Dalykas toks. Aš nežinau, ką parašysiu dabar. Sakysi- „tai nerašyk, Jankauskai,  jei nežinai ką, ir be tavęs turiu ką veikti, aš neskaitysiu, geriau atsitrauksiu, ir išgersiu kavos. Ar arbatos“.

Bet palauk. Aš žinau- apskritai - ką  noriu parašyti. Bet  nežinau, ką konkrečiai parašysiu dabar. Kokį žodį aš ištarsiu mintyse ir greitai įbarškinsiu klavišais. Jauti? Paslaptis ir paradoksas čia.

Pagalvok. Nei aš, nei tu nežinai, kas įvyks kitą mikro sekundės dalį. Koks  tai žodis, kurį aš užrašysiu, o  tu išvysi. Nes nežinau, ką būtent dabar pagalvosiu. Net norėdamas žinoti, nežinosiu. Kuo labiau norėsiu sužinoti, tuo aiškiau suvoksiu, kad nesuvoksiu. Tarkim, rašai tu. Arba kalbi. Neįtikėtina, bet tu niekad nežinai, ką pasakysi kitą sekundę. Turiu omenyje, tu gali planuoti savo kalbą, žinoti, ką pasakysi apskritai, žinoti, kodėl kalbi, ir su kuo kalbi, bet tai, ką ištarsi dabar, šią sekundę, šią sekundės dalį, visada lieka paslaptimi- tol, kol ištarsi. Gali stovėti prieš tūkstantinę auditoriją, arba gali stovėti prieš save veidrodyje ir vis tiek- niekada nežinai, ką dabar pagalvosi. Net jei įsikibęs ir užtikrintas žinai pirmą žodį, kurį pasakysi, ir jį pasakai, negali būti tikras dėl antro, ar 43-čio.

Iš kur jie? Kas ištikrųjų kalba, kai kalbi tu?

Mažas atradimas? Būk ten.

Morfiniai laukai

Prisimenu varnas, Žirmūnuose seniai, žiemą, rytais, kai eidavau į darželį. Visas gal tūkstančio varnų būrys, garsiai kranksėdamas,  galėdavo akimirksniu šauti aukštyn, ir staiga pakeisti kryptį, kad vėl pakeisti kryptį. Niekaip nesuprasdavau, kaip varnos sugeba taip gerai sinchronizuoti savo veiksmus. Tą patį gali išvysti, stebėdamas kregždžių, žvirblių ar kitų mažų paukščių pulkus, žuvytes prie kokio koralinio rifo, ar dviratininkų pulką, besileidžiantį nuo kalno Tour de France- lekia, lekia, staiga žiū- visas būrys akimirksniu keičia kryptį. Nė vienas greitai skrendantis paukštis neatsitrenkia į kitą, maža to, akivaizdu, kad nė vienas paukštis neturi laiko galvoti, ką daryti dabar- jis tiesiog intuityviai jaučia, kur pasukti dabar.

Garsus biologas- gal dėl to, kad tam tikra prasme yra maištininkas-  dr. Rupert Sheldrake tai aiškina „morfiniais laukais“ (morphic fields)- du ar daugiau kartu veikiančių gyvūnų, ląstelių ar žmonių yra daugiau, nei „tik“ jų suma. Ir tai daugiau yra kažkuo trečiu: minia turi savo sąmonę, minios elgesį galima prognozuoti, panašiai kaip nuspėjamas tampa pingvinų būrys, vartotojų ar rinkėjų segmentas ar oro akrobatės, dabar jau išstipusios, Žirmūnų varnos.

Ir jei kalbame apie operatorių (beje, šis terminas mūsų seminaruose atsirado tiesiog intuityviai, tarsi pametėtas mano operatoriaus, ar „autobuso vairuotojo“ ), arba pasąmonę, galime lengvai pastebėti, kad ji irgi panaši į tam tikrą „morfinį lauką“. Nes pasąmonė nėra mažas keistas CEO, ar vykdantysis direktorius, sėdintis mums tarp ausų ir  kontroliuojantis begalę atominės jėgainės, vadinamos žmogumi, funkcijų- ląstelių atsinaujinimą, širdies plakimą, kraujo spaudimą, kūno temperatūrą,  peristaltiką, raumenų tonusą, prakaitavimą, toksinų perdirbimą, emocijas, erekciją, reguliarius purpsėjimus, nevalingus mosikavimus rankomis, nuolat ištariamus pseudo žodžius, a la „žinai“, „tipo“, „reiškia“ ar keiksmažodžius  ir milijardus cheminių reakcijų, vykstančių ląstelių lygiu.

Ne. Pasąmonė yra bent jau visa tai, ko mes sąmoningai nesuvokiame, bet turime.  Ir jei kalbame apie morfinius laukus, verta prisiminti suvokimo ir mąstymo tyrėjus (Donald  Norman, Tim Shallice, Richard Brown, David Oakley), kurie svarbias pasąmonės funkcijas – ypač mūsų sąmoningai dar nesuvoktas reakcijas į išorinius ar vidinius stimulus interpretuoja kaip schematų – suvokimo sekų operacijų sąveiką. Jie nelygino šių sekų sąveikos su Žirmūnų varnomis, nes niekad čia nėra buvę, bet...  schematos turi savo hierarchiją,  ir skirtingą „jėgą“,  veikia nuolat, be to, veikia skirtingais lygiais: yra dalykų, kuriuos operatorius (pasąmonė) mikliai išsprendžia už mus, mums net sąmoningai to nesuvokiant, bet yra dalykų, kai schematos, susidūrusios su „svarbiu“ stimulu, pradeda veikti, anot David Oakley, aukštesniu, antrinio dėmesio (SAS- Secondary Attention System) lygiu. Būtent šiuo lygiu, manoma, mes suvokiame save kaip „aš“. Kitais lygiais „aš“ net neinformuojamas apie tai, ką daro „operatorius“, ir tarimai sklandus mūsų elgesys tėra nuolat besirungiančių schematų sinergija- kaip kad daugybės  varnų morfinis laukas.

Įdomiausia čia tai, kad „aš“ net apie sąmoningus savo veiksmus dažnai esu informuojamas post factum,  kaip dar 1985m. įrodė klasikiniai sąmonės tyrėjo Benjamin‘o Libet‘o eksperimentai.

Kartais man (?- kam „man“,  ah?) keista, kad vis dar sutinku tiek žmonių, kurie nėra nieko apie juos girdėję.  Libetas pademonstravo, kad mūsų „laisva valia“, dėl kurios šitiek filosofų laisva valia vargo, dažnai gali būti vertinama viso labo kaip fikcija. Šiandien jau daug sąmonės tyrėjų teigia, kad  ne „mes“ sąmoningai, o operatorius nuolat nusprendžia, ką ir kaip daryti, ir tik tada „mes“ interpretuojame šį sprendimą kaip „savo“ sąmoningą sprendimą. T.y . sąmoninga valia tėra vos ne atavizmas, šališka pasąmonės veiklos interpretacija, kuri suvokiama tik po to, kai pasireiškė nesąmoninga valia.

Harvardo psichologas Daniel Wegner , apibūdindamas Libeto eksperimentus, rašė: „Sąmoningo veiksmo norėjimo patirtis prasideda po to, kai smegenyse įvyksta įvykiai, paverčiantys veiksmą judesiu. Smegenys sukuria abu- ir  mintį, ir veiksmą, leisdami žmogui manyti, kad jo mintis pavirto veiksmu“. Oi? Tai  savo eksperimentais ir teigė Libetas- mes turėtume būti pakankamai neįsitikinę, kai esame įsitikinę, jog būtent „mes“ sąmoningai nusprendžiame, ką ir kada norime daryti.  Libeto bandymuose savanoriai būdavo prašomi sąmoningai, tada,  kai jie nusprendžia, žiūrėdami į laikrodį, pajudinti pirštą. Padarę judesį, savanoriai apie tai pranešdavo Libetui.  Paprasta. Išskyrus vieną dalyką- Libetas tuo pat metu matavo savanorių smegenų impulsus, ir nuosekliai įrodė, kad smegenys pasiruošia veiksmui (pasiekia taip  vadinamą „pasiruošimo potencialą“, arba Bereitschaftspotential, kaip šį fenomeną pavadino  jo atradėjas Hans Helmut Kornhuber dar 1964) bent 300 milisekundžių anksčiau, nei  veiksmą sąmoningai „inicijavęs“ savanoris. Išvados? Toli einančios.  Aldous Huxley- kurio „Sala“ pagaliau išleista ir lietuviškai- daug seniau, nei tai padarė Libetas, mūsų sąmoningą valią vaizdžiai lygino su garvežio švilpuku- nors šis ir yra tiesiogiai susijęs su garvežio gariniu varikliu, manyti, kad būtent švilpukas varo garvežį būtų naivu.

Tai bent... Tegyvuoja determinizmas! Ar dabar, entuziastingai pokštelėjęs delnu sau per galvą, ir sušukęs „voila!”, galiu “sėsti į taksi, sumokėti tris litus ir nurūkti į Šiaulius, iš Šiaulių, paspaudęs gazą, nusibelsti į Kaukazą...“, ar kazino, prisigerti iki žemės graibymo, prašvilpti krūvą pinigų (kurgi ne, taksi tik 3 Lt iki Šiaulių;), paskambinti „šampanas, merginos, ar gali būti kas geriau“, ir keletą parų linksmai pasiautęs, grįžti namo, ir pavargusia šypsena pareikšti, kad „aš čia nekaltas“...“tiesiog nesipriešinau pasąmonei, turbūt jau girdėjai apie Libeto eksperimentus?“

Žinoma, kad galiu. Bet nenoriu. Tačiau ar  Wegner‘is teisus, savo knygos pavadinimu pareikšdamas, kad „sąmoningas apisprendimas“ tėra iliuzija? („The Illusion Of Conscious Will“, MIT Press, 2002). Juk dar pats Libetas , suvokęs, ką gali reikšti jo eksperimentai, atsargiai  pastebėjo, kad mes galime spėti- per 100-150 milisekundžių- sąmoningai „vetuoti“ pasąmonės inicijuotą veiksmą. Pats Wegneris, klausdamas „Kodėl, jei ši sąmoningos valios patirtis nėra mūsų veiksmų priežastis, mums apskritai verta ją turėti? Kokia nauda iš šio fenomeno?“, atsakė,kad  „galų gale, mūsų sąmoningumo suvokimas gali turėti daugiau įtakos mūsų moralei, nei tiesa apie tai, kas iš tikrųjų sąlygoja mūsų veiksmus“ .

Mhm.  Man tai atrodo tik kaip bejėgiškas bandymas sukišti džiną, arba didžiausią revoliuciją psichologijoje po Froido, atgal į butelį, nes jei  Wegner‘is teisus, galime padaryti išties atomines išvadas. Juolab, jei teisūs tie, kurie teigia, kad esame viso labo tik „moralūs gyvūnai“ (Robert Wright), kad  atrasti asmenybę formuojantys genai, kaip ir seksualumą, priklausomybes ar agresiją skatinantys genai, kad išaiškintos smegenų sritys, kurios atsakingos už emocijų, ir sąmoningos valios susiformavimą, kad mūsų elgesį, net juoką- tai, beje,  vienareikšmiškai įrodyta visai neseniai- galime sukelti tiesiog mechaniškai ir grubiai aktyvuodami  tam tikras smegenų sritis (Michael Gazzaniga ir Roger Sperry tyrimai), ir po to stebėti, kaip tiriamas žmogus akimirksniu randa paaiškinimą, kodėl jis juokėsi, nors prieš kelias sekundes net neįsivaizdavo, kad juoksis (nebuvo nei konteksto, nei juoko priežasties- tik sąmonei nesuvokiamas,  milisekundes trukęs nurodymas raštu ...“juokis“.) Skamba frankenšteiniškai? Prieš kelis metus Phil ip Merikle, kanadietis psichologas, atlikęs visą seriją eksperimentų su milisekundes ekrane savanoriams rodomomis žinutėmis (atsimenate prieš 50 metų darytus eksperimentus su „pasąmonine“, sublimine reklama kino salėse, kai žiūrovams buvo rodomas „25-asis“ kadras) teigia, kad jis sugebėjo įrodyti, jog „nesąmoningai suvokta informacija skatina automatines reakcijas, kurių gavėjas negali kontroliuoti. Tuo tarpu tada, kai informacija suvokiama sąmoningai, gavėjai gali ją naudoti savo veiksmams taip, kad jie sugeba vykdyti nurodymus“. Puikiai dera su John‘o Bargh‘o eksperimentais, įrodančiais, kad daugelį žmonių, net jiems nesuvokiant,  galima „užgruntuoti“ taip, kad jų elgesys pastebimai pasikeistų, paprasčiausiai kontroliuojant dominuojančią eksperimento temą (jei testuose naudojami grubūs žodžiai, žmonės tampa akivaizdžiai grubesni, jei dominuoja žodžiai apie senatvę, žmonės ima elgtis taip, tarsi jie būtų daug senesni). Galų gale, neseniai atrasti „veidrodiniai neuronai“ leidžia užtikrintai teigti, kad mes nesąmoningai ir nuolat derinamės prie kitų ir tiesiog mėgdžiojame dominuojančių aplinkinių elgesį, bent jau aktyvuodami tas pačias smegenų sritis, kurias judesiams aktyvuoja jie. Dar daugiau. „99 procentais atvejų smegenims nerūpi, ar kažkas joms „gruntuojama“ pasąmonės, ar sąmonės lygiu“- jos tiesiog automatiškai reaguoja, teigia Ap Dijksterhuis iš Amsterdamo Universiteto.

Visa tai grėsmingai apibendrino rašytojas Thomas Wolfe, kalbėdamas Duke absolventams 2002 –aisias: „ Po Darvinizmo, po Froidizmo, dabar turime milžinišką neuromokslų įtaką... Jei leisite man su siaubingu supaprastinimu supaprastinti tai, ką teigia šiuolaikinis neuromokslas... neapgaudinėkime savęs, mes esame molekulių su DNA sanplaika, suvirinta su chemiškai veikiančiu kompiuteriu, vadinamu smegenimis, kuris kaip programas naudoja tam tikrus genetinius kodus. Ir jūsų idėja kad turite sielą, ar net „aš“, jau nekalbant apie „laisvą valią“, tėra iliuzija“.

Nenumaldomas noras grupuoti

Neramu? Kas vairuoja autobusą, ką? Tereikia ramiai pripažinti, kad ir tai, kaip ir visa kita, nuolat haliucinuojame.  Tiesiogine prasme- „aš“ tėra konstruktas, lygiai toks, kaip „stalas“, „sąžinė“, „konservatorius“  ar „Ferrari“. Net mums patiems tai reiškia skirtingus dalykus skirtinguose kontekstuose, ir niekada neapibūdina tikrovės adekvačiai, tad ką ir bekalbėti apie suvokimo skirtumus tarp žmonių, kultūrų, ar civilizacijų. Haliucinuojame. Todėl sunku mąstyti. Kaip sakė garsus mąstymo strategijų mokytojas Edward de Bono, „dauguma mąstymo klaidų yra suvokimo klaidos“, o bet koks kompiuterių programuotojas primintų, kad egzistuoja elementarus „kompiuterastinis“ akronimas: GIGO (garbage in, garbage out). Mūsų senoliai sakydavo dar paprasčiau- „ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Tad jei gyvename „haliunikų“ realybėje, kurioje stalai yra stalai, namai yra namai, žodžiai yra žodžiai, blogiečiai yra blogiečiai, o simboliai yra simboliai, ir tegalime mąstyti tomis kategorijomis, kurias „suvedėme“ į sistemą. Štai Petras. Tau Petras, o ufonauto akim žiūrint, neįtikėtinai sudėtinga ir stebėtinai stabili begalės procesų visuma, kurioje, anot  profesoriaus Douglas Hofstadter‘io, vienu metu venomis cirkuliuoja bent šeši tūkstančiai milijonų milijonų milijonų hemaglobino molekulių. To be mikroskopo nepastebime, tad Petras yra Petras. Akivaizdu, kad realybę sugebame interpretuoti tik suvokdami skirtumus tarp mūsų suvoktų simbolių- tas yra mažesnis, tas didesnis, tas geresnis, tas blogesnis, visi šie skirtumai ir yra „skirtumų naujienos“, arba suvokimas per se, sakytų Gregory Bateson.  Kitų žmonių emocines būsenas, pasirodo, irgi sugebame suvokti tik kaip pokyčius, nes mūsų smegenys- šiandien tai neurologai jau įrodė- tam naudoja tas pačias sistemas, kurias naudojame judesiams suvokti. Kitaip sakant, esame kaip tos varlės, kurios nustipo iš bado, tupėdamos tarp negyvų musių- jei musės nejuda, varlės jų paprasčiausiai nemato. Turime nenumaldomą, galbūt net gentiškai sąlygotą norą pastebėti judesius,  grupuoti, kurti prasmes, klijuoti etiketes, apibendrinti ir filtruoti. Šuo mato žvaigždes, mes- Grįžulo ratus. Nuostabu, nes taip sugebame mąstyti abstrakčiai, ir kurti dalykus, kurių nėra.

Ne taip nuostabu tada, kai bandome logiškai paaiškinti ir sugrupuoti visa, ką suvokiame, ar norime suvokti, arba tada, kai bandome sąmoningai rasti logišką problemos išeitį tame lygmenyje, kuriame ji sukurta, pamiršdami, kad mūsų operatorius- pasąmonė- veikia iš esmės kitaip, nei prie simbolių sistemų pripratinta sąmonė.

Šuo nujaučia, kada jo šeimininkas grįš, nors nemoka abėcėlės ir nepažįsta laikrodžio.  Tu jauti, kai kas spokso tau  į nugarą, nors nesugebi skaičiuoti dvejetaine sistema. Be to,   gali atsibusti ryte be žadintuvo. Kiek kartų esi pastebėjęs, kad lyg niekur nieko atsibundi 6:45, nors žadintuvas „užstatytas“ 6:50, ir namuose nebuvo nė garso? Ar kas nors gali tai paaiškinti? Tai tiesiog antgamtiška galia, ar ne- tavo operatorius gali sekti laiką minučių tikslumu, jei tik to nori.

Sako, geras Kaukazo aviganis (ne šuo, o piemuo) seniau stebindavo antropologus ir psichologus ne tik savo ilgaamžiškumu, bet ir tuo, kad neskaičiuodamas, net nemokėdamas skaičiuoti, galėdavo akimirksniu pasakyti, ar visos jo avys čia, tik pasižiūrėjęs į jas. Pasąmonė veikia daug greičiau, ir tiksliau, nei mes sugebame sąmoningai suvokti, schematos , rašo,  yra itin glaudžiai susijusios su emocijomis, atmintimi, reprezentacijomis, tad realiai mes mąstome kitaip, nei mąstome. Galvojame daug greičiau, nei galvojame. Galime, ko manome, kad negalime, ir negalime, ką galime, jei tik taip manome.

Tad norėdami  geriau mąstyti, turėti daugiau laisvės, daugiau darnos su pačiais savimi, ir svarbiausia, daugiau laisvos valios, turime suvokti, kad  neretai sąmoningai spendžiame spąstus sau ir kitiems, ar pakliūname į kitų paspęstus spąstus,  jei užstringame vienoje simbolių grupėje, aibėje ar lygmenyje. Beprasmiška ieškoti atsakymų ten, kur jie duoti, bet nepriimtini; problemos tampa problemomis tada, kai sprendimų joms tame pačiame lygmenyje nebesurandame, arbe jie nėra tokie, kokių mes norime. Šis žaidimas- kūryba per se.  Galbūt tai tiesiog viso gyvenimo esmė.   Klasikinė psichologų metafora nesugebėjimą gerai žaisti apibūdina puikiai- girtuoklis, ieškantis raktų po gatvės šviesa, paklaustas, ar jis įsitikinęs, kad raktus pametė būtent čia, atsako, jog“ greičiausiai ne, bet čia...šviesiau“.

Galvojantiems savo galva

Ludwigas Wittgensteinas yra rašęs, jog jei kažkas paprastam žaidimui sugalvoja 100 procentų laiminčią strategiją, žaidimas nebetenka prasmės. Bent jau tuo žaidimo lygiu. Atsimenate Rubiko kubą? Atrodė toks paslaptingas. Šiaip ne taip jį surinkę kaip stebuklą eksponuodavo sekcijų „Nemunas-5“ krištolo ir stiklinių grafinų dalyje. Bet atsirado „Rubiko formulės“, ir bet koks pyplys nuo tada  galėdavo kubą surinkti per 30 sekundžių. Rubiko kubas tapo žaislu pirštų miklumui lavinti, bet nebe žaislu mąstymui lavinti. Tai galioja ir  „kryžiukams ir nuliukams“, ir net šachmatams, jei  tik „Deep Blue“ gali sutriuškinti Kasparovą. Akivaizdu, kad dauguma azartinių žaidimų, ir net akcijų rinka žmones žavi būtent todėl, kad jie susiduria su nežinomybe, čia iki šiol nėra 100 %  sėkmės strategijų. Net sporte- ar įdomu stebėti rungtynes, jei iš anksto aišku, kas laimės? Ir versle- dažniausiai parduodame verslą tada, kai aišku, jog ir toliau viskas bus aišku. Net gyvenime- jei 100 % žinosi, kas bus toliau (pvz., dirbsi tą patį nuobodų darbą, dirbsi, dirbsi ir... mirsi), žaidimas nebeteks prasmės. Ir meilėje- jei pažinsi savo partnerį kaip nuluptą, ir galėsi atspėti kiekvieną jo būsimą veiksmą, pagalvosi, kad gyveni su robotu, ar „Stepfordo žmona“.

Tad ...gyvenimas su impulsyviu, nenuspėjamu paranoja sergančiu šizofreniku gali būti svaiginantis nuotykis.

Antra vertus, mūsų polinkis viską grupuoti, pavadinti ir lyginti, ironiškai vadinamas suvokimu,  ar net „sąmoningumu“, gali būti sėkmingai nukreiptas ne tik į aplinką, idėjas, abstrakcijas ar konkrečius įvykius bei jų interpretaciją, bet ir patiems suvokimo apribojimams ar nesibaigiančioms kilpoms atpažinti. Ir itin grėsmingiems būties paradoksams spręsti. Nes net jei šiuolaikinis neuromokslas visiškai teisus, ir laisva valia tėra iliuzija, verta pasirūpinti, kad bent ją išlaisvintume iš nors ir iliuzinių, bet itin veiksmingų spąstų. Tai tarsi išlipimas iš dėžės. Vėlgi, kūryba.

Kokie  tai spąstai? OK. Pradedu nuo pradžių.  Kaip pavadintas šis tekstas? „Neskaityk šio teksto“. Kad suvoktum, turi perskaityti, tada suvokti, kad ignoravai nurodymą. Tipiškas „double bind“, tariama alternatyva, Russello paradoksas. Galima dar paprasčiau- „neskaityk šių žodžių“, ar tiesiog „neskaityk“- sumezgame sau prieštaraujančią nuorodą šios simbolių grupės lygiu.

Tokius paradoksus kurti lengva, ir mes tai darome meistriškai,  atakuodami ir savo, ir kitų kad ir iliuzinę laisvą valią.  Kai kurie iš šių paradoksų tiesiog linksmi, tačiau kai kurie- tiesiog grėsmingi. Gregory Bateson juos laikė pagrindine šizofrenijos priežastimi ir ...mano galva, jo teorijos iki šiol niekas nėra argumentuotai paneigęs.

Pradedam.

„Galvojantiems savo galva“- gerinasi vienas garsus verslo leidinys. Mhm... Ar tuo teigiama, kad galima galvoti ne savo galva? Gal kur nors yra galvų nuomos punktas? „Kainų javapjūtė...šachmatininkų galvos už pusę kainos tik šią savaitę“. Jei rimtai,  ar tuo teigiama, kad leidinys skirtas tiems, kurie galvoja savo galva? Bet tada jiems nereikia patarimų, nuomonių  ar nurodymų  iš šalies, net jei tai šio leidinio patarimai,  kuriais sekdamas, nebegalvosi savo galva. Ar ne, rinkodaros galiūnai?

Norite šiandien ką nors nugramzdinti į gilią „alternatyvą be alternatyvos“? Prieikite, pakalbinkite, ir po kiek laiko autoritetingai pareikškite: „Būk nuoširdus!”.  Jei jūsų pašnekovas kažko nesuprato- bent jau to, kad jūsų pasiūlyta alternatyva nesuteikia alternatyvų- pribaikite jį karališku tautiniu „double bind“-  „tik nevaidink, kad kažką supratai“. Tada stebėkite, kaip jūsų pašnekovui vystosi pirmieji šizofrenijos požymiai, kaip tai beždžionei klasikiniame psichologų eksperimente- kurį mygtuką ji bepaspaustų, vietoj banano gauna elektros šoką. Spaudžia vieną- šokas, kitą- šokas, galų gale beždžionė ima neurotiškai tuštintis ir tampa irzlia. Girdėta?

O taip. Dzen meistrai taip skatina ne šizofreniją, bet priešingai...nušvitimą- moko mokinius peržengti mąstymo spąstus ir tiesiog suvokti iš esmės : „Jei pasakysi, kad čia lazda, gausi  ja. Jei nesakysi, kad čia lazda, gausi  ja. Kas čia?“  Taukšt, ir nušvitai.

Pardavėjai,  NLP mokymuose išmokę tarimas alternatyvas, klientams sako: „Ar Jūs pasirašysite kontraktą dabar, ar po to, kai papasakosiu apie garantijas?“ O monetų lošėjai gali pasiūlyti dar šmaikštesnę tariamą alternatyvą- „Jei herbas- aš laimiu, jei skaičius, tu pralaimi“. Smagu? Mes tik pradedam. Netikėk nė vienu mano žodžiu. Ir šiais keturiais, gerai? Cha cha cha!

Žodžiai, žodžiu, kaip kelio ženklai, kuriais neįmanoma nuosekliai sekti. Galime meistriškai įvairuoti bet ką į tikrą akligatvį, jei tik „bet kas“ įprato pasitikėti vien ženklais. „Būk spontaniškas“, „būk nuoširdus“, „būk savimi“, „ar tu jau masturbavaisi šį rytą?“, „neskaityk šio teksto“ ir „ nevaidink, kad ką nors supratai“ , ar „būk linksmas“ tėra tik švelnūs paradoksai, tariamos alternatyvos, prie kurių mes tiek įpratę, kad net nebepastebime, jog jų nurodymams neįmanoma paklusti, ar net juos suvokti. Bet tai tik akivaizdžiausios kilpos, kurias, kiek pamankštinę savo sąmoningo suvokimo įgūdžius, pradedame net nesąmoningai pastebėti. Susitelkę geriau išvysti šiuos raštus ir kilpas, netruksime pastebėti, kad jais esame pančiojami kasdien. Visur.

Noriu užmigti, be ego, ir kad būtų juokinga

Vienas mokymų dalyvis atsiliepimuose parašė- „Jaučiu, kaip mažėja mano EGO. Noriu jį dar labiau sumažinti, kad visai jo nebeturėčiau“. Geras! Tą pačią sekundę, kai galėsi pasakyti sau- viskas, mano Ego nebėra- turėsi nepaprastai didelį Ego, kad galėtum taip pasakyti, ar ne?

Čia kaip su noru užmigti.

Kuo labiau jaudinsiesi dėl to, kad negali užmigti, tuo sunkiau užmigsi. Jei jaudintis pradėsi jau ryte, specialiai atsisakysi maisto po 18 val., apsivilksi drėgnus marškinėlius po atpalaiduojančios vonios prieš guldamas į lovą, ir užmerksi akis, nerimaudamas, ar ir vėl šiandien miegas ateis...gausi, ko trokšti- dar vieną bemiegę naktį.

Sprendimas? Kitu lygiu. Nuo šiol nebemiegok.  Budėk, megzk, ar įsidarbink naktiniu sargu, neilgam, nes kai pagaliau užmigsi laisvu kūdikio miegu, išmes. Mūsų jau minėtas Wegneris iš Harwardo svaigsta nuo „negalvok apie baltą mešką“ paradokso, kurį jis greičiausiai pasiskolino iš Batesono ir Ericsono, ar net Chomsky, dar prieš daug metų suvokusių, kad „paskelbęs temą, kontroliuoja rezultatą“, ir kad mes negalime negalvoti apie tai, apie ką mūsų prašo negalvoti, nes priešingu atveju nesuvoksime prašymo.  Ar girdi? Negalvok apie juodas Žirmūnų varnas, skraidančias didžiuliu būriu virš penkiaukščių...kur tavo laisva valia, a?

Tad kai ateini guosti draugužio, kuris „kenčia“ nuo depresijos, įvertink galimybę, kad jis jau antrus metus moka kokiam nevykėliui psichoterapeutui abonementinį mokestį už tai, kad išgirstų, ar būtų paskatintas suvokti, kad „ne viskas gyvenime yra taip blogai“ ir kad visada yra „dvi monetos pusės“.  Padėdamas jam neliūdėti, gesinsi gaisrą degtukais- galų gale, patvirtinsi draugužiui tai, kuo jis pasirinko tikėti: kad jam „depresija“. Kuo geriau draugužis suvoks, kad jis neturėtų liūdėti, tuo labiau liūdės, nes liūdi, net žinodamas, kad neturėtų. Veiksmingas sprendimas? Tik ne „po lempa“, ar ne? Štai keli:

•  Nuoširdžiai paaiškink, kad draugužis tapo tokiu menkysta, kad net nebemoka normaliai depresuoti- argi čia depresija? Jis per gerai atrodo, dar valgo...“normaliai“ depresuojantys žmonės neina niekur, neskaito, nebendrauja etc., tad draugužiui verta pasistengti labiau, taip depresuoja tik „lūzeriai“ ar ne?  (simptomo išrašymas, provokacinė terapija, Paul Watzlavick, Frank Fareli);
• Leisk suprasti, kuo depresija yra šauni- juk negali visą laiką varyti į priekį be atodairos, kiekviename automobilyje yra ir atbulinė pavara, be kurios, „užbuksavęs“, neišvažiuotum (Miltonas  Ericsonas)
• Paklausk, kaip konkrečiai draugužis depresuoja? 24 val. per parą? Kiekvieną sekundę? Valydamasis dantis, tuštindamasis,  prausdamasis, valgydamas, klausydamas radijo? Aišku, kad ne. Tad jam tikrai ne „depresija“, tiesiog laikas nuo laiko jis nusprendžia padepresuoti, ar ne?(NLP ir CBT)

Paprasta? Tai galioja ir viešojo kalbėjimo baimei- čia „kilpa“ praktiškai identiška: atsistoji sakyti kalbą prieš auditoriją, kuriai nenori pasirodyti nevykėlis, tad imi jaudintis, ar neimsi jaudintis, ir kuo daugiau nori nesijaudinti, tuo labiau jaudiniesi, tad kuo labiau stengiesi, kad balsas ar rankos nedrebėtų, tuo labiau jos dreba, nes negali negalvoti apie Žirmūnų varnas, ar ne, ir kuo labiau stengiesi atsiminti, ką nori pasakyti, tuo sunkiau tai atsiminti, kol galų gale eilinį kartą įrodai sau, kad gerai viešai kalbėti gali tik kiti, bet ne tu.

Sprendimas? Problemoje.  Tiesiog pradėdamas kalbėti, prisipažink, auditorijai, kad tavo balsas drebės, ir kad tu bijai pasirodyti nevykėliu, bet...cha...ką čia slėpti, tu ir esi nevykėlis, ir  tai nėra blogai. Nebebus ko jaudintis. Paprasta. Juolab, kad tai nuolat darė šauniausi oratoriai- Ronald Reagan, Winston Churchil ar net Lincoln‘as. Auditorija nemėgsta pasipūtėlių, auditorijai smagu jausti, kad oratorius yra „kaip jie“, tai vienas iš paprasčiausių būdų pasiekti tikrą darną su pašnekovais.

Lengva, ar ne?

Kilpos visur. Tėvai nerimauja dėl to, kad vaikai mato, jog jie nerimauja, netgi ima pyktis dėl to, kad vaikai supras, jog jie pykstasi. Sprendimas? Problemoje. Mamos rezga kilpas vaikams: „Aš noriu, kad tu pats norėtum tvarkytis“, arba „Tu pats turi norėti mokytis“, arba „Prie stalo turi būti linksmas“, sutuoktiniai reikalauja vienas iš kito „meilės“ ar „spontaniškumo“-juk tai  identiška „būk nuoširdus“ , „daugiau nemeluok“ ir „būk spontaniškas“, ar, dar žiauriau, „būk savimi“- akivaizdu, kad tokio pageidavimo neįmanoma išpildyti, jei jis jau išreikštas, nes negali nuoširdžiai norėti, jei tau siūloma norėti.  

Jei anekdotą reikia paaiškinti, jis nejuokingas, taškas- bent jau tam, kuriam jį reikia paaiškinti. Šitiek porų visame pasaulyje vargsta, norėdamos pasiekti orgazmą vienu metu, bet juk tai tas pats, kaip pasakyti sau „mes  privalome kartu patirti orgazmą už n minučių“. Darbdaviai reikalauja „nuoširdumo“ ir „tikro pasiaukojimo“, bet tai, vėlgi, identiška pastebėjimui a la  ... „ar ir toliau simuliuosi darbą“?

Kilpų begalės, nes pats suvokimas, kad suvoki, yra keista kilpa, tad ekonomikoje vyriausybės „kovoja“ su infliacija, nors ją, de facto, dievina, nes nuvertėjantys pinigai reiškia mažesnes faktines biudžeto išlaidas, juolab, kad įvairios socialinės išmokos indeksuojamos pagal infliacijos lygį, tad kuri taupanti vyriausybė norės parodyti tikrąją infliaciją? Neparodydama tikrojo infliacijos lygio (kaip JAV), vyriausybė dar labiau skatina infliaciją, tačiau infliaciją ne mažiau skatins  ir tikro jos lygio atskleidimas. Kilpa. Nenuostabu, kad politikai ima elgtis šizofreniškai- vienokie prieš rinkimus, kitokie- po. 

Kova su girtuokliavimu ar rūkymu irgi yra ne mažiau paradoksali, vėlgi kilpa, nes kiekvienas chroniukas, kaip ir  kiekvienas rūkorius moka didžiulius akcizus tik už tai, kad ir toliau iš esmės būtų skatinamas rūkyti ir gerti. Kažkas yra paskaičiavęs, kad kovai su narkotikais bent jau JAV išleidžiama daugiau pinigų, nei jų reiktų visiems narkotikams  paprasčiausiai supirkti. Kova su terorizmu tampa terorizmu, nepakankamas socialinės rūpybos tinklas skandina pats save, o per daug gera socialinė rūpyba tampa pati sau nepakeliama našta. Valdininkai dauginasi kaip triušiai, kad galėtų dar geriau paaiškinti, kodėl jie nesugeba valdyti, kalėjimai, skirti nuteistiesiems „izoliuoti ir perauklėti“, juos izoliuoja ir perauklėja- padaro recidyvistais. Ir taip, sėkmingai, toliau.

Sprendimai?
Mano galva, tiesiogiai priklauso nuo mūsų laisvos valios. Tad jei aš atnersiu svarbiausią šio teksto, kurio,  beje,  neturėjai skaityti, kilpą, neleisiu tau jos atnerti pačiam, ar ne?

Vos ne Heinserbergo neapibrėžtumo principas, ar giminingas jam stebėtojo efektas- pats stebėjimo faktas keičia stebimą faktą. Tad...patylėsiu. Juolab , kad bet kuriuo atveju iš tikrųjų nežinau, ką pasakysiu dabar.

Sekundę.

Štai. Man atrodo, kad Benjamino Libet‘o eksperimentai, suponuojantys,  kad mes neturime laisvos valios, nebuvo laisvos valios eksperimentai. Libet‘as dalyvaujantiems eksperimente nurodė išreikšti laisvą valią, pakeliant pirštą tada, kada jie nusprendžia pakelti. Skirtumus nulėmęs skirtumas. Kilpa, jei norite.

Yra dalykų, kurių neverta apibūdinti, nes apibūdinę juos, rizikuojame juos pakeisti.

Leisk man nespęsti tau naujų kilpų ir draugiškai nerekomenduoti- „būk laisvas“, ar tiesiog... „būk savimi“...nors...oi... aš ką tik tai padariau. Nieko.

„Laisva valia“ tėra du žodžiai. O visa kita...grįžkime prie mano mylimo Ludwig‘o Wittgensteino, pabaigusio savo fundamentalų „Tractatus Logico-Philosophicus“  dabar bendriniu tapusiu teiginiu „Wovon man nicht sprechen kann, darüber muß man schweigen“-  „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti”. Kiti verčia „Apie ką negalime kalbėti, turime perduoti tylėdami“.

Tai jis, Wittgensteinas, mirdamas 1951-aisais pasakė- „Pasakyk jiems, kad mano gyvenimas buvo nuostabus“.

Fantastiška kilpa, bičiuli.

________________________

* Cha cha cha!

Komentarai:

(c) Vidas Jankauskas, 2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com