Simbolių tironija... Skamba didingai? Noriu, kad skambėtų su patosu, grandioziškai, kaip pavadinimas, verčiantis susigūžti, suklusti, sustingti,  gal net išsižioti iš nuostabos.

Neišeis. "Simbolių tironija", ar net "simbolių priespauda" skamba- koks čia mažiau meluojantis žodis tiktų-...mhm...patetiškai. Nykiai. Visiškai ne dramatiškai, ir tikrai ne taip, kaip norėjau. Einu lažybų, kad nei susigūžai, nei išsižiojai, na nebent ganai šias juodas avis sau smagiai kimšdamas simbolinį sumuštinį.

Taip yra todėl, kad mėgstu tuščiažodžiauti. Aušinti burną. Kaip ir tu. Kitaip ir negalėtume. Pilstyti iš tuščio į kiaurą, nes nė vienas žodis nebeturi tiek galios ir tiek kategoriškos prasmės, kiek turėjo anksčiau. Kalba sparčiai kinta- galime pasakyti, kad ją iškastravo kontekstų gausa, nyksta veiksmažodžiai- anglų kalboje, sako, jie besudaro mažiau nei dešimtadalį visų žodžių, nes karštligiškai skubame visa ką "kategorizuoti" ir "identifikuoti". Gali visai sėkmingai nugyventi temokėdamas "wow" ir "nieko sau". Nebe gyventi, tiesa, o "turėti gyvenimą".  Ir, žinoma, nebe mylėti, o "būti meilėje".  Juolab, kad meilei žodžių nereikia, ar ne? Semantiškai degradavę "nuostabu", "fantastika", "įstabu", "didinga"- kaip kokie masiškai gaminti šampūnai, be jokio efekto. Be parako. Bla bla bla - ir tiek.

Bet meilei žodžių nereikia. Kam tada jų reikia? Visa kam, kas nėra meilė. Kam reikėtų vardų, jei mylėtum visus?

 Laisvei žodžių nereikia, irgi. Laisvė yra laisvė. Be žodžių. Kam tada jų reikia? Kad nebūtum laisvas. Kalbos laisvė- tad- neegzistuoja. Kalba yra nelaisvė. Tai nematoma "mąstymo kontrolė"- rašė John Zerzan, arba - dar aiškiau, anot Roland Barthes- "absoliuti teroristė".

Tironė. "Esame simboliai, ir gyvename simboliuose"- suprato Ralph Waldo Emerson. Tironijoje.

***

Skatikas

Kažin, ar Judas susigundytų skatikais šiandien. Jei lietuviškuosius dažnai vadiname "plaukiojančiais", vien todėl, kad nei jų išvaizda, nei svoris nekelia jokios pagarbos šiam piniginiam vienetui, tai amerikietiškieji jau seniai tapo galvos skausmu ir jų gamintojams, ir naudotojams. Nors šioje monetoje beliko tik 2,5 nuošimčių vario (visa kita- cinkas), amerikietiškojo cento savikaina -kaltos augančios žaliavų kainos- seniai viršijo jo nominalią vertę ir šiandien siekia bent 1,6 cento.

Atrodytų, garantuotas biznis- viens du surenki centus apyvartoje ir vėl pasiūlai JAV "Mintui" (monetų kalyklai) pirkti šį nuostabų numizmatinį produktą atgal, už itin gerą kainą- pavyzdžiui, tik už 1,4 cento, nes kiekiai nemaži, ką čia mes, lietuviai, gi ne godūs. Juolab, kad vienas senas mano draugužis britas taip ir padarė, tiesa, Afrikoje, 80-aisias- supirko vienos didžios  valstybės centus ir sunkvežimiais nugabenęs juos į kitą teritoriją, perlydęs pardavė.

Nieko neišeitų. Kiekvienas centas apyvartoje dirba kasdien, imituodamas pinigą, ir federaliniai įstatymai griežtai draudžia šiuos cinkuotus variokus  lydyti ar naikinti. Visiems, tiesą sakant, nusispjauti, kad vien vartotojų laikas, prarandamas, atsiskaitant bevertėmis monetomis, šiandien vertinamas daugiau nei 10 milijardų dolerių per metus, o ūkio subjektams šių simbolinių vertės vienetų saugojimas, skaičiavimas ir rūšiavimas kainuoja daug daugiau- štai vaistinių tinklas "Walgreens" neseniai prisipažino, kad per metus išleidžia daugiau nei milijoną dolerių rūšiuodamas  vien 1 cento monetas.

Australija seniai atsisakė smulkiųjų monetų, ir net popierinius dolerius pavertė metaliniais. Ir ką? Nieko. Kam vaidinti, kad infliacijos nebuvo ir nėra? Centas šiandien bevertis. Galėtume sukurti nulio centų nominalo monetą- jokio skirtumo nebūtų, ta pati simbolinė nesąmonė tęstųsi,  bet  va numizmatai visame pasaulyje eitų iš proto. Dėl cento.

 Pabandykite visa  tai paaiškinti mano Vincui, kuris, ir vėl radęs centą gatvėje, išdidžiai- it pinigą turėtų- jį neša man. "Šaunuolis"- sakau.- "Taupysim".

 Ir prisimenu George Steiner, vis nerimavusį, kad "žmonių kalba slepia daug daugiau, nei atskleidžia;  labiau apiblausia, nei išryškina; daugiau nutolina nei suartina". Ką slepia profesorius Steineris, tai sakydamas? Tolstam.

Naminiai gyvūnai

Ar čia apie tave?  Ir mane? Ne tik.

Anądien ateinu į mūsų salos sporto centrą, žiūriu, ir savo akim netikiu- "Amerikos Raudonasis Kryžius" kviečia į pirmosios pagalbos mokymus... gyvūnams.  Puoliau aiškintis, ar išmokys daryti dirbtinį kvėpavimą mano gyvūnėliams, pasirodo- ne, vėžliukams šarvai trukdo. Šunims- mielai. Katėms- jokių problemų. O va pitonams, žiurkėms, pelėms, chameleonams- ne. Gal todėl afrikietiški pitonai  (taip taip, tie patys didžiausi, sugebantys ir ožką, ir net krokodilą praryti) pradeda okupuoti Everglades pelkynus Floridoje- kažkas, matyt užsiknisęs nuo šių sparčiai augančių gyvūnėlių ir ribotų pirmosios pagalbos jiems galimybių, tiesiog paleido porelę,  ir jai čia labai patiko.

Dievaži yra kiek trumparegiška  naminiu gyvūnėliu laikyti pitoną, ypač jei namuose yra vaikų- ne vieną riebesnį iclių šie smaugliai yra pasirinkę pusryčiams. Tiesiog smalsu, kokios sriubytės turėjo prisivalgyti patenkintas pitono savininkas, priglausdamas šį mielą už gerą sunkvežimį ilgesnį gyvūnėlį. Ar jam trūko meilės? Troško draugystės? Norėjo tapti ožkų medžiotoju? Norėjo pasirodyti?

Eisiu vėjo paklausti, vėjas man atsakys. Kad naminiai gyvūnai viso labo simbolizuoja laisvus. Nelaisvėje jų evoliucija, švelniai tariant, tėra degradacija- jei kalbame apie sugebėjimą  išgyventi be šeimininkų. Pitonams pasisekė, jie puikiai adaptavosi  Evergladuose, o štai iš laboratorijos pasprukę Pavlovo šunys , matyt,  stiptų badu, jei tik jų nebedirgintų varpelis, elektrošokas, švilpukai ar besisukančios šakutės, kaip Ivano Petrovičiaus eksperimentuose, kuriuose jis, beje, tyrė ir vaikučių seilių pritekėjimo dinamiką vis juos paspirgindamas elektrošoku. O juk kažkada anglai medžiodavo, pasitelkę kiaules- oi norėčiau pamatyti kokį gerai įmitusį reproduktorių iš garsios agrofirmos, miške besigainiojantį barsuką. Ir medžiotojus, matyt.

Naminiai šunys- palyginus su laisvėje gyvenančiais vilkais- yra atbukę, socialiai degradavę, savo esminius išgyvenimo įgūdžius praradę gyvūnai, netekę veik trečdalio smegenų, nes jiems tereikia adaptuotis "šeimininkų" aplinkoje. Natūralu, kad taip skatinama mažiausiai agresyvių ir labiausiai paklusnių individų selekcija-  kas norės į kirpyklą vesti pudelį, sumaniusį tapti lyderiu? Štai vilkai ėsdami atiduoda pirmenybę besilaukiančioms vilkėms ir jaunikliams, gaujos lyderiai vilkėms motinoms neša grobį pirmosioms, tuo tarpu pudeliai, net veislynuose gyvendami gaujomis, tokių rūpesčių nebeturi, ir agresyviai rūpinasi kiekvienas savo pilvu. Naminiai gyvūnai, palyginus juos su laisvėje gyvenančiais, demonstruoja ne tik sumažėjusias smegenis. Degraduoja jų komunikaciniai sugebėjimai, atrofuojasi juslė- štai delfinai nelaisvėje dažnai apkursta-ką jau bekalbėti apie  masiškai, pavyzdžiui, Amerikoje maistui auginamus galvijus, kuriems jau niekad nebetelks ganytis lankose, nes svorį  tenka sparčiai auginti industrinio tipo aikštėje, mėgaujantis  granuliuotai kombinuotais pašarais.

 Kai pasižiūri į mūsų kaimynus senukus, kasdien po pietų vežimėliu išvežančius "pasivaikščioti" savo nutukusius ir kaspinais apraišiotus augintinius, suvoki, kad šie kenčia ir nuo personalizacijos: kaip kitaip traktuoti tokį negyvulišką elgesį su gyvūnu? Žmogišku. Juk įsigydamas gyvūnėlį, gauni ne tik ištikimą draugą, bet ir veiksmingą apsaugą nuo depresijos, padidėjusio kraujo spaudimo,  sukilusio cholesterolio lygio ir  net 3 procentais mažesnę tikimybę mirti nuo infarkto. Tad nenuostabu, kad bent jau JAV tik 4 procentai baigiančių veterinarijos studijas nori gydyti gyvulius kaime- didžioji dauguma renkasi pelningą kačiukų ir šuniukų gydytojo darbą mieste. Gydyti komisarus Reksus ir  kitas keturkojas personifikacijas.
Ir išvedinėti dar paklusnesnes  ir dar "stabilesnio charakterio" veisles.

Įdomiausia, kad iš visų naminiams gyvūnams nykstančių instinktų vienas nė kiek nemažėja, o netgi priešingai , dominuoja. Naminiai gyvūnai yra nepaprastai vislūs. Štai geriausiems buliams jau seniai nebereikia uždrausto vaisiaus, nes jie yra išmokyti susijaudinti  išvydę karvės kaliausę, ir taip padovanoti savo vertingą veislinę sėklą zootechnikams. Įstabu. Ne veltui sakoma, kad gyvūnėliai ilgainiui tampa labai panašūs į  savo  šeimininkus. Todėl  gyvūnėlių laidojimo ir kremavimo paslaugos šiandien yra itin sparčiai auganti verslo sritis progresyviajame, išsivysčiusiajame pasaulyje.

Doleris

Kas yra doleris?

Doleris, sako, ir tundroje doleris, bet kas gi jis? Anksčiau, kol šis Federalinio Rezervo "banknotas" buvo susietas su auksu, viskas buvo aišku: doleris buvo skolos patvirtinimas, garantuotas vekselis bet kada jį iškeisti į auksą. Tačiau šiandien? Nuolat kintančios vertės vienetas vertei mainuose apibrėžti?

Jei būtum siuvėjas ir  turėtum metrą , sužymėtą moderniškais, judančiais skaičiais- centimetrai dinamiškai tai platėja, tai siaurėja, ir norėtum pasiūti kostiumą tai vis stambėjančiam, tai  akimrksniu lieknėjančiam klientui,  turbūt suvoktum, kad būti siuvėju yra nepaprastai sunku. Tad ne veltui  visai neseniai  dr. Ron Paul, pirmininkaudamas JAV Kongreso komitetui,  paprašė Ben Bernanke, FED vadovą, dolerio siuvėją, apibūdinti- kas gi yra doleris? "Mano dolerio apibrėžimas",- pažodžiui cituoju  Ben Bernanake - "yra tai, ką jis gali nupirkti...vartotojai nenori pirkti aukso, jie nori pirkti maistą, benziną, rūbus ir visus kitus dalykus, kurie yra "vartotojimo krepšelyje: ..."

Puikus atsakymas. Ar gali būti geresnis apibūdinimas dalykui, kurį, šiaip jau, neįmanoma kitaip apibūdinti- vertės matavimo vienetas, kurio vertė tiesiogiai priklauso nuo juo matuojamų verčių? Ir dolerio sudėtis puikiai dera prie kūno, jokios sintetikos: 75 procentai medvilnės, ir 25 procentai lino. Iš esmės, organiškas produktas.

Kuriuo šiandien taip patogu vertinti viską. Taip, kaip verta vertinti, kad niekas nė nesuuostų, kad už savo darbą, prekes ar paslaugas gavęs dolerį, iš tikrųjų gauni ne tik gražiai išmargintą medvilnės ir lino skudurėlį, bet  ir "karštą bulvę"- pažadą, kad tavo dolerį iš tavęs priims kiti. Tik tiek. Arba net tiek. Tol, kol žadėtojais galima pasikliauti-visa finansų piramidė veikia, nes niekam nerūpi, kad savo tikrą darbą, tikrą turtą ir tikrą sveikatą iškeičiame į simbolius. Pažadus. Ne į vertingus auksinus, kaip senais, realia verte pagrįstų mainų laikais, o medžiaginius, popierinius ar net neribotai multipilkuojamus elektroninius pažadus.

Tironija? "Jei pinigai viso labo tėra simbolis, produktyvus darbas nebereikalingas. Kuriantys  simbolius kontroliuoja visuomenę, o visiems likusiems belieka tapti jų suklaidintais vergais."-Franklin Sanders.

(toliau)

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2011. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com .

Komentarai: