„Nesėkmė keičia į gera, sėkmė- į bloga“  Seneka

“Verta daug kalbėti apie nesėkmę. Ji daug įdomesnė, nei sėkmė” – Max Beerbohm

Pridurčiau- tiesiog susimauti „iš esmės“, arba kaip jie mėgsta sakyti Amerikoje, „Big Time“. Niekur kitur neišmoktum tai padaryti taip metodiškai- šiandien kiekvienai JAV šeimai tenka bent po 150 000 dolerių valstybės skolos, vienas karo ekonomikos Irake ir Afganistane mėnuo kainuoja  bent 12 milijardų dolerių, o visam šiam fantasmagoriškam šou diriguoja 537 išrinktieji Washington‘e, kuriuos nesustabdomai balamutina ir motyvuoja net 42.000 legalių ir aktyvių lobistų- vos ne po 100 kiekvienam!

Tavo dėmesio tikiuosi ir todėl, kad apie „susimovimą“- šį per amžių amžius tobulintą procesą- šiandien tiek mažai kalbama ir rašoma...tarsi tai būtų tabu. Bet juk susimauti, „pasigaidinti“, tapti „lūzeriu“, „nusileisti“ ar „pasišiukšlinti“ yra taip natūralu- kiekviena sėkmė, pagal nutylėjimą, suponuoja nesėkmę, ar ne? Net ne kiekybiniu lygiu- kaip ir kiekviena pergalė kažkam yra pralaimėjimas, taip ir sėkmę gali suvokti tik suvokdamas, kas yra „nesėkmė“. Net žodžius gali suprasti tik todėl, kad yra tyla...ar tarpai tarp žodžių. Ir raidžių.  „Balta“ nesuvokiama be „juoda“.

***

Va mokiau mokiau pardavėjus, vadybininkus, vadovus, politikus ir šiaip nežinančius, ko nori, „sėkmės“, ir pagalvojau- gal verčiau juos pamokyti susimauti?

Jei moki išties techniškai susimauti, tapti nelaimingas per sekundę ir meistriškai sušikti gyvenimą ir sau, ir kitiems, potencialiai turi daug didesnes galimybes veikti ir priešinga linkme. Kiek  biržos prekiautojų, kuriems metodiškai ir nuosekliai nesisekė, staiga išlipa iš lovos kita koja ir pagaliau suprekiauja „Big Time!” Kiek išties užsispyrusių alkoholikų metodiškai ir nuosekliai eina iki liepto galo, kol galų gale lygiai taip pat metodiškai ir nuosekliai, bet su dvigubu entuziazmu grįžta atgal, ir tampa garsiais pastoriais ar šiaip blaivybės idėjų skleidėjais. Kuo labiau tikės mūsų visuomenė- ar tuo, kuris propaguoja blaivybę, bet niekad gyvenime nesisvaigino, ar tuo, kuris įrodė, kad nuosekliai moka susikurti sau priklausomybės problemų, ir iš jų išbristi- pvz., George Bush jaunesniuoju? Bent jau mūsų platumose susimovę politikai turi daug aukštesnius reitingus nei tie, kurie taip ir nesugeba „normaliai“ susimauti.

O juk dar Miltonas Ericsonas sakydavo- „Visa, ką verta išmokti daryti gerai, verta daryti blogai iš pradžių“, nes dažnai pradedančiam verslininkui ar vadovui didžiausia nesėkmė ir yra netikėta sėkmė- kaip ir tam, kuriam tiesiog nepasisekė, jog itin gerai pasisekė nuo pat pradžių. Juk akivaizdu- bet kaip mes nenorime to pripažinti- kad vienas iš geriausių būdų ko nors išmokti ir yra kapitaliai, totaliai ir bekompromisiškai susimauti.

Tad žinoti, kaip tai padaryti kokybiškai yra ne mažiau vertinga, nei žinoti, kaip užtikrintai tapti „sėkmingu“- nes tai identiškas procesas. Jei sutinki, verta naudoti toliau pateikiamas rekomendacijas bent 3 kartus per dieną, prieš maistą, po maisto, net be maisto ir gerai jas suvirškinti- pažadu, nesėkmės pasipils kaip iš gausybės rago, ir daug greičiau, nei galvoji.

O jei jau sugebi meistriškai susimauti- spaudžiu dešinę, ir linkiu dar didesnės nesėkmės. Nes kitas Miltonas, Friedmanas, Nobelio premijos laureatas, ekonomistas taikliai pastebėjo: tik nesėkmės, ir „krizės- tikros ar įsivaizduotos- įgalina realius pokyčius“.

Jų ypač reikia dabar.

TOBULAS BŪDAS SUSIMAUTI #1:  
Tikėk, kad esi svarbiausias dalykas visatoje

Vienas iš artėjančios emocinės krizės požymių yra tikėjimas, kad tavo darbas žiauriai svarbus ~Bertrand Russell

Ironiška, bet taip tau ypač dažnai sako būtent tie, kurie tave telaiko rinkos segmentu, „runkeliu“ rinkėju ar televizoriaus metrologinių prietaisų operatoriumi. Gyvename maksimalios savimonės infliacijos laikais- net prieš šimtą metų žmonija apie save dar taip gerai negalvojo. „Nusipelnėme gyventi geriau“ yra ne supelijęs rinkiminis lozungas, tai šiuolaikinės visuomenės moto, todėl auga viskas: poreikiai, komforto ir prabangos standartai, ego, automobilių, krūtų, raumenų ir parduotuvių dydžiai. Tiek žmonių šiandien jaučia nenumaldomą poreikį išsiskirti, tapti įžymiais, įžymūs jaučia poreikį tokiais ir išlikti, o kadangi įžymybių tiek daug, o vietos ant įvairiausių podiumų tiek mažai, reikia dar labiau verstis per galvą. Tačiau prieš kelis šimtus metų „įžymybių“- be keleto kunigų, razbainikų ar didikų- tiesiog nebuvo. Iki Gutenbergo net žodis „įžymybė“ buvo beprasmis. Net praeito amžiaus pradžioje, kai Froidas su savo sūnėnu, viešųjų ryšių patriarchu Edwardu Bernays, pagaliau prabilo apie tai, kad norėdami išlaikyti mases suvaldomas, valdantieji turi kurti troškimus ir simbolius, kurių masės siektų- net tada niekas nedrįso įsivaizduoti, jog masinė rinkodara iš poreikių kūrimo masėms taps individualia daugiakrypte rinkodara, kai vartotojai, taip kaip yra šiandien, gaus viską, kad galėtų maksimaliai išreikšti save.

Tad kilpa čia elementari- kuo geriau išreikši save, tuo svarbesnis pasijausi. Jei publikuoji savo dienoraštį internete, nusipirkai kokį dizainerio rūbelį, pasidarei šukuoseną, ar šiaip,  dalyvavai televizijos loterijoje kaip plojantis ir nuo fantastiškų prizų svaigstantis statistas, nebegali tiesiog  be jokio reikalo krapšyti nosies net neviešai. Saviraiška tampa spąstais, kuriuose turime pranokti kitų maksimalias sėkmes. Kadangi savojoje žemėje pranašu nebūsi, verta įrodyti save ten, kur konkurencija mažesnė- taip atsiranda neįtikėtinų rekordų siekėjai, jų registruotojai, neįtikėtini realybės šou, ir šiaip, valgantys lėktuvus vyrukai (kad ir a.a. Michel Lotito, dar vadintas „visaėdžiu“ (Monsieur Mangetout), šis dėdulė sukimšo ne tik „Cessna 150“, bet ir 18 televizorių, tiek pat dviračių, karstą (tuščią), ką jau ir kalbėti apie jo sensacingą pasisėdėjimą viename Paryžiaus restorane, kai Michelis ramiai sušlamštė ne tik pietus, bet ir lėkštes, šakutes, peilius, servetėles ir visa kita- nežinau, kaip baigėsi padavėjui).

Jei nelankei darželio, tėveliai vežiojo į mokyklėlę, išsuko iš armijos, parūpino diplomą, tinkamą būstą, organizavo santuoką ir toliau tave prižiūri, sekdami, kad nepadarytum gėdos giminei, netyčia gali ir patikėti, kad esi svarbiausias dalykas visatoje, bet. Net jei augai kitaip, anksčiau ar vėliau rizikuoji tuo patikėti...manydamas, kad esi vertas X ir Y, galų gale VIP ložės kokioje arenoje, kad kelis kartus per metus koncertus ir kitą „kultūrą“ stebėtum ypatingai. Tai visur. Negali gi rengtis „normaliai“, jei esi nenormaliai svarbus. Negali valgyti bet ko, nes VIP organizmas nusipelno geriau. Net negali taikiai važinėti mikriuku, nes „svarbiausias visatos užpakalis“ turi būti vežiojamas saugiai, greitai, ir tiesiog adekvačiai komunikuodamas apie savo svarbą. Ką, iš esmės, siūlo rūbų, aksesuarų, prabangos prekių parduotuvės? Ten nėra praktiškai nė vieno dalyko, kurio mums tikrai reikia, bet  apstu dalykų, kurie leidžia mums pasijausti bent truputį reikšmingesniais, svarbesniais, ar dar „kažkokiais“, kad galėtume nuslopinti tą niekur nedingstančią ir nuolat kirbančią, kartais dar net nesuvoktą sąmoningai absoliučios vidinės tuštumos baimę. Tai tampa dar akivaizdžiau, kai praleidi kelias dienas dirbdamas su „itin svarbiais asmenimis“- ar tai būtų verslo vadovai, ar politikai- nejučia pajauti, kaip jie pratinami suvokti pasaulį- aplink nuolat šokinėja liokajai, konsultantai ir sargybiniai, dienotvarkė suplanuota minutės tikslumu, įvairiausi čiabuviai nuolatinėse kelionėse tiesiog bijo pakelti akis, restoranai, dalykiniai pietūs, susitikimai, familiarumas, kurį su kitais sau gali leisti tik tokio lygio vadovai, visa tai šio šou personažą NR 1 nepataisomai užliūliuoja haliucinuoti, kad esi DAR svarbesnis.

Antra vertus, jaustis nepaprastai reikšmingu yra nuostabu, nes tada gali išvengti banalios kasdienybės ir visą dėmesį sutelkti išties svarbiems dalykams, kvapą gniaužiantiems, įkvepiantiems projektams ir tolimesniam savo svarbos puoselėjimui. Vieninteliai šalutiniai efektai tėra keli: baimė tapti nesvarbiu ir hipochondrine paranoja tampantis rūpestis dėl itin svarbaus organizmo, nes anas gi nenumaldomai sensta, dėvisi, vis suserga, kenčia, yra dažomas, tatuiruojamas, varstomas papuošimais, jam balinami, išlupami ir perstatomi dantys, maža to, organizmas turi būti nuosekliai svilinamas saulėje ar soliariumuose, koreguojamas, pučiami jo raumenys, gainiojamas pulsą matuojančiais takeliais, jam laikas nuo laiko nusiurbiami riebalai, didinami apvalumai ar universalioji dažnai liaudies folklore minima ataugėlė.

Būtent negalėdami nusiraminti dėl savo svarbos kompulsyvūs neurotikai sugeba 20 valandų per parą praleisti duše, šveisdami ir dezinfekuodami kiekvieną kūno porą, ar ima paniškai baimintis lėktuvais skristi, išvažiuoti už miesto ribos ar nustoti dezinfekuoti savo galūnes, nors kartą be respiratoriaus pasirodę viešai. Rinkodara išnaudoja ir mažesnes visų susireikšminusių baimes bei sėkmingai jas puoselėja: kramtome „profesionalią“ ( neįtikėtina, ar ne?)  kramtomą gumą, šiuolaikinėmis unitazų dezinfekcijos priemonėmis lengvai išnaikintume ir mamutus, o namus rakiname šarvuotomis durimis (šiandien tai- standartas).

Dalykas čia toks. Jei tiki, kad esi nepaprastai svarbus, greičiausiai svarbiai klysti. Woody Allen  kartą nušvito: „Tėra tik du svarbūs dalykai gyvenime. Vienas yra seksas,  kitas ne toks svarbus“. Svarbių ir nepakeičiamų pilnos kapinės. Kas yra tas, kuris nusprendžia, kad jis svarbus? Visa, ką šiuolaikinis žmogus žino, jam pasakė kiti...net jei kažką „atradai“ pats, darei tai nuolat įtakojamas aplinkinių- nesvarbu, ar šalia esančių, ar jau seniai mirusių. Ar  kada pagalvojai, kad su kiekvienu įkvėpimu įkvepi bent vieną Leonardo da Vinci, Ensteino ar kad ir mūsų Vytauto Didžiojo iškvėptą atomą?  Atsikąsdamas obuolio, su kiekvienu kąsniu atsikandi ne tik dalelę obels, žemės, mineralų, oro...bet ir dalelę gyvūno, kuris kažkada pastipo po obelim...žmogaus, kuris kažkada buvo palaidotas netoli, ir , tikėtina, dalelę senai išnykusių dinozaurų. Kažkas tau davė vardą, pasą, leido tapti tuo, kuo esi šiandien....bet net žodžiai, ar garsai, ar simboliai, kuriais galvoji, yra ne tavo sugalvoti. Juos tau irgi parūpino kiti.

Ironiška, tačiau kalba ir yra vienas iš svarbiausių dalykų, trukdančių suvokti adekvačiai: nuo vaikystės esame įpratinti kategorizuoti patirtis ir veiksmus, kurti objektus ir ryšius tarp jų- čia stalas, čia kėdė, stalas stovi, ant kėdės sėdžiu...čia „aš“. Čia kalnas, čia banga, čia vėjas. Bet kas yra kalnas, banga, ir vėjas? Kaip ir „Grįžulo ratai“- tik žodžiai. Juos matai, tik kai tau paaiškina, ką turi matyti. Kur prasideda „aš“, ir kur „aš“ baigiasi? Ar tas pats „aš“ yra piktas „aš“, linksmas „aš“, kvailas „aš“, mylintis „aš“ ir to paties žmogaus už akimirkos nekenčiantis „aš“? Kuris „aš“ pakelia tavo ranką ir koordinuoja daugiau nei 150 skirtingų raumenų, kad tai padarytų? Ar „aš“ yra identiškas „aš“ būsenoms, ar vis tik „aš“ yra kažkas daugiau, nei šios būsenos? Kuris „aš“ nuolat keičiasi, ir kuris „aš“ yra nuolat pastovus, kad suvoktų „aš“? Didžioji dalis šios planetos žmonių, niekad savęs to nepaklausę, ir nepasivarginę sulaukti bent kiek suvokiamo atsakymo, yra nuolatiniame tranze, absoliučioje, hipnozinėje pakitusios sąmonės būsenoje, įsivaizduodami kad jie yra, kuo jie yra. Bet kas, anot Dalai Lamos, yra yra?

Buda, Nagarjuna, Nietche, Wittgensteinas, galų gale Jungas ir kiti, jau ir šiuolaikiniai  suvokimo tyrinėtojai galų gale sutaria, kad „aš“ yra iš esmės efemeriškas dalykas- tik psichosocialinis lingvistinis konstruktas, trukdantis suvokti, ką verta suvokti, ir kuriantis, ar sąlygojantis nuolatinį trūkumą- nes net šiuolaikinės psichoterapijos pagalba socialiai „sutvarkyti“ ego vis tiek negali rasti pilnatvės, kuri tiesiog neįmanoma šiame suvokimo lygmenyje pagal „nutylėjimą“- kad ir kaip kruopščiai ir atsargiai nulupsi svogūną, viduje nieko nerasi. Tad negi neverta nors trumpam sustoti, ir paklausti- kas yra tas „aš“, kuriam „aš“ yra svarbus?  

Kai senovės Japonijos samurajai buvo mokomi būti budrūs ir visada pasiruošę gintis, jie turėjo išmokti negalvoti, nes galvodamas apie būtinybę būti budriu nebegali sutelkti viso dėmesio būti budriu. Jei ieškai svarbių dalykų gyvenime- o tai, sutik, darai nuolat- negali pastebėti, kas išties svarbu, nes esi užimtas svarbių dalykų ieškojimu.

Dar paprasčiau. Net jei turi tris daktaro laipsnius ir nuolat dalyvauji aukščiausio lygio vadybininkų konferencijose, nesuprasi, ką sako lietus, jei vargsi, interpretuodamas tai, ką girdi, matai ir jauti. Žodžiai „Lietus lyja“ ar  net „n“ puslapių metereologinė ataskaita apie kritulius iš tikrųjų tau NIEKO iš esmės nepasako. Tu kvėpuoji...ar kažkas kvėpuoja už tave? Jei manai, kad tai darai būtent tu, nuspręsk bent porą minučių nekvėpuoti. Kas kvėpuoja, tada? „Kai suvoki, kad viskas keičiasi, pamatai, kad nebeturi už ko kabintis. Jei nebijai mirti, nėra nieko, ko negalėtum pasiekti“- mokė Lao Tzu.

Jei pabandai pakankamai ilgai nekvėpuoti, supranti, kaip kvėpuoji. Jei nusprendi pakankamai ilgai tylėti, supranti, kaip komunikuoji. Jei nusprendi, kad esi nesvarbus, supranti, kas svarbu.

Keli Japonijoje po II-ojo Pasaulinio likę gyvi kamikadzės (t.y. susimovę pagal savo pareigybinę instrukciją)... nušvito. Bet ar būtina tapti kamikadze, kad pagaliau susivoktum? „Įtampa yra tai, kuo manai, kad turi būti. Ramybė yra tai, kuo esi“- sako rytiečiai.

TOBULAS BŪDAS SUSIMAUTI #2: 
Tikėk, kad būtina nuolat augti, plėstis, didėti, šviesėti etc.

„Nenuvertink NIEKO NEDARYMO vertės, kai tiesiog judi pasroviui, klausaisi visų dalykų, kurių negali išgirsti, ir nesirūpini“- A. Milne, „Mikės Pūkuotuko Nurodymų Knygelė“

Ar pažįsti ką nors, kuris pasakytų- pinigų man nebereikia. Gana. Ačiū Partijai Tėvynei, užteks tų popieriukų. Juk ne juose laimė, ar ne? O gal girdėjai apie kokią organizaciją, kuri savo vizijoje/ misijoje įrašė- parduosime tiek ir tiek vienetų, ir viskas, vyniojamės meškeres. Atsiskaitome su akcininkais, atiduodame duoklę visuomenei, ir tiek žinių. Užteks, kiek gi galima. Augti. Gi sprogsim, jei ir toliau toks augimas.

Negirdėjai, aš irgi. Argi ne paradoksas? Argi ne trumparegiška tikėtis, kad viskas gali tik augti? Našumas, produktyvumas, gamyba, BVP? Argi nėra prasminga sustoti ir pagalvoti- o kiek ko mums reikia? Pažiūri laikraščius, kitas dezinformacijas, ir matai: augimas, augimas, augimas. Augo...krito...smuko...pakilo. Tarsi tai taip svarbu. Tiesiog masinė augimo psichozė. Jei „nebeaugi“- tavęs nėra. Nebeauganti organizacija- pasmerkta. Sustojo tiražas- žegnokis. Nebeauganti ekonomika- pasaulio pabaiga.

Bet štai kūne tik vienas dalykas auga nesustodamas- vėžys, toks augimas ir yra išskirtinis šios patologijos bruožas. Visa kita sustoja: „normalios“ ląstelės žino, kada jų „gana“, tavo vaikai tave praauga, bet kažkaip nepavirsta televizijos bokštais, pomidorai irgi nevirsta melionais, jei tik nėra genetiškai „patobulinti“. Raumenų masė irgi neauga daugiau, nei tau reikia, nebent nusprendi, kad gero žmogaus turi būti daug daugiau, ir tada turi kimšti bent po trylika viščiukų per dieną, užsigerdamas baltymų kokteiliais, kad neduokDie,  kumpiai nesumažėtų.

Apsižiūri aplink- pastebimai auga viskas: ne tik sportiškų vaikinų kumpiai, bet ir – masiškai- moteriški iškilimai, stambėja botulino prišvirkštos lūpos, ir šiandien jau ne tik desperatiški dėdulės ilgina bei stambina savo pasididžiavimus- tai daro ir geltonsnapiai, nes kumpių kalno fone proporcingai nepadidėjusi ataugėlė atrodo patetiškai. Sėdame į didesnius automobilius- kiekvienas naujas vidutinės klasės modelis mus pasitinka bent 10 centimetrų „paaugęs“ ir „dar erdvesnis“, einame į didesnius prekybos centrus, kuriuose pasirinkimas ir asortimentas auga kasmet dviženkliais skaičiais. Aną kartą atvažiuoju į „Wal-Mart“ , va, galvoju, vaisių daržovių, pienuko, jogurto etc. nusipirksiu, ir ką? Pienuko yra, o daugiau visoje gigantiškoje parduotuvėje maisto nė su žiburiu nerasi. Klausiu dėdės, kuriam ant nugaros parašyta, kad jo reikia klausti, „kaip gi čia dabar- Wall Mart‘as be maisto produktų?“, o dėdė man paaiškina, kad čia nauja „augimo koncepcija“- „Wal-Mart‘as“ sugeba lanksčiai prisitaikyti prie augančių vartotojų poreikių, tad ir atsirado to paties tinklo parduotuvės, kuriose prekiaujama tik buities, sodo, daržo, sandėliuko, garažo, automobilių priežiūros, vejos, kosmetikos ir kapinių prekėmis.

Logiška. Pienas, sviestas, bulvės ir tuno konservai negarantuoja augimo, tad prekybos mutantams belieka užversti augančius prekybos stadionus viskuo. Daugiausiai- iš Kinijos: ir marža gera, ir prekės, nors gali ilgai dulkėti, ir negenda, iš esmės yra vienkartinės, - kaip kad sviestas, pienas ar bulvės. Nes kas šiais laikais- formaliai maisto parduotuvėje- perka badmintono rinkinį „visam gyvenimui“?

Niekas. Mūsų suvokiami statuso simboliai intensyvėja tik keliom kryptim- daugyn/ aukštyn/ šviesyn. Karjera suvokiama, kaip ropimas, ar „svaiginantis“ kilimas „aukštyn“, gerovė- „kai visko daugiau“, o ateitis gerėja, kai ji „šviesesnė“. Panašu į šviesoforą, ar ne? Raudona- stovi, geltona- lauki, žalia – tave partrenkia, bent jau Vilniuje.

Nepradėkime diskusijos liberalaus, ir tuo pačiu atsakingo eismo organizavimo- be šviesoforų- tema. Jei tavo gyvenimą reguliuoja tik statuso simbolių signalai, niekada nesuprasi, kaip galima judėti be šviesoforų. Ar švyturio, Lietuvoje. Verta atkreipti dėmesį į tai, kada stovi, kai turėtum judėti, ir kada judi, kai verčiau pastovėtum. Tik robotai nesugeba nepaklusti.

TOBULAS BŪDAS SUSIMAUTI #3: 
Daug tikėtis

„Samonės ribos menkutės. Ji priima tik vieną problemą vienu metu“- Antoine de Saint-Exupery

Antropologai sako, kad dar visai neseniai kažkur Bolivijoje šamanai, ruošdami sau pamainą, kelis visai mažulyčius vaikus pasiimdavo aukštai į kalnus, į olą, kurioje šie augdavo, taip ir neišvysdami dienos šviesos iki paauglystės. Šamanai visapusiškai auklėdavo ir ruošdavo vaikus tai dienai, kai jiems pagaliau bus leista išvysti tą „kitą“, „tikrąją“ realybę, ir kai ateidavo tinkamas laikas, jaunieji šamaniukai būdavo visiškai tamsią, bemėnulę naktį išvedami iš olos, ant aukšto kalno viršūnės, kur ir sulaukdavo saulėtekio.

Saulėtekio „Big Time“, sakytų amerikiečiai. Saulėtekio, kurį išvydęs žmogus daugiau niekad nepasibodės būtimi ir- šiuo atveju- suvoks tai, ko dauguma jo gentainių net nebando suvokti. Taps tikru šamanu.

Mūsų atžalos gi praregi išvysdami (optimistinis variantas) „Tom & Jerry” batalijas, ir visam gyvenimui “užgruntuojami” manyti keisčiausius dalykus apie būtį, meilę, bendradarbiavimą, atjautą ir pyktį. Todėl išvydę tikrą pelę, jie nebemato pelės- ir dar labiau pasimeta,  čia pat matydami spiegiančią mamą, besiropščiančią ant fotelio, ir su taburete pelę traiškantį tėtį.

Todėl didžiausios dramos gyvenime ir yra lūkesčių dramos, nes laimės/ nelaimės suvokimas tėra tiesioginė lūkesčių/realybės proporcija, ar daug dažniau- disproporcija. Patetiškiausiai ji regima tada, kai niekaip negalime susitaikyti su tarkim, akivaizdžiausia neišvengiamybe- mirtimi. Kiek vargsta ir pas mus mirštantys ligoniai, kurių artimieji tiesiog negali su tuo susitaikyti ir atakuoja pagaliau visko atsisakiusius ir tik ramybės tetrokštančius mirštančius su savo rožinės ateities perspektyvomis- „mes dar žvejosime, pamatysi“, „Mes dar šoksime“ ir kaip dažnai mirštantis turi juos raminti, vietoje to, kad sau taikiai atsisveikintų su realybe. Tiesiog užmigtų, ir niekad nepabustų- kaip sakydavo Allan Watts. Neabraomiškų religijų įtakoje esančios tautos mirtį suvokia daug paprasčiau, ir, mano galva, pagarbiau. Ir tai logiškesnis, bei prasmingesnis suvokimas- nes kas iš mūsų iš tikrųjų norėtų būti vampyras, nemirštantis tūkstančius metų, ir nuolat stebintis, kaip miršta jo artimieji? Mirtis yra įstabiai veiksmingas priminimas gyventi.

Tad jei gyveni aukštais lūkesčiais (tarkime, nori tapti milijonieriumi), o darai, kaip visada- nusiperki loterijos bilietą, disproporcija auga. Tai puikus būdas užtikrintai susimauti. Dar paprastesnis būdas- gyventi žemais lūkesčiais, ir nieko nedaryti. Ispanai sako- „kaip nuostabu nieko nedaryti, o po to pailsėti“, tačiau čia, be žemų, atrodytų lūkesčių, pastebėtume ir tobulą pasitenkinimą esama būtimi, tuo tarpu kai mes dažnai ne tik neleidžiame sau kažko norėti, bet ir baisimės tuo, kad nenorime norėti.

Dar vienas, atrodytų, logiškas lūkesčių/ realybės santykis būtų daug norėti ir atkakliai keisti realybę verčiant kalnus, jis žavus, ir herojiškas, kaip ir kryžiuočių žygiai, ar Didžioji Spalio Socialistinė Revoliucija,  tik rizikingas- gali paaiškėti, kad devynis kartus atmatavai, nukirpai, ir vis tiek nesi siuvėjas.

Kas belieka?

Suvokti, kad gali- ir turi- daryti daug, ir nieko nesitikėti. Tai vienintelė galimybė gauti, ką iš tikrųjų gauni, o ne ką manai, kad turi gauti. Ar prarasti. „Kartais svarbiausias dalykas per visą dieną yra poilsis tarp dviejų gilių atodusių“- savo Osvencimo dienoraštyje rašė Etty Hillesum.- „Niekad nepasiduok, niekad nepabėk, viską priimk, gal teks kentėti, tai nėra taip siaubinga, bet niekad, niekad nepasiduok“.

Jei nusprendi, kad nėra kam pasiduoti, pasiduoti nebereikia.

(n kitų būdų- spalio mėnesio "Verslo klasėje" ir čia)

________________________________

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com

Komentarai: