Diagnozė Sveiki. Ar Jūs turite priklausomybių? Ne? Bet... šiandien jau gavote dozę? Aš rimtai. Įsižeidėte? Veltui. Įsižeidę nenorėsite suvokti dalykų tokiais, kokie jie yra. Dauguma turi priklausomybės problemų. Nes kas yra priklausomybė? Ją psichologai ir psichiatrai apibūdina kaip:
Tad ką Jūs vartojate? Kalba ne apie kokainą, tabaką ar „geriausia, ką turime“. Kalba apie ypatingą substanciją, kuri tiek vaikus, tiek suaugusius iš nesulaikomos jėgos paverčia nekilnojamais objektais. LCD? „Plazma“? O gal Jus tenkina projekcinis, ar net paprastas kineskopinis TV? Aš apie tai. JAV daugiau televizorių, nei galinčių juos žiūrėti- jei neskaičiuosime šunų, kačių, skruzdžių ar tarakonų, kurie greičiausiai ir taip nesuvokia mums skirto 24 kadrų per sekundę dažnio. Statistika sako, kad be šių gyvių, vidutiniame JAV namų ūkyje yra 2,55 žmogaus, ir... 2,73 televizorių (A.C. Nielsen 2006). Šie 2,55 amerikiečių į TV spokso po 4 valandas per dieną, lietuviai, anot TNS Gallup, pasitenkina 3 valandom ir 12 minučių, tai netrukus pavirsta 22 valandom per savaitę, veik 2 mėnesiais per metus, ir veik dešimčia metų, praleistų prieš TV, per vidutinę vidutinio lietuvio karjerą „iki pensijos“.
Tinka bent 2 iš šių penkių požymių? Jums galima ramia sąžine diagnozuoti klinikinį priklausomybės atvejį. Kas antras apklaustas amerikietis pripažino, kad žiūri per daug TV. O pas mus? Lietuvoje TV reguliariai nežiūri tik 2 procentai gyventojų. Fenomenas Teatras yra gyvenimas. Kinas yra menas. Televizija yra baldas – anonimas Vargu, ar dr. Vladimiras Zvorkinas, išradęs ikonsokopą dar 1923 m., galėjo pagalvoti, kokį džiną iš butelio jis išleido. Tiksliau, įkišo į vakuminį vamzdelį. Net reklamos davėjai, pradėję remti pirmąsias televizijos stotis, ne iš karto suprato, ką gali TV, ir iš pradžių savo prekes reklamuodavo itin santūriai. Pati pirmoji TV reklama truko tik 20 sekundžių, ir banaliai rodė „Bulova“ laikrodį JAV žemėlapio fone. Tai buvo tais laikais, kai net radijo niekas nesiklausė po vieną- tai visada būdavo grupinė patirtis, tad tas, kuris klausydavosi radijo vienas, rizikavo kitiems pasirodyti tikru keistuoliu. Tačiau net šiandien daug kas ir apie televiziją gali pasirodyti itin keistai, jei tik atsikratysime mums įprastų suvokimo klišių. Įsivaizduokite, esate teatre. Stebite dramą. Nepraėjus nei 15 minučių, pačioje įdomiausioje aktorių dialogo vietoje, į sceną išbėga sodriai nugrimuoti dėdulė ir tetulė, išvaro kitus aktorius, perstumdo dekoracijas, užžiebia papildomas šviesas ir ima entuziastingai pasakoti apie „dar geresnėje pakuotėje“ esančius skalbimo miltelius. Šiems dar nepabaigus, nuaidi fanfaros, į sceną įtempiama valtis, pokši atidaromas alus, ir per jo šnypštimą nuaidi, kad tai „geriausia, ką turime“, dar sekundė- ir į sceną įnešamas King Kongo dydžio įklotas su naujais, dar patogesniais sparneliais. Tai būtų absurdas, ar ne? Tiesiog nepagarba žiūrovams. Spjūvis jų inteligencijai, ir apskritai, amoralus akibrokštas. Užsidegtų šviesos, protestuodami išeitų aktoriai, pasimetę žiūrovai pareikalautų pinigų už bilietus, o įklotų vadybininkai, supratę, kad persistengė, paraustų iš gėdos. Tik ne per TV. Vidutinis amerikietis „iki pensijos“ išvysta daugiau nei 2 milijonus reklamų, net amerikietis vaikas pamato bent 20.000 „reklaminių siužetų“ per metus (daugiausia- maisto produktų ir „greito maisto“ užeigų reklamos). Maža to. Tik pabaigęs pradinę mokyklą, jaunasis amerikietis per TV bus išvydęs 8000 žmogžudysčių, o sulaukęs 18, bus susipažinęs- vėlgi, per TV, su jau bent 200.000 prievartos aktų. Šiandien JAV vaikai per dieną „praleidžia daugiau laiko žiūrėdami televiziją, nei veikdami bet ką kitą, išskyrus miego valandas“- savo darbe apie TV įtaką vaikams rašė Kansaso universiteto tyrėjai Aletha Huston ir John Wight. Lietuvoje, anot TNS Gallup, 4-14 metų vaikai prie televizoriaus praleidžia bent 2.5 valandos per dieną. Kiek laiko jie skiria prasmingiems pokalbiams su tėvais? Pas mus to niekas netyrė, bet JAV paprastam pokalbiui su vaikais lieka tik 3,5 minutės ....įkvėpkite....per savaitę, nes net 1680 minučių (arba 4 valandas per dieną) Amerikos bambliai praleidžia spoksodami į TV. Televizija yra fenomenas. Psichologas Philip‘as Mazzocco, neseniai Ohio universitete rengdamas studiją apie baltųjų amerikiečių nuostatas juodaodžių atžvilgiu, uždavė ir tokį klausimą veik tūkstančiui apklaustųjų: „Kiek Jums reikėtų sumokėti, kad daugiau niekados gyvenime nebežiūrėtumėte TV?“ „Milijoną dolerių“- veik vienbalsiai atsakė apklaustieji, kurie, beje, už tai, kad visą likusį gyvenimą gyventų pakeitę rasę ( t.y. iš baltųjų būtų tapę juodaisiais) viso labo tepaprašytų 10.000 dolerių. Milijoną žalių? Sekundėlę. Ponas Mazzocco, aš ir dešimtadalį tiek galiu visą likusį gyvenimą nugyventi be „geriausia, ką turime“, „bla bla bla“ ir surūgusių, ar priešingai, nužvaigždėjusių pranešėjų, ringų, kelių, srovių, gelbėtojų ir lalailų. Pažįstu keletą šeimų, kurios tiesiog išmetė savo televizorius, ir ką? Ir nieko. Negavo milijono, bet ir desperatiškai nesuko ratų svetainėje kaip vištos be galvos. Pagaliau vaikai turėjo laiko pašnekėti su tėvais, o tėvai- su tėvais. Ir sutaupė, nes... TV kainuoja daugiau, nei manėte Jūs dar ne milijonieriai? Anot Jeffrey Strain, nepriklausomo finansų konsultanto iš TheStreet.com, būtent nežiūrėdami TV, o tam skirtas išlaidas ir laiką investavę kitur galime lengvai susiveikti net ne vieną milijoną. Kaip?
Tad aritmetika paprasta- jei visas šias išlaidas investuotume su vidutine 8 procentų grąža kokius 45 metus, kol mums sukaktų 70, jubiliejų švęstume jau su solidžiais 3,7 milijono dolerių sąskaitoje. Tačiau šneka ne tik apie pinigus. Tiksliau, ne vien apie televizoriaus kainą per se, kurią kažkada šauniai apibūdino detektyvų klasikas Raymond Chandler, rašydamas kad „televizija yra tobula. Pasukioji porą rankenėlių- kelis mechanizmus, kuriuos aukštesniosios beždžionės taip gerai valdo, atsiloši ir sausini savo galvą nuo bet kokių minčių. Ir štai esi čia, stebėdamas burbulus pirmykščiame dumble. Tau nereikia koncentruotis. Tau nereikia reaguoti. Tau nereikia atsiminti. Tau netrūksta smegenų, nes jų tau nereikia. Tavo širdis ir kepenys ir plaučiai toliau sau veikia puikiai. Be viso to, visur tyla ir ramybė. Tu esi žmogaus nirvanoje. Ir jei koks nelaimėlis piktavalis pasirodo ir pareiškia, kad atrodai kaip musė ant šiukšlių kibiro, nekreipk į jį dėmesio. Jis greičiausiai nevertas net tavo televizoriaus kainos.“ Šneka apie tai, ką dar, su TV, gauname nemokamai. Prievartos kultą „Šiandien TV žiūrėjimas reiškia prievartą, grumtynes ir nešvankią kalbą- ir tai tik sprendžiant, kas laikys distancinio valdymo pultą“ – Donna Gephart Kodėl kokiam nukvakėliui vis reikia apsiginkluoti iki dantų, parašyti tulžies pilną atsisveikinimo laišką, tada važiuoti į artimiausią mokyklą, universitetą, ar kitą viešą vietą ir išpleškinti visus, ką tik pamatys, kad galų gale nusišauti? Todėl, kad egzistuoja TV. Tai scena, kurioje nori pasirodyti ne tik žvaigždės ar norintys jomis tapti, bet ir įvairiausi nevykėliai. Jei nebūtų TV ir milijoninių, bet totaliai anonimiškų auditorijų, nebūtų ir tiek nukvakėlių, pasiryžusių visam pasauliui parodyti, ką jie dar sugeba. Ar šie žmogiukai taip elgtųsi, jei nebūtų garantuoti, kad tik pasibaigus jų šou, o gal dar ir „gyvai“, apie juos šnekės viso pasaulio žinių tarnybos? Jos nori apie tai pasakoti- trečdalis žinių laiko JAV skirta reklamai, o daugiau nei pusė (!)- pasakojimams apie nusikaltimus, nelaimes ir karus. Tai ne tik nepastebimai imunizuoja auditoriją ir sumažina jos jautrumo lygį, bet ir skatina naujus išsišokėlius elgtis dar drastiškiau. Kam reikėtų grobti lėktuvus ir smeigti juos į Pasaulio prekybos centro dangoraižius, jei tai nebūtų, plačiausia prasme, šokiruojanti naujiena ? Niekam. Daktaras John Nelson, atstovaujantis Amerikos Medicinos asociaciją, viename seminare yra pareiškęs, kad 2888 studijos iš 3000 neseniai atliktų patvirtina, kad prievarta per TV anksčiau ar vėliau pasireikš žiūrovų elgesiu, ir kad tai yra „visuomenės sveikatos problema“. Net JAV Psichiatrijos asociacija, skatindama nacionalinę savaitę „Be TV“ Amerikoje, yra pareiškusi, kad „mes jau seniai esame susirūpinę televizijos įtaka žmonių elgesiui, ypač vaikams“. Cha! Alfredas Hitchcockas apie tai yra pasakęs taikliau: „Televizija daug nuveikė psichiatrijos labui, skleisdama apie ją informaciją, taip pat, kaip ir kurdama poreikį kreiptis į psichiatrus“. Ar chirurgus. Net ir Europoje vaikai, prisižiūrėję, mano galva, paties bukiausio šou pasaulyje – „WWE“ kovų, laužosi kojas, galvas ar tik šiaip, išsuka vienas kitam rankas. WWE federacijos šou kritikai švelniai ją vadina „muilo opera vyrams“ (dar nesupratote apie ką čia? Taip taip, „Amerikietiškos imtynės“, Terry „Hulk Hogan“, geriečiai ir blogiečiai, kurie, miniai šaukiant, šokinėja vieni ant kitų), bet vien JAV 1999 metais trys vaikai užsimušė, išbandydami vienas su kitu WWE „profesionalų“ triukus.
Daug sekso „Devyniasdešimt aštuoni procentai amerikiečių turi televizorius, o tai reiškia, kad kiti 2 procentai turi patys generuoti prievartą ir seksą“- Gene Baylos Nes jis „parduoda“. Viena iš septynių 2001-2002 metais rodytų TV programų JAV vaizdavo, nors trumpai, lytinį aktą, o daugiau nei 64 procentai visų programų turėjo sekso turinio. RAND (JAV) atlikta paauglių studija 2004 metais patvirtino, kad paaugliai, dažnai žiūrintys TV, bent dvigubai dažniau pradeda pirmuosius lytinius santykius nei tie, kurie TV žiūri retai. „Kitas“. Papildomus kilogramus Televizija įrodė, kad žmonės žiūrės į bet ką, tik ne vienas į kitą- ~Ann Landeis Žiūrėdami TV, mes sunaudojame dar mažiau kalorijų, nei šiaip gulėdami. Vyrai, kurie žiūri televiziją tris ar dar daugiau valandų per parą (tipiškas Lietuvos TV žiūrovas) turi dvigubai didesnę tikimybę nutukti nei tie, kurie TV žiūri tik valandą per dieną. JAV dr. Barbaros Dennison atliktas tyrimas su vaikais teigia, kad tikimybė, jog vaikas nutuks, didėja bent 6 procentais su kiekviena TV valanda per dieną. Jei vaiko kambaryje irgi yra televizorius, tikimybė, kad jis nutuks, išauga iki 38 procentų. Ne tik todėl, kad žiūrėdami televizorių mažai judame. Bet ir todėl, kad be mikrobus daužančių saldumynų kažko sveikesnio ten neišvysime. Kada nors matėte morkų reklamą? Smegenų dušą Senas faktas- amerikiečiai, kurie žiūri daug TV žinių, pasaulį laiko tris kartus agresyvesniu ir pavojingesniu, nei tie, kurie žinių nežiūri. Kam tai naudinga? Rimtiems vyrams, kurie planuoja globaliai rimtus dalykus. John‘as Stauber‘is, vienas iš „Weapons Of Mass Deception“ (Masinės apgaulės ginklai) autorių, savo knygoje pasakoja apie daugybę apgavysčių, pateikiamų per TV. Štai kad ir 2003 balandžio 9. Atsimenate, kas tada įvyko? Irakiečiai nuvertė paminklą Sadamui. Apie šią medijos klastotę David Asman iš FOX pasakė taip: „Jei jums dabar nepašiurps oda, ji daugiau nepašiurps niekada“. Visame pasaulyje buvo rodomi dramatiški Sadamo Huseino paminklo nuvertimo darbai- minios irakiečių, kartu su JAV kareiviais griaunančių didžiulį stabą. Vos ne Berlyno sienos griūtis! Ką rodė mūsų TV? Tą patį. Žinutė: ačiū partijai Tėvynei, su amerikiečių pagalba pagaliau atnešėme demokratiją ir tvarką. Vertėjo kariauti! Realybė? Reuters išplatintos šio įvykio nuotraukos greitai pranyko visuotinio triumfo triukšme: iš tikrųjų paminklą vertė vos saujelė irakiečių, kuriuos aikštėje supo amerikiečių tankai. Na, dar viena kita varna. Minios nebuvo. Entuziazmo- irgi. Niekas net neužsiminė, kad panašiu metu Nadžafe minia užmušė šventiką, simpatizavusį amerikiečiams, ar kad 20000 demonstravo prieš amerikiečius Nasire. Vaizdai, kurie pasiekė mus, tebuvo šaunus montažas. Ir tai tik viršūnėlės. Dar pirmajame Irako kare visame pasaulyje parodyta kūkčiojanti Kuveito mergaitė Nayirah, pasakojanti apie irakiečių kareivius, iš inkubatorių mėtančius kuveitiečių kūdikius, pasirodo, buvo melas. Jos liudijimą išplatino „Citizens for A Free Kuwait“, įtakos grupė, kurią įkūrė viena iš didžiausių viešųjų ryšių agentūrų pasaulyje, Hill & Knowlton. Užteks? Jei „didžiausioje pasaulio demokratijoje“ nebegali tikėti TV, vienoje iš mažiausių ir jauniausių televizorius apskritai vertėtų uždrausti. Ar bent jau išjungti. Bent tada, kai rodomos reklamos. Pastebėjote, kad jos visada skamba garsiau? Ne veltui. Mes instinktyviai labiau atkreipiame dėmesį į garsesnį ir dinamiškesnio, susodrinto garso pranešimą. Tai tiesiog izopraksinis refleksas (isopraxis- neišmokta rūšies atstovų neuroelgsena, kai jie elgiasi panašiai), kaip ir konservuotas juokas (kai visai nejuokingo epizodo fone girdime įrašytą auditorijos juoką). Net jei televizorius veikia fone, mūsų pasąmonė siurbte siurbia visas žinutes- geras, blogas, tiesą ir melą, kurios trykšta iš šios Pandoros skrynios. Ką niūniuojate? Jei neseniai žiūrėjote TV, greičiausiai „Bla bla bla...“. Jei ne, pradėsite dabar.
Laipsnišką degradaciją Visa televizija yra vaikų televizija- Richard P. Adler Jau po 30 sekundžių žiūrint TV žiūrovo smegenyse ima dominuoti letarginės, tranzo alfa bangos. Beta bangos- mūsų budrumo ir mąstymo bangos- žymiai nuslopsta. Vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Be to, anot mokytojo Danielio Hardebecko, yra tiesioginė koreliacija tarp dažno TV žiūrėjimo ir standartizuotų pasiekimų testų rezultatų- kuo daugiau žiūrima TV, tuo prastesni testai. Yra tyrėjų, kurie TV žiūrėjimo būseną vertina kaip „atvirą pasąmonę“- t.y. žiūrėdami TV mes suvokiame informaciją, tačiau esame mažiau arba visai nepajėgūs jos vertinti kritiškai. Tyrimais įrodyta, kad daugiau nei 20 valandų per savaitę TV žiūrinčių žmonių smegenyse ima dominuoti dešinysis smegenų pusrutulis, o kairioji smegenų hemisfera susiduria su iššūkiais- pastebimas ženklus žodinio kūrybingumo sumažėjimas. Vos ne lobotomijos efektas. Atsimenate McMurphy finalą iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“? Štai kas atsitinka, kai sužalojama ar pašalinama priekinė smegenų sritis. Beje, dar neseniai tai buvo įprasta psichiatrų praktika ir JAV, ir net Švedijoje. Kamuoja depresija? O gal Jūs šizofrenikas? Duokit, pravalysime smegenėles. Pro ašarų liaukas, per akis subesime du virbalus ir tiesiog gerai pamakaluosime. Dr. Valteris Freemanas, pats atlikęs tūkstančius tokių intervencijų bet kuria įmanoma proga, prognozavo, kad lobotomija kada nors bus taip įprasta, kaip vizitas pas odontologą. Batus dar mokėsite užsirišti, bet nuspręsti, kas geriau- kava ar arbata- niekados. Keletas mano pažįstamų irgi labai mėgsta spoksoti TV, ir pasiklausęs jų, dažnai pagalvoju, ar tik nebus jie kur gerai, lobotomiškai, gavę į kaktą? Pasakojama, kad kai Amazonės indėnai Brazilijoje pradėjo žiūrėti TV, jie metė visus darbus ir tesuko galvas, kur gauti pinigų dyzeliniams generatoriams, kad galėtų toliau žiūrėti muilo operas. Psichologai, ilgus metus tyrę mažo kalnų miestelio bendruomenę JAV, kuri pagaliau gavo galimybę stebėti TV, įsitikino, kad su laiku šio miestelio žmonės tapo mažiau kūrybingi, mažiau dėmesingi ir labiau nekantrūs. Yale universiteto tyrėjai įrodė, kad dažnas TV žiūrėjimas gali sukelti dėmesio sutrikimus, prastą savikontrolę ir padidinti nekantrumą. Ar verta toliau cituoti begalę tyrimų? Ir arkliui, kuris, ačiū Dievui, daug TV nežiūri, aišku, kad televizija žaloja patį elementariausią nuostabos jausmą ir fantaziją. Mes tiesiog „desentizuojami“, nujausminami, nes tegalime pasyviai stebėti tai, kas vyksta ekrane. Ta kontrolė, kurią mes turime- perjungti kanalus, tėra tik virtuali kontrolė, nes perjungę kanalą, dažnai „užsirauname“ ant tos pačios reklamos, tų pačių veidų ir tų pačių banalybių. Po truputį „žmonės tampa priklausomi nuo išorės šaltinių, kad sugebėtų sukurti naujus vaizdinius ar idėjas, nes didelę jų pasaulio suvokimo dalį užpildo televizija“- savo studijoje apie TV poveikį vaikams rašė Karen Rivers. O gaila. Žinote, kas turi ypatingas susitelkimo, kūrybines ir mąstymo galias? Žmonės, kuriems geriau išvystyta ir aktyvesnė, lobotomijos nepaliesta priekinė smegenų sritis. O kas, anot vis daugėjančių tyrimų, geriausiai padeda ją lavinti? Tikrai ne tūkstančiai valandų, praleistų prieš TV, bet priešingai- tūkstančiai valandų nuobodžios (?), beprasmės (?), betikslės (?) ir banalios (?)- palyginus su TV- meditacijos. Tad kalba Norėjau pasakyti tik tiek: TV, mano galva, yra vienas iš didžiausių- ir akivaizdžiausių trukdžių svarbiausiam dalykui gyvenime. Kam? Tapti tuo, kuo esi. Garsus amerikiečių žurnalistas Alistair Cooke savo atsiminimuose pasakojo apie vieną apklausą, atliktą mokyklose tais laikais, kai po II-jo pasaulinio televizija ėmė skverbtis visur ir akivaizdžiai nukonkuravo radiją. Vaikų klausta- „kas jums labiau patinka, televizija, ar radijas, ir kodėl?“ Vienas septynmetis atsakė, kad jam labiau patinka radijas, nes...“jo vaizdai gražesni“. Negali tapti tuo, kuo esi, jei į viską žiūri kitų vaizdais. Užteks skaityti. Eikite gyventi.
Komentarai: |
|||||||||||
