„Ekonomikos augimas yra ne tik nereikalingas, jis pražūtingas“- Aleksandras Solženycinas

Na ir pavadinau. Naujadaras, kurį smagu „išvesti“ iš kito. Derivatyvas. Tiems, kurie nežino, ką reiškia „derivatyvas“, Lietuvos Vertybinių popierių komisija aiškina taip: „Išvestiniai finansiniai instrumentai arba derivatyvai yra tie instrumentai, kurių pinigų srautai visiškai priklauso, nuo kito, pirminio, paprastesnio instrumento arba turto vertės..“

Kai kurios „išsivysčiusios“ (ar ne patetiškai skamba, ne?) šalies ekonomistas, ir vėl pranašaujantis sunkmečio pabaigą dar šiemet ar jau kitais metais (nors, kaip ir absoliuti dauguma jo gentainių, taip ir nesugebėjęs to sunkmečio numatyti nei pernai, nei prieš kelis metus) atsibunda ryte ir liūdnai pagalvoja, kad jam ir vėl teks kokias aštuonias valandas pranašauti (o jei darboholikas, tai ir visas keturiolika), ne tiek svarbu, kur jis atsibunda: ar pavienių dangoraižių randais suniekintoje Marijos žemėje, ar kokiame Manhatano‘o mūre, kurio prabangių butų vertė irgi krenta kasdien- seka ta pati:

Išlipa iš lovos (lova pagaminta Kinijoje, patalynė- Indijoje), sliūkina į dušą (dušo padėklas gamintas Kinijoje, durelės- Kinijoje, dušo galvutė- Kinijoje, kempinė- Bangladeše), prausiasi (muilas ir rankšluostis gaminti Indijoje), šluostosi (rankšluostis gamintas Kampučijoje), valosi dantis (šepetėlis gamintas Kinijoje, šereliai gaminti Indijoje), apsiauna „X“ markės prestižines kelnaites (gamintas Birmoje „X“ gamykloje, kad mūsų ekonomistas bent suvoktų, apie kokią maržą čia kalba!) ir paprastus baltus marškinėlius (gaminti Laose),  geria kavą (puodukas pagamintas Kinijoje, kavos aparatas irgi, kavos pupelės atkeliavo iš Kenijos) ir per Kinijoje gamintą televizorių stebi kitų ekonomistų pranašystes.

 Tada apsimauna Kinijoje gamintus batus, pasiima Kinijoje gamintą skėtį, apsivelka Indijoje siūtą lietpaltį ant Tailande siūto kostiumo- jau nekalbu apie kojines, marškinius, kaklaraištį, rašiklius, mobilųjį telefoną, portfelį, personalinį kompiuterį, tarpudančių valymo siūlą ir visus kitus šiandien moderniam žmogui svarbius daiktus, kuriuos šis ekonominės minties šviesuolis turi su savimi- be dar senelio dovanoto Patek Phillipe ziegoriaus, visa kita gaminta „besivystančiose“ šalyse.

Bet terminas „besivystančios šalys“ suponuoja vieną paprastą ir akivaizdų dalyką: kad „išsivysčiusios“ šalys  nebesivysto. Taikliai. Jei nebesivysto, logiška, kad jos degraduoja. Bent jau akivaizdžia buitine prasme- to mūsų ekonomistas greičiausiai ir nepastebi-nebegamindamos replių, vinių, kavos aparatų ar kojinių, jos tapo priklausomos nuo tų šalių, kurios visa tai tiekia. Ir ne tik tai. Būtent „besivystančių“ šalių žmonės, legaliai ar ne atvykę į „išsivysčiusias“, keičia nukaršusiems „išsivystėliams“ sauskelnes, tvarko jų namus ir želdinius, naktimis plauna parduotuves, valo tualetus, dirba ūkiuose ir visą parą už jūrų marių atsakinėja telefonu į klausimus apie sparčiai mažėjančias santaupas ar kompiuterių problemas.

Nereikia būti ekonomikos ar finansų guru, kad suvoktum, ką suvokia ir penkiametis: globaliuose mainuose, ar globaliame turgelyje tų, kurie vartoja, ir tų, kurie gamina, gyvenimo lygis ilgainiui supanašės. Tiesiog amerikiečiai gyvens panašiai, kaip kiniečiai, o kiniečiai gyvens panašiai, kaip amerikiečiai. Paprasta. Taip kažkada atsitiko Britų imperijai. Japonija ar Taivanas šiuose mainuose iš „besivystančių“ tapo „išsivysčiusiomis“.

Samdomo ekonomisto problema yra pati sau prieštaraujanti „samdomo ekonomisto“ sąvoka. Kas, jei ne praeitį analizuojantys ir ateitį drįstantys pranašauti ekonomistai, galėtų geriausiai iš to pasipelnyti? „Samdomas ekonomistas“ yra kaip „dvaro muzikantas“- kad ir kaip gerai jam mokėtum, gros tik tiek, kiek reikia/ tinka dvarui. Įžvalgūs ekonomistai neturi būti samdomi, kad galėtų gyventi iš savo įžvalgų. Neįžvalgūs ekonomistai samdomi, kad įžvelgtų tiek, kiek reikia/ tinka įžvelgti., būtent todėl šis sunkmetis kai kam- net daugumai- toks netikėtas. Ironiška, kad iš krizės mus traukia, ir toliau trauks tie patys šviesuoliai, kurie taip ir nesugebėjo jos numatyti. Atsimenate tokį linksmą mokyklos žaidimą? Keturios kėdės, aštuoniese sukasi ratu aplink, kol muzika groja, viskas gerai, bet staiga muzika nutyla, reikia atsisėsti, ir keturi, bejėgiškai pasimuistę, lieka be kėdžių. Arba, kaip sako Warren Buffet, pamatome, kas jūroje maudėsi be kelnaičių- kai tik ji staiga atslūgsta. Ir nors John Manyard Keynes buvo aršus „vyriausybės įsikišimo į ekonomiką“ šalininkas ir iš esmės „intervencionizmo“ pradininkas, jam nereikėjo būti samdiniu,  nes jis puikiai vertėsi iš savo kapitalo, kurį sukaupė, būdamas itin įžvalgus.

Bet net ir jo teorijos šiandien aršiai kritikuojamos, ir kol abiejų pagrindinių mokyklų ekonomistai riejasi, laivas dreifuoja. Laivas šiuo atveju yra puiki metafora- ar teko kada keliauti šiuolaikiniu kruiziniu laivu? Tikra hedonizmo epitafija, iš karto prisimenu būrius- o gerame laive gerais laikais būna ir 2000 keleivių- besilepinančių kruizu „išsivysčiusių“ šalių atstovų. Štai pakyli trapu, apsauga peršviečia tamstos bagažą, atima alkoholį (kad pirktum jį laivo bare), ir laimingas nužygiuoji į savo kastos kajutę- apartamentus su vaizdu į jūrą, arba, jei esi žemesnės, „nuskriaustųjų“ kastos, į kažkokią stendinėmis sienelėmis atitvertą skylę be langų, kur, be kita ko, gali mėgautis sveiku galingu dyzelinių laivo variklių riaumojimu. Va ir pradedi lepintis kelione: lainerio parduotuvėmis, restoranais, baseinais, kazino, spa, šokių aikštelėmis ir mini golfo laukeliais. Čia gali laipioti dirbtinėmis uolomis arba praleisti laiką laivo bibliotekoje, gali pietauti su kapitonu prie vieno stalelio, arba keliauti į ekskursiją kuriame nors egzotiškame krante, kur čiabuviai jau akis pražiūrėjo, belaukdami nuobodžiaujančių turistų.

Ir taip plauki, diena po dienos, mėgaudamasis savo kastai leistina prabanga ir nesibaigiančiais įspūdžiais. Skaniai valgai, pasitrainioji ekskursijose, nusifotografuoji su beždžione (ne savo), tada vėl skaniai valgai, eini į barą, dalyvauji romo degustacijoje, tada „Gala“ vakaras, kur pagaliau gali parodyti savo vakarinę suknelę ar fraką, specialiai pirktą šią kelionei, tada šoki diskotekoje iki vidurnakčio arba masiškai greitai atsisakai savo santaupų laivo kazino, kad kitą dieną tykiai pamirktum sūkurinėje vonioje viršutiniame laivo denyje- nes kiekviena diena atneša ką nors taip įstabiai naujo ir svaiginančio, kaip ir „Magiškoje Disnėjaus Karalystėje“, kuri, beje, turi savo kruizinių lainerių flotilę. Kartą M/S „Europa“ teko matyti vokietę močiutę, kurią jos ainiai atitempia vežimėlyje į laivą nuo pat pirmos dienos, kai tik prasideda kelionių po Viduržiemio jūrą sezonas. Taip ir plaukioja žiloji  kruiziniu maršrutu visą vasarą, kiekvieną antradienį matydama Romą, o šeštadienį- Barseloną. Fantastiškas būdas įsitikinti tuo, kad jau laikas išeiti, prabangiai.

Ir jei šiuolaikiniame kruiziniame laive valgo, miega, tuštinasi, tada vėl valgo, miega, tuštinasi (ne, ne, ne miegodami) kokie 2000 keleivių, tikėtina, kad jais- ir laivu- rūpinasi antra tiek personalo, kurio pagrindinis tikslas – pasirūpinti, kad keleiviai kuo daugiau vartotų. Ir išleistų kuo daugiau pinigų. Kruizinio laivo ekonomika labai paprasta: reisas pelningas tik tada, kai visi pajamų generuotojai laive įvykdo savo planus. Dideliame kruiziniame laineryje barų apyvarta kasdien turi viršyti šimtus tūkstančių dolerių, tad barmenai nersis iš kailio, kad keleiviai taip ir neišsiblaivytų- organizuos degustacijas, pristatymus, sekios paskui besilepinančiu „saulės denyje“ ir visur kitur. Laivo ekskursijų pardavėjai irgi padarys viską, kas tik įmanoma, kad visos išvykos būtų parduotos- tam kruizinių laivų operatoriai tiesiog perka krantines, ar net salas, kuriose besilepinantieji turškiasi su delfinais ar eina į „atsitiktinai“ pakeliui esančias juvelyrines parduotuves. Šiuolaikinis kruizinis laivas su savo pardavėjais, įgula, ligoninėmis ir išties kvapą gniaužiančiais „privalumais“ iš esmės tėra gigantiška ultra efektyvi pardavimo mašina, turinti unikalią galimybę į jos pelėkautus pakliuvusiems besilepinantiems pardavinėti viską, ką tik įmanoma ištisas 7, 12 ar keturiolika parų. Bet kokio pardavėjo svajonė. Jei tik kokio kazino savininkai galėtų jus uždaryti savo kazino porai savaičių... Net kokios kojinių parduotuvėlės šeimininkai mielai jus „paturėtų“ bent savaitę- iš nuobodulio ir prekystalius nupirktumėte.

Tad didžioji šių dienų problema nėra tai, kad laivas skęsta- kaip „Titanikas“, kurio nepažeidžiamumu niekas neabejojo. Deniai blizga, bet kad ir kaip juos toliau šveistų filipiniečiai, malaizijiečiai ir kiniečiai, triūsiantys laive, iškylautojai nebeatvyksta.

Nes iškyla, trukusi net tris dešimtmečius, baigėsi. Muzika nutilo. Kruiziniai laivai ir toliau statomi- tai ne picos užsakymas, nutraukti tokį kontraktą operatoriams yra dar brangiau, tačiau šių hedonizmo tvirtovių, bent artimiausiu metu, laukia toks pats likimas, kaip ir naujai pastatytų konteinerinių laivų, kurių nebėra kur dėti nei Hong-Kongo, nei vakarų uostuose. Iškylautojai tegali stebėti, kaip per tris dešimtmečius JAV veik keturis kartus išaugusi nekilnojamo turto vertė nuo palmės krintančio kokoso greičiu smunka žemyn ir nesiruošia sustoti. Dow Jones indeksas per 25 metus nuo 1982-jų buvo išaugęs net aštuoniolika kartų (!), tad nenuostabu, kad iškylautojai jautėsi itin pasiturinčiai. Dabar, kai šis indeksas smukęs veik dvigubai, net kokio mūsų pieno ūkio vyr. ekonomistas gali paaiškinti, kodėl taip atsitiko, ir kas dėl to kaltas. To paties lygio šviesuoliai homeopatiškai, tačiau arkliškomis dozėmis (nuo ko susirgai, tuo ir gydykis) bando skolomis užvesti skolų smaugiamas ekonomikas, bet tai, įžvalgių stebėtojų nuomone, taip pat beprasmiška, kaip beprasmiška standartiniu kamšteliu kimšti vonią, kurioje futbolo kamuolio dydžio skylė.

Nes beprecedentis greitis ir mastas, kuriuo smunka viso pasaulio ekonomika, byloja ne vien apie eilinį sprogusį burbulą- žmonijos istorijoje tai nieko naujo, pirmieji ekonomikos burbulai sproginėjo jau ir Romos Imperijos laikais. Esame „išvestinėje“ skylėje, nes šalių, bankų, įmonių ir individų įsipareigojimai tapo sudėtingi, nesuvokiami, restruktūrizuoti ir taip užsvertuoti, kad šiandien niekas negali pasakyti, ar ją apskritai įmanoma užkimšti, kad visa traukiantis skolų vakuumas tiesiog nesusiurbtų šio kuklaus kromelio į savo juodąją skylę.

Ar galėtum paaiškinti penkiamečiui, kas yra derivatyvas?  (Jei ne, kreipkis į bet kurio banko valdytoją, paaiškins populiariai.. Pvz.,  „garantuoto pelningumo“ investiciniai indėliai yra derivatyvai- tau grantuojama pirminė investicijos suma ir pažadama investicinio pelno, kurio gali ir nebūti, dalis. Elementariausias derivatyvas- bankas už tavo investuotas lėšas perka „nulinio kupono“ obligacijas pigiau, nei „garantuojama suma“, o iš karto atsiradusias papildomas lėšas investuoja- gal pasiseks, o gal ne).

O gal pasakysi, su kiek nulių rašytum „tūkstantį bilijonų“- šį skaičių amerikiečiai vadina kvadriljonu ( beje, veik pusė kanadiečių vienoje apklausoje negalėjo paaiškinti, kas yra milijardas. Tai, vienok,  tikrai žino kiekvienas Zimbabvės gyventojas, šiandien už šimtą milijardų Zimbabvės dolerių ramiai galintis nusipirkti net tris kiaušinius). 

Paskaičiuokim: 1 000 000 000 000 000  - penkiolika nulių, ar ne?  Jei tokią dolerių sumelę išdalintume kiekvienam šios nuostabios planetos gyventojui, apie jokias finansines krizes, bent jau iki mūsų šviesių dienų pabaigos, kalbėti nebereiktų, nes net mūsų bobutė, kuri per savo 88 gyvenimo metus taip jūros ir nepamatė (ir, beje, nesiveržia- būta ko, sako, per televizorių mačiau) gautų veik pusę milijono litų. Švęstume ilgai, ir dar ne tokį burbulą pripūstume, ar ne? Geležinį garažą kur nors Naujoje Akmenėje pardavęs, visus metus iš kruizų negrįžtum Nors... Gal ir ne, nes apvalią sumą gautų visi, tad toks intevencionizmas, pasakytų mūsų ekonomistas, greičiausiai baigtųsi Zimbabvės variantu- bet bent po tris kiaušinius uždirbtume, ne?

Šiandieninis derivatyvų debesis jau viršijo kvadriljoną ( jei dar tiksliau - 1144 bilijonų) JAV dolerių- bent jau tai ramiai sau teigia centrinis centrinių bankų bankas BIS (Bank For International Settlements) Bazelyje savo periodinėje ataskaitoje. (palyginimui- visos planetos BVP tėra kokie niekingi 50 bilijonai dolerių, o visos planetos nekilnojamasis turtas vertas viso labo tik 75 bilijonų). Bet mums teoriškai nėra ko labai jaudintis, nes derivatyvų burbuliukas tėra.... išvestinė išvestinių sandorių suma. Tačiau masinio defolto ar bet kuriuo kitu tikėtino Didelio Netikėtumo („Juodosios Gulbės“, jei cituosime Nassimą Taleb‘ą) atveju individualių derivatyvų praradimai taptų katastrofiškai dideli, nes jie, kaip taisyklė, svertuoti. Būtent todėl derivatyvus Warren‘as Buffetas dar 2002 pavadino „masinio naikinimo ginklais“, ir būtent todėl iki šiol mokesčių mokėtojų pinigais „pumpuojama“ didžiausia draudimo bendrovė pasaulyje, tikra finansų inžinerijos virtuozė, AIG - nes jos griūtis, tikėtina, sukeltų masinę susijusių derivatyvų griūtį. Bent jau taip JAV kongresą gąsdino ir gąsdina patys AIG atstovai.

Greičiausiai tai visiškai realu, nes tikri derivatyvų klasikai, profesoriai Myron Scholes  ir Merton Miller , sukūrę dabar jau klasikinį Black & Scholes sandorių perdraudimo modelį ir už tai 1997 m. gavę Nobelio premiją, dar po metų turėjo pranešti, kad jų vadovaujamas ribotos rizikos fondas, LTCM, iki šiol stebinęs  finansų pasaulį nuosekliu ir įspūdingu pelningumu, bankrutavo. Bet  tai iki šiol netrukdo nei fondų valdytojams, nei bankų prekiautojams, nei ribotos rizikos fondų makleriams būtent šiuo modeliu perdrausti savo operacijas finansų biržose- jei rinka pajuda žemyn, „prieš tave“, įsigyk tinkamą kiekį atpirkimo sandorių, ir praradimo rizika išnyksta. Atrodo, kad taip.

Nebent atskrenda juodoji gulbė, ir rinką ištinka panikos priepuolis. Tada niekas neperka- nuo panikos saugantis derivatyvas pats supanikuoja, kai supanikuoja visi rinkos dalyviai. Ir nors tokių atvejų galimybę mūsų analitikai laiko tiesiog niekingai maža, jie kartojasi daug dažniau, negu mes norėtume. „Barings“ banką skandalingai sugriovęs Nick‘as Leesonas iki pat savo, ir banko grandiozinės nesėkmės buvo šio banko valdžios numylėtinis, nes jo „valdoma rizika“ uždirbti milijonai tiesiogiai didino ir taip stambias valdžios premijas. Argi jis galėjo numatyti, kad Kiote įvyks žemės drebėjimas? Kalifornijos valstijos finansų valdytojas, toks ponas Robert‘as Citron‘as, irgi derivatyvais gausindamas ir saugodamas nuo rizikos visos valstijos iždą, sugebėjo prašvilpti daugiau nei 1,5 milijardo dolerių. Įspūdinga JAV pramonės pažibos, „Enron“ griūtis įvyko irgi nesuvaldžius rizikos valdymo instrumentų. Vien JAV 2008-aisias tyliai arba su triukšmu užgeso, ir daugeliu atvejų investuotojų lėšas į nebūtį nusinešė net 1700 ribotos rizikos (hedge) fondų, kurie pagal „nutylėjimą“ būtent derivatyvais „riboja“ investuotojų riziką.

Bet tai niekis palyginus su „toksiniu turtu“, kurį šiandien valdo „išsivysčiusio“ pasaulio bankai- net ir įžvalgiausi ekonomistai negali sutarti, kokia šių derivatyvų tikroji vertė. Tai, kad JAV bankams neseniai leista nebevertinti „toksinio turto“ rinkos (=suprask, nuline) verte primena ligoninę, kurioje, siekiant pagerinti nykoką ar net beviltišką ligonių būklę, užverčiamos kortelės su ligonių temperatūros diagramomis. Gal iš tikrųjų ligoniai, ar bent jų lankytojai, pasijaus geriau, jei niekas nematys, bent jau oficialiai, kad jie karščiuoja, ar priešingai, kad jų temperatūra jau seniai stabilizavosi, tapo identiška aplinkos temperatūrai ir nebekinta? Argi ne ironiška, kad tai, kas turėjo būti finansinio saugumo garantas- akijos ir kiti finansiniai instrumentai, angliškai taikliai pavadinti „securities“, šiandien tapo nesaugumo - tikro „insecurity“ simboliu.

 Ne tik finansiniai instrumentai, plačiausia prasme, yra derivatyvai. Bet kuri paskola, ar būsto pirkimas, ar taupymas yra ateities sandoriai per se. Net pinigai tėra derivatyvai. Mato vienetai. Kažkieno įsipareigojimus tvirtinantys popieriukai- ar tikrai gali tikėti juos spausdinusių nebyliu pažadu tuos įsipareigojimus įvykdyti? Net reitingų agentūros tuo abejoja.  Bob Dylan‘o monetarinė politika buvo gerokai subtilesnė: „Kas tie pinigai? Žmogus yra sėkmingas, jei atsikelia ryte, ir eina gult vakare, o tame tarpe daro, ką nori“

Nes, ramiai pagalvojęs, pagaliau supranti, kad finansų inžinerijos pasiekimai ir dabartinė derivatyvų gausa tėra mūsų steroidinio, užsvertuoto (leveraged) gyvenimo išraiška. Daugeliui gyvenimas apskritai tėra vienas didelis ateities sandoris.

Bet juk ateitis ir yra pats didžiausias derivatyvas.

Akivaizdu. Tereikia pridėti rankas sau prie skruostų, užmerkti akis ir pajausti iš veido sklindančią šilumą. Tu esi. Dabar.

Tamstai labai pasisekė, kad šį kartą gimei žmogumi. Argi ne nuostabu? Ne višta, ir ne katinu. Ar tarakonu. Visata galėjo pasirinkti kitokį derivatyvą.

Jei nori pagaliau nurimti, pats metas sudaryti gerai pasvertą dabarties sandorį. To finansų inžinieriai dar nemoka.

( kitą kartą- apie Ponzi valstybes, skolų privalumus ir derivatyvinį seksą. Apie derivatyvizaciją)

________________________________

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2009. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com

Komentarai: