Taip, tiesa, dar niekas nemirė nuo sunkaus darbo, bet aš manau- kam rizikuoti? ~Ronald Reagan

Visa tiesa? Apie tris paršelius?
Kam tai rūpi?
Ypač verslo spaudoje. Abejoju, ar ir patiems trimečiams trijų paršiukų gerbėjams rūpi „tiesa“ apie jų herojus.

Juolab, kad aš nesiruošiu kapuose vartyti pačių brolių Grimų ar daugybės jų pasekėjų, ar Walt Disney studijų, adaptavusių šią istoriją naujoms kartoms, pareikšdamas, kad iš tikrųjų viskas buvo ne taip. Ar ne visai taip.

Priešingai. Kad priminčiau šią šaunią pasakaitę, remsiuosi autentišku pačių Grimų siužetu:

 Trys paršeliai linksmai gyveno visą vasarą. Bet štai rudenį jie puolė statytis savo namus, kiekvienas atskirai. Vienas paršiukas, nors ir brolių atkalbinėtas, nusprendė savo trobelę susipinti iš šiaudų, ir taip ir padarė, per dieną. Kitas brolis pasistatė namelį iš senų lentų, per dvi dienas. O protingasis paršiukas ilgai, plyta po plytos, statė savo namą, atsisakydamas žaisti su broliais.

Tada pasirodė vilkas. Vienas paršiukas pasislėpė savo šiaudiniame namelyje, bet vilkas jį (namelį- pasakoriaus pastaba) tik nupūtė. Paršiukas evakavosi pas brolį, pasistačiusį namuką iš lentų. Bet ir čia vilkas tik papūtė, ir namukas sugriuvo. Broliukai vos spėjo perbėgti pas trečiąjį brolį, į mūrinį namą. Vilko nuostabai, šis nesugriuvo, kai tik jis ėmė pūsti, tad į namelį vilkas nutarė patekti pro kaminą. Tačiau čia jo jau tykojo paršiukai, užkūrę židinį, ir vilkas, gerokai apsvilęs ir patyręs kitus apysunkius kūno sužeidimus, gavo bėgti.  O paršeliai laimingai gyveno toliau.

Na, ir?- klausi. Kam ta pasaka čia? Juk šiandien ir paršiukui aišku, kad ši pasakaitė tėra graži industrinės aušros Vokietijoje metafora- taip darbščioji vokiečių liaudis brolių Grimų talentingais žodžiais įkūnijo amžinai aktualias pasiaukojančio darbo, draugystės ir meilės pergales prieš nerūpestingumą, tingumą, kvailumą ir kitas tamsiąsias jėgas. Tikra vokiška „Vorsprung durch Technik“ istorija* - tik pagalvokite, kokie vokietukai užaugdavo, kai  taip dinamiškai ir efektyviai jiems būdavo sudiegiamos svarbiausios industrinei revoliucijai vertingos nuostatos. Tuo tarpu to meto baudžiauninkai lietuviukai augo su istorijomis apie Lukošiuką (tragiška), Eglę žalčių karalienę (dar liūdniau) ar tragikomiškomis istorijomis apie trečią brolį Joną, nes kiti broliai juodvarniais lakstė. O štai mažieji persai augo maitinami istorijomis apie apsukrius pirklius ir visada laimintį Aladiną.

Klausimas:
Kuris iš šių pirmas, užaugęs,  atsidarytų parduotuvę ir vystytų smulkų verslą be savivaldybės paramos?

Atsakymas:
Vokietukas ją dar statys, lietuvaitis plauks balta puta, o persiukas jau ruoš naują prekių karavaną...“very good price for you, my friend, special discount“.

O gal aš pasakoju šią pasakaitę tik todėl, kad noriu kažką parduoti- šiandien taip daro visi, telekomunikacijų bendrovės gelbsti vaikus, o „gaiviųjų“ gėrimų gigantai įsteigia nemokamas epinių interneto žaidimų svetaines.

Bet ką gi tokia banalia istorija parduosiu? Naują pasakų rinktinę? Šiaudinių namų idėją? Ar ekologiškus namus iš naudotų lentų? O gal silikatines plytas? Jei norėčiau taip pardavinėti, verčiau leisčiau žurnalą, kiekviename numeryje tarsi atsitiktinai pasakodamas apie šveicariškus laikrodžius arba bet ką kitą, už ką sumokėta- tinkamų politinių ar komercinių pasakų kūrimas šiandien yra pasakasklaidos verslas Nr. 1, šmaikštūs amerikiečiai net „broadcasting“ sąvoką neseniai perkrikštijo į „bribecasting“.

Gana įžangų. Trijų paršiukų pasakaitė čia todėl, kad verta pagaliau išsiaiškinti, ko ji moko. Ir ką ji suponuoja.

Akivaizdu- kertines tiesas, nuo kurių greitai užmigdavome,  a la:

• Rogutes ruošk vasarą;
• Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia;
• Tinginys ir kelią koja rodo;

Ir taip sėkmingai toliau,  ir tikrai ne „darbas durnių, o durnius darbą myli“ ar, apie vilkus, „ darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“.

Tik tiek?

Daugiau.

Ši pasakaitė, jei tik truputį pamankštinsime modernia „suvokimo vadyba“ nuolat  liūliuojamas smegenėles, taip pat teigia begales kitų, „pagal nutylėjimą“ nutylimų, bet ne mažiau svarbių dalykų:

• Paršiukai gyvena miške;
• Paršeliai turi medžiagų mūrinių namų statybai;
• Vilkas yra vienintelis paršelių priešas;
• Ieškoti „sąlyčio taškų“ su vilku beprasmiška;
• Vilkas turi stiprius plaučius;
• Vilkas yra lėtesnis už paršelius;
• Vilkų reikia bijoti;
• Mūriniai namai geriausi;
• Paršeliai nenorėjo gyventi kartu;
• Gali būti lengvabūdis, kvailas ir tinginys, bet turėk protingą brolį paršą;
• Būti protingu reiškia statyti mūrinius namus;
• Būti kvailu reiškia statyti šiaudinius ar medinius namus;

Ir begalę kitų dalykų, su kuriais turime besąlygiškai sutikti, kad suprastume, apie ką ši pasaka- kad ir pačių elementariausių, tokių kaip: „Egzistuoja paršiukai“ ar „Yra miškas“. O tai reiškia daug daugiau, nei esame šiaip dažniausiai esame įpratę manyti. Gal geriau tiesiai šviesiai apibūdinkime tai Naom‘o Chomsky žodžiais: „Paskelbę temą, kontroliuoja rezultatą“.

Taip paprasta. Papasakok pasaką apie paršelius, paaiškink, kodėl miške verta statyti namus, ir visi, norėdami pasaką suvokti, turės pagalvoti apie mišką, gyvenimo miške privalumus  ir trūkumus, paršelius ir vilkus, ir taip toliau- vietoje to, kad galvotų apie kažką kitą. Identifikuos save su paršeliais, ir štai- tikslas pasiektas.  Net jei pasakysi – „tik negalvokite apie paršelius miške“, visi turės apie juos pagalvoti. Miške. Tada pareikšk rinkėjams: „Ar jau pagalvojote apie pavojus, kuriuos kelia X“?- ir rinkėjai, norėdami suprasti, kas ir kodėl sakoma, turi „sutikti“, kad bent jau teoriškai egzistuoja pavojus X, o tada svarstyti, kiek jis jiems realus, ginčytis ir diskutuoti, vietoje to, kad galvotų, pavyzdžiui, apie paršelius.

Papasakok vartotojams apie tai, kuo „naujasis X modelis dar geresnis nei Y- ir ekonomiškesnis, ir greitesnis“, ir vartotojams nebereikia galvoti apie A ar B, nes jie gali ginčytis iki pamėlynavimo, ar tikrai ir kuo konkrečiai modelis X geresnis nei Y. Įsitikinę vienaip, ant savo automobilių klijuos lipdukus, kad „X rulez“ ar kad „priklausau X klubui“, o įsitikinę kitaip, klijuos lipdukus su „Y“. Pasaką` toliau eskaluos trys specializuoti žurnalai, kurie pateiks išsamias ataskaitas, ar iš tikrųjų modelis „X“ geresnis, speciali teminė TV laida ir galų gale visiems bus apie ką šnekėti, o modelis „X“ bus efektyviai pristatytas vartotojams.

Bet niekas neklaus, ką paršiukai daro miške.

Ar mūsų iš tikrųjų laukia tiek pavojų ir ar šie yra tikrieji pavojai- niekas iš užliūliuotų pasakomis to neklaus. Nebus spaudimo ir pasiaiškinti dar kartą,  kas ir kaip iš tiesų surežisavo Perl Harborą, Vietnamo karą, sandinistų nuvertimą Nikaragvoje ar daugiabučių sprogdinimus Rusijoje, juo labiau-  karą Irake, ar naujausią planuojamą „kovos su blogiu“ epizodą, kuris jau turėtų prasidėti. Temos tiek dramatiškos, kad kai jas pasigauna pasakasklaida, žiūrovams belieka stebėti, kuo viskas baigsis, o ne užduoti klausimus, kodėl tai iš tikrųjų vyksta. Ar klausi, kodėl vyksta futbolo mačas, jei „sergi“ dėl rezultato? Įsijungi, ir „prisijungi“.

Jei brangsta nafta, puolame aiškintis, kodėl, ir kiek dar, vietoje to, kad gydytumės nuo priklausomybės. Jei stoja ekonomika, puolame ieškoti kaltų ir ieškoti išeičių, vietoje to, kad paklaustume, ar mums jos tokios reikia?

Antidepresantų rinkai reikia depresijų, skrandžio rūgštį reguliuojantiems reikia rėmens, naujoviškų sauskelnių pardavėjams reikia didžiulių, jau vaikščiojančių ir vis dar besišlapinančių vaikų, tad paskelbę temas, kontroliuoja rezultatus, rinkas ir vartotojus, ir neleidžia, kad atsitiktų taip, jog kelis kartus apsimyžę bambliai pagaliau suvoktų, kad paprasčiau pasiprašyti ant puoduko.

Daugybė temų paskelbta taip seniai, kad mes net nebesugebame jomis abejoti, nes šios pasakos tapo pagrindu milijardams kitų. Yra sovietinių pasakų, yra krikščioniškų pasakų, yra musulmoniškų pasakų, yra nacionalinių pasakų, yra n pasakų: apie vartojimą, etiketą, šeimos santykius, išsilavinimą, santvarkas, demokratiją ir seksą.

Žinau, kad kai ką iš jūsų erzina tokie abstraktūs pastebėjimai. Tad konkrečiau.
Štai viena, banali kaip trys kapeikos, kasdieniška paskaitė. Sunkiai pastebima, nes viena iš daugelio.

Atvažiuoju į „Regitrą“- tokia įstaiga, kurioje registruojami, ar išregistruojami automobiliai. Nebuvau čia daug metų, tad esu nustebęs, kad nebereikia stumdytis milžiniškose eilėse, kaip anksčiau policijoje. (Bet tai, greičiausiai, tik todėl, kad prekyba naudotais automobiliais „sustojo“). Dabar čia daug kas naujoviškai, nepriklausomos Lietuvos dvasia- mandagūs, bet pabrėžtinai svarbūs ir nekalbūs specialistai- numerių tikrintojai, moderni „eilių vadybos“ sistema ir laisvai uždarbiaujantys numerių priveržėjai. Akivaizdu, kad viskas nuolat tobulinama ir gerinama, kaip kokiame registrų centre- kad būtų galima „suteikti didžiausią vertę“ už nemažus pinigus.

Bet tai lavono gaivinimas. Lavonas- tai paranoiška sovietinė automobilių registracijos ir sistema, kurioje egzistavo „pažymos- faktūros“, ir net seniausio supirdusio moskvičiaus variklio numerio tikrinimas buvo daug valandų trunkantis procesas, o kur dar begalė pažymų bei kitų popierių, kuriuos reikėdavo tampyti iš vieno langelio į kitą, po to, kai šaltyje išlaukdavai eilę savo kledarą „registruoti“ ar „išregistruoti“.

Kas pasikeitė šiandien? Sovietinė pasaka kiek sumodernėjo, bet esmė ta pati- paršiukai kažkodėl miške. Nei Didžiojoje Britanijoje, kur gyvenau ne vienus metus,  nei JAV tokio absurdo neteko matyti. Ten automobilių daug daugiau, jie daug brangesni ir naujesni, tačiau niekas nevargsta su numerių tikrinimu, pertikrinimu ir sutikrinimu, numerius pasitikrina- jei tik sugeba- pirkėjai, o visi dokumentai keliauja paštu. Jei policija paprašys dokumentų, bet jų neturėsi, turi septynias dienas, per kurias gali juos pristatyti į artimiausią policijos skyrių, jei tik kiltų toks reikalas. O pas mus? Sustabdo mane kartą pareigūnai (= stropiai imituojantys pareigas), o automobilio registracijos dokumentų kaip tyčia neturiu. Prasideda. Moralai, auklėjimas, nuolankiai išklausau, visi keturi vaikai spokso pro langus kaip pabėgėliai, o dar ir uošvę, ir uošvį įsisodinome, ir ką? „Kviesime „traliuką“, mašiną uždarysime į aikštelę“- sako pareigūnas, tada imu jį įtikinėti, maldauti, dejuoti ir gražbyliauti, pareik-gūnas pasijaučia , kad jo ego pagaliau gavo dozę, ir galų gale sako: „Gerai, važiuok dabar dokumentų pasiimti, ir atvažiuok vėl“. „O ką sakyti, jei mane kiti sustabdys?“- naiviai klausiu. „Sakyk, kad važiuoji pasiimti“. „Ačiū“- dėkoju ir mintyse raitausi iš jo „gerumo“- važiuojame dokumentų pasiimti į sodybą, ten visą savaitgalį jų nerandame, sėkmingai susukame dar kelis šimtus kilometrų, kol pagaliau įsitikiname, kad dokumentai namie- kur ir turėjo būti.

Absurdo pasakaitės „Regitroje“ siužetas daug įdomesnis. Turi čia atvažiuoti, išlaukti, susitikrinti, susimokėti ir tada...tada linksmoji absurdiškiausia dalis- lauki lauki, kol galų gale ateini su laimingaisiais  į mažą kambarėlį, kur kaip kalėjime ar kolūkyje kiekvienas šaukiamas pavarde, tada lauki, kol tave pašauks, tada nuolankiai prieini prie langelio, ir gauni numerį, ar popieriuką. Jei neįsisprausi į tą kambarėlį laiku, stovėsi lauke, ir turėsi klausytis naujo „šaukimų“ rato, kol galų gale pakvies tave. Jei tik kvies.

Norėčiau pavadinti „Regitros“ tarnautojus tarnautojais, bet kad jie tik sau tarnauja. Ne- čia valdininkai. Jie valdo, ir nebesuvokia, kad didžioji dalis jų taip kruopščiai tikrinamų ir registruojamų automobilių kainuoja pigiau, nei geras šaldytuvas, televizorius ar, atleiskite, rimtas unitazas. Tad kam vargti?

O gal verta išsiplėsti? Galime būti nuoseklūs savo šlovingai praeičiai ir  lygiai taip paranoiškai registruoti viską, kas perkama ir parduodama, juolab kad greitai tapsime brangiausia šalimi Europoje...(praeitą kartą būdamas Amerikoje, pasižiūrėjau, kiek gi čia kainuoja elektra. Cha, 8 amerikoniški centai už kilovatvalandę. Kondicionieriau, sukis linksmiau!) Ir tautinis biudžetas laimėtų, daug, ir darbo vietų sukurtume. Gal net struktūriniams fondams patiktų, ir infliaciją pristabdytų.

Kodėl tai pasakoju?

Jei iki šiol niekam neužkliūna tai, kad automobilių registravimas ar išregistravimas šioje šalyje yra kažkoks sakralinis ritualas... nenuostabu, kad globalios pasakos iš viso mažai ką jaudina. Juk čia kasdien naujos, užburiančios temos. Štai tiek pasaulio vyriausybių vis dar tiki amerikietišku naujųjų konservatorių mitu, kad demokratiją galima eksportuoti jėga, nuverčiant netinkamas vyriausybes, arba remiant jų priešininkus, kurie ilgainiui mutuoja, ir patys tampa tironais. Bet kas eksportuojama?

Geras klausimas. Kalba net ne apie mūsų demokratiją, kalba apie amerikietišką, arba- iš esmės tapatų- europietišką „demokratijos“ variantą. Šioje  pasakoje kiekvienas pilietis ir šiandien gali būti sulaikytas praktiškai neribotam laikui, jei tik kažkas nuspręstų jį įtarti esant teroristu. Šioje pasakoje, bent jau Europoje, subsiduojame kiekvieną dar ant kojų pastovinčią karvę bent po 2,5 euro per dieną, tuo tarpu kai penktadalis žmonijos turi išgyventi iš 60 eurocentų per dieną. Šioje pasakoje vidutinis britas per metus nusiperka penkiasdešimt vnt. naujų drabužių, ir veik visų jų jau po metų atsikrato.

Ko vertas niekur neslepiamas faktas, kad vien JAV per metus išleidžia daugiau nei 500 milijardų dolerių karybai per metus, tuo tarpu tam,  kad suteikti būtinąją medicinos pagalbą visiems šios planetos žmonėms, užtektų ir 15 milijardų. Dar du milijardai išmaitintų visus badaujančius- bent metus.

Ir kai tai suvoki, tiesiog imi kikenti, kai dar vienas gudročius pareiškia, kad hipnozė tėra hipnotizuotojų išmislas.

O trys paršiukai? Kinijoje, ir Indijoje, kur ši pasaka tampa vis populiaresne, jau greitai turėsime nepasotinamą veik trijų milijardų galvų rinką, kuriai reikės visko, tik daug daugiau, nei galėjome įsivaizduoti: ir plytų, ir šaldytuvų, ir automobilių. Jei visi indai sušoks į  pigias, bet jau netrukus masiškai gaminamas Tatas „Nano“ (už vieną „vidutinės“ klasės europietišką sedaną jų gali nupirkti 10-15) ...melskitės, jei tik tai padės. Net ir be „Nano“, ir be Indijos, reikėtų dar penkių naujų Kioto protokolų, kad bent pristabdyti Kinijos taršą: nuo 2004 iki 2010, Kinijos CO2 tarša išaugs iki 600 milijonų tonų, tuo tarpu kai 175 Kioto protokolą pasirašiusių valstybių tarša iki 2012 metų- jei tik viskas vyks pagal protokolą- sumažės tik 116 milijonų tonų. Ir tai tik pradžia. Tą laimės valandą, kai tarša (auganti veik proporcingai vartojimui), skaičiuojant vienam žmogui, tiek Kinijoje (šiandien- 4,7 t žmogui), tiek Indijoje (šiandien- tik 1,2 t) pasieks bent jau JAV lygį (beveik 20 tonų CO2 kiekvienam Joe, 2006), galėsime išsirengti nuogai (karšta), užsidėti dujokaukes (smogas) ir plaukti kur nors į Juozapinės kalną (kai pakils vandenynų lygis) stebėti svieto pabaigos.

Koks nors gudrutis dabar sakys- ei, bet gi planeta kasmet sugeba absorbuoti net pusę (sic!) dabartinės taršos. Tad ir paršeliui aišku, kad norėdami sustabdyti mūsų įtaką klimato kaitai, turėtume arba teršti mažiau, arba leisti planetai absorbuoti daugiau CO2. „Friends Of The Earth“ cituoja tyrimus, prognozuojančius, kad 2050-aisiais mūsų darbščioji planeta vandenynuose, dirvose ir miškuose sugebės „susiurbti“ bent 2,7 gigatonas CO2. Skamba paguodžiančiai?

Tai reikš, kad jei viskas bus taip šauniai, kaip planuoja šie tyrėjai, vidutinis planetos gyventojas po 42 metų (tada mūsų, sako, bus 9 milijardai) ramia sąžine galės sau leisti sugeneruoti apie 300 kg CO2 per metus.

Ką tai iš tikrųjų reiškia? Tyrėjai, paskelbę šią prognozę, turbūt žado neteko- tiesiogine prasme. Juk mes per dieną vidutiniškai iškvėpiame...veik 1kg CO2... ir tai...jei nebėgiojame...tad 2050-aisias turėsime kvotą kvėpuoti tik 300 dienų!

Nebėra ką ir kalbėti apie automobilių taršą, juolab, nebesvarbu, kiek 2050-aisias kainuos nafta- kam jos reiks? Net šiandien,  su kokiu mikrobiniu „Nano“nuvažiavęs iš Vilniaus į Kauną, padovanosi springstančiai žemei maitintojai bent 10 kg CO2, jei labai nespaudei, bet jei varysi „normalia“ mašina, tai ir 20-40 kg nieko nenustebins.

O jei dar paprasčiau, tik 300 kg CO2 per metus žmogui reiškia, kad iki 2050-jų mes turėsime grįžti net ne į prieškarinį industrinės taršos lygį. Ir viduramžių manufaktūrų taršos lygis bus per didelis, kad išvengtume globalios klimato katastrofos.

Tad paršiukai turės nešdintis iš miško, palikę savo mūrus vilkams. Žmonių jie nebedomins- kad „užaugintume“ vieną kilogramą kiaulienos, turime į atmosferą išleisti vos ne 4 kilogramus CO2.  

Geriau dar bent 4 dienas ramiai pakvėpuoti.

Ir suvokti.

Net jei globalinis atšilimas tėra dar viena pasaka, trys paršiukai miške- irgi. Nestatė jie namų, vilkas jų nepuolė, visa tai surezgė broliai Grimai.

Kad tu nebegalvotum apie tai, kas dabar yra iš tikrųjų svarbu.

________________________________

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com