Speciali tema

ŽYDŲ VERSLO ETIKA arba KAM ŽYDUI REIKALINGI PINIGAI?

Giedrius Drukteinis

Rašytojas, žurnalistas, komunikacijos konsultantas

Žydai visada buvo kitokie verslininkai, nei mes. Jie nėra didesni ar mažesni sukčiai už mus, nėra jie ir protingesni, tačiau turbūt niekas neprieštarautų teiginiui, kad žydai geriau, nei mes moka pakreipti bet kurį verslą sau naudinga kryptimi. Jie visada buvo geresni pardavėjai, nei mes, ir pagrindinius marketingo principus žydai įsisavino dar prieš kelis tūkstančius metų.

Mūsų folklore daug yra priežodžių žydo-verslininko tema: “draugaukime kaip broliai, bet rokuokimės kaip žydai”, “apgaus kaip žydas”, “skaičiuoja kaip žydas”, “jei suvarei žydą į ožio ragą, bus pasaulio pabaiga arba karas” (turima omeny konkurencija versle) ir t.t.

Lietuvio sąmonėje “žydo-apgaviko” stereotipas formavosi ištisus šimtmečius, tačiau greičiausiai tai yra tiesiog alkanųjų požiūrio į sočiuosius pasekmė. Kaip ir dabar į turtinguosius lietuvius dauguma žiūri su įtarimu, kad jų turtas įgytas nešvariu būdu, taip ir žydų sukauptas turtas dažniausiai buvo vertinamas kaip prisiplėštas krikščionių sąskaita.

Tačiau, kaip žinia, visi stereotipai atsiranda iš nežinojimo. Gandai apie žydų niekinantį požiūrį į krikščionis, prievolę apgauti kitatautį būtent sąlygoti gandų, ir terminas “žydų verslo etika” dažnam gali sukelti tik ironišką šypseną. Tačiau žydiškas solidarumas ir parama vėlgi dažnam lietuviui yra deklaruotinas, tačiau praktiškai neįgyvendinamas dalykas. Kaip bebūtų keista, tačiau bene pusė mūsų gyvenimo tradicijų ir moralinių nuostatų (tarp jų ir Konstitucija) yra istoriškai perimta būtent iš žydų mokymo. Ir išmokti iš jų mes galime ir turime dar daug ko.

Žydų verslo etika buvo pradėta kurti dar Biblijos laikais, ir tobulinama ištisus šimtmečius. Gal atrodo ir keista, kad šiais dinamiškais laikais etikos normas reglamentuoja senoviniai, be to, bibliniai-religiniai įstatymai, tačiau žydiškoji verslo etika, konkrečiau, sukaupto turto panaudojimo principai tapo viena iš išlikimo sąlygų visai tautai. Be to, ar naudinga pačiai tautai keisti savo moralines nuostatas? Dar ir šiais laikais Izraelio bankuose kabo skelbimai, kad sudarant sandorius tarp žydų tautybės asmenų, bus vadovaujamasi religiniais (senoviniais) įstatymais.

Tačiau ar išvis logiška verslą skirstyti į “žydišką”, “lietuvišką” ar, tarkime, “ispanišką”? Ypač šiais globalizacijos ir politinio korektiškumo laikais? Be abejo, kiekviena šalis ar tauta turi savų verslo metodų ir tradicijų, tačiau sąžiningo verslo siekis ir pagrindinis principas turbūt visur yra vienodas – gamink pigiau, parduok brangiau (nei pagaminai). Be to, jau nebedaugelyje šalių kreipiamas dėmesys į pardavėjo tautybę ar rasę – galų gale, koks skirtumas, iš ko pirkti, jei paslauga ar prekė yra geresnės kokybės? Ir ar visi žydai nori pabrėžti, kad jie – žydai ir daro savo verslą, remdamiesi senoviniais įstatymais? Paskutinė ypač turtinga žydų šeima, neslėpusi savo žydiškumo ir ortodoksiško judaizmo išpažinimo – Reichmannai – tarp turtingiausių pasaulio šeimų buvo treti prieš 15 metų. Šiais laikais turtingųjų pasaulio žydų šeimų atstovai atrodo jau kur kas pasaulietiškiau.

Šio straipsnio tikslas – ne demaskuoti ar atskleisti. Pabandykime apžvelgti pozityviuosius žydų verslo etikos aspektus, ir jeigu jie kam nors pravers – tada tikslas bus pasiektas.

ISTORINIS TREMTIES ASPEKTAS

Kodėl žydai visuotinai laikomi protingesniais ar geresniais verslininkais už kitas tautas, ir kaip jie tokiais tapo? Senas žydų priežodis atsako: “Turtą geriausiai išmoksti vertinti neturto laikais”, tačiau išsamesnio atsakymo reikia ieškoti pačioje žydų istorijoje. Lietuvių kalba išleistoje Paulo Johnsono knygoje “Žydų istorija” pateikiamas toks paaiškinimas: “Visa tragiška žydų tautos istorija padarė juos našiais ir entiuziastingais kapitalistais (...). Persekiojimai ir tremtis padarė juos lanksčiais ir racionaliais verslininkais (...)”.

Bet kuris, susipažinęs su bet kokios emigracijos ar tremties istorija, patvirtins, kad išsilavinimas ir likimo draugų solidarumas yra svarbiausi veiksniai norint išgyventi ar išlaikyti nacionalinę tapatybę. Žydams, kurių tremties ir diasporos istorija truko net 2500 metų, nuolatinis pavojus tiek turtui, tiek gyvybei ištobulino taip pat savisaugos ir verslumo instinktus – būtiniausius tremtinio bruožus. P.Johnsonas: “Žydai per kraustimąsį sukūrė vieną svarbiausių emigranto savybių – sugebėjimą sukoncentruoti turtą, kad iškilus pavojui, jį būtų galima nedelsiant permesti iš vienos vietos į kitą.” Persekiojimų metu žydai tapo derybų meistrais, nes gyvenimas dažnai vertė juos derėtis dėl savo gyvybės. Jų uždaros bendruomenės svečiose šalyse padarė juos mažiau emociškai prisirišusiais prie tų visuomenių, kurių tarpe jie gyveno, ir todėl lengviau išgyvenančiais išvykimą ar priverstinį išvarymą. Ne veltui sakoma “lietuvis sunkiausiai išsiskiria su savo namais, o žydas – su pinigais”. Komercinė žydų istorija padarė juos išradėjais, pardavėjais, naujų rinkų ieškotojais, konkurencingais, ir gerai pasinaudojančiais turima informacija. Todėl daugeliu atveju šiuolaikiniai žydai verslininkai yra tiesiog tipiškas ilgos istorinės tradicijos rezultatas.

Negana to, jau kaip imigrantai, bet kurioje naujoje šalyje žydai ženkliai prisidėjo prie vietinės ekonomikos vystymosi. P.Jonhnsonas: “Nors Europoje protestantiškoji etika skatino uolų darbą ir kaupimo dvasią, tačiau labiausiai tai skatino gyventojų persikėlimai, ir žydai davė postūmį daugelio šalių ekonomikos dinamiškam vystymuisi (...) Vienas didžiausių indėlių, kuriuo žydai prisidėjo prie žmonijos pažangos buvo tai, kad jie privertė Europos kultūrą įsisąmoninti pinigų reikšmę ir galią (...)” .

BIBLINĖ ETIKA – MANO IR TAVO

Tačiau dar iki tremties senoji izraelitų religija – judaizmas visada teikė žydams tvirtą motyvaciją stipriai dirbti. Pagal žydų Šventojo Rašto - Toros (mums žinomos kaip Senasis Testamentas) prisakymus, visi sveikingi ir darbingi žydai turėjo “plušėti ir siekti darbo vaisių, kad galėtų atlikti labdarybės pareigą” (apie kurią - toliau).

P.Johnsonas: “Pasirengimas suvokti pinigus, tvarkytis su jais garbingai ir racionaliai turėjo gilias šaknis judaizme ir Biblijoje. Judaizmas neatskyrė pamaldumo ir turto. Ar pasiturimo gyvenimo. Gynė beturčius, smerkė godumą, bet Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė pabrėžė gausą, kuria Dievas apdovanos gerbiančius Jo įstatymą: “Jis mylės tave ir padaugins, palaimins tavo įsčiose vaisius ir tavo žemės vaisius, tavo javus, vynuoges, aliejų, galvijus ir tavo avių būrius toje žemėj, dėl kurios yra prisiekęs tavo tėvams, kad tau ją duos. Pats Izraelis būsiąs turtingas: “ Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko neimsi skolon”.

Žydų požiūrį į turtą, jų verslo procesų esmę galima rasti išdėstytą Senajame Testamente (tiems, kuriems užteko kantrybės jį perskaityti iki galo) ir Talmude (deja, lietuvių kalba jo nėra išleista) – žydų religinių įstatymų ir tradicijų, vadovaujančių visoms gyvenimo situacijoms komentarų rinkinyje.

Talmudas – tai žydų žodinio įstatymo besivystančio šimtmečiais santrauka, religinių įstatymų, legendų, filosfijos, logikos ir pragmatizmo, istorijos ir mokslo, anekdotų ir humoro konglomeratas. Tai didelės apimties knyga, jei išvis tokia galima pavadinti, nes, sudėjus Talmudo origanalius tekstus vieną ant kito, popieriaus kalnas viršytų Sabonį. Talmude, skirtingai nuo kitų tikėjimų šventųjų knygų, yra daugiau realumo negu abstraktumo, ir mokoma jame gyventi praktinių pavyzdžių pagalba.

Pavyzdžiui, pagal Talmudo pamokymus, žmones geriausiai vertinti pagal jų santykius su turtu. Štai esminis Talmudo teiginys, įvertinantis žmonių požiūrį į turtą:

"Žmones galim suskirstyti į keturias grupes: vienas, kuris sako, "Mano yra mano, o tavo yra tavo," ir tai yra vidutinio žmogaus ženklas; kiti sako, kad tai yra Sodomos [žmonių] ženklas. [Tas, kuris sako,] "Mano yra tavo, o tavo yra mano," [ir tai yra ženklas] abejingo žmogaus. [Tas, kuris sako,] "Mano yra tavo, ir tavo yra tavo," [tai yra ženklas] Dieviško [žmogaus]. [Tas, kuris sako,] "Tavo yra mano, ir mano yra mano," [tai yra ženklas] velniško žmogaus."

Nors šių keturių požiūrių išsamiam išaiškinimui Talmude skiriama daug vietos, tačiau jų esmė yra tokia: pagal Toros įstatymus, turtas priklauso ne vien žmogui ar jo šeimai, jis yra taip pat skirtas ir padėti kitiems. Istorine prasme, žydai tremtyje elgėsi solidariai, laikydamiesi principo “mano yra tavo”. Jie, be abejo, neatidavė savo turto kitiems, tiesiog suteikė galimybę kitiems juo naudotis. Ši žydiška nuostata padėti kitiems nėra vien laisvanoriškas apsisprendimas, ir žemiau išdėstytos žydų labdaros ar skolinimo nuostatos nėra pagrįstos vien geraširdiškumu. Tai greičiau vidinis bendruomenės narių apmokęstinimas, kurio moralinį pagrindą sudaro tikėjimas, jog Dievas žmonėms davė pinigus tam, kad žmonės galėtų padėti kitiems.

Talmude yra pateikta istorija apie labai dievobaimingą ir labdaringą žmogų, kuris staiga praturtėjo. Po to jo labdarai skiriami pinigai vis mažėjo mažėjo. Vieną dieną jis aplankė savo rabiną. Rabinas privedė jį prie lango ir paklausė: “Ką tu matai?” “Aš matau žmones gatvėje, vyrus ir moteris, senius ir vaikus”, - atsakė turtuolis. Tada rabinas padavė jam veidrodį ir paklausė: “pasakyk man, ką tu matai dabar?” “Kažin ką? Aš matau save”, - atsakė turtuolis. Rabinas tarė: “Ir veidrodis, ir langas yra pagaminti iš stiklo. Vienintelis skirtumas tarp jų yra tai, kad stiklas yra skaidrus, o veidrodis – padengtas plonu sidabro sluoksniu. Iki tol, kol tu turėjai sidabro, tu galėjai matyti kitų žmonių reikmes ir jų problemas. O kai stiklas padengiamas sidabru, tu gali matyti tik save. Tai Sodomos žmonių požiūris”.

Pirmieji sionistai XIX amžiaus pabaigoje atvykę atkurti Palestinoje “Izraelio žemės” laikėsi “mano yra tavo, o tavo yra mano” principo, kurį vėliau bandė pritaikyti ir komunistinių ir utopinių teorijų kūrėjai, nors realybėje pritaikė vėlgi tie patys žydai – kibucininkai. Tačiau nors Talmudas aiškino, kad toks požiūris nėra neteisingas, bet nėra ir idealios žydų visuomenės pagrindas. Judaizmo požiūriu, visuomenė, atmesdama privačios nuosavybės koncepciją, stoja prieš žmogiškąją prigimtį. Paskutiniojo amžiaus istorija parodė, kad socializmas ir komunizmas, nors ir išsprendė kai kurias socialines problemas, tačiau sukūrė dar didesnes – moralines.

ŽYDŲ VERSLO ETIKOS UNIKALUMAS

Skirtingai nuo krikščionybės, judaizme nedaromas dvasingas kultas iš vargingumo. Todėl, anot žydų išminčių, jau savaime yra natūralu tai, kad nieko nėra blogo tame, kas uždirbama; turėti ekonominę naudą turinčių daiktų ar finansinės nusavybės. Skirtingai nuo daugelio kitų tikėjimų, judaizmas niekada nelaikė neturto dorybe. Turtas visada buvo vertinamas kaip pozityvus siekis. Todėl judaizmas teikė daug socialinių ir labdaringų įpareigojimų finansiškai stipresniems visuomenės elementams ir draudė išnaudoti silpnesniuosius.

Žydų religiniai įstatymai visada tiesiogiai gvildeno realias verslo problemas, remdamiesi prielaida, kad deramai vykdoma prekyba ne tik visiškai suderinama su griežta morale, bet iš tikrųjų yra dorybinga, nes suteikia galimybę daryti gerus darbus ir nuolatinę labdarą, kuri sudarė diasporos žydų bendruomenės ašį.

Vėlgi, skirtingai nuo kitų religijų įkūrėjų, žydų patriarcahai nebuvo neturtingi žmonės - Abraomas, Izaokas ir Jokūbas turėjo dideles gyvulių bandas ir to meto supratimu buvo tikri turtuoliai. Žydų tautos palaiminimas už Dieviškųjų įstatymų laikimąsį visada turėjo materialų pagrindą, kaip ir bausmė už tų įstatymų nesilaikymą. Savo pažadėtoje žemėje žydai turėjo užsidirbti pragyvenimui ne stebuklų dėka, bet normaliais ir proziškais būdais. Mana liovėsi kritusi iš dangaus, kai jie perėjo Jordano upę ir įžengę į Izraelį. Šioje žemėje jie turėjo patys pasistatyti sau namus, išsikasti šulinius, sėti, auginti ir pjauti. Tuometiniai žydų kunigai dėkojo Dievui už tai, kad žydų tauta nepriklauso nuo kitų tautų labdaros.

Judaizmo požiūriu, iš esmės, turto pasiekimas ir valdymas yra didesnis dvasinis iššūkis, nei gyvenimas skurde ir varge. Per visą žydų tautos istoriją, pradedant gyvenimu Egipte ir iki šių dienų, galima pastebėti kataklizmų ir įvykių ciklą, kuris tai tarsi ir įrodo. Žydai praturtėdavo, atsimesdavo nuo savo senosios religijos, asimiliuodavosi ir galų gale, tapdavo persekiojimų ir tremties objektais. Naujoje tremtyje jie pergyvendavo skurdą ir pažeminimą, pamažu atgaudavo savo ekonomines galias, kol vėl praturtėdavo, ir istorijos ciklas vėl pasikartodavo iš naujo – tokią įvykių seką išpranašavo dar Mozė.

Teiginį, kad turtingumas yra dvasingas dalykas, reglamentuoja daugybė žydiškųjų įstatymų, kaip valdyti ir kaip leisti pinigus. Nėra senovinių išimtinai žydiškų vadovėlių, kaip uždirbti pinigus, bet yra daug patarimų, kaip padaryti turtą šventu - tai nusakoma Toroje, religiniuose žydų istatymuose ir filosofinėje literatūroje.

Tuo pačiu žydų religiniai įstatymai sukūrė tokį žydo ekonominį asmenį, kurio verslo reikalai, skirtingai nuo antisemitų teigimo, buvo atliekami sekant aukščiausius etikos ir moralės reikalavimus. Per tris dienas trukusią naktį Egipte, kai visas karalystės turtas gulėjo prieš juos neapsaugotas, žydai nėėmė to, kas jiems nepriklausė, ir egiptiečiai, žydams pabėgus, tai aukštai įvertino. Viduramžiais ir Naujaisiais laikais krikščionių beiislamo pasaulyje žydai garsėjo kaip geri bankininkai bei finansininkai, ir ši tradicija siekė iki XIX amžiaus, o kai kur - ir iki mūsų dienų. Žinoma, vienas iš svarbiausių bankinko bruožų – patikimumas ir sąžiningumas – dar vienas žydiškojo moralinio kodekso įrodymas.

KAUPTI AR NEKAUPTI?

Krikščionims, įpratusiems prie Naujojo Testamento teiginio “greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į dangų”, judaizmo skatinimas kaupti turtą gali atrodyti mažų mažiausiai eretiškas.

Judaizmas pripažįsta, kad žmonėse kovoja dvi jėgos, tačiau be asmeninių ambicijų visuomenė būtų bloga vieta. Nors krikščionybės požiūrį gerai nusako Oskaro Vaildo teiginys, kad “ambicijos yra paskutinė moralinio nuopolio priebėga”, tačiau judaizmas moko priešingai: “tas, kuris gali miegoti septynias dienas be svajonės yra blogas žmogus”, ir rabinai aiškina, kad šis teiginys reiškia, kad tas, kuris gyvena be ambicijų yra blogas žmogus. Judaizmas neprieštarauja laisvos rinkos ekonomikos principams, tačiau tik tol, kol toje rinkoje teisingumo ir teisybės kriterijai yra veiksnūs. Tiesą sakant, judaizmas nelabai tikėjo kitų visuomenių įstatymais ir mokė žydus ugdyti savus, vidinius etikos standartus. Tačiau judaizmas pabrėžia, kad etiniai principai gali veikti tik tada, kai aplink yra efektyvi ir gerbtina teisinė infrastruktūra.

Gali kilti klausimas, kodėl rabinai kreipė tiek daug dėmesio tokiai pasaulietinei veiklai, kaip verslas? Talmude teigiama, kad pirmasis klausimas, kurį Dievas užduos patekusiems į dangų, hebrajiškai skambės taip: "Nasata vjnetata bejemuna?", kas reiškia, "ar sąžiningai darei savo verslą?" Ir tik antras klausimas bus apie tai, ar velionis skyrė pakankamai laiko Toros studijoms, ir t.t. Dievo dėmesio prioritetas teikiamas verslui, ir tai ne atsitiktinumas. Ši veikla nuo tikėjimo yra neatsiejama. Visoje Toroje pilna tarpusavyje susijusių judaizmo ritualų ir bendražmogiškų etinių įsipareigojimų. Vienas priesakas sako “nevalgyk vienu metu mėsos ir pieno”, o kiti – “neapgaudinėk”, “nemeluok”, “nedalyvauk apgavystėje”, nes tai yra tos pačios religinės struktūros dalys. Ritualinė ir socialinė elgsena judaizme yra visiškai neatskirtinos, nes tai yra vienos Dievo duotosios moralės dalys.

Žydų įstatymas apibrėžia keturis kertinius verslo etikos principus. Pirmas, verslininko atsakomybė santykiuose su konkurentais. Antras, verslininko atsakomybė prieš klientą ir pirkėją. Trečia, verslininko atsakomybė prieš darbuotojus ir partnerius. Ir ketvirta, verslininko atsakomybė santykiuose su visuomenės įstatymais bei valdžios intsitucijomis. Šiems keturiems principams išnagrinėti yra parašytos ištisos Talmudo knygos.

Rabinų manymu, dvi didžiausios nuodėmės, kokias gali padaryti verslininkas, tai vagystė ir konkurentų apšmeižimas.

Rabinai moko, kad laikantis etinių taisyklių versle žydai artina išganymą, kviečia Mesiją, nes kuria taikingą pasaulį; pasaulį, kuriame visi puoselėja atsakomybės ir solidarumo jausmus, taip ruošdami kelią mesijui. Tora moko žydus gyventi tokiame pasaulyje. Visi žino, kad gyvenimas yra blogio ir gėrio kova, ir žino žydai, kad gyvena pasaulyje, kuriame kiti dažniausiai nežaidžia pagal taisykles. Tačiau būtent tame ir yra išbandymas, kaip gyventi pagal taisykles, kai kiti negyvena pagal jas.

Viename savo antisemitinių pamfletų ortodoksų rabino anūkas žydas Karlas Marksas aprašė žydą, kaip asmenį, kurio esminis interesas gyvenime yra siekti turto. Šią tezę kartojo daugelis antisemitų, tačiau, kaip paprastai, šį teiginį, beje, paimtą iš žydiškų rašytinių šaltinių, socialistai, pasauliečiai, nacionalistai ir liberalai vertino įspraudę į savo mylimos socialinės filosofijos rėmus. Iš kitos pusės, kai kurie ekonomistai Toroje išdėstytus teiginius bando sulyginti su laisvos rinkos ekonomikos dėsniais.

MICVOS

Sena patarlė jidiš kalba teigia - “sunku būti žydu”. Visų pirma, be abejo, dėl antisemitizmo, tačiau iš esmės turima omenyje Dievo priesakų laikymasis. Krikščionys turi Dešimt Dievo įsakymų, o žydai turi net 613 Dievo priesakų, vadinamų “micvomis”, be to, tūkstančius Talmudo nurodymų ir patarimų.

Talmude teigiama, kad “labiau gerbtinas yra tas, kuris kaip privalo, taip ir elgiasi, nei tas, kuris elgiasi, nors ir neprivalo”. Pavyzdžiui, žmonės moka mokesčius valstybei netgi tada, kai turi finansinių sunkumų, nes tai yra privaloma, ir už šio įstatymo nevykdymą gresia bausmė. Iš kitos pusės, iškilus finansiniams sunkumams, labdaros, kuri laikoma savanoriška, srautas visada sumažėja.

Visų 613 priesakų šiais laikais niekas nebesilaiko, nes šimtai jų siejasi su švara ir asmens higiena, taip pat senoviniu gyvulių aukojimu. Paskaičiuota, kad šiais laikais aktualiais išlieka mažiau nei 300 biblinių priesakų, iš kurių daugelis turi ne tik ritualinius, bet ir etinius bei socialinius nurodymus, taip pat – ir skirtus etiškam verslo vykdymui.

Viena “micva” prisako: “būk šventas”. Talmude yra daug diskutuojama, ką reiškia šis priesakas – ar tiesiog vykdyti likusius 612, ar po juo slepiasi kažkas daugiau? Vienas garsiausių Talmudo žinovų rabinas Rambamas viduramžiais teigė, kad ši “micva” prisako ne vien sekti žydų įstatymo raide, bet ir jo dvasia, t.y., “eiti už jo ribų”.

Štai Talmude išdėstytas pavyzdys, kaip tai veikia. Rabinas Raba Bar Chana pasamdė kelis darbininkus nuvežti vyno ąsočius į turgų. Darbininkai elgėsi neatsargiai, ir veždami visus ąsočius sudaužė. Vynas, aišku, išsiliejo ir padarė daug nuostolių. Rabinas padavė darbininkus į teismą ir pareikalavo atlyginti nuostolius. Darbininkai gynėsi: “tu žinai, kad mes neturime pinigų sumokėti tau už ąsočius ir vyną. Mes vargšai.” Todėl teisėjas nusprendė, kad darbininkai teisūs ir juos išteisino. Raba Bar Chana paklausė teisėjo “ar tai įstatymas? Argi pagal įstatymą aš neturiu reikalauti iš jų atlygio padengti savo nuostoliams?” Teisėjas jam atsakė: ”Tau – tai įstatymas. Tu esi garbingas žmogus, ir jeigu tu toks iš tiesų esi, turi suvokti padėties dviprasmiškumą ir nelygias pozicijas – šitie žmonės neturi pinigų ir todėl tu, vadovaudamasis savo garbe turi eiti tolyn už įstatymo ribų ir nekaltinti jų”. Po šių žodžių darbininkai patys padavė Rabą į teismą už tai, kad šis nesumokėjo jiems algų. Jie sakė: “tu mums už tą dieną nieko nesumokėjai. " Raba Bar Chana nustebo “gerai, viena yra sakyti, kad aš nieko negaliu paimti iš jūsų, tačiau nejaugi jūs bandysite gauti kažką iš manęs po to, kai dėl jūsų aplaidumo aš praradau savo vyną?” Jo dideliam nustebimui, teisėjas pasakė: “Taip. Tai gera mintis, Tu turi jiems sumokėti”. Ir Raba Bar Chana dar kartą paklausė teismo: “ar tai įstatymas?” Ir teisėjas atsakė: “Tau – taip. Jie yra žmonės, kuriems reikia pinigų, ir todėl tu dar kartą turi eiti tolyn – už įstatymo ribų”.

Kaip žinia, šiuo metu Amerikoje žmonės gyvena su didele problema – kitų žmonių teisių užtikrinimas pasiekė tokį lygį, kad kiekvienas skuba išnaudoti savo teises iki maksimumo ir veržiasi į teismą dėl bet kokio lašelio, žodžio ar žvilgsnio. Taip visuomenė tampa orientuota į teises, o ne įsipareigojimus kitiems. Judaizmas gi moko “nespausti iki galo, ir daryti reikalus tolerantiškumo, priimtinumo ir kompromiso dvasioje”.

Viena iš “micvų” sako: “nestatyk aklam ant kelio kliūties”, ir šiandien tai yra vienas iš sunkiausiai išlaikomų priesakų. Rabinų požiūriu, šią taisyklę dažniausiai pažeidžia verslininkai, ypač biržos makleriai, disponuodami konfidencialia informacija. Perkeltine prasme, žmonės, ką nors perkantys yra “akli”, nes nežino tikrosios teisybės apie produktą ar paslaugą, o pardavėjas ar makleris neinformuoja iki galo. Ypač tai liečia patarimų davimą, nes žydų teisėje numatyta ištisa procedūra, kaip tai daryti.

Bet kuris žydas, norintis daryti verslą, nenusižengdamas Toros priesakams, turi būti išstudijavęs ir žinoti daugybę žydiškos teisės įstatymų. Kaip žinia, kiekvienam dievobaimingam žmogui sunkiausia įveikti nuodėmingą aistrą turtui. Netgi tiems, kurie nuoširdžiai laikosi “micvų” – net ir jie gali kartais nusižengti verslo etikoje ir staiga tapti nusidėjėliais. Pinigai yra labai didelė pagunda. Netgi dešimtyje Dievo įsakymų, draudžiama geisti turto artimo savo, nes tai neišvengiamai veda į vagystę ar į žmogžudystę. Tora draudė ne vien tiesioginę daiktų vagystę, bet ir minčių ar žinių vagystę – dar subtilesnę, tapusią autorinių teisių prototipu. Judaizmas draudžia meluoti, duoti blogą patarimą arba pasinaudoti nežinojimu: “nestatyk aklajam kliūties kelyje”. Reklamoje, ypač cigarečių ar alkoholinių gėrimų tai ypač aktualu. Ar visi pardavėjai sąžiningai elgiasi su savo pirkėjais? Talmudas draudė gražinti parduodamą vergą, gyvulį ar valtį kad jis atrodytų geresnis, nei yra iš tiesų.

Informacijos skleidimą reglamentuoja “micva” “neklaidžiok kaip liežuvautojas tarp savų žmonių”, kas iš esmės draudžia meluoti kitiems. Tora prisako pirkėjui teisę žinoti visapusišką informaciją apie perkamą prekę ir paslaugą, o pardavėjas atsako už tos informacijos patikimumą ir pilnavertį pateikimą, arba transakcija turi būti anuliuojama. Tora draudė pardavinėti vogtas prekes. Žydų rabinai sukūrė draudimą skaityti svetimus laiškus, kūrė priesakus, kurie vėliau tapo antimonopolinių įstatymų prototipais.

LABDARA - CDAKA

Sociologiniai tyrimai rodo, kad žmonės dažniausiai vertina save pagal tai, ką jie veikia, ir ką jie turi. Amerikoje gimęs žiaurus klausimas “kiek tu vertas?”, turint omenyje “kiek tu turi pinigų ar nuosavybės?” tai geriausiai parodo. Todėl, praradus darbą arba turtą, žmonės jaučiasi praradę savo tapatybę, nors teoriškai kiekvienas turėtų sutikti, kad žmogų geriausiai charkterizuoja jo veikla ir charakteris. Todėl ir yra sunku skirtis su savo pinigais, skiriamais labdarai, nes psichologiškai žmogus tai vertina kaip savo dalies atidavimą. Kadaise vienas JAV labdaros fondas kvietė aukoti jam pinigus “kol pasidarys skaudu”. Talmudas sako “duok, kol nebebus skaudu”, ir daug kartų tvirtina, kad žmogų geriausiai apibūdina ne jo sukaupti turtai, o darbai. Pagal judaizmą, vien kaupti turtus savo reikmėms yra klaidinga. Todėl, kai vieno iš žydų ortodoksų Reichmannų brolių, valdačių 10 milijardų dolerių vertės turtą paklausė, ar yra prasmė dirbti toliau, kai jau sukaupta tiek pinigų, jis atsakė, kad jaučiasi esąs laimingas, kai didėja 10-ies procentų dalis, atiduodama labdarai, žydų vadinama “cdaka”.

Terminas “cdaka” hebrajų kalboje reiškia “teisingumas”, tačiau dažniausiai verčiamas kaip “labdara”.

Teisingi žmogaus poelgiai – esminė judaizmo mokymų taisyklė. Talmudas mokė “'cdaka' lygi visems priesakams kartu paėmus”. Vertinant iš judaizmo pozicijų, duodantis “cdaką” žmogus elgiasi teisingai, neduodantis – neteisingai. Labdaros nedavimas judaizmo požiūriu reiškia ne vien moralinį nuopolį, bet tiesiog įstatymo pažeidimą.

Tora prisakė kas trejus metus atiduoti dešimtadalį savo pajamų vargšams, ir atitinkamą procentą – kasmet. Tremties laikais Talmudas prisakė žydams kasmet atiduoti dešimtadalį savo pajamų vargšams ir neturtingiems tautiečiams paremti. Krikščioniškose visuomenėse buvo bandymų įvesti panašų – bažnytinės dešimtinės mokestį, tačiau iki mūsų dienų jo realiai neišliko. Žydų bendrijos “cdakos” dydį nustatydavo tokiu pat principu, kaip ir vyriausybės - mokesčius.

Sociologiniai tyrimai rodo, kaip skirtingai labdaros davimą vertina žydai ir nežydai. JAV universitetų studentams buvo pateiktas toks testas - du žydai verslininkai turi vienodas pajamas ir išlaidas. Į juos kreipiasi vargšas, kuriam verkiant reikia pinigų maistui ir šeimai išlaikyti. Pirmasis verslininkas užjaučia varguolį ir iš geros širdies duoda jam 5 dolerius. Antrasis verslininkas išklauso varguolio, bet labai nenori jam nieko duoti. Tačiau judaizmas jį įpareigoja atiduoti varguoliui dešimtadalį, ir jis atiduoda jam 100 dolerių. Studentams buvo užduotas klausimas, kas, jų manymu, pasielgė geriau – ar tas, kuris davė 5 dolerius iš geros širdies, ar tas, kuris priverstas savo religijos davė 100 dolerių? Nuo 70 iki 90 procentų JAV studentų atsakė, kad teisingiau pasielgė tas, kuris davė 5 dolerius.

Tačiau paklausus tų pačių studentų, kas, jei jie atsidurtų varguolio vietoje, jiems būtų maloniau gauti – 5 ar 100 dolerių, absoliuti dauguma atsakė, kad, be abejo, 100 dolerių.

Nežydų visuomenėje ar bendruomenėse labdaros davimas yra dažniausiai egoistinis aktas, ir tenka pripažinti, kad dauguma žmonių mažiau galvoja apie aplinkinių reikmes, nei apie savo jausmus (dažniausiai visas septynias nuodemes). Todėl ir Tora, ir Talmudas tiesiog įsako atiduoti dešimtadalį savo pajamų “iš visos širdies”, nes jei viskas priklausytų tik nuo mūsų jausmų, labdaros reikėtų laukti labai ilgai. Talmudas sako – “duok dešimtadalį, ir jei tavo širdis džiaugsis, puiku. Geras darbas padarytas”.

Tai, kad judaizmas “cdaką” vertina kaip mokestį, o ne savanorišką veiksmą, įrodo tai, kad daugumoje žydų bendruomenių duomenų atvirumas apie suteiktą labdarą yra prieinamas bendruomenės nariams. Visais atvejais skaidrumas verčia žmonės elgtis są-žiningiau.

Labdara yra ypač svarbi žydų verslo etikos dalis, tačiau labdaringumas niekada nebuvo ir nėra pagrindas verslo operacijoms.

Savaime suprantama, prieš duodant labdarą, žmonės turi turėti tai, ką gali duoti, žinodami, kad tai, ką jie duoda, yra jų – teisine ir moraline prasme. Atiduoti kažką savo (o ne valstybės) reiškia, kad žmogus įveikia savo žmogiškąsais savybės - savanaudiškumą, šykštumą ir abejingumą.

PASKOLOS UŽ DYKĄ

Viduramžiais krikščionių manymu turbūt nebuvo tipiškesnio žydų užsiėmimo, kaip palūkaninkavimas, netgi tarybiniuose istorijos vadovėliuose vadinamas “lupininkavimu”.

Iš pradžių tai nebuvo išimtinai žydų verslas. Palūkaninkavimas turi ilgą istoriją. Ankstyvosios pasaulio religijos ir jų kodeksai jo nedraudė. Atlyginimas už skolinamus daiktus buvo praktikuojamas jau šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą.

Tačiau krikščioniškoje Europoje sustiprėjus nuostatai smerkti pasipelnymą bet kokia forma, nuo 1179 metų specialiu popiežiaus potvarkiu visi palūkininkai buvo eskomunikuojami. Vis dėlto paskolos buvo būtinos, pavyzdžiui, karo žygiams finansuoti, ir krikščioniškoji visuomenė rado “nekrikštus”, kuriems užsiimti šia veikla nedraudė joks Naujasis Testamentas. Taip žydai užsivertė sau ant pečių palūkaninkavimo naštą, kuri ateityje ne tik padėjo suklestėti daugeliui žydų bankininkų šeimų, bet ir tapo naujų persekiojimų priežastimi.

Pagal Torą, paskola nėra verslo veiksmas, ir tai nėra investicija Paskola yra tiesiog labdaros aktas, ir už tai, privalo visada grąžinti. Toros “micvos” reguliuoja ir pinigines transakcijas tarp žydų, iš kurių pati garsiausia – draudimas mokėti ir imti “ribitą” (procentus). Tačiau šios “micvos” turi daug niuansų.

Senovės žydų požiūriu, gauti piningų iš turimų pinigų esą ne daugiau nei mažiau gėdinga nei pelnytis iš turimos žemės, būsto ar kitos prekės. Palūkanos neturi nieko negarbingo, tačiau sandėris be palūkanų turi būti paliekamas tam, kam privaloma rodyti ypatingą širdies gerumą , kaip pvz., vargstančiam tikėjimo broliui.

Išėjimo knygoje parašyta: “Jei paskolinsi pinigų beturčiui iš mano tautos, kuris su tavimi gyvena, nespausi kaip plėšikas ir palūkanomis neapsunkinsi”. Kunigų knyga sako: ”Neimsi iš savo brolio palūkanų daugiau nei davei”. Pakartotas Įstatymas patikslina: ‘Neimsi iš brolio palūkanų nei už paskolintus pinigus, nei už javus, nei už kurį kitą dalyką, bet iš svetimo; savo gi broliui paskolinsi be palūkanų”.

Anot P.Johnsono, “žydus saistė religinis įstatymas, draudžiąs skolinti už procentus tarpusavyje, bet leidžiantis tai daryti pašaliečiams. Sumanyta ši nuostata tam, kad apgintų ir padėtų išlaikyti draugėje skurdžią bendruomenę, kurios pagrindinis tikslas buvo kolektyvinis išlikimas.”

Taip žydai nustatė dvigubą piniginių santykių standartą – žydams ir nežydams. Daugelyje žydų bankų Izraelyje ir kitur kabo skebimai, jog sudarant paskolų sandėrius bus vadovaujamsi religiniais įstatymais.

Tačiau Toros draudimas žydams imti atlygį (procentus) iš žydų iš esmės buvo sukurtas tais laikais, kai žydai daugiausiai vertėsi žemdirbyste, ir pinigų ar jų skolinimosi poreikis buvo labai mažas. Vystantis ekonomikai pinigai buvo pradėti vertinti taip pat kaip ir kita nuosavybė, ir daugelis nenorėjo jų skolinti be atitinkamo atlygio. Taip atsirado teisinė dviprasmybė, kurios dar ir šiandien laikosi judėjai ortodoksai. Kreditorius tampa verslo partneriu ir gauna mokestį už kreditą (didesnį už skolinamą sumą) kaip savo verslo dalį. Tačiau jis tampa atsakingu ir už nuostolius, jei verslas neneša pelno.

Ši teisinė fikcija, žydų teisėje žinoma kaip “leidimas verslui” taikoma tik teikiant kreditą turtingiem žmonėms. Duodant paskolą vargšams ar nepasiturintiems, procentai draudžiami bet kokia forma. Žydų bendruomenėse veikia dažniausiai ortodoksų valdomi “beprocentiniai teismai-iždai”, kuriame neturtingi žmonės gali pasiimti paskolą, kurią grąžina be procentų. Šie “teismai-iždai” užsiima ne vien paskolų išdavimu, bet ir kita labdaringa veikla iš “cdakomis” surinktų lėšų – ligonių lankymas ir rūpinimasis, vargšų laidotuvės, mokslai ir t.t. Talmudas teigia, kad už “gerus darbus” Dievas apdovanos žmgų vieną kartą šiame gyvenime, ir antrą kartą – aname pasaulyje.

“Micva” skolinti pinigus yra netgi svarbesnė už “micvą” duoti “cdaką”, nes bet kuris asmuo jaučiasi nepatogiai, gaudamas labdarą ar išmaldą, skolinantis išlaikomas asmeninis orumas.

Talmude yra aprašomos ištisos skolinimo procedūros. Gana dviprasmiška tai, kad skolintojas turi visada teisę reikalauti atitinkamos garantijos, kad skola bus grąžinta. Jei garantijos nepateikiamos, kreditorius pinigų gali ir neskolinti, netgi jei skolintojas yra vargšas. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Talmudas skatina visus verslo reikalus tvarkyti “dangaus vardu”. Jei paskolos prašo du žmonės, pirmenybė teikiama vargingesniajam. Kaip paprastai, pirmenybė teikiama giminaičiui, tačiau tik tuo atveju, jei kreditorius skolina savo pinigus. Jei kreditorius skolina iš visuomeninių fondų, pirmenybė paskolą teikti giminaičiais yra uždrausta. Iš kitos pusės, jei giminatitis yra turtingas, o kitas prašytojas – vargšas, būtent jis turi pirmumo teisę. Taip pat žinant, kad giminatitis gali pasikolinti iš kito, o kitas prašytojas – ne, kreditorius privalo padėti vargšui, net jeigu ir giminatis yra varšgas. Jei į kreditorių kreipiasi keli žmonės, iš kurių vienam reikia labai didelė suma, kurią paskolinus neišeis paskolinti kitiems prašytojams, skatinama verčiau duoti kelias mažesnes paskolas visiems prašytojams. Jei didelės sumos prašytojui pinigų reikia išvengti bankroto, o kitiems prašytojams – tik sustiprinti savo verslo reikalus, visi pinigai turi būti skirti tam, kuriam gresia bankrotas. Jei kreditorius pažadėjo paskolinti, draudžiama persigalvoti.

Bet kuriuo atveju, viskas yra Dievo valioje.

Talmude yra pateikta istorija apie rabiną Baalą Šem Tovą, sykį keliavusi su vežiku į kitą miestą. Pakelyje vežikas sustojo užsinorėjęs pasiskinti šalia kelio kažkieno lauke augančių vaisių. Jis paprašė rabino įspėti, jei kas nors artinsis ir pamatys jį taip darant. Kai tik vežiko ranka išsitiesė link vaisiaus, Šem Tovas sušuko “mus mato, mus mato”. Išsigandęs vežikas parskuodė atgal, tačiau nieko aplink nebuvo nė gyvos dvasios. “Kodėl taip padarei?” – paklausė vežikas. Ir Baal Šem Tovas ištiesęs pirštą į dangų pasakė: “Iš tiesų yra Tas, kuris visada mato”.

Giedrius šia tema rengia naudingą vienos dienos seminarą - kaip šiuos principus taikyti praktiškai

(c) Giedrius Drukteinis, 2006. Visos teisės saugomos

Komentarai

Atgal į esė archyvą