„Vienintelis tikrai vertingas dalykas yra intuicija“ -A. Einšteinas
Froidas yra pasakęs:
„iliuzija yra tikėtis ko nors iš intuicijos“, ir tūkstančiai pragmatikų tyrėjų po jo yra įrodę, kad intuicija pasikliauti neverta. Tarkim, metant monetą- herbas (H) ar skaičius (S) – dauguma musų intuityviai yra linkę manyti, kad tokia seka kaip H-H-H-H-H-S-S-S-S-S yra mažiau tikėtina, nei HH-S-H-SS-H, tačiau taip nėra.
Arba štai šaunus faktas kolegoms vakarėlyje nustebinti – jei tikrai didelį biuro popieriaus lapą sulankstytumėte 50 kartų- kokio storio jis butų? Taip taip, perlenkime pusiau, tada vėl pusiau –jau 2 kartai, lieka dar 48. Dabar pabandykite intuityviai atspėti, per daug neskaičiuodami. Humanitarai dažniausiai atsako – na, kokie 60 centimetrų . Net matematikai „duoda“ tik kokius 10 metrų storio, pridurdami - „jei tik fiziškai butų galima taip sulankstyti“. Tačiau teisingas, racionaliais skaičiavimais pagrįstas atsakymas yra toks: taip (50 kartų) perlenktas lapas butų tokio storio, kad pasiektų ... saulę! Ir jei perlenktumėte dar kartą – 51-jį, lapo storis butų lygus atstumui iki saulės ir atgal.
Mąstymas yra sunkiausias darbas iš visų, nenuostabu, kad tiek mažai žmonių jį dirba – Henry Ford
Tad ar galima pasikliauti intuicija? Ar tas suvokimo jausmas, kuris mums dažnai kyla, kai ir be racionalių argumentų nujaučiame, ką rinktis, ar kaip elgtis, yra vertas pasitikėjimo?
Net neatsakydami į šį klausimą (kol kas), galime konstatuoti, kad mums vos ne kiekvieną sekundę tenka pasikliauti intuicija. Jei sėdite dabar ant kėdės, turėjote „patikėti“, kad kėdė saugi, jei lipate laiptais, be didelių apmąstymų, netgi akimirksniu, turėjote patikėti, kad laiptai nesugrius. Jei pietaujate kavinėje, turėjote pasikliauti savo nuovoka, kad maistas tinkamas valgyti (kartais buna taip, kad Jus vienintelis tuo tikite), ir kad per mažai arbatpinigių gavęs padavėjas nesuvertė jums jau kažkieno ragautų bulvyčių (būna ir blogiau). Rezervuodami viešbutį ir gavę vietą, tikime, kad ji iš tikrųjų rezervuota tik mums, nors viešbučiai, bent jau Londone, pasak vieno garsaus viešbučio administratoriaus, savo veiklos principais jau seniai tapo panašus į bankus ir naudoja tikrą rezervacijų multiplikatorių – tą patį kambarį rezervuoja kad ir keliems klientams, tikėdamiesi, kad kaip nors išsisuks, o rezervacijų bus daugiau!
Mes kasdien skęstame tikroje informacijos ir pasirinkimų lavinoje –tokioje, kuri Froidui net nesisapnavo, ir jei suklysime, tiesiog intuityviai rinkdamiesi parduotuvėje dantų šepetuką (iš 60 galimų), tai bus niekis, palyginus su tuo, jei suklysime, pasirinkę netinkamą investicijų ar sunkios ligos gydymo budą.
Geriausio pasirinkimo problema
Pirmas dalykas, dėl kurio kritikuojami intuityvus pasirinkimai ir sprendimai, yra tai, kad jie ne visada buna geriausi. Tačiau sprendimo ar tam tikro pasirinkimo vertė visada priklauso nuo konteksto, amerikiečiai tai iliustruodami sako, kad „vieno žmogaus lubos yra kito žmogaus grindys“. Dažnai „užlipame ant grėblio“, kankindamiesi dėl geriausio sprendimo, negalėdami racionaliai ir pragmatiškai jo pagrįsti, nors intuityviai nujaučiame, kuris „geriausias“. Lengviau gyventi, kai suvoki, kad vargu ar įmanoma pasirinkti 100 proc. tobulai. Jei kas tuo abejoja, vertėtų inventorizuoti svarbiausius savo sprendimus, priimtus iki šiol gyvenime: koks musų gyvenimo budas? (Juk žinome, kas yra sveika gyvensena, bet ar daug žmonių laikosi jos principų?), kas yra musų partneris, -ė, (gal nebutų skyrybų, jei visi pasirinktų 100 proc.), kokį išsilavinimą pasirinkome, kaip ir kur gyvename? – ar visi ranką prie širdies pridėję gali pasakyti, kad pasirinko geriausius variantus iš visų galimų? Prancuzai tesako C‘est La Vie, ir tai yra tai.
Psichologai ne kartą yra įrodę, kad mes esame linkę rinktis pirmą „geriausią“, o ne absoliučiai geriausią sprendimą vien todėl, kad paprasčiausiai nematome reikalo ar net tingime analizuoti. Juolab, kad retai turime tam laiko. Joseph Sugarman, garsus įtakos ir pardavimų guru, savo bestseleryje „Triggers“ teigia, kad 95 proc. musų sprendimų kažką įsigyti įvyksta ne sąmoningai, o pasąmonėje. Tad dažnai mes net nevargstame dėl „geriausio“ varianto, o paprasčiausiai perkame bet ką, impulsyviai ir chaotiškai, jei tik galime sau tai leisti. Ir nors Lietuvoje dar nedaug žmonių kenčia nuo pirkimo manijos, vakaruose tai jau tapo rimta priklausomybe, dar liudniau, kad šis besaikis vartojimas dažnai yra ir gyvenimas skolon.
Bloga naujiena negalvojantiems parduotuvėse
Ir jei tepasikliaunate savo intuicija, atėję į prekybos centrą- pasiruoškite plačiai atverti piniginę, ir galbut įsigyti daug daiktų, kurių jums visiškai nereikia. Šiandien net nekalbėsime apie visa tai, ką daro WalMart, didžiausias pasaulyje prekybos tinklas, kad pirkėjai jo prekybos centruose išleistų dar daugiau- nes šis „know-how“ tuoj pat bus atkartotas ir Lietuvoje. Užteks ir vieno pavyzdžio, kuris parodo, kaip paprastai ir sėkmingai „pakraunama“ WallMart pirkėjų pasąmonė:
WaMart turi tiesiog gigantiško dydžio parduotuvių. Akivaizdu, kad jose naviguoti nėra paprasta, ir nors kiekvieno darbuotojo nugaroje švyti „aš galiu jums padėti“, dažnai, jei nemoki ispaniškai, pagalbos nelauk. Nori nenori, turi naviguoti žiurėdamas į begalę informacinių lentų, iškabintų visoje parduotuvėje. O čia – be praktiškos informacijos, tokios kaip „dezodorantai“, „dantų pasta“ etc., tuo pačiu šriftu puikuojasi šimtai „žinučių“- kurias nori nenori įsiminsi: „Visada WalMart“, „taupyk, taupyk, taupyk“ ir „Rytoj ateisi vėl“ ir pan.
Legendinės didžiausio pasaulyje baldų pardavėjo„IKEA“ parduotuvės planuojamos taip, kad net ir norėdamas, jų nepereisi greitai, ir turėsi aplankyti praktiškai visus skyrius, kol galų gale ateisi prie išėjimo, kur tavęs, vėlgi, lauks kavinė itin patraukliomis kainomis – kad sotus laisvai grįžtum ir dar. Neturėsi rupintis laiku, nes IKEA retai kur pamatysi veikiančius ir viešai laiką rodančius laikrodžius- jų čia paprasčiausiai nėra. IKEA puikiai supranta, kad pirkėjo laikas, praleistas parduotuvėje, tiesiogiai proporcingas impulsyvių pirkinių kiekiui. Nenuostabu, kad parduotuvės planas tiesiog primena labirintą. O gigantiški naujieji prekybos centrai JAV kuriami kaip ekstravagantiškos, prabanga tviskančios pramogų salos, ir čia rasime prekybos centrus, kurie primena Veneciją – galima taikiai irstytis gondola, plaukiant nuo vienos parduotuvės, kavinės ar banko prie kitos.
Profesorius Gregory Neidert teigia, kad musų smegenys dirba „laisvom apsukom“ 90-95 procentų laiko, tad nenuostabu, kad jos tikrai neveikia tada, kai ateiname į „poilsio ir pramogų sostines“. Be to, intensyvus galvojimas sudegina tris kartus daugiau kalorijų, nei TV žiurėjimas, o mes iš prigimties esame linkę taupyti energiją. Tad kai galvojame, kad parduotuvėje kažką „gero“ pasirinkome intuityviai, dažnai galime ir nepastebėti, kad mumis buvo manipuliuojama.
Kai JAV buvo sukurtas margarinas, vartotojai jį sutiko priešiškai. Pirmieji “tastingai” nežadėjo nieko gero– vartotojai bandymų metu rinkosi sviestą, o ne margariną, ir apie margariną atsiliepė kaip sviesto nevertą pakaitalą. Beje, tyrimų metu ir sviestas, ir margarinas buvo pateikiamas neutraliose pakuotėse. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojom, kai ukrainiečių kilmės rinkodaros guru Louis Cheskin pasiulė gamintojams:
Pakeisti margarino spalvą. Originalus margarinas buvo baltas, Cheskin patarė jį padaryti sviesto spalvos.
Pakeisti įpakavimą. Margariną gamintojai supakavo į pačią prabangiausią foliją, kokią galima buti rasti, kaip ir aukščiausios kokybės sviestą.
Pakeisti pavadinimą. Louis Cheskin patarė jį pavadinti taip, kad atsirastų pretekstas etiketėje pavaizduoti karuną ir kitas regalijas. Tad margarinas buvo pervadintas “Imperiniu margarinu”.
Po šių kosmetinių pakeitimų—verta pastebėti, kad margarino skonis, kvapas ir konsistencija nepakito– naujame ragavimo eksperimente, kuriame dalyvavo daug daugiau žmonių, rezultatai pranoko visus lukesčius—ragaudami margariną iš naujos, “imperinės” pakuotės, žmonės jį vertino daug geriau, nei sviestą. Taip margarinas užkariavo viso pasaulio parduotuves.
Tai žavus eksperimentas, parodęs tai, ką gamintojai žino nuo seno: musų jausmus, polinkius ir pasirinkimus, musų intuiciją galima nuolat įtakoti. Tas pat patiekalas gurmanų restorane dažnai bus “skanesnis”, nei pakelės užeigoje, todėl kad mes tikime, jog jis turi buti skanesnis.
Puikus paveikto pasirinkimo pavyzdys yra meniu lėktuvuose, kai- nors ir teoriškai egzistuoja dvi alternatyvos – vištiena ir jautiena, jei lėktuve beliko tik vištiena, stiuardesei paklausus- „Jus galite rinktis marinuotą vištienos krutinėlę su grybų saute ir švelniu šviesiu padažu arba JAUTIENA“, praktiškai 100 procentų keleivių renkasi ...ką sako Jusų intuicija?- žinoma, vištieną.
Daug D. Coperfieldo nerealių triukų irgi pagrįsti tuo, kad žiurovai subtiliai įtakojami atkreipti dėmesį ten, kur reikia iliuzionistui, o ne ten, kur iš tikrųjų vyksta veiksmas. Ar žinote, kaip Davidas pradangina dangoraižius tukstančių žiurovų akivaizdoje? Lygiai taip, kaip indų magai scenoje pradangindavo dramblius dar prieš 100 metų: paleidę dumų uždangą ir nuleidę neįtikėtino dydžio veidrodį, kuris užstoja dramblį nuo žiurovų ir sukelia jiems tuščios scenos iliuziją.
Ir jei sekundei sustosime ir įvertinsime musų intuiciją – ar tikrai tai musų įžvalgos, musų pasirinkimai, netruksime pastebėti, kad dažniausiai jau esame šou dalyviai. Šou, kuris nenutyla niekad.
Ar kada nors atkreipėte dėmesį,
kodėl parduotuvių fasadai ne tokie, kaip jų kiemai? Stulbinantis kontrastas, verta surengti bent vienos dienos ekskursiją savo intuicijai lavinti. Nes „fasadinėje pusėje“ vitrinų išdėstymas, nuorodos, prekių kova dėl vietos „akių lygio“ lentynoje, spalvingos pakuotės, kramtomoji guma prie kasų bei nesibaigainčios akcijos, „išpardavimų“ loviai centrinėse prekybos centų salose ir kasininkės, kaip robotai kartojančios „Ačiu, kad perkate pas mus“ daugelį hipnotizuoja daug geriau, nei garsieji AU-8 stebuklingojo vandens seansai per sovietinę TV.
Vilniaus bare gerai apmokytas barmenas klientų neklausia: „ Ar užsakysite 500 ml angliarugšte prisodrinto vandens, sumaišyto su bent 10g – keturiais arbatiniais šaukšteliais- cukraus, sulfitine amoniakine karamele, ortofosfato rugštimi ir kvapiosiomis medžiagomis, įskaitant kofeiną? “, nes toks pristatymas sudomins nebent Terminatorių.
Ne, barmenas klausia, ar lankytojas norėtų „ Gaivinančio, it ledas šalto gaiviojo gėrimo “, tada paima nuo baro specialią stiklinę, kurios forma primena „Coca-Cola“ buteliuko formą, įdeda į ją butent 2 ledo kubelius, visada lankytojo akyse atidaro butelį ir įpila daugiau nei pusę stiklinės. Maža to, jis išmokytas pastebėti, kada lankytojo stiklinaitėje liks tik keli gurkšniai, ir tada paklausia – „ar norėtumėte daugiau?“ Barmenas žino, kad jei nuosekliai vykdys šį ritualą, turės galimybę laimėti net 1000 Lt vakarėlį visam kavinės kolektyvui boulingo klube.
Sekundę sustokite, ir apsižiurėkite aplinkui: namas, kuriame esate, kažką sako: kodėl jo architektura butent tokia? Jei neaišku, ką turiu omenyje, pagalvokite apie didingas bažnyčias, kuriose jautiesi tik menkas vabalėlis, ir kiekvienas žodis, aidintis katedros skliautais, net jei tai tik paprastas atsikrenkštimas, skamba visiškai kitaip, ir mažų mažiausiai didingai. Pažiurėkite, ką sako aplinkinių apranga, ką sako baldai, ką sako sienų spalvos, ką sako žvilgsniai ir pašnekovų balso tonas, ką sako ženklai, plakatai ir uniformos, ką sako nutylėjimai ir ilgi koridoriai, ką sako kolegų automobiliai ir ką sako maisto pakuotės. Mes maudomės begaliniame žinučių sraute, ir dažnai pamirštame, kad tai tik žinutės. Tik forma, kurios turinys nebutinai toks, koks atrodo.
Tad vargu ar galima pasitikėti savo, kaip pirkėjo intuicija. Nes ją mums išlavino pardavėjai.
Ar galima pasikliauti profesine intuicija?
Paradoksas, bet dažnai tikras iššukis šiais laikais yra remtis racionaliais, logiškais ir pagrįstais argumentais – nes jie ne visada pritaikomi. Tarkime, versle ar rinkodaroje „vadovėliniai“ sprendimai retai yra sėkmingi, nes net ir labai gerai įgyvendinta vidutiniška verslo idėja tėra tik vidutiniška verslo idėja. Gydytojai, net ir turėdami šiuolaikines diagnostikos galias, vis dar – ir daug dažniau, nei bet kada iki šiol – turi priimti intuityvius sprendimus, lygiai kaip akcijų biržos brokeriai arba kriminalistai. Ši intuicija yra naudinga ir butina, tačiau ją turime laikyti intuicija, nes dažnai šie sprendimai negali buti racionaliai argumentuoti.
Jei galvojate, kad aukščiausio lygio sportininkų reakcija yra geresnė, nei pagyvenusio domino žaidėjo kur nors Žirmunų kieme, jusų intuicija ir vėl gali jus nuvilti. Standartiniuose reakcijos testuose – tarkim, kai reikia reaguoti į tam tikras figuras, pasirodančias ekrane, ar gaudyti tarp pirštų paleistą banknotą, tiek profesionalių sportininkų., tiek kitų žmonių reakcijos laikas yra panašus. Tačiau profesionalus tenisininkas daug greičiau atspėja kamuoliuko trajektoriją ir sugeba tinkamai sureaguoti. Tik todėl, kad nuolat žaisdamas tenisą, sportininkas nesąmoningai išmoksta apskaičiuoti trajektorijas, smugio jėgą, kamuoliuko greitį taip efektyviai, kaip niekada nepavyks neprofesionaliam žaidėjui. Tad jo reakcijos greitis ir nuovoka – galime sakyti- intuicija, žaidžiant tenisą, yra visiškai kitokia, nei, tarkim, ne profesionalo. Sporte tai sutiksime visur- geras futbolo vartininkas intuityviai nujaučia, kurlink šokti, gaudant baudinio kamuolį, o imtyninkas mato, kada geriausias laikas pulti. Ir tai, kas mums atrodo vos ne magiška intuicija, iš esmės yra daugybės treniruočių rezultatas.
Panašia profesionalia intuicija dabar jau gali pasigirti ir psichologai. Mes aplinkinių veido išraiškas „dekoduojame“ dažniausiai nesąmoningai, ir nors parašyta tukstančiai knygų apie gestų kalbą, vargu, ar net visas jas perskaitę, galėsime visada tiksliai pasakyti, kada musų pašnekovas nuoširdus, o kada ne. Mes manome, kad galime tai jausti intuityviai, bet pasirodo, kad to galima išmokti ir sąmoningai. Malcolm Gladwell savo naujausioje knygoje apie intuiciją, „Blink“, tapusioje bestseleriu visame pasaulyje, irgi aprašo Paul Ekman darbą: šis psichologas, kartu su Wallace Friesen, „iškodavo“ visus įmanomus pastebimus veido judesius. Jų nuomone, tokių judesių yra 43, ir jie juos vadina AU (action units- veiksmo vienetais). Jei jie negalėdavo sąmoningai sau sužadinti ir tipizuoti veido judesio, kuris anatomiškai buvo įmanomas, tyrėjai kreipdavosi į USCF chirurgus, kurie šiuos veido raumenis sužadindavo elektra. Ekmanas su Friesen dirbo septynerius metus, kol galų gale jų „veido raumenų judesių“ kataloge buvo suklasifikuota virš 10000 judesių ( mat jei dirba dveji raumenys, judesių kombinacijų skaičius nuo 43 padidėja iki 300, o jei tai 3 veido raumenų sukeltas judesys – iki 1000, jei 5 raumenys- iki 10000).
Ir ką? Šios žinios leidžia itin tiksliai spręsti, kokios yra pašnekovo emocinės reakcijos, mat daug veido judesių net neįmanoma imituoti. Pavyzdžiui, jei kažkas suspaudė lupas tam tikru budu (Ekmano kalsifikacijoje –judesys AU 23)- galite buti tikri, kad jusų pašnekovas pyksta, nes šį judesį dirbtinai sukurti yra ypač sunku. Ekmano klasifikacija- dabar vadinama FACS sistema leidžia lengvai atskirti nuoširdžias šypsenas nuo nenuoširdžių, matyti tikrus baimės, susirupinimo, pasitenkinimo ir laimės ženklus net tada, kai pašnekovas nenori to išduoti. Maža to, akivaizdu, kad nuolat kartojami tam tikri veido judesiai su laiku paliks tik jiems budingas raukšles, tad vėlgi- galima analizuoti ne tik dabar vykstančias žmonių emocines reakcijas, bet ir spręsti apie žmogaus charakterį ir budą, vien pasižiurėjus į jo veidą. FACS sėkmingai naudojo ir kompiuterinės animacijos studijos- gal todėl Šreko mimika yra tokia žmogiška, o „Toy Story“ personažai yra universaliai patrauklus. FACS naudojo ir kitas tyrėjas, garsusis John Gottman, kuris šeimos terapijoje pasiekė išties sensacingų rezultatų – jis suvokė, kad peržiurint itin sulėtintus šeimos pokalbio kadrus, t.y. itin plonai „supjausčius“ šiaip jau vos pastebimas emocines reakcijas, galima labai tiksliai nustatyti, kokios bėdos laukia šios konkrečios šeimos, ir jai padėti.
Intuicija ir pasąmonė
Ar butina studijuoti FACS, kad geriau suprasti aplinkinius? Paklauskime populiarios burėjos kur nors Lentvaryje, ir gal ji įrodys, kad p. Ekmanui dar yra ko pasimokyti – nes ji įvertina klientų reakcijas tiesiog akimirksniu, kad galėtų pasakyti, ar palietė reikiamą „stygą“: „problemos šeimoje? Vyras neištikimas? Truksta pinigų? Matau, ponia, vyras neištikimas“. Visi pažįstame bent vieną žmogų, kuris puikiai „skaito“ kitus ir be FACS. Iš esmės visi galime to išmokti, paprasčiausiai labiau kreipdami dėmesį ir geriau klausydami savo pašnekovų ar net stebėdami politikus televizijos debatuose.
Tad ar naudinga tik viena intuicijos rušis- profesinė, patirtimi išlavinta intuicija? Kur ir kada mes apskritai galime remtis intuicija, o kada ja neverta pasitikėti?
Akivaizdu, kad intuicija nepamainoma, kai reikia priimti „globalius“, didelius ir svarbius sprendimus, kuriems racionaliai argumentuoti neužtenka laiko, arba net nėra galimybių taip padaryti, nes turime per daug nežinomųjų. Intuicija , kaip dabar sako daugelis tyrėjų, tėra musų pasąmonės galių išraiška, ir jos galia tiesiogiai susijusi su musų sugebėjimu jas pažadinti.
Nes šiais laikais jau niekas neginčija pasąmonės galių. Fizikas Dr. Amit Goswami, savo knygoje „Self-Aware Universe“ sako, kad jei „smegenys butų tokios paprastos, kad mes galėtume jas suprasti, mes butume tokie paprasti, kad nesugebėtume to padaryti.“ Net Moor‘o dėsniu spartėjantys procesoriai, sujungti į didžiules sistemas – tikri superkompiuteriai, tikri dirbtinio intelekto bokštai, kuriuos stato Google, o tuoj statys ir Yahoo, ir Microsoft, dar negali prilygti kad ir vidutinio paauglio smegenų galioms. Pasak tyrėjų, sąmoningai tegalime suvokti 2000 bitų informacijos per sekundę, tačiau informacijos, kurią per sekundę apdoroja pasąmonė, srautas skaičiuojamas terabitais. Jau nuo pirmykščių laikų turėjome sugebėti per sekundės dalis nuspręsti, išvydę kažką nepažįstamo, ar bėgti, ar pulti, ar tai pavojinga, ar tai valgoma, atmesti visus netinkamus variantus ir pasirinkti vieną. Šiandien tai dar labiau aktualu, nes per dieną turime greitai priimti tukstančius vis naujų sprendimų. Gyvename informacijos sprogimo ir didžiulės diversifikacijos laikais, kai viskas yra nuolat argumentuojama, ir tiesiog fiziškai neįmanoma išklausyti visų argumentų ir spręsti „racionaliai“.
Juolab kad mokslas, taip ilgai mums teigęs, kad vos ne viską galima paaiškinti ir argumentuoti, šiandien nebegali pasakytii net iš ko sudaryta bent 96 proc. visos visatos, tepavadinę tai „juodąja medžiaga“ ir „juodąja energija“, nes tai reiškia – ir tavęs ir manęs, arba, dar banaliau- kaip iš tiesų veikia elektra? Niutono dėsniai, pasirodo, neveikia ne tik mikro lygyje, bet galbut ir makro lygyje, kai reikia paaiškinti visatos plėtimosi greitį. Mums reikia naujų teorijų.
Butent kvantinė fizika, leidusi sukurti tranzistorius, ir tuos pačius mikroprocesorius, apvertė aukštyn kojom iki šiol dar Dekarto kelis šimtus metų propaguotą dirbtinę takoskyrą tarp mokslo ir religijos, ir uždavė tokius klausimus, į kuriuos atsakę, turėsime keisti šią paradigmą- kaip, beje, žmonijos istorijoje ne kartą darėme iki šiol. Jei kiekvieno elektrono busena ir padėtis priklauso nuo stebėtojo, anksčiau ar vėliau gali tekti pripažinti, kad ir visa visata tiesiogiai priklauso nuo stebėtojo – t.y. musų, ir materija tėra sąmonės išraiška. Tai bus skirtumas, nulėmęs visus skirtumus.
Ar lengva pakeisti paradigmą? Ne, juolab kad daug patogiau ir toliau vadovautis ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir moksle vyraujančiu racionaliu materializmu, kuris praktiškai nebelieka vietos jokiam dvasingumui, juo labiau religijai. Kažkada lygiai taip sunku buvo suvokti, kad žemė nėra plokščia, ir rojus nėra virš debesų, ir Dievas nėra žilagalvis senelis, kuris gali nusiųsti žaibą ant bažnyčios, jei ši neįsirengė žaibolaidžio.
Žmonijai iki šiol patogiau yra gaminti daugiau, vartoti daugiau ir toliau rašyti pragmatiškus mokslinius darbus, kurie tik prakrapšto dar didesnę nežinomybę, bet nesiryžta kažko spręsti iš esmės. JAV pagamina tiek maisto, kad jo kelis kartus užtektų išmaitinti visą pasaulį, tačiau didžioji žmonijos dalis iki šiol badauja – tiek apie materializmo humaniškumą. Ir šis rašinys apie intuiciją niekad neturės visų atsakymų ar kategoriškai argumentuotų nuomonių – todėl kad jei sutiksime, kad musų pasąmonė kol kas yra didžiulė, ir racionaliems tyrimams nepasiduodanti paslaptis, intuicija, kaip šios paslapties išraiška, irgi liks pakankamai mįslingu objektu. O jei galvosime, kad visas musų elgesys tėra stimulo- atsako reakcijos, vos ne kaip Pavlovo šunų skambučiai, intuiciją turėsime apskritai atmesti kaip retai naudingą sąmonės haliucinaciją. Lygiai taip pasielgė Froidas. Bet ar racionalios yra jo išvados? Šiandien daug kam Edipo kompleksas gali pasirodyti įžūlia kokainą mėgusio mokslininko haliucinacija.
Intuicijos galia
Jeremy Hardie iš Opendemocracy.net teigia, kad pagaliau eksperimentinė psichologija ėmė gerbti intuiciją. „Mes visi intuityviai žinome, kad intuicija egzistuoja, ir veikia puikiai. Mes taip pat žinome, (o gal tik galvojame, kad žinome), kad intuicija nėra tiek autoritetinga, kiek „aukso standartas“ geriems sprendimams priimti- racionali analizė. /.../ Bet paradigmos pokyčio atveju, nors ir intuicija neturi racionalios analizės charakteristikų, jūs paprasčiausiai „žinote“, koks yra teisingas atsakymas. Ir šis atsakymas nepasirodo iš kokio nors paaiškinamo proceso - mes dažnai negalime pasakyti, kodėl nusprendėme taip, ar kitaip, galime tai bandyti paaiškinti tik po to, po sprendimo.“
Kaip Jums gyvenime padeda intuicija? Kaip dažnai girdime istorijas, kai išties intuityvus sprendimai gelbsti gyvybes, leidžia pasukti „prieš bangas“, ir laimėti, nors faktai ir viešoji nuomonė prognozuoja visai ką kitą. Intuicija nepamainoma versle – butent ji leidžia suplanuoti pergales. Juk kiekvienais metais iš verslo mokyklų išsirita keli šimtai tukstančių MBA absolventų, bet kiek jų sugeba tapti lyderiais? Jei verslo sėkmei užtektų rinkodaros vadovėlių, visi verslai butų sėkmingi. Tačiau mes intuityviai jaučiame, kad sėkmei reikia kažko daugiau. Ižvalgos, ir greitos nuovokos. Kitaip vadinamos intuicija.
Ir turime sutikti su tuo, kad žmonės, kurie pasitiki savo intuicija, pirmiausia labiau pasitiki ir savimi, labiau domisi ateitimi, nei praeitimi, yra iš esmės kurybingesni, jie mato daugiau ir turi daugiau pasirinkimų, jie lengviau suvokia visumą ir sugeba ją sukondensuoti į tikras įžvalgas. Ir filosofai, ir pranašai, ir poetai, ir apskritai menininkai (kaip sako garsus NLP mokytojas Eric Robbie, „vieni iš nedaugelio matantys pasaulį tokiu, koks jis yra“), ir verslo guru yra linkę labiau pasitikėti savo intuicija, nei daugelis musų.
Kaip lavinti intuiciją?
Pirmas dalykas – suvokti, kad galime ja pasitikėti dažniau, nei galvojome, ir pastebėti, kad kasdien jau priimame tukstančius sprendimų intuityviai, net to nesuvokdami. Musų „autopilotas“ – pasąmonė- leidžia mums vairuoti automobilius ir tuo pat metu kalbėti telefonu bei spręsti sudėtingas užduotis. Nors daug kam tai gali buti staigmena, mes visi sugebame pamatyti sprendimus ir idėjas, kurių dar niekas nemato, tik dažnai patys to nepastebime. Butent todėl, kad dažnai pamirštame esą „autopiloto“ busenoje, ir nesugebame buti „čia ir dabar“.
Ghandi yra pasakęs, kad „gyvenimas yra daugiau, nei jo greičio didinimas“. Intuicija tiesiogiai susijusi su musų sugebėjimu sustoti, buti čia ir dabar, ir suvokti daugiau. Suakti Gawain, praktiškai mokantis intuicijos paslapčių, sako kad „Intuicija yra visapusiškas universalumo principų suvokimas“. Tad verta suvokti, kas trukdo mums ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus: dažniausiai tai didžiulis išankstinių nuostatų, abejonių, įsitikinimų ir dvejonių rinkinys, kurį, net nesusimąstę, priimame kaip duotybę.
Tad norėdami išlavinti savo intuicijos sugebėjimus, turime išmokti nustoti vertinti.
Stengtis dalykus matyti tokiais, kokie jie gali buti, o ne tokiais, kokie jie yra musų nuomone. Puikus būdas tai pasiekti- kasdieninė meditacija (beje, jau neginčijamai įrodyta, kad meditacija ilgina gyvenimo trukmę ir keičia neurologines jungtis smegenyse – elementariai optimizuoja smegenų darbą!). Akivaizdu, kad geriausias būdas gauti naujų įžvalgų ir idėjų iš musų niekad nenurimstančios pasąmonės yra nuraminti savo sąmonę – nutildyti mintis. Kaip sako jogai, mūsų sąmonė yra kaip stiklinė drumsto vandens- kol mes galvojame, drumsčiame vandenį, ir tik mintims nurimus, galime ją praskaidrinti.
Juk geros idėjos, tikros įžvalgos dažniausiai iš tiesų atsiranda ne tada, kai mes jų desperatiškai siekiame, o truputį vėliau – kad ir duše ar važiuojant į darbą.
Kažkas jas palygino su plaštakėm- jei lakstysi po pievą su sieteliu jas gąsdindamas, vargu ar pagausi, bet jei paprasčiausiai nurimsi ir pasėdėsi – žiu, ir nutups ant peties.
Verta išmokti paprasčiausiai būti . Pasyvi savimonė- būti nesvarstant, nevertinant ir nereaguojant- yra didelis pasiekimas. O efektyvus būdas jai pasiekti gali buti ir meditacija, joga, ir aktyvus budizmas, ir rytų kovos menai, populiaraus NLP (neuro lingvistinio programavimo) pratybos ar Silva metodas- kelių tikrai yra daug.
Jei niekados nebandėme nuraminti savo minčių, tai bus išties akis atveriančios patirtys.
Sekundė nesuvokti
Ir jums turbut yra buvę taip, kad atsibundi naktį, ir turi praeiti akimirka, kol suvoki, kas esi. Šis momentas gali trukti kelias sekundes, o gali trukti ir metų metus- kaip viename suomių filme, kai po komos pagrindinis herojus visiškai pamiršo, kas jis toks, ir su nuostaba sutiko savo "buvusią" žmoną - vos ne klausdamas - "kas galėjo buti bendro tarp manęs ir šio žmogaus?".
Akimirka, kai mes DAR nežinome, kas mes tokie, yra nepaprastai svarbi. Iš esmės tai galimybė sekundę kitą buti neįjungus "autopiloto"- "savęs" su visais savo apribojimais, abejonėmis, išankstinėmis nuostatomis ir vertinimais. Tai yra galbut viena iš nedaugelio progų gyvenime nors sekundę kitą pabuti ne savimi, o kažkuo daugiau, ir Dievaži, šią progą reikia išnaudoti.
Kad ir tam, kad suvoktum, kur esi. Su kuo esi. Ir ką šiandien veiksi. Kas yra ši diena tau?
Nes negali pamatyti pasaulio tokio, koks jis yra, net jei jis yra, jei težiuri į žemėlapį, o ne į horizontą. Meniu dar nepasako, kiek skanus bus patiekalas. Kiekvienas žodis tėra tik simbolis musų "meniu", tai toli gražu ne patirtis, kurią jis apibudina. Tereikia pažiurėti į bet kurią gerą optinę iliuziją, ir suprasime, kad matome tik tai, ką norime matyti, ar ką galime suvokti. Ir jei kas klaus, ar verta matyti daugiau- "nepamatysi kito kranto, kol iš akių neišleisi šio".
Sekundė gali pakeisti labai daug, jei turėsi laiko ir noro ja pasinaudoti. Jei ryte, per "nesusivokimo" sekundę spėsi suvokti, kad tai Tavo, ir tik Tavo diena, kuri Tau vėl dovanota, suvoksi, kiek gali šią dieną gauti. Jei šiandien ateisi į darbą, atsisėsi, ir skirsi sekundę "atsijungti" ir vėl "įsijungti", gali buti, kad pamatysi, jog ne tai, ką norėjai daryti, yra svarbu, o tai, ką tikrai reikia daryti dabar, nori. Gal tai ir bus vertingiausia dienos įžvalga. Ar geriausia intuityvi patirtis.
Buda kartą savo mokiniams parodė akmenuką, įlindusį jam į sandalą. Tik tada, kai Buda sustojo, norėdamas akmenuką ištraukti, jis suvokė, koks žydras dangus, kokie gražus medžiai aplink, kaip kvepia lauko gėlės ir net kokios ryškios plaštakių spalvos. "Tai mano mokytojas"- pasakė jis, rodydamas akmenuką. : "Aš ėjau pro visą šį grožį ir jo nepastebėjau, kol nesustojau ištraukti akmenuko. Argi ne keistas žmogus, kuris daugiau išmoksta paveiktas skausmo, nei pasirinkimo?"
Trys sekundės nesuvokti
Nevystykime temos apie tai, kad suvokiame, kiek praradome, tik tada, kai prarandame, ir kad gražus dalykai gyvenime įvertinami tik tada, kai jų netenkame. Tačiau yra vienas dalykas, kuris akivaizdžiai - ir praktiškai - parodo, kiek svarbi yra kiekviena musų sekundė be "autopiloto". Tai- "3 sekundžių" technika, kurią ypač sėkmingai naudoja... P.U.A.- "Pick Up Artists", arba "kabintojai" - profesionalus merginų „kalbintojai“, sportinio azarto dėlei "kabinantys" merginas. Ši veikla ypač išpopuliarėjo po garsaus NYT žurnalisto, Neil Strauss išleistos knygos "The Game", kurioje nuosekliai aprašoma, kaip visiškas nevykėlis - bent jau moterų kalbinimo prasme- žurnalistas staiga tampa tikru Casanova, dėl kurio tukstančiai moterų pameta protą. "Greito gundymo" (speed seduction) technikos šiais laikais - multimilijoninė industrija, nes vartotojai - o butent - kompleksuoti aptukę vyrukai- pasiruošę sumokėti didelius pinigus, jei tik kas išmokys juos išties veiksmingai kalbinti moteris.
"Kabintojai" naudoja daug NLP, ir būtent masinis susidomėjimas PUA menu NLP išpopuliarino labiau, nei tūkstančiai knygų ar seminarų- nes visi galėjo akivaizdžiai įsitikinti, kiek veiksmingos yra NLP technikos, net jei jų išmokta tik per savaitgalio seminarą ar paprasčiausiai peržiurėjus "asų" patarimus interneto pokalbių svetainėje.
Pasiruošę? Štai garsioji "3 sekundžių" taisyklė, kuriai išmokti tektų suploti tukstančius dolerių kuriame nors PUA seminare - Jums visiškai nemokamai, lietuviškai, čia ir dabar. Ši taisyklė puikiai veikia ne tik tada, kai norite užkalbinti kitos lyties asmenį, bet ir tada, kai, tarkime, kokteilių vakarėlyje ar verslo vakaronėje drovitės kalbinti tuos žmones, kuriuos norėtumėte užkalbinti. Vaje, kiek vyrų, kurie nebijo šokti parašiutu iš lėktuvo ar 140 km/h greičiu įveikti posukį staiga tampa paralyžuoti, kai jiems reikia prieiti prie žavios moters. Jau priimu jų padėkas:
3 s taisyklė
Kai įžengiate į naują aplinką, ir Jusų žvilgsnis sutinka asmenį, kurį norėtumėte užkalbinti, turite 3 sekundes tai padaryti. Tik tris, ir net tris. Jei delsite dar bent sekundę - pamirškite šią galimybę, nes ją praleidote. Ką reiškia trys sekundės? Jei esate vaikinas, norintis užkalbinti merginą, kurią ką tik pamatėte, ir jusų žvilgsniai susitiko- tai reiškia butent tai - turite per 3 sekundes arba prieiti ir ją užkalbinti, arba duoti kokį nors aiškų ir nedviprasmišką ženklą - pvz., nusišypsoti, ir vis tiek EITI ir ją užkalbinti tuojau pat.
Nereikia didelių teoretizavimų, kad paaiškinti, kodėl ši taisyklė, kai ją naudojate be kompromisų, yra tokia veiksminga:
1. Jei jos laikotės, savo pašnekovui aiškiai parodote, kad pasitikite savimi, ir kad itin domitės savo pašnekovu - tai daugiau, nei valandos pasakojimų ir išpažinčių;
2. Jei jos laikotės, nebeturite laiko įjungti "autopiloto" su visais jo „privalumais“, o butent - virtinės savigraužos klausimų, tokių kaip: "Kaip čia aš atrodau? Ar patogu taip prieiti? Ką tas žmogus pasakys? Ar į mane dabar žiuri aplinkiniai? Kodėl man taip prakaituoja rankos? Aš nežinau, ką pasakyti... O jei pradėsiu- "Aš kažkur Jus mačiau" - taigi taip banalu" ir t.t. ir pan.
3. Pirmas įspudis - kad ir ką besakytų kiti- yra lemiantis. Taškas. Jus sukuriate veržlaus, gyvo ir betarpiško žmogaus įspudį. Gera naujiena: Jus tokiu ir tampate.
Ši taisyklė yra veiksminga tik tada, kai ji yra taikoma. Dar geriau - jei sąmoningai ją taikysite visur, kur tik galėsite, netrukus nustebsite pastebėti, kaip greitai, lengvai ir betarpiškai išmokote bendrauti efektyviau. Ar tai reiškia, kad ši taisyklė 100 proc. veiksminga? Ne, bet verta pačiam įsitikinti, kad taip- tegu tai tampa Jusų intuicija.
Tad kai kitą kartą atsikąsite obuolio, sustokite.
Pajauskite, kaip dantys sminga į obuolį, pajauskite skonį ir užuoskite kvapą, sustokite pajausti, koks iš tikrųjų yra obuolio skonis, ir kiek ilgai jis trunka, ir įvertinkite, kaip šaunu galėti atsikąsti ir dar kartą. Svarbiausia- pamirškite žodžius, neklijuokite sąvokų, nekurkite naujo „meniu“, o tik jauskite, čia ir dabar, skonį, kvapą, tekstūrą, visumą, kurios neapibūdins ir tūkstantis žodžių.
Dar vienas, ir skanus būdas lavinti intuiciją.
Norite gyventi amžinai?
"Amžinybė sudaryta iš daug dabar", rašė Emily Dickinson.
