“Pinigai leidžia nedaryti dalykų, kurių nemėgsti daryti. Kadangi aš nemėgstu daryti praktiškai nieko, pinigai praverčia“- Groucho Marx Yra toks šaunus britų anekdotas: „Ateina džentelmenas į tupyklą. (Na, tokią, kurių Didžiojoje Britanijoje seniai nebėra- lauko tupyklą: duryse širdelės formos langelis, po tupykla duobė). Nusilengvino, tik staiga žiū- vienas svaras sterlingų pliumpt ir įkrito tiesiai į organikos duobę. „Ech“...-atsidūsta džentelmenas, pasiraitoja rankoves, viena ranka užsikemša nosį, o kitą jau kiša į duobę svarui žvejoti. Bet pusiaukelėje sustoja, išsitiesia. Pažiūri į duobę, pasikrapšto galvą- akivaizdžiai dvejoja, ar verta. Tada pasirausia kišenėje, suranda kitą svarą sterlingų, delne apžiūri, ir sviedžia į duobę: pliumpt. Dabar jau verta! Nieko nelaukdamas, drąsiai vėl užsikemša nosį ir stenėdamas panardina ranką gilyn.“
Imkime, ir perfrazuokime JFK: „neklausk savęs, ką pinigai gali padaryti tau, klausk savęs, ką tu padarysi dėl pinigų“. Aš turiu omenyje, dėl didelių pinigų: pavyzdžiui, kad tavo automobilis būtų visa klase aukštesnis, nei vidutinis tavo giminės, kaimynų ar bendradarbių automobilis, ar kad tavo Karoliniškių rezidencijoje kabotų dizainerio parinktos užuolaidos, tuo tarpu kai visa tavo giminė tegalėtų dangstytis tiesiog eilinėje varžtų ir kibirų parduotuvėje pirktomis. Henry Louis Mencken turtą apibrėžė dar aiškiau: „ turtas – bet kokios pajamos, kurios yra bent šimtu dolerių per metus didesnės, nei žmonos sesers vyro pajamos“. Labai akademiška. Apibrėžkime paprasčiau- pinigų vertė, forma ir prasmė, gavimo ir utilizavimo galimybės nuolat kinta, priklausomai nuo to, kaip mes tai suvokiame ir esame skatinami suvokti, tad pinigai tėra simbolis, atsiskaitymo galimybių metafora, kurią verta suvokti kaip procesą. Patogumo dėlei tiesiog sutarkime- bent šiam kartui- kad „pinigai“ yra veiksmažodis. Palengvės. Kaip verta piniguotis? „Pinigai- kaip mėšlas. Turi jį išbarstyti, kitaip dvokia“.- John Paul Getty, „klasikinis“ naftos magnatas Atsiplaidavus. Atsimenate- kuo labiau stengsiesi nesijaudinti, tuo labiau jaudiniesi. Kuo labiau stengsiesi užmigti, tuo sunkiau užmigti. Kuo labiau stengsiesi atrodyti šaunus, tuo kvailiau atrodysi. Norintiems sėkmingai piniguotis verta suvokti, kad tai daroma lengvai, tik tada, kai nori tai daryti, ir jokiu būdu savęs neprievartaujant. Priešingu atveju gresia psichosomatinis pinigavimosi užkietėjimas: kuo labiau stresuoji dėl užkietėjusių finansų, tuo labiau jie užkietėja. Ir laisvinantys nepadės, juolab, kad prie jų galima priprasti. Tai sietina su dėmesio fenomenu, kuris populiarioje motyvacinėje lektūroje dar vadinamas „traukos dėsniu“- jei, tarkime, pradėjai plikti ir dėl to ėmei jaudintis, netruksi pastebėti visus plikius aplinkui, o taip pat susidomėsi plaukų atauginimo, stebuklingų losjonų ir viliojančiomis natūraliai atrodančių perukų galimybėmis. Kad ir kaip graušiesi dėl vis platėjančios blizgančios plikės, ar „saulės energijos elemento tikram sekso gigantui“ (John La Valle apibūdinimas), šis yra linkęs plėstis toliau, nes tamsta vis akyliau tai stebi. Antra vertus, jei tai, kas yra tarp tavo ausų tamstą domina labiau, nei tai, kas virš tavo ausų, plaukai stebuklingai gal ir neataugs, bet bent jau neapsunkinsi jų medžiagų apykaitos beprasmiškai išskiriamais streso hormonais. Galime tai perprasminti ir dar paprasčiau: jei mums kažko LABAI REIKIA, mums darosi sunkiau tai gauti. Kiekvienas iš mūsų galime pateikti tūkstančius anekdotinių, tačiau ne mažiau svarių įrodymų, kad yra būtent taip. Jei desperatiškai siekiate partnerio, atstumiate daugumą potencialių. Akivaizdu. Pats faktas, kad mums kažko desperatiškai reikia, negali būti nekomunikuojamas. Jei aš jaučiuosi labai vienišas, ir desperatiškai siekiu draugystės, niekaip nesugebėsiu to paslėpti. Tai tas pats, kaip užsiklijuoti „asmeninį pažinčių tarnybos skelbimą“ ant kaktos. Bėdžius užjaučia, bet bėdžiai nepatrauklūs. Argi Casanovai iš tikrųjų reikėjo tiek meilužių? Ne, meilužėms reikėjo Casanovos. Jei esu pardavėjas, ir desperatiškai, truks pliš siekiu parduoti- mano desperacija pasinaudos bet kas, sugebantis tai pastebėti. Žolė visada žalesnė už kaimyno tvoros. Labiausiai mums „reikia“ to, ko negalime lengvai gauti. Kai tik mūsų mažasis Vincas paima kokį žaislą- nesvarbu, ar tai būtų žaislų parduotuvėje, kur dar 5468 žaislai, ar namuose, spėkite ko labiausiai nori jo sesutė Morta? Būtent. Jo žaislo. Tai greitai pastebėjo rinkodaros galiūnai, ir pasipylė: VIP ložės, VIP kortelės, VIP automobiliai, „paskutinės minutės pasiūlymai“, „tik nariams“ ir t.t. Argi kam nors reikėtų Louis Vouton rankinės, jei ji kainuotų tik 60 Lt, ar net 560 Lt? Tik ne tiems, kuriems dar ko nors realiai reikia. Jim Camp, neginčijamas derybininkų treneris Nr 1 Amerikoje = pasaulyje, moko visas derybas pradėti nuo „ne“. Tik tada yra dėl ko derėtis. O „win –win“ ? „Win-win“ Camp‘as palieka mėgstantiems derybas pralaimėti. Tad kuo labiau man reikia pinigų, tuo sunkiau man juos uždirbti. Ir priešingai- pinigintis, kai tai tau labai nerūpi, lengviau ir maloniau, nes gali susitelkti į beribes- kas išdrįstų ginčytis?- galimybes, o ne į amžiną „kodėl man nesiseka/ kodėl sekasi kitiems“ kilpą. Vėlgi, yra tyrėjų, teigiančių, kad tie 5 procentai šios planetos gyventojų, kurie valdo 95 proc. jos turto ( ar panaši proporcija bet kurioje šalyje), net ir tada, kai jų turtas būtų atimtas, netrukus sugebėtų jį atnaujinti, tačiau 95 procentai, net ir gavę tokius turtus, nesugebėtų jų išlaikyti. Peršasi akiplėšiška išvada- kurią patvirtintų ir žemiausio lygio „kaip uždirbti milijoną“ guru, ir save ekspertais laikantys šeimos finansų ekspertai (ko, tada, iki šiol jie sėdi bankuose ?): pinigai, tiksliau jų procesas labiau priklauso nuo požiūrio į jį, nei nuo kitų „objektyvių“ faktorių. Tad: jei man „labai reikia“, aš negaliu to paslėpti, sutelkiu savo bet kuriuo atveju ribotą dėmesį į apribojimus, o ne galimybes, ir „pagal nutylėjimą“:
Tad kam vargti? O ko... „labai reikia“?
Mūsų 4 metų Sokratė manęs klausdavo:
Akivaizdu. Bet kurį pirkinį galime pateisinti. „Jo reikėjo“. „Šis 2 x efektyvesnis, nei XYZ“, „kaip aš atrodysiu su ZYX prieš bendradarbius?“, „mes galime sau leisti“, „dabar tokie standartai“, „aš noriu gyventi lengvai“, „ką, aš durnas nepirkti, kai tokia nuolaida?“, „D nusipirko X, o ką, mes blogesni?“...arba, geriausias: „Visi pirko kaip išprotėję“. Sugebėjimas racionalizuoti savo veiksmus- lygiai kaip sugebėjimas daryti apibendrinimus- yra genetiškai užprogramuota homo sapiens savybė, ir mes tiesiog negalime neapibendrinti. Tad visada rasime už prieš bet ką. Lygiai kaip šiuolaikinio mokslo, jau seniai tapusio religija, problema: ir objektyviausius tyrimus atlieka, deja, subjektyvūs mokslininkai, žmonės, nesugebantys neapibendrinti. Bėda, kad nebūtinai objektyviai- visada egzistuoja pagunda „pritempti“ rezultatus prie to, ką norima įrodyti. Revoliucingos mokslo idėjos ir teorijos yra pačios rizikingiausios, nes jas sunkiausia apginti, daug paprasčiau neatrasti nieko naujo, o tik vėl apibendrinti sena, nes tai nesunku įrodyti. Tačiau mano 4 metų Morta- Sokratė dar netiki mokslo galiomis. Ir jai būtų sunku paaiškinti, kodėl mums reikia naujo automobilio, naujų namų, naujų drabužių ar naujų iššūkių. Ir tu, ir aš žinome, kad iš tiesų mums nieko TAIP nereikia. Perkame emocijas- patvirtintų ir bukiausius pardavimo kursus baigęs vadybininkas. Maža to, dažnai tai darome į skolą (na, nebent sugebate pasiskolinti pigiau, nei infliacija suris- lai bankai jaudinasi dėl nuvertėjimo, cha). „Kai žmonės naudoja kreditines korteles, jie dažnai išleidžia pinigus, kurių neturi, dalykams, kurių jiems nereikia, kad pasipuikuotų prieš žmones, kurių jie net nemėgsta“, kartą pasakė JAV TV žvaigždė Tavis Smiley. Kodėl? Todėl, kad nuo mažų dienų esame mokomi būti geresni. Jei kažkas man nuolat kala į galvą, kad turiu būti geresnis, ką – logiškai- suprasiu? Kad nesu geras toks, koks esu. Ir neturėčiau jaustis gerai, tik dėl to, kad esu, koks esu. Užprogramuotas nerimas, kurį nuraminti lengviausia tampant geresniu: vartotoju, rinkėju, piliečiu, verslininku, darbuotoju, tėvu, galų gale, ligoniu. Tiesa paprasta, ir tiek akivaizdi, kad dažnai nesugebame jos pastebėti rinkodaros hipnotizuojami: Viskas, bent jau šią sekundę, iš esmės yra OK. Faktas, kad sugebi perskaityti šią eilutę, yra didžiulė pergalė. Faktas, kad dabar dar kartą sugebėjai įkvėpti, yra turbūt didžiausia malonė, kurios galėjai tikėtis iš begalybės, kuri ir vėl kitokia, kai iškvėpei. Ar tai darysi, sėdėdamas už „Ferrari“ vairo, ar prijungtas prie dirbtinio plaučio, ar gulėdamas po nugriuvusiu konteineriu, tėra tik mažai svarbios detalės. Jei nebus pabaigos, nebus ir pradžios, jei yra pabaiga, yra ir ką pabaigti. Su muzika, geriau, net jei jos nebegirdėsi. Ką tik per BBC išgirdau, kad Kinijoje prieš ir per olimpines žaidynes bus griežtai ribojama ekonominė veikla- kad bent olimpiečiai pailsėtų nuo smogo. Neįtikėtina! O po olimpiados- ką? Kaminai rūks toliau, kad mes ir vėl turėtume ką atnaujinti, ir įsigyti. Kodėl olimpiados nerengiamos kasdien? Nueik į savo sandėliuką. Pažiūrėk, kiek daiktų tau jau nebereikia. Kaip lengva tai suvokti, kai reikia kraustytis! Pasižiūrėk, kiek šiemet išleidai dalykams, kurių net neprisimeni. Lietuvoje jau veikia „daiktų viešbutis“- nes namai juk ne guminiai. Kiekvienas įrašas tavo pirkinių kortelės atskaitoje- medalis tiems, kurie sugebėjo tau padėti suvokti, jog kažko “reikia”. Jei tam, kad galėtum jaustis gerai, padeda tik pinigai...bloga naujiena. Jų niekada neužteks. Ar narkomanui kada nors gana heroino? Banali, nuvalkiota tiesa, kuri tampa nenuginčijamai įtikinama tik tada, kai pasiruoši paskutinį kartą iškvėpti. Net jei gulėtum ant pinigų kalno, tai bus paskutinis iškvėpimas. Bet argi dabar turėčiau vystyti temą lygiai taip banaliai, kaip to iš manęs lauktų mano lietuvių kalbos mokytoja, a la, eikime į miškus, gyvenkime paprastai, lapinėse, katiliukuose virkime nemokšiškai, su kokiu senu spausdintuvu ar vaizduokliu priglušintus bebrus ir desertui, miške tarp miesto šiukšlių, ieškokime mėlynių? Ne. Dabar tiesiog paprasčiau gyventi mieste, eiti į darbą ir valgyti lietuviškus meduolius, iškeptus Rusijoje, ir laikas nuo laiko lietuviškame aliejuje, kuris atvežtas iš Estijos, pasičirškinti kokią dešrelę, kuri tik vaidina, kad yra iš mėsos. Problema atsiranda tada, kai pamatome, kad kaimynas įsidėjo šarvuotas duris ir plastikinius langus, o mes per tą laiką tesugebėjome užgyventi pintą indą margučiams ir ekonomišką elektrinį virdulį. Va tada ir praregi, ir išvažiuoji į Airiją, kur pastovėjęs prie konvejerio fejerverkų fabrike jau po dienos gali nusipirkti tris virdulius ir dar vieną išsiųsti kaimynui. Tik kad problema išlieka. Kaimynai Airijoje po darbo dienos gali nusipirkti 7 virdulius. Įleidi šaknis, po keleto metų importuoji jau tave pamiršusius vaikus iš Lietuvos, ari kaip jautis, darai karjerą, tampi fejerverkų cecho vadybininku, ir imi atsainiau žiūrėti į tai, kad jei norėtum, nusipirktum nors ir septynis virdulius po valandos darbo. Atsipūti, lyg ir viskas gerai, jau net parduotuvėje su čiabuviais angliškai gali pakalbėti apie orą, jei tik reiktų. Tik kad niekad nereikia. Bet štai kaimynas nusiperka keturratį motociklą, o tu tesugebėjai įsirengti dirbtinį fontanėlį prie garažo. Ir vėl susimąstai. Gal grįžti į Lietuvą? Neskubėk. Čia nebus geriau. Čia jau kiti standartai. Ir Lietuvoj jau yra tikrų vyrų, žmonių, kurie sugeba nusipirkti tokius Rolls Royce‘us, kurių net Airijoje niekas neturi. Perskaitysi laikraštyje, ir pasijausi...vėl...kaip su dar vienu virduliu...toks, koks iš tikrųjų esi. Paguosiu. Kiek vidutiniškai kainuoja toks Rolls-Royce? Jei tikri vyrai Lietuvoje leistų sau nusipirkti naują, o ne –„būkim biedni, bet teisingi“- metų senumo- paklotų 1,9 mln. litų. Be vairuotojo nepavažinėsi, ne lygis. Kokio asilo vairuotoju neįdarbinsi- irgi ne lygis, tad mokėsi jam bent 2000 Lt į rankas, su mokesčiais- jau veik 3300 Lt per mėnesį. Draudimas, priežiūra- dar kelis kartus tiek. Važinėsi kokius 2 metus- nes kiek gali sėdėti toj pačioj sofoj ant ratų? Nuvertės- mažiausiai 50 procentų, ir tai ne mazdukė kokia, dar pagaruosi, kol parduosi. Tad: du metai, minimum 1300 Lt į dieną vien už automobilį, bet jei sudėsime kitus kaštus- kad ir galimybių kaštus, eksploataciją, draudimą etc., bus daugiau. Maždaug po litą į minutę. Už ką? Gerą klausimas. Už gerus jausmus, turbūt- unikalumo jausmą, komfortą, prabangą, prestižą. Juk kitaip jų nepatirsi, ar ne? Atsiras ir pora nepatogumų. Štai kokiam Majamyje, JAV, toks garsus nekilnojamojo turto magnatas Donahue Peebles, kuriam Rolls-Royce net nemokamai davė 2 savaites naudotis „Phantom“, atsisakė juo važinėti toliau, pareiškęs, kad „man šis automobilis per daug iššaukiantis, net Majamyje“ . Sutinku. Su tokia sofa nenuvažiuosi net kur nors į visiškai užmirštas Pikeliškes, neatsisėsi prie ežero, ir negalėsi taikiai pakrapštyti nosies ar tiesiog gerai pirstelėti nieko neveikdamas, nes minutės tai...eina. Eina. Ir eina. „Užbuksuosi“ pamiškėje, visai laikas sustos. Tik litai kapsės. Kad būtų įdomiau, gali atsisėsti ant kokio lieptelio ir pats juos mėtyti į kūdrą. Kas minutę. Nes „pinigai“ yra veiksmažodis. Procesas. Jei nori išmokti šio veiksmo, verta mokytis iš tų, kurie šį procesą valdo be priekaištų- kad ir finansiškai turtingiausių pasaulio žmonių. Nr.1 pasaulyje vairuoja „Ford“. Gal seka James‘u Bondu? Tik ne „Mondeo“, bet „Focus“- tai Bill Gates automobilis. Sam Walton, kol buvo gyvas, įkurdamas Wall-Mart“ ir po to, vairavo seną „pick-up‘ą“. Warren‘as Buffet‘as dar visai neseniai važinėjo sidabriniu 2001 m. „Lincoln Town Car“- tokiais darda ir NewYork‘o taksistai. Wall-Mart pagrindinė būstinė iki šiol yra ten pat, kur šis gigantas buvo „pradėtas“1970 m.: tikrame užkampyje- Bentonvilyje, Arkanzase, mieste, kuris turėjo išplėsti viską- ir kelius, ir oro uostą, kad Wall-Mart tiekėjų būriai sugebėtų čia atvykti. Warren‘as Buffet‘as iki šiol gyvena tame pačiame kukliame name- kaip ir prieš pusę amžiaus. Jo „Berkshire Hathaway“- bene didžiausios ir sėkmingiausios pasaulio istorijoje investicinės bendrovės svetainė internete- http://www.berkshirehathaway.com/ - yra turbūt kukliausia korporacinė svetainė pasaulyje. Nei animacijų, nei nuotraukų, nei paveiksliukų, nei spalvų. Tai būtų dekoracijos, suponuojančios tam tikrą reikmę, ar net desperaciją pasirodyti klientams, sukurti įvaizdį, komunikuoti rinkodaros žinutę ir t.t. Bet niekam to čia nereikia. Norintiems investuoti į „Berkshire Hathaway“ nereikia „prezentacijos“. „Berkshire Hathaway“ ir yra žinutė. O dvi svarbiausios Warren‘o taisyklės, kurias verta įsikalti visiems, kurie norėtų, bet dar nesugebėjo suvaldyti pinigų proceso taip, kaip tai padarė jis, yra šios:
Logiška ir paprasta. Jei neprarandi, gali tik gauti. Tada mažiau „reikia“. Kai mažiau „reikia“, lengviau pastebėti galimybes: investuoti, palaukti, uždirbti, sukurti, nuveikti. Net saviraiškos galimybės visai kitos, kai nebėra „degančio“ reikalo save išreikšti. Ir savimonė aukštesnė- nebereikia žemo savo įvaizdžio kompensuoti plunksnomis, trofėjais, sofomis ar sunkiai išstenėtais pasiekimais. Juk jei patinka dainuoti- dainuoji, ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad patinka. Jei patinka šokti- šoki. Šokis yra smagus būdas nukeliauti iš taško A į B, bet jei pasirenki šokį KAIP būdą nukeliauti iš A į B, nes „reikia“, šokis virsta priemone. Apgailėtinai neefektyvia. Jei katė turėtų – ar pati sau išsikeltų- gerai suformuotą tikslą pagauti 200 pelių per medžioklės sezoną, ją kaip mat reikėtų gydyti nuo neurozės, o gal net atkalbinėti nuo savižudybės, kad ir į kokius gerus motyvacijos seminarus ją besiųstum. Nes gyvenimas gali būti daina. Gali būti kaip šokis. Gali būti opera. Gali būti simfonija. Tačiau gali būti ir rikiuote, paradu, gamybine mankšta ar skanduote. Jei tik ...“reikia“. Kodėl daugiau žmonių miršta nuo nerimo, nei nuo darbo? Todėl, kad žmonės daugiau nerimauja, nei dirba. Dėl ko? Geras klausimas. __________ Štai dar vienas mažas pavyzdys, kad pinigai- tik popierėliai. Derren'o metodų metodiškai mokome "NLP Praktiko" mokymuose
(c) Vidas Jankauskas, 2006-2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
||||||||
