Summerhill „Galima prikimšti galvą milijonu faktų, ir toliau likti visiškai neišsilavinusiu“- Alec Bourne
Jau 30 metų esu trumparegis, pripratau, ir dėl to nebegaruoju. Trumparegystė netgi turi savo privalumų- atsimenu, dar mokykloje, kai nenorėjau nešioti „Brežnevo kanopų“ stiliaus sovietinių dizainerių sukurtų 3 kg sveriančių akinių, nevalingai išsiugdžiau keletą svarbių įgūdžių. Tarkime, laukdamas troleibuso stotelėje galėdavau labai tiksliai atspėti, kuris gi čia atvažiuoja, tiesiog stebėdamas, kiek iš laukiančių sukrunta: jei daug, mano maršrutas, jei ne- kitas. Lygiai taip išmokau atpažinti draugus, mokytojus, ir pažįstamus iš jų eisenos ar laikysenos, nors fiziškai jų veidų dar nematydavau. Tačiau, net jei šie įgūdžiai nepaprastai naudingi, trumparegystės jie neišgydo, ir nekompensuoja. Net jei ir pažinsi visus aplinkinius vairuotojus iš jų vairavimo stiliaus, geriau jau matyti, kada koks chroniukas vakare lenda tau po ratais. Be to, trumparegiai- kaip tai šmaikščiai yra aprašęs dar Edgaras A. Poe- gali nusivilti, pagaliau išvydę merginą/ vaikiną, kurį visą vakarą „kabino“, dienos šviesoje. Ar iš arčiau. Jaučiate, į kokį rėmą viską velku? Minties šuolis, vėl: trumparegystė yra visuotinė, greičiausiai ir užkrečiama, tai globalus fenomenas, dauguma mūsų yra trumparegiai, išmokyti, ir visapusiškai skatinami matyti mažiau, siauriau, trumpiau, ir greičiau. Tikroji trumparegystė sunkiai koreguojama akiniais, lęšiais ar lazerinėmis intervencijomis. Gera naujiena yra tik tai, kad- bent jau taip sako- trumparegiai sendami ima matyti geriau. *** Dažnai svarstau, kaip mes atbildėjome čia, kur atbildėjome. Negi tai, kas mūsų laukia, jei ir toliau nenorėsime matyti toliau, nėra pirmųjų dienraščių puslapių tema? Pradėkime nuo vaikų. Jie- mūsų ateitis, juk taip? Nors ir sovietinis birželio 1 d. lozungas, bet teisingas, ar ne? Jergutėliau, nedžiugina manęs tokia ateitis. Namuose pakabinome didžiulį pasaulio žemėlapį, mūsų 3 metų Vincas, paprašytas parodyti, kur jis gyvena, pirštu duria į Patagoniją Argentinoje (tik tiek ir pasiekia), bet rimčiau patardytas prašo jį pakelti, ir pirštu bent jau taiko į Kaliningrado sritį. Vienas iš penkių britų moksleivių nesugeba parodyti Didžiosios Britanijos žemėlapyje, kas dešimtas nesugebėtų įvardinti nė vieno žemyno, o 20000 jaunųjų Londoniečių nesuvokia, kad Londonas yra jų šalies sostinė. „Nieko tokio, taip“- savo semantinius sugebėjimus demonstruotų mūsų Vincas, apibūdindamas šią situaciją- faktus galima išmokti. Iškalti, jei kas. Net šuo gali būti išmokytas atpažinti žemynus. O mūsų darželiuose ir lopšeliuose vaikai išmokomi dar ne tokių dalykų- per „atsiskaitymo“ šventes tėveliams, jie darniai suka salę ratuku, tada sukasi porose, net ir mažiausi veblena eilėraščius, „montažus“, o mergaitės yra išmokytos, sakydamos eilėraščius, dėl niekam nežinomų priežasčių tempti sijonuką abiem ar viena ranka į šonus- vaje kaip gražu matyti šitiek paklusnių, valdomų ir iš esmės robotizuotų vaikučių. Kažkada taip paruoštų vaikučių reikėjo BAM‘ui, plėšiniams, ar invazijai į Afganistaną, o dabar- kam? Kam po dvidešimties metų reikės jaunų žmonių, kurie, sakydami eilėraščius, ar raportuodami apie nuveiktą darbą, temps į šoną sijonus (ar kelnes) ir keistai, bet nuspėjamai sukiosis mistiškai vienodu ritmu? Kam reikės stropių robotukų, kurie gali žerti išmoktus faktus, bet nesugeba jų interpretuoti, kontekstualizuoti ir šiaip- elementariai- kritiškai mąstyti, nes iš esmės visą gyvenimą iki šiol buvo mokomi tik vieno: paklusti. Puikiai žinote, kam. Sistemai. Neduokdie užaugs kritiškai mąstanti, savarankiškų žmonių karta, kuri- vaje vaje- mažiau vartos, netikės ne tik rinkodaros, bet ir politikų pasakomis ir pagaliau pakeis pačią save smaugiančią visuotinio vartojimo sistemą. Na ir rėžiau, vos ne „Manifestas“. Truputį kantrybės, sveikas radikalumas čia tik prasideda. Štai siaubo scenarijus: užauga vartotojas, kuriam nereikia didesnio namo (nes jis neekonomiškas), naujo automobilio (nes jam nereikia komunikuoti savo statuso), aukštų pareigų (nes jis dirba sau), sodybos (kam jam toks brangus vargas, kai kiekvieną savaitę gali miegoti vis gražesnėje vietoje), brangių atostogų egzotiškuose kraštuose (nes jis nėra pervargęs) ,dizainerio rūbų (nes jis turi puikų skonį), gurmaniško maisto (nes jis suvokia, kuo šis taps jau po 2h) ir net „geriausia, ką turime“. Arba dar blogiau: vartotojas, kuris neturi ir nepuoselėja savo „vejos“. Kai pagalvoji, kas įpūtė tą pasaką, kad veja turi būti „veja“? Kada tai tapo socialine norma? Pirkdamas namą „geroje kaimynystėje“ JAV, automatiškai įsipareigoji puoselėti savo veją taip, kad ji atitiktų aukštus aplinkinių standartus, jei to nesugebėsi padaryti pats, turėsi samdyti specialistus, arba būsi baudžiamas. Jau prieš dešimtmetį amerikiečiai išleisdavo 7,6 milijardo dolerių per metus vejų priežiūrai (to su kaupu užtektų išspręsti bent keletą itin opių globalių socialinių problemų), šiandien ši suma dar didesnė, ir kai pagalvoji, kokia industrija sukurta iš paprastos, dabar jau tiek mutavosios žolytės, darosi silpna: vėjapjovės, traktoriukai, trąšos, laistymo sistemos, tvorelės...jau ir mūsų kaimynystėje, Vilniuje, kai visi kaimynai puola laistyti savo vejas, vandens spaudimo elementariai nebeužtenka. Šitiek vargo...dėl ko? Dėl gražiai nukirptos „socialinės estetinės normos“. Vienos iš milijonų nematomų, bet brangiai kainuojančių ir šitiek visuotinio vargo reikalaujančių „normų“. Elementariausia metafora, apibūdinanti mūsų visuotinį nesugebėjimą atsispirti pasakoms, mūsų tobulą ir visuotinį neracionalumą, mūsų bejėgiškumą visuotinės vartojimo sistemos akivaizdoje, yra... džinsai. Iš tvirtų kelnių darbui jie tapo neįtikėtinai sėkmingu rinkodaros precedentu: esame pasiruošę mokėti nerealias sumas (= daug valandų dirbti) už dizainerių etiketėmis apsegiotas kelnes, kurios – ufonautui akys ant kaktos iššoktų- specialiai silpninamos, balinamos, nutrinamos, net praplėšiamos, kad būtų parduotos brangiau, ir kad kuo mažiau tiktų tam, kam kažkada buvo sukurtos: sunkiam fiziniam darbui. Kurio reikės vis mažiau. O gal, priešingai, vis daugiau. Neseniai viename autoritetingame investuotojų forume išgirdau idėją, kad bene šauniausia šių laikų investicija- save išlaikantis ūkis. Na, ar tai ne liepto galas? Taip taip, karvytės, viščiukai, daug javų, tiek žemės, kiek įmanoma ją efektyviai savo jėgomis apdirbti, ir idiliška sodybėlė, kuri vėlgi, gali būti nepriklausoma nuo išorinių energijos ir komunikacijos tinklų. Nes jei sistemos laukia totali griūtis, jei net JAV senatoriai, pasak MarketWatch.com komentuotojų, uždarame ir slaptame senato posėdyje (beje, anot jų- pirmajame po Didžiosios depresijos laikų) diskutuoja apie galimą visuotinę suirutę, „ypatingąsias priemones“, masinius protestus, visišką dolerio devalvaciją ir t.t., kokia nuošali save aprūpinanti sodybėlė yra vienintelis būdas išgyventi. Jei dar pasirūpinsime, kaip dabar madinga tarp JAV „survivalist‘ų“, (investuotojų, nusprendusių, kad totalus krachas neišvengiamas) ir tinkamai apsiginkluoti, kad nuvaikyti visus išbadėjusius vadybininkus, būriais atrėpliojusius iš artimiausio badaujančio miesto, „save išlaikantis ūkis“ tampa logiška investicija. Dabar į mane galima mesti akmenį ir sakyti, ką čia pranašauji, „eksperte“. Arba lietuviškai, „gaidy“. Bet ne apie autoritetus šneka. Jei metų pabaigoje už benziną mokėsime po 9 litus, o gal net dar daugiau už litrą, nes už statinę naftos jos turintys staiga ims, ir prašys 250 dolerių, viskas atrodys kažkaip aiškiau, ar ne? Mūsų ateitis gali būti visai ne tokia rožinė, kaip mes tikėjomės, tik todėl, kad elgėmės, ir elgiamės dažnai itin trumparegiškai. Nenuostabu. Šiandien turime tiek išmaniųjų (originaliai anglų kalba netgi „intelligent“) telefonų, skalbyklių, automobilių, televizorių ir- naujausias pokštas- net skalbimo miltelių, kad mąstyti seniai nebereikia. Pakalbėkime apie žmones, kuriems verta mąstyti ir suvokti geriau, nei tai galėjome daryti mes. Apie vaikus. Apie atsakingus vaikus. Svarbiausia- laisvus vaikus, nes tik laisvi žmonės sugeba suvokti savo atsakomybę. Atsimenate naujausias Statoil reklamas? Darbuotojų veidai, „Aš – Petras“ ir pan.? Matėte Statoil darbuotojų marškinėlius, kviečiančius „ateiti dirbti į Statoil“? Dar viena didelė kompanija suprato, kad žmonės yra VISA, ką ji turi. Bet ar mes- visuomenė- dažnai pagalvojame, kokiais iš tikrųjų norime užauginti mūsų vaikus? Paklusniais? Stropiais? Savimi pasitikinčiais? Iniciatyviais? Nuovokiais? Laisvais? Kokia šių kriterijų hierarchija? Dažnai pagalvoju, kad mes, patys tiek metų formuoti priespaudoje, totalitarinėje sistemoje, net nenorime, kad mūsų vaikai augtų išties laisvi. Ir- vėl sugretinsiu- atsakingi, nes būtent laisvės suvokimas tobuliausiai- bent jau mano galva- generuoja atsakomybės suvokimą. Kai tau nuolat nurodoma, ką turi daryti, nebeturi galvoti apie savo veiksmų pasekmes. Atsakomybę už jas iš esmės prisiima nurodantysis. Kai pats nusprendi, ką nori daryti, turi gerai pagalvoti, kodėl tai nori daryti, ir norom ar nenorom suvokti pasekmes. (Tipiškas pavyzdys- save reguliuojanti eismo sistema- jei miestelyje (pvz. Drachten, Nyderlanduose)- praktiškai nėra jokių eismo apribojimų, jokių taisyklių, jokių draudžiančių ženklų, visi eismo dalyviai- paradoksas- juda atsakingai). Štai mažas testas. Turite vaikų? Greitai tai bus politiškai nekorektiškas klausimas, tad skubu jį paklausti. OK, jei neturite, ir neturėjote, eksperimento dėlei įsivaizduokime, kad turite. Nes situacija tokia: jūsų mažylis pajūryje stato smėlio pilį, jūs šalia, jam nelabai sekasi, tačiau jūsų pagalbos jis neprašo. Jūs: (Vienas atsakymas- vienas taškas)
Ir? 6, 7 taškai? Ar tik 1? Kiek taškų yra „gerai“, ir kiek taškų yra „blogai“? Na, jei kalbame apie laisvę ir atsakomybę, apie vaikų savarankiškumo ugdymą, apie partnerystę šeimoje, ši Dr. Thomo Gordono aprašyta situacija leidžia tėvams suprasti, kad šia prasme geriausias rezultatas yra 0. Būtent nulis. Man kažkada tai buvo tikras „a-ha“. Po paraliais, tada pagalvojau, juk aš iš tikrųjų kišuosi visur. Jei vaikas piešia, aš nupiešiu ir parodau, kaip „geriau“ galima piešti. Jei lipina iš plastilino, aš puolu lipinti pirmas, ir vėl žinoma, demonstracinių motyvų vedamas. Jei lėtai rengiasi, negrabiai valgo- aš puolu jį rengti ir maitinti. Ir taip toliau. Net prie stalo puldavau rodyti, kaip turi valgyti „jankauskas“. Kam? Kaip vaikas gali ką nors iš tikrųjų išmokti, ir suvokti, jei apie jį nuolat tūpinėja itin paslaugūs, arba priešingai- itin autokratiški tėvuliukai? Tiesa elementari: mažyliui verta leisti pačiam statyti pilį, pačiam nuspręsti, kokia ji turi būti, pačiam ją nugriauti, modifikuoti, perstatyti ar galų gale, net nestatyti. Kartais mūsų tėveliai, kamuojami šiais laikais taip madingo tariamo perfekcionizmo ( „aš turiu būti x, nes z yra x“, „mano vaikai turi būti z, nes y vaikai yra z“ arba „tik xyz garantuoja gerą karjerą“) nustekena ne tik save, bet ir savo vaikus, siekdami sunkiai pasiekiamų ir kažin ar visada vertų siekti vertybių. Dr. Thomas Gordon‘as, nominuotas Nobelio taikos premijai ir veik prieš 40 metų išleidęs klasikinę, o dabar jau bestseleriu tapusią knygą apie savo efektyvią vaikų ugdymo sistemą- „Parent Effectiveness Training“, arba P.E.T. (Tėvų efektyvumo ugdymas), pabrėžia, kad kiekvienas tėvų bandymas
Praktiškai visada tai, ką mes pasakome vaikui, leidžia jam suprasti, ką apie jį galvojame. Jei guodžiame- reiškia, jis vertas paguodos (= neadekvatus), jei barame, reiškia jis vertas barti (= vėlgi, neadekvatus, ar tiesiog „blogas“). Tai esminis prieštaravimas šiuolaikinei progresyvios psichologijos nuostatai, kad pirmiausia žmones turime priimti tokiais, kokie jie yra: tobulais, ir tik tada veikti. Savarankiškų, sugebančių efektyviai suvokti ir mąstyti vaikų ugdymas yra tikras menas, nes svarbu yra ne tik tai, ką ir kaip sakome vaikams. Ne mažiau svarbu yra ir tai, ko nesakome. Ir kai suvoki, kokią fundamentalią ir veiksmingą tėvų komunikacijos programą sukūrė dr. Gordon‘as, staiga apsižiūri išpiltas šalto prakaito: kaip čia Lietuvos tėvai nieko apie ją nėra girdėję? Kodėl niekas iki šiol nepasirūpino išleisti Gordono knygų lietuviškai, ar rengti viešuosius mokymus tėvams- juk Gordono PET programa leido užauginti jau ne vieną kartą išties savarankiškų, sveikai savimi pasitikinčių, ir aplinkinius gerbiančių vaikų ir JAV, ir Europoje, ir Azijoje, ir net Australijoje. Koks skirtumas, kodėl. Jei kiti leidėjai nepasirūpins, išleisime ją patys, ne šventieji puodus lipdo. Svarbiausias dalykas yra ne knyga, ir net ne populiarioji Gordono tėvų mokymo programa. Svarbiausias dalykas yra leisti visiems tėvams suvokti, kad iš tikrųjų geriausia, ką jie gali padaryti savo vaikams, yra ne jų karjeros pergalės, ne naujas namas ar naujas automobilis, ar net naujas sėkmingas verslas. Ne. Geriausia, ką tėvai gali duoti vaikams, yra – būtent- save. Tėvai gali ir turi tapti tikrais savo vaikų draugais. Arba, kaip moko Gordonas, tiesiog efektyviais tėvais, leidžiančiais savo vaikams tapti tuo, kuo šie jau yra- tiesiog žmonėmis. Jei dar populiariau apibrėšime, būtent tėvų noras iš savo vaikų „išspausti“ kažką nežmogiško ir augina neurotiškus homo roboticus. Sistemai, verta pridurti. Siekdami pranokti matomas ir nematomas šiuolaikines socialines normas, tėvai dažnai tampa tikrais perfekcionistais- ir kalba ne tik apie tam tikrą džinsų, automobilių, ar būsto rūšį, kuri rodo „tinkamo“ ar net „tobulo“ tėvų statuso siekį. Kalba ir apie tėvų lūkesčius- vaikai turi gerai mokytis gerose mokyklose, dainuoti, šokti, lankyti karate ir baletą, tapyti ir padėti namuose, būti dori, sąžiningi, verslūs ir iniciatyvūs. Tai nuostabus siekis. Tačiau jis labai brangiai kainuoja. Ant tėvų aspiracijų aukuro gali būti paaukota praktiškai viskas- vaikų savimonė, laisvė, kūrybingumas ir net sveika psichika. JAV- ir akivaizdžiai netgi pas mus- „turtingų“ ar „daug pasiekusių“ tėvų vaikai turi ne mažiau problemų, nei lūšnynuose gyvenančių tėvų vaikai, o gal net daugiau. Anot psichologės Suniya Luthar, tyrusios turtuolių vaikus, akivaizdų ar paslėptą tėvų spaudimą vaikams, kad šie „kuo daugiau pasiektų“ vaikai dažniausiai traktuoja kaip asmeninę kritiką, ir būtent šis spaudimas verčia juos nerimauti, netgi depresuoti ar svaigintis. (Čia verta prisiminti, kad veik pusė Didžiosios Britanijos penkiolikmečių yra išbandę nelegalius svaigalus, ir veik ketvirtadalis reguliariai rūko). Ir net jei tėvai nėra visiškai apsėsti statuso manijos- tarkime, jiems viso labo rūpi tik „tinkamas“ užrašas ant automobilio galo ( pvz., V12, GTI , 4WD ar „turbo“ ) (kartais pagalvoju, kodėl apskritai kažkas turi būti rašoma ant automobilių užpakalių- ar man geriau, jei valandą sėdėdamas spūstyje matau, kad tu sėdi, nors ir „V12“, „turbo“ ir „4WD“, bet vis tiek sėdi?)- ir net ir tada, kai tėvams jų įvaizdis mažai rūpi, ar mes, kaip visuomenė, galime būti garantuoti, kad vaikai šeimose nėra spendžiami į reikalavimų, kritikos, perdėtos globos ar tiesiog pašaipos pinkles? Ne. Nes kur jau kur, bet mūsų visuomenėje iki šiol gajus jėgos kultas. Dominuoja jėgos metaforos- kasdien girdime „stiprus lyderis“, „stipri kompanija“, „stipri partija“, „jis tikras autoritetas“. Šeimose- tas pats. Tėvai turi būti stiprūs, tėvai turi būti autoritetais, tėvai atsako už savo vaikus, tėvai sprendžia, kas geriausia vaikams, tėvai sprendžia, kaip vaikai turi ir neturi elgtis – stiprūs tėvai yra geri tėvai. Mokytojai turi „kontroliuoti“ ir „valdyti“ klasę, oratoriai – „valdyti auditorijas“, politikai- „valdyti šalį“. Paradoksaliausias dalykas čia yra tai, kad mes iki šiol suplakame jėgą ir autoritetą su įtaka. Bet juk jėga ir įtaka visada buvo, yra ir bus du skirtingi dalykai. „Bijo, reiškia gerbia“ atėjo iš sovietinių laikų, tačiau vakaruose šios idiomos niekas nesupranta, nes, galų gale, mes patys puikiai žinome, ko verta pagarba tiems, kurių bijome. Juolab, kad vis mažiau yra ko bijoti. Juk šiandien ne tik valstybėje, bet ir organizacijose, ir net šeimose didžiausią įtaką turi toli gražu ne stipriausi ir galingiausi. Argi mūsų įstatymai nėra griežti? Bet jie nemažina nusikalstamumo, bent jau keliuose. Akivaizdu, kad autoritariniai lyderiai šiuolaikinėse organizacijose iš vis negalėtų veikti. Šeimose tai dar akivaizdžiau: kad ir kaip aršiai savo jėgą demonstruos „geras, bet teisingas“ tėtis, vaikas svaiginsis. Vargu, ar taip bus šeimoje, kurioje vyrauja partnerystės ir supratimo dvasia, ir visiškai neakcentuojama kieno nors „jėga“. Dr. Gordonas šį paradoksą apibūdina itin elegantiškai: „Paradoksalu, bet tiesa- tėvai praranda įtaką naudodami jėgą, ir priešingai- atsisakydami jėgos jie tampa daug įtakingesniais, bendraudami su vaikais“ Gal verta tiesiog iškišti galvas iš smėlio ir pripažinti, kad ne atviras tėvų smurtas prieš vaikus yra didžiausia mūsų šeimų problema. Juk būtų išties trumparegiška taip teigti, ar ne, žinant, kad daugybėje Lietuvos šeimų vyrauja paslėptas, subtilus smurtas ir prievarta:
Skamba kaip radikalūs kliedesiai? Negi leisime vaikams viską, ir tiesiog pasyviai stebėsime, kaip jie daro, ką tik nori daryti, kad užaugintume asmenybes? Ne. Gordono modelis nėra „leidžiu vaikams daryti viską“ modelis. Tai atsakingos ir efektyvios komunikacijos šeimoje modelis, panašios demokratiškos ugdymo sistemos jau seniai taikomos ne tik šeimose. Ir mums reikia jų mokytis. Mokyklose- irgi. „Pradedu įtarti visas sudėtingas ir specialias švietimo sistemas. Atrodo, kad jos sukurtos remiantis prielaida, kad kiekvienas vaikas yra idiotas, kuris turi būti išmokytas, kaip galvoti. Tuo tarpu jei vaikui leisime galvoti pačiam, jis galvos daugiau ir geriau, nors galbūt tai nebus taip akivaizdu. Leiskime jam laisvai ateiti ir išeiti, leiskime jam liesti tikrus dalykus ir susivokti pačiam, vietoje to, kad jis sėdėtų kambaryje prie mažo apskrito stalo su saldžiai skambančiu mokytoju, siūlančiu jam pastatyti mūrinę sieną iš medinių kaladėlių, ar sukurti vaivorykštę ant popieriaus, ar sodinti šiaudinius medžius vazonėliuose. Toks mokymas užpildo sąmonę dirbtinėmis asociacijomis, kurių būtina atsisakyti, kad vaikas pagaliau galėtų vystyti laisvas idėjas apie tikrąją patirtį“- rašė Anne Sullivan, legendinės Hellen Keller (kuri ir nematė, ir negirdėjo, tačiau pasiekė stulbinančių dalykų gyvenime) mokytoja. Štai siaubo scenarijus tautiniam švietimo specialistui: įsivaizduokime mokyklą, kurioje mokiniai, jei nenori, gali neiti į pamokas, o tiesiog žaisti ar visą dieną drybsoti pievelėje su draugais. Mokyklą, kurioje mokytojai- jei jų pamokos nėra įdomios ar pakankamai svarbios, net mokinių nuomone- tiesiog nesulauks mokinių. Mokyklą, kurioje pažymiai visiškai nesvarbūs- mokiniai gali rinktis, ar jiems laikyti egzaminus, ar ne, ir netgi- visiška erezija- patys vertinti savo žinias. Mokyklą, kurioje viską sprendžia patys mokiniai, kartu su mokytojais, ir kiekvienas mokinys mokyklos susirinkime turi vienodo svorio balsą- kaip ir mokytojai, kurių, akivaizdu, yra mažiau, nei mokinių. Utopija. Taip nebūna, ar ne? Ko čia vaikai galėtų išmokti? To, ko labiausiai reikia gyvenime. Mąstymo ir bendravimo įgūdžių. Laisvės ir atsakomybės. Šiai mokyklai- bene progresyviausiai Didžiosios Britanijos mokyklai- jau 87 metai, bet ji vis dar „lenkia laiką“- toks ir yra Summerhill mokyklos moto – „Still Ahead Of It‘s Time“.
„ Dvasinis, moralinis, socialinis ir kultūrinis moksleivių ugdymas (Sommerhill‘e) yra puikus /.../Mokiniai gali rinktis, ar eiti, ar neiti į pamokas, tačiau efektyvus mokymasis akivaizdus tiek klasėse, tiek už jų. /.../ Moksleiviai išmoksta bendrauti darydami kompromisus, derėdamiesi ir komunikuodami bendrai, tad baigdami mokyklą jie tampa patyrusiais, užtikrintais ir subrendusiais jaunais žmonėmis.“ Nors ataskaita rašyta itin biurokratiškai, man ji skamba kaip vieninga liaupsė, vos ne odė Summerhill‘ui. Neįprasta tai girdėti iš tokios griežtos institucijos. Prikalsiu skeptikus prie sienos: Johnathan Reider, prestižinio, jei ką, Stanfordo universiteto priėmimo skyriaus darbuotojas, kalbėdamas apie namuose lavintus ar Sommerhillą baigusius stojančiuosius: „Išskirtinis faktorius čia- intelekto gyvybingumas. Šie vaikai jį turi, ir visa, ką jie daro, tai patvirtina“. Jei dar neįtikinau, kad SommerHill‘as, ir apskritai „unschooling“, ar „nešvietimas“ yra sektinas švietimo modelis, perduodu iniciatyvą jums. Tik nuoširdžiai, gerai, dabar pat:
90 procentų apklaustųjų (mažas socialinis tyrimas mano seminaruose) į šiuos klausimus teisingai atsakyti nesugeba. Gal ir kažkas iš jūsų vargsta ir prakaituoja? Ar vidurinės nebaigėte? O gal viskas paskendo dominuojančiose itin svarbios disciplinos, kurios bent jau mes mokėmės, pvz., marksizmo- leninizmo, ar dialektinio materializmo dėsniuose? „Kadangi mes nežinome, kurių žinių mums labiausiai reikės ateityje, nėra protinga stengtis jų išmokyti iš anksto. Vietoje to, mums verta ugdyti žmones, kurie norės mokytis taip smarkiai, ir mokysis taip gerai, kad sugebės išmokti viską, ką reikia išmokti“- rašė tas pats radikalusis amerikietis anti-švietėjas, John Holt., beje, ir sukūręs terminą „unschooling“. Kaip ji versime? „Nešvietimas“ skamba šauniai.
Svarbiausias žingsnis, kad įveikti trumparegystę, yra suvokti, kad nebematai.
(c) Vidas Jankauskas, 2006-2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
|||||||
