testus iki šiol laiko svariais intelekto ir gabumų įrodymais, priimdamos į darbą.

Bet Bobby Fischeris tapo šachmatų didmeistriu jau būdamas šešiolikos. Argi ne gabus vaikis? Galbūt, bet užsispyręs ir darbštus: itin intensyviai mokytis žaisti jis pradėjo jau būdamas septynerių. Tiger Woods gimė golfo legenda? Ne, tėvas jį išmokė žaisti golfą jau 3-jų, ir kiekvienais metais jis žaidė tik daugiau, ir dar daugiau tobulėdamas. Du kartus keitė savo esminius smūgiavimo įpročius, ir tapo tik dar geresnis. Nepralenkiamas.

Garsus vengrų edukologas Laszlo Polgar nusprendė praktiškai įrodyti, kad įgimti gabumai šachmatuose tėra mitas. Savo tris dukteris jis nuosekliai mokė žaisti nuo pat vaikystės, po šešias valandas į dieną, ir ką – dvi dukterys tapo tarptautinėmis didmeistrėmis, o viena – tarptautine meistre; jauniausioji Judit Polgar dabar yra 14 vietoje pasaulyje. Ar ne puikus įrodymai, kad a): moterys gali žaisti ne blogiau, nei vyrai; b) tam nereikia „įgimtų gabumų“.

Šachmatus sėkmės tyrėjai vadina kognityvistinių mokslų „drozofila“ – nes šachmatai itin patogiai atskleidžia, kaip formuojasi mąstymo įgūdžiai ir žaidėjo meistriškumas, kurį galima labai aiškiai matyti: egzistuoja akivaizdi lyginimo metodika, ir pati meistriškumo sąvoka sudaryta iš daugybės aiškiai apibrėžtų komponentų, kuriuos galima tirti psichologijos laboratorijose. Šie tyrimai ir įrodė, kad meistriškumas šachmatuose yra ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas. Didmeistris lengvai gali žaisti dešimtis žaidimų simultanu ir juos laimėti ne todėl, kad yra nepaprastai gabus, bet todėl, kad turi pakankamai išvystytus įgūdžius, kuriuos galima išvystyti tik žaidžiant, ir tobulėjant. Didmeistris per kelias sekundes gali atsiminti įvairiausias situacijas, ėjimus, sekas, ir akimirksniu „nuspėti“ pavojus bei galimybes, tuo tarpu kai net geriausią atmintį turinčiam naujokui reikės bent kelių minučių, kad įsiminti tam tikrą figūrų poziciją lentoje.

Lygiai taip ir patyrusios barų padavėjos gali įsiminti 20 skirtingų užsakymų neužsirašydamos – nors ta pati užduotis ir geriausiam šachmatininkui būtų neįveikiama. Dar paprastesnis pavyzdys: jei aš pasakysiu „pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai...“ praktiškai visi, baigę lietuvišką vidurinę mokyklą, galės pasakyti, kad ši frazė reiškia daugiau, nei tik keli žodžiai joje. Bet japonas, tik išmokęs lietuviškai, ar pyplys, tik išmokęs dėlioti raides, su šia fraze turės iššūkių.

Klausimas, kaip „ilgojo laikotarpio‘ atmintis sąveikauja su mąstymu, iki šiol kelia diskusijas, bet tyrėjai sutaria dėl vieno: tam, kad sukurti atminties struktūras, leidžiančias jas akimirksniu iššaukti problemoms spręsti ( kad ir šachmatų didmeistrio atmintyje esančius tūkstančių partijų „šablonus“), reikia labai daug pratybų.

Ir kitose sporto šakose. Vienas tyrimas, atliktas dar 1999 metais keliose šalyse iš karto su profesionaliais futbolininkais patvirtino, kad ne įgimti gabumai ar talentai nulėmė jų sėkmę. Panašu, kad jie tapo profesionalais būtent todėl, kad jų gimimo laikas sąlygojo tai, jog rimčiau treniruotis jie pradėjo būdami vyresni, nei jų kolegos. Pranašumas: jie jau turėjo daugiau patirties ir buvo fiziškai stipresni, tad jiems ir sekėsi geriau. O kai geriau sekasi, atsiranda motyvacija eiti dar toliau. Išsami geriausių Vokietijos teniso žaidėjų studija, kurią 1993 atliko W. Schneider, įrodė, kad vaikystėje ir net paauglystėje geriausi Vokietijos tenisininkai neišsiskyrė jokiais akivaizdžiais talentais, tame tarpe ir tenisui. Daugybė kitų studijų tai patvirtino- buvo tirti ir plaukikai, ir aktoriai, ir matematikai. Iki šiol manyta, kad kūdikiai kai kuriose Afrikos šalyse sėdasi ir vaikšto daug anksčiau, nei europiečių kūdikiai, tik dėl genetinių faktorių, bet dar 1976m.C. Super įrodė, kad tai tik skirtingo tėvų auklėjimo rezultatas šiose kultūrose. (Ar ne laikas mūsų tėvelius nusiųsti pasimokyti?)

Na, bet jau bent muzikantai be talento – nė iš vietos, ar ne?

Profesorius Ericssonas su kolegomis tyrė 20-mečius smuikininkus. Konservatorijos dėstytojai juos suskirstė į geriausius, vidutinius ir „žemiau vidutinių“. Ir ką? Geriausieji, pasirodo, yra groję bent 10.000 valandų, „vidutinieji“ – 7500 valandų, o paskutiniai – tik 5000 valandų. (Man jau gaila tų žmonių, kurie daugiabučiuose turi kaimynus – „augančius smuikininkus“, kurių tėvai perskaitys šį rašinį :). Kitas profesionalių muzikantų tyrimas, atliktas Lenkijoje su 165 apklaustaisiais, irgi neleido teigti, kad jie turėjo kažkokių išskirtinių gabumų muzikai vaikystėje. Kad pasiekti 8 laipsnio įvertinimą British Associate Board muzikos egzaminuose, visi juos išlaikę, nepaisant jų talentų ir gabumų, buvo groję bent 3300 valandų. Profesoriaus Ericssono tyrimai rodo, kad praktikos kiekis nulemia rezultatus ir sporte, ir chirurgijoje, ir pardavimuose: kuo daugiau sąmoningos, tobulėjimą skatinančios praktikos, tuo geresni rezultatai.

Jei pasišventimas praktikai milžiniškas –rezultatai neįtikėtini

Tam užtenka ir „anekdotinių“ įrodymų: Bill Gates net metė universitetą, kad galėtų visiškai pasišvęsti programavimui ir savo verslo kūrimui, net atostogaudamas, jis skiria visą laiką, kad tiesiog „pasinertų“ į jam dar nežinomą dalyką; Warren Buffet, garsėjantis kaip įžvalgiausias pasaulio investuotojas, turi įprotį disciplinuotai, valandų valandas, kasdien analizuoti investicijas, Michael Jordan, nors ir buvo išmestas iš kolegijos krepšinio komandos kaip neperspektyvus, atsigriebė treniruodamasis kartais net dvigubai daugiau, nei iš jo buvo reikalaujama. Mūsų sporto pažiba, Virgilijus Alekna, viename radijo interviu yra pasakęs, kad net į klasės susitikimus dažniausiai negali važiuoti, nes jie vyksta vasarą, kada „pats intensyviausias treniruočių ir varžybų grafikas“. Vienas iš garsiausių pasaulio šachmatininkų, pasaulio čempionas Jose Raul Capablanka, sugebėdavęs eiliniame turne išlošti 168 partijas be pralaimėjimų, sakydavo, kad jis „gali matyti tik vieną ėjimą į priekį“....“bet teisingą“. Capablanka „nusiplovė“ iš universiteto, kad galėtų atsiduoti tik šachmatams, tą patį padarė ir Michael Dell, kad galėtų dar daugiau daryti tai, kas jam patinka – vystyti savo kompiuterių verslą.

Jokios mistikos

Daug pasiekę žmonės paprasčiausiai daro daug daugiau, nei tie, kurie pasiekia mažai. Bet kurioje jų pasirinktoje srityje. Išmokstame važiuoti dviračiu. Ir „tiek žinių“: vidutiniškai važiuojame dviračiu. Nei gerai, nei blogai. Bus tokių, kurie išmoks važiuoti „be rankų“ – vienetai . Ir bus visai nedaug tokių, kurie padarys viską, kad išmoktų važiuoti vienu ratu, važiuoti labai greitai, labai toli, arba labai greitai ir labai toli . Šis pavyzdys galioja visur: vienus tenkina vidutiniški rezultatai, kiti nori pasiekti daugiau. Kad juos pasiekti, reikia daugiau: daugiau dirbti, daugiau treniruotis, daugiau apie tai galvoti, būti labiau motyvuotais, suvokti, ko sieki, daryti daugiau klaidų, paprasčiausiai daugiau veikti. Senovėje, tais laikais, kai mums dar reikėjo medžioti, kad išgyventume, kad ir liūto sekimas buvo kruopštus ir daug įgūdžių reikalaujantis darbas. Anot antropologo John Bock, kad tapti pėdsekiu –ekspertu, sugebančiu ne tik rasti pėdsakus, bet ir numatyti, kur žvėris eis, pirmykščiams žmonėms reikėdavo bent 30 metų nuoseklių, kasdieninių pratybų! Kad mūsų valdininkai, ar bent jau policininkai taip ruoštųsi !

Dar Demostenas, norėdamas tapti nepaprastu oratoriumi, bandydavo peršaukti jūrą, prisidėjęs akmenukų į burną; Winstonas Churchilis, kuris irgi buvo nepaprastas oratorius, kasdien, net vienas, praktikuodavosi savo kalbas. Miltonas Ericsonas, turbūt garsiausias pasaulio psichoterapeutas, savo negalią pavertė esminiu privalumu: vaikystėje persirgęs poliomielitu ir paralyžuotas, jis visą savo „gulinčio kaip daržovės“ laiką skirdavo aplinkiniams stebėti ir jų elgesiui analizuoti, ir taip sukūrė turbūt įtakingiausios šiandien, jo vardu ir vadinamos, Ercisono hipnozės mokyklą. Jam nebūdavo „nepagydomų“ pacientų – jei reikėdavo, su pacientu jis praleisdavo kad ir 300 valandų, kad galų gale jam padėtų. Dr. Ercisonas padarė didžiulę įtaką ne tik psichoterapijai: iš esmės juo ( ir kitais itin sėkmingais psichiatrais – Virginija Satir ar Gestalto terapijos sukūrėju Frtiz Perls ) sekdami Richard‘as Bandleris ir John‘as Grinder‘is, tada dar jauni mokslininkai, sukūrė NLP – metodologiją, kuriai rūpi būtent tai, kas praktiškai veikia, tai, kas skiria efektyvius komunikuotojus nuo mažiau efektyvių, o ne tai, ką galima būtų apvilkti į įspūdingos, bet neveiksmingos teorijos rūbus.

Efektyvumo studijose netgi egzistuoja Simon‘o dėsnis, pavadintas vieno tyrėjo vardu, kitaip dar vadinamas „10 metų“ dėsniu. Jis sako, kad norėdami tam tikroje veiklos srityje pasiekti meistriškumą, turime pratyboms skirti mažiausiai dešimt metų. Net vaikai – genijai , tokie kaip Gauss‘as matematikoje, ar Mozart‘as muzikoje, ar Bobby Fischeris šachmatuose nepaneigia, o tik patvirtina šį dėsnį: jie pratyboms skyrė daug daugiau laiko, nei jų bendraamžiai, ir pradėjo jas anksčiau. Statistika patvirtina, kad tose srityse, kur yra dar daugiau informacijos, kurią reikia abstrahuoti, pvz. ekonomikoje ar filosofijoje, „aukštumos“ pasiekiamos daug vėliau – filosofų „pikas“, anot David W. Valenson ir kitų, yra sulaukus 64 metų, tuo tarpu chemikai savo aukštumas gali pasiekti jau ir 35-rių.

Gera naujiena yra ir tai, kad šiais laikais ir pratybas galima padaryti efektyvesnėmis. Ir jei pratyboms taikysime naujausias ir pažangiausias metodikas – kad ir NLP, galime tikėtis daug spartesnių pratybų rezultatų. Jei Bobby Fischeris šachmatų didmeistriu tapo 15 metų, Sergej Karjakin iš Ukrainos sugebėjo tai padaryti būdamas 12, nes jis jau galėjo pasitelkti ir kompiuterines pratybų metodikas. Esminis skirtumas, anot dr. Ericssono, yra tai, kad meistriškumas pasiekiamas ne šiaip sau pratybomis. Gali su diedukais žaisti domino Žirmūnų kieme kad ir šimtmetį, bet ir toliau žaisi domino Žirmūnų kieme. Meistriškumą lemia nuoseklios, bet pastangų reikalaujančios pratybos. Verta nuolat, NLP terminologija šnekant, „išeiti iš komforto zonos“. Jei Jūs kažką jau darote gerai- darykite tai dar geriau: greičiau, kokybiškiau, paprasčiau. Moshe Feldenkrais, įkvėpęs ir vieną iš NLP autorių dr. Richar‘ą Bandlerį, sakė : „/.../ Koks mokėjimas tada yra svarbus? Suvoksite nepaprastą dalyką. Geriau pasižiūrėję, pamatysite, kad tik mokėjimas daryti tuos dalykus, kuriuos jūs žinote, vienu būdu, dar kitu būdu, dar trim kitais būdais, tik toks mokėjimas yra svarbus. "

Tie patys principai veiksmingi ir versle

Teoriškai visi verslai yra sėkmingi. Teoriškai visi dabar taip populiarių verslo magistratūrų absolventai (MBA) turėtų sugebėti sukurti ar vystyti sėkmingus verslus. Deja. Versle mažiau mokama įspūdingas teorines žinias turintiems vadovams; daugiausiai uždirba tie, kurie sugeba praktiškai įrodyti, ko jie yra verti. Organizacijos, kurios, kad ir populiarios „Žydrųjų vandenynų strategijos“ skatinamos, stengiasi ne tik padaryti, ką ir šiaip daro, gerai, bet padaryti tai dar geriau, dar paprasčiau ar dar įspūdingiau, gali tikėtis ne tik išlikti, bet ir augti. Ar vadovas gali lavinti savo įgūdžius praktiškai? Ne tik gali, bet ir turi. Kiekvienas verslas, iš esmės, yra komunikacija. Tad lavindami – kad ir Demosteno būdais – savo „išorinės“ ir „vidinės“ komunikacijos sugebėjimus, savo požiūrių lankstumą, savo reakciją, savo pastabumą, anksčiau ar vėliau įgysime tam tikrų pranašumų, kurie kitiems gali atrodyti kaip tikra magija. Juk tai, ką daro vadovai- net jei kalbame apie sugebėjimus priimti efektyvius sprendimus- galima suskaidyti į šimtus mažų, bet svarbių dalių, ir jas nuolat tobulinti, peržvelgti, kas veikia, o kas ne, ir tobulinti toliau. Tikras kaizen !

Ir jei visa organizacijos kultūra skatina darbuotojus atsiliepti apie tai, kas veiksminga, o kas ne (klasikinis pavyzdys – „General Electric“ ), o ne buldozeriuoja „misiją“ iš viršaus, organizacija tampa veiksmingu „save mokančiu“ organizmu. Deja , esu dirbęs su didžiulėmis tarptautinėmis organizacijomis, kuriose valdžia labiau mėgsta nuolatinius „viršūnių“ susitikimus, nei sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta, ir daugelis idėjų „iš apačios“ jei ir nepašiepiamos, tai paprasčiausiai ignoruojamos. Bijoma kritikos, bijoma veikti drąsiau. Argi tai ne receptas neveiksnumui? Tuo tarpu „Apple“ būtent kitokios – atviros ir mylinčios kritiką -kasdieninės praktikos dėka tapo tuo, kuo ji yra šiandien: tiesiog vadovėliniu prasmingų inovacijų diegimo pavyzdžiu.

Goefrey Colvin iš „Fortune“ apibendrino penkis „puikios praktikos“ bruožus, vertingus tiek organizacijoms, tiek individams:

1. Kiekvienos kritiškai svarbios užduoties imkitės su labai konkrečiu siekiu: ką aš padarysiu geriau. (Labai sietina ir su NLP „gerai iškeltų tikslų“ formuluote – turėk specifinį, aiškų tikslą. Jei vokalo pratybose dalyvauja mėgėjai, jiems tai tik pramoga, ir tiek, tuo tarpu operos žvaigždės kiekvienose pratybose turi labai konkretų tikslą – toliau kokybiškai lavinti balsą).
2. Atlikdami užduotį, suvokite, kas vyksta, kodėl Jūs ją darote būtent taip, ir ar tai tikrai veikia. A. Einšteinas yra pasakęs- „beprotybė yra nuolat daryti tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų“
3. Atlikę užduotį, gaukite kuo daugiau informacijos ir vertinimų, kad galėtumėte koreguoti savo elgesį . (Tai ir esminė NLP nuostata: būti pakankamai smalsiems suvokti, kas veikia, kas ne, ir tiesiog dievinti kritiką- nes ji yra puikiausia informacija. Palyginimui: jei neveikiate, nes bijote kritikos ar nesėkmės, Jūs neveikiate. Ir tiek.)
4. Nuolat kurkite situacijos modelius mintyse ( Arba NLP kalba – „vizualizuokite“, sukurkite įvairiausių variantų scenarijus: kaip konkrečiai ir ką Jūs darysite toliau, kokį poveikį tai turės kitiems dalykams ir t.t.) Pasirodo, profesionalūs sportininkai tyrimuose patvirtino, kad jie ne tik fiziškai daug geriau atlieka tam tikrus veiksmus, bet gali labai aiškiai ir argumentuotai paaiškinti, ką ir kodėl jie taip daro, ir yra tiesioginė koreliacija tarp sugebėjimo įsivaizduoti, kaip ir ką tu darai, ir faktinių rezultatų. Juolab, kad smegenys iš tiesų sunkiai atskiria, kas yra įsivaizduojama, ir kas ne; įsivaizduodami, tarkime, save futbolo mače, aktyvuojame tas pačias raumenų grupes, kurios ir atliks judesius. Sugebėdami „pragroti“ įvairius scenarijus mintyse, iš esmės dar geriau pasiruošiame juos atlikti.)
5. Darykite tai reguliariai. Praktika priebėgom neveiksminga. Padarykite tai savo sėkmės įpročiu.

Nieko naujo?

Galbūt. Kaip kam. Svarbiausia, kad žinojimas, jog dabar jau ir daugybe tyrimų įrodyta, jog talentas yra sunkiai save parodanti savybė, pagaliau eliminuotų „edukacinį rasizmą“: Ar ne laikas mokytojams, dėstytojams ir treneriams, sprendžiantiems, kas „gali būti perspektyviu“, o kas „ne“, pagalvoti dar kartą. Ir dar kartą. Ir nepagailėti pastangų leisti „talentais“ tapti visiems.

R. G. Fryer Jr., ekonomistas iš Harwardo, „atsiliekančiose“ Niujorko mokyklose vykdo daug žadantį eksperimentą – po testų, kurie atliekami kas tris savaites, sėkmingi mokiniai apdovanojami nedidelėmis, bet reikšmingomis premijomis – po 10 ar 20 dolerių. Pirmieji rezultatai- šaunūs.Veikia! Rašydamas apie tai, Philip Ross iš „Scientific American“ pastebi: „tad vietoj to, kad nuolat užduotume tą patį klausimą – „Kodėl Johny negali skaityti?“, švietėjai turėtų paklausti „Kodėl turėtų egzistuoti kas nors, ko Johny negalėtų išmokti?“

Nes svarbiausia ne tai, ką mums davė gamta, mokytojai ar tėvai. Pasirodo, net fenomenalūs autistiškų vaikų sugebėjimai – piešimas, matematikos įgūdžiai ir pan., kurie šviečia bendrame šių vaikų „atsilikimo“ kontekste, gali būti paaiškinti ne ypatingais užslėptais talentais, o paprasčiausia kasdienine praktika: šie vaikai moka ypač gerai susikoncentruoti daryti tai, kas jiems tikrai suvokiama ir patinka.

Nes svarbiausia yra tik tai, kuo šiandien tikime mes. Ar tuo, kad „aš galiu visko išmokti“, ar tuo, kad „kad man jau vėlu ko nors naujo mokytis“.

Ir tuo, ir tuo atveju esame teisūs. „Komunikacijos esmė yra jos rezultatas“- sako NLP

Esminis klausimas nėra apie galimybes. Esminis klausimas „yra suvokti, ką verta išmokti dabar“- dr. Richardas Bandleris.

(c) Vidas Jankauskas, 2006. Visos teisės saugomos

Žydų verslo etika aiškiai - ko mes galime pasimokyti šiandien?

Specialus rašytojo, knygos apie Izraelį autoriaus, žurnalisto ir komunikacijos konsultanto Giedriaus Drukteinio straipsnis Mindgasmic.com

Svarbi knyga, svarbus renginys - unikali proga rasti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus