52c	Džinas iš butelio- WEB 2.0 ir toliau

„Tai geriausia diena, kurią matė pasaulis. Rytoj bus dar geresnė“. – Ron A. Campbell

Paukštis turi smegenis. Paukštis gali suvokti, kur pavojus, ir reaguoti. Bet jis turi ir daugiau, nei tik „savo“ smegenis. Jis gali naudotis kito paukščio smegenimis, kai šis klyktelėjęs įspės apie pavojų. Tai tikras neurosemantinis tinklas- tūkstantis pingvinų reaguos akimirksniu, net jei tik vienas pamatys pavojų ir sukvaksės.

Tačiau pingvinai geriausiu atveju turi tik kelias dešimtis šio tinklo jungčių, ar simbolių: „Kvykt“ (pavojus), „kvakt“ (maistas) ar „Kvuk“ (atsok, žąsine).

Mes turime kalbą- milijonus simbolių ir reikšmių, kuriomis galime jungtis ir perteikti visa tai, ką sako vienas kitam pingvinai ir milijardus kitų dalykų, kuriuos galime pranešti vieni kitiems kaip žmonės.
Šiandien galime ne tik kalbėti, rašyti, tapyti ar filmuoti.

Šiandien turime WEB 2.0

Tu turi sąmonę. Ir aš turiu sąmonę. Mes abu galime „jungti“ savo sąmones kalbėdami, tu gali skaityti, ką aš parašiau, aš galiu skaityti, ką tu parašei, gali matyti mane nuotraukoje ar per TV, ir mes abu galime „jungtis“ prie tų žmonių, kurių šiandien jau seniai nėra, sąmonės- skaitydami, rašydami ir diskutuodami. Galime pasiekti jau seniai mirusių išminčių mintis, skaitydami jų raštus, raštus apie juos, galėdami akimirksniu „jungtis“ ir internete rasti milijardus kitų sąmonės simbolių- apie bet ką. Mes netgi galime „jungtis“ prie dirbtinių “smegenų”- kad ir paprasto kalkuliatoriaus, kuris gali skaičiuoti taip, kaip net nesisapnavo viduramžių alchemikams arba akimirksniu gauti ir akimirksniu siųsti idėjas iš milijonų ir milijonams. Galime pasiekti tūkstantmečių senumo idėjas ir šiandien išgirsti ateities idėjas. Galime gyventi amžinai- nes mūsų idėjos bus pasiekiamos ir po to, kai mūsų čia nebebus.

Tai žino, tik ne visada prisimena visi.

Ateitis žada daug daugiau.

Šiuolaikiniai kompiuteriai jau seniai pralenkė ne tik paukščių, bet ir žmogaus smegenis greičiu. Tik ne suvokimo galia. Jei palyginsime savo smegenų neuronus ir moderniausius šiuolaikinius tranzistorius, neuronai tiesiog patetiškai atsilieka persijungimo greičiu. Tačiau jei palyginsime žmogaus neuronų tinklus ( = smegenis) su didžiausiu supertranzistorių tinklu šiuolaikiniame superkompiuteryje, mhm... superkompiuteris atrodo tiesiog patetiškai kvailas. Populiariausia metafora apibūdinti net žemiausią IQ turinčio žmogaus neuronų jungčių skaičių yra teiginys, kad šis skaičius viršija mums suvokiamos visatos atomų skaičių.

Nes tinklo vertė ir galia- tarkim, Jūsų neuronų tinklo galia, ar Jūsų interneto jungties vertė, anot Robert Metcalfe, žmogaus, sukūrusio eternetą ir 3Com, yra proporcinga visam jungčių skaičiui.

Tai taip pat reiškia, kad šiandien, prisijungdamas prie interneto, aš gaunu milijardų milijardus kartų didesnę vertę, ir galią, nei, tarkim, 1995 metais, kai tapau, beje, tik antruoju privačiu “Omnnitel” interneto abonentu. Nes šiandien kasdien įsijungiu į 109 vartotojų tinklą, kuris auga greičiau, nei bet kada iki šiol, ir pagaliau ima veikti kokybiškai kitaip, nei pačioje interneto pradžioje, kai internetas tebuvo tik į tinklą sujungtų statiškų interneto svetainių ir kompiuterių tinklas. Pradedame pastebėti  beprecedentį kolektyvinės sąmonės fenomeną, kuris gali būti palygintas tik su kiekvieno iš mūsų sąmonės fenomenu- kai net 3 metų iclius suvokia elementarius dalykus vis dar geriau, nei Kasparavą įveikęs superkompiuteris.

Fenomenas, kuris atneš nematytas permainas, ir kuris jau pakeitė daug ką - “WEB 2.0”.

Paradokslau, tačiau tokio dalyko net nėra. Tai ne programos versija, ir ne programinė kalba. Greičiau tai technologijų visumą, kurios iki šiol niekas negali vienareikšmiškai apibūdinti- po to, kai tai pabandė padaryti Tim O’ Reilly, pirmą kartą susisteminęs, kas yra Web 2.0. Bet gali sėkmingai naudoti.

Skirtumus lemiantys skirtumai

Jei medžiodamas mamutus sukūrei gražią melodiją, paniūniavai ją savo pirmykščiams sėbrams- voila, esi kūrėjas, perdavei savo sąmonės simbolį kitiems, ir kai visi ėmė ją niūniuoti, melodija tapo kolektyvinės  sąmonės simboliu. Galbūt melodija pateks į dešimtuką ir bus perduodama kartų kartoms-  bent jau kol gyvuos tavo gentis. Jei nutapei paskutinę kovą su mamutu savo krauju ant uolos, mediumas veiksmingas tik tol, kol į uolą pateks kiti sąmoningi individai. Užgrius uola, ir viskas.

Jei, kiek vėliau, surašysi savo pamokančias patirtis ant veršio odos, gali tikėtis, kad tavo gera naujiena lėtai, bet sklis taip greitai, kaip kiti sugebės dirti veršiams odas ir perrašinėti tavo gerąją žinią. Kol pagaliau pasirodys Gutenbergas ir žinios ims sklisti spausdinimo greičiu. Bet tik tos žinios, kurias Gutenbergas nuspręs skleisti.

Internetas leido praktiškai kiekvienam tapti Gutenbergu- turėti savo “spausdinimo” mašiną, leidžiančią skelbti idėjas miljonams- tiražuoti, siųsti ir dauginti įvairiausius sąmonės simbolius daug greičiau ir efektyviau, nei bet kada iki šiol. Praktiškai kiekvienam reiškė tai, kad norėdami paskelbti savo idėjas, turėjome bent jau mokėti HTML kalbos pradmenis ir rasti interneto serverį, kuriame galėtume skelbti mūsų simbolius. Tad realiai tai galėjo padaryti ne visi. Be to, HTML kalba siejo ir turinį, ir formą- kūrėjas turėjo suvokti, kaip tekstas atrodys skirtingose naršyklėse ir į tai atsižvelgti.

Ir pagaliau esame čia ir dabar, kai net šuo galėtų sukurti savo blogą, ar podcastą, ir paskelbti jį kitiems 109 tinkle esančių vartotojų, kurie net nesuprastų, kad jis šuo. Gali kandžiotis ir urgzti, skiesti absoliučias nesąmones ir pasakoti svarbiausias gyvenimo tiesas- vietos užteks viskam, nes tik 30 procentų viso interneto užimta  pornografija.

Sveiki atvykę į WEB 2.0 erą- erą, kuri žada perrašyti tinklų tinklo taisykles

Esminis WEB 2.0 skirtumas nuo viso to, kas buvo iki šiol- internetas tapo jau nebe statiškos informacijos mediumas, o platforma saviraiškai ir įvairiausioms vartotojo programoms veikti. (...dideliam Microsoft galvos skausmui). Forma atskirta nuo turinio, turinys tampa likvidus,  jį gali kurti, dauginti, adaptuoti ir modifikuoti visi tinklo vartotojai. WEB 2.0 simboliai yra Wikipedia ir MySpace, Flickr ir milijardai asmeninių dienoraščių (blogų), YouTube ir Second Life ar net “Peer to Peer” tinklai- visa tai, kur patys vartotojai kuria ir pateikia turinį, visumą ir naujus prasmės tinklus. Čia nebėra vietos autokratijai, vertikalioms hierarchijoms ir “nurodymams iš viršaus”. Priešingai- būtent tinklo visuma nusprendžia, kas yra “teisinga” informacija- kaip Wikipedijoje, ar kas yra aktualiausia šiandien – kaip YouTube populiariausių video rinkimai.
WEB 2.0 dar vadinamas semantiniu tinklu, nes  XML gairės leidžia turinį atpažinti, ir skirstyti taip, kaip reikia vartotojui- tai ir RSS veikimo pagrindas. Su RSS galite atsirinkti, kokią informaciją norite gauti- iš karto, kai ji pasirodo, ir kurti meshups- įvairiausios, “gyvos” informacijos portalus, kur būtent Jūs nusprendžiate, kokia forma ši informacija turi būti pateikiama.

Paieškos sistemos WEB 2.0 eroje iš esmės skatinamos “mąstyti”.  Jei į Google įvestas klausimas: “Ką turėčiau šiandien valgyti pietums?” duotų atsakymus, tiesogiai susijusius su “Turėčiau”, “šiandien”, “valgyti” ir “pietums”, jau netoli tas laikas, kai semantiniai algoritmai ( kad ir tokie, kurie jau naudojami institucinėje IBM WebFountain paieškoje) leis sistemai duoti pakankamai protingą atsakymą- nes ji ne tik indeksuos puslapius pagal raktinius žodžius, bet žengs giliau- kategorizuos juos pagal semantines kategorijas ir asocijacijas.  IBM Web Fountain jau dabar visiems, įsigijusiems šią novatorišką paieškos platformą, daro būtent tai- “šukuoja’ milijonus dienoraščių, forumų ir svetainių, rasdamas prasmingą informaciją apie jūsų gaminį ir paslaugas- vartotojų nuomones ir jų kitimo tendencijas. Vos ne kaip tyrėjas- žmogus, tik milijardus kartų greičiau.

Semantinio tinklo kūrėjai susiduria su sena kaip kalba problema: kontekstas nulemia prasmę. Pvz., žodis “žydras” reiškia ir  spalvą, ir seksualinę orientaciją. Semantinio tinklo naršyklės sugebės įžvelgti kontekstą, ir pateikti prasmingus atsakymus, o ne padrikas nuorodas į visas svetaines, kuriose ras žodį “žydras”. Kaip? Egzistuoja daug būdų. Naujieji semantikai žvalgosi į žmonių indeksuojamą turinį, tarkim, nuotraukų aprašymus Flickr.com ar svetainių aprašymus del.icio.us ir bando juos modeliuoti. Kitas būdas yra integruoti papildomas meta- duomenų semantines gaires į interneto puslapių ir dienoraščių kūrimo programas- taip, kad vartotojai pagal nutylėjimą patys tinkamu būdu apibūdintų skelbiamą turinį. Dar vienas būdas yra interneto “tėčio”, Berners- Lee  propaguojamas “protingų” nuorodų būdas- kai jau pati hipertekstinė nuoroda būtų pažymėta prasmingomis gairėmis, kurios leistų naršyklei iš anksto žinoti, ko laukti, atvėrus nuoroda sujungtą puslapį. Mark Greaves, anksčiau dirbęs JAV vyriausybės gynybos tyrimo projektų agentūroje DARPA, o dabar vadovaujantis vieno iš Microsoft įkūrėjų, Paul Alleno įkurtai tyrimų kompanijai “Vulcan”, sako, kad naujieji interneto semantikai nori sukurti skaitmeninį Aristotelį- tarsi meta išminčių, sugebantį apibendrinti ir analizuoti begalinį informacijos srautą: “Mes norime paimti tinklą ir paversti jį duomenų baze, sistema, kuri sugebėtų atsakyti į klausimus, o ne dokumentų krūva, kurioje kažkur glūdi atsakymai”.

“Protingos” gairės dar svarbesnės, kai kalbame apie video turinį. Joost.com, kurį kuria buvę Skype ir Kazaa kūrėjai, Niklas Zennstrøm ir Janus Friis, sukvietę šviesiausius interneto protus į vieną “tinklinę’ komandą Europoje ir JAV, žada tapti naująja televizija, kuri tradicinę televiziją “užmuš”vienu esminiu privalumu: per Joost vartotojai galės ne tik lengvai žiūrėti tai, ką jie nori žiūrėti, ir kada  nori žiūrėti, bet ir lengvai rasti tai, ką jie nori žiūrėti. Turinio tiekėjai galės nesijaudinti dėl piratavimo, o vartotojai galės ne tik žiūrėti tai, ką jie nori, bet ir “gyvai” dalyvautui Joost bendrijos gyvenime. Joost  naudoja naujausias semantinio tinklo priemones- ypatingas XML gaires, kurias patys vadina “steroidinėmis XML gairėmis”, kurios ir nulems visus pranašumus- žiūrovai galės formuoti savo kanalus taip preciziškai, kaip niekada iki šiol. (panašiai, kaip su RSS formuojami rašytinio turinio kanalai). Argi ne puiki naujiena visiems, pavargusiems nuo “iš viršaus” brukamos buldozerinės  smegenis plaunančios TV? Jei būčiau paprastas “antžeminės” TV retransliatorius, jau pakuočiausi savo žaisliukus ir prašyčiausi priimamas į Joost.

Jei pagalvosime apie tai, kas buvo internetas iki šiol, suvoksime, kad iš esmės tai buvo mūsų mąstymo įpročių sąlygotas informacijos “ant popieriaus’ pavertimas “skaitmenine”, ir tinklui pasiekiama informacija. Akivaizdu, kad tai esminis pagerinimas, nes skaitmeninę informaciją visada galima pažymėti gairėmis, ir tada lengvai surasti, kategorizuoti, dauginti ir modifikuoti. Ar jau nuskanavote ir pavadinote visas šeimos nuotraukas? Jei ne, suprasite, kokie privalumai laukia tų, kurie tai padarė, kai norėsite greitai surasti “mūsų vestuvių antros dienos nuotraukas”. Jie tai padarys per kelias sekundes. Jums gali tekti vargti visą pusdienį. Tačiau tai tik pradžia.

Į tinklą greitai įsijungs ne tik tekstai, duomenų bazės, nuotraukos, prekių ar gaminių aprašymai ir video. Mūsų mobilieji telefonai, automobiliai, šaldytuvai, skalbyklės, namų apsaugos sistemos, net rūbai, net mūsų vidaus organai turi ką pasakyti ir mums, ir tinklui.

Web 2.0, kaip platforma,  yra pasiruošusi juos išgirsti. Jau dabar nieko nestebina UPS siuntinys, realiai ir gyvu laiku komunikuojantis, kur jis yra, ar  HP spausdintuvas, visiems tinklo vartotojams pranešantis, ką jis dabar veikia, ir kiek spausdinimo miltelių jam dar liko. Netrukus nieko nestebins ir sviesto pakelis, pranešantis tinklui, kad jis yra ir kur jis yra, kokia jo pagaminimo data ir koks jo riebumas.

Tad ateityje paieškos sistemos, be kurių ir dabar- nė iš vietos, tampa absoliučiai svarbiausiu mediumu, kuris leidžia mums iš tinklo gauti tai, ko mes norime. Tai džinai, kurie išpildys visus mūsų pageidavimus. Interneto turinys auga stulbinančiu greičiu- dar nėra nei 5000 dienų, kaip gyvuoja internetas, tačiau turime jau daugiau nei 600 milijardų puslapių, dienoraščių indeksas Technorati seka daugiau nei 100 milijonų dienoraščių, kurių skaičius dvigubėja kas 200 dienų, o vien YouTube peržiūrima bent 70 milijonų filmų per dieną. Tačiau kai prie tinklo prisijungs ir Jūsų automobilis, ir sviesto pakelis parduotuvėje, ir mobilusis telefonas, ir siųstuvas Jūsų vaikų kuprinėje- galėsime rasti ir naudoti kolosalius informacijos kiekius. Dar anksčiau, nei tai įvyks, kompiuterių operacinės aplinkos monopolis ir kompiuteriai apskritai taps tik sunkiai suvokiamu ir nepatogiu reliktu- nes tinkle, akivaizdu, galėsime tiesiogiai bendrauti patys.

Vėlgi, šiame  informacijos tvane tik gairėmis pažymėta arba autoritetingai rekomenduota informacija bus prasminga. Tad jau dabar klesti virtualūs interneto kuratoriai, vadovai, kuriuose vartotojai skelbia, ko verta ieškoti- tokie kaip del.icio.us arba digg.com. Nes alternatyvos tokios- arba gali mane rasti, arba manęs nėra. Gairių kūrimas yra ne mažiau svarbus, o gal net svarbesnis, nei turinys. Ar pastebėjote, kokį žaidimą dabar siūlo Google? Atsitiktinai pasiūloma nuoroda, kurią paspaudus,  Jums kelias minutes leidžiama rungtis su kitu, vienu iš 109 tinkle esančių vartotojų, apibūdinant atsitiktinai rodomus paveiksliukus. Tai gairės, kurios nulems, ar paveiksliukas bus apskritai naudingas. Taip tyliai ir efektyviai, Google atlieka dar vieną kolosolų indeksavimo darbą- nes joks dirbtinis intelektas iki šiol negali tinkamai apibūdinti ir paprasčiausio unitazo mažyčiame paveikslėlyje. Juolab, kad Google buvo pirmieji, nemokamai pasiūlę specializuotų, tik į tam tikrą turinį orientuotų pranešimų tarnybą- Google Alerts: įvedi gaires, ir gauni absoliučiai visą tą dieną pasuirodžiusią informaciją apie tave dominančius dalykus. Nenuostabu, kad Google akcijų vertė iki šiol augo kaip ant mielių - dar ir dabar jos tėra apie 486 dolerius, išaugusios po 100 proc. per metus- viso labo tik (!) 330 % nuo 85 dolerių 2004. Bet. Paieškos sistemų karai tik prasideda. Wiki šiemet irgi turės savo.

Web 2.0 čia. Seni mąstymo įpročiai nepadės.

 „Tinklas nemėgsta būti kontroliuojamas. Kuo stipriau stengsitės jį dominuoti, tuo smarkiau jis priešinsis. Ir vis tiek mes matome kompanijas, kuriossamdo žmones, kurie rašytų naudingus straipsnius tokiose svetainėse, kaip Wikipedia. Matome rinkodarininkus, kurie perrašo savo svetaines, kad joks pakiltų Google reitinguose. Ir matysime dar daugiau spam‘o, kaustančio vartotojų dėmesį.

Mes jūsų nekaltiname. Greičiausiai jūs kitaip ir negalite. Pasaulis keičiasi, tad natūralu, jog jūs stengsitės daryti tai, ką mokate. Bet tai nereiškia, kad tai veiks. Šaunios kompanijos nestumia, jos veda“- Seth Godin, „Your Product, Your Customer. Delivering your message in a networked world“, Forbes 19, 2007.

Politikai, viešųjų ryšių specialistai, rinkodarininkai, menininkai, organizacijos ir individai, nesuvokę, ką keičia web 2.0, gali likti prie suskilusių geldų. Nes naujasis tinklas tyliai  pakeitė daugelį mums įprastų tiesų naujomis. Paradigmos pokytis? Tuo jau seniai neabejojama.

Kad ir Wikipedia. Šiandien ši interneto enciklopedija straipsnių skaičiumi jau seniai aplenkė Encyclopedia Britannica. Wikipedia gyva, keičiasi kiekvieną sekundę, straipsniai papildomi ir perrašomi, ir joje veikia nematoma, demokratinė, viską optimizuojanti tinklo „ranka“. Jei šiandien, wikipedijoje perskaitęs straipsnį apie XYZ, nuspręsiu kaip mat jį pataisyti- prašau, praktiškai visada galėsiu tai padaryti. Jei mano intelekto jėga teleis man parašyti, kad „XYZ- gaidys“, netrukus „ateis“ kitas skaitytojas, kuris taps redaktoriumi, ir atstatys buvusią straipsnio versiją, arba papildys mano prasmingą įrašą kitu sinonimu. Ir taip toliau. Kol pagaliau dauguma skaitytojų- redaktorių sutiks su tuo, kad informacija šiame straipsnyje yra maksimaliai teisinga. Gražu.

Tačiau visiškai kitaip Wikipedia atrodo autokratiniams režimams ar bet kuriems kitiems propagandos ar vienos tiesos skleidėjams- net Bažnyčiai, kuri suskubo rengti krikščioniškąją Vikipedijos alternatyvą- Conservapedia, nes anot jos kūrėjų, Wikipedia yra perdėm „anti- krikščioniška“ ir „anti- amerikietiška“. Jau pirmajame puslapyje Conservapedia abejoja, ar vyksta klimato atšilimas, ir jį vadina išpūsta „pasauline isterija“. Toliaregiška. Tikrai nešališka nuomonė.

Conservapedijos pavyzdys puikiai iliustruoja naujojo tinklo jėgą. Bet koks nuomonės ar informacijos „stūmimas“ iš viršaus yra paprasčiausiai pasmerktas. Objektyviausia nuomonė linkusi triumfuoti- net jei „pasišiukšlinęs“ politikas sukurs save reabilituojantį dienoraštį, šis a). paskęs populiaresnių dienoraščių jūroje b). bus paskandintas lankytojų komentarais arba politikas išprotės, juos trindamas. Microsoft bandė populiarinti Vistą „naujoviškai“, Web 2.0 dvasia, nusiųsdami Acer Ferrari kompiuterius su  Vista Ultimate įtakingiems blogų rašytojams. Nesuveikė. Rezultatas- greičiau priešingas. Vienas bloggeris- Laughin Squid- pardavė savo kompiuterį EBay aukcione, o surinktus pinigus paaukojo EFF- savanoriškai skaitmeninių teisių ir laisvių gynimo organizacijai.

Web 2.0 tapo ir tikru galvos skausmu viešųjų ryšių asams, įpratusiems mąstyti senoviškai. Jei anksčiau, norėdami išgelbėti susikompromitavusį politiką ar „pasišiukšlinusį“ produktą, piaristai „prastumdavo“ pora gerų straipsnių įtakinguose leidiniuose, šiandien to nebeužtenka. Net pasamdę dešimtis komentatorių, kurie „stumtų“ reikalingą informaciją bloguose ar komentuodami straipsnius žinių portaluose, „piaristai“ nesugebėtų atsispirti šimtams ir tūkstančiams kitokių nuomonių populiariuose bloguose ar bet kur kitur. Atsirado netgi terminas- „socialinė media“, apibūdinantis naujo tipo media- ne „buldozerinę‘ ir tradicinę „iš viršaus‘, o kitokią- tinklo media, kuri klesti tokiose socialinių tinklų svetainėse, kaip digg.com: vartotojai patys nusprendžia, ką skaityti ar žiūrėti, matydami, kas yra realiai „karšta“ ar įdomu daugumai, o ne redaktoriams ar viešųjų ryšių specialistams. Įdomiausia,  kad „karštą“ turinį vis dažniau generuoja ne tradicinės informacijos priemonės, kurios, beje, visada priklauso tam tikroms interesų ar kapitalo grupėms, o pavieniai dienoraščių rašytojai ar video kūrėjai.

Rinkodarai gresia dar didesni iššūkiai- vartotojai spaudžia kainas žemyn, lygindami generinių ir negenerinių produktų kainas  palyginimo svetainėse, tokiose kaip PriceGrabber.com, arba komentuoja gaminius bei paslaugas forumuose ir dienoraščiuose. Jei sukūrėte patenkintų klientų tinklą, internetas jam suteiks naujas, iki šiol neregėtas jėgas. Bet jei nuvilsite vartotojus- šaukštas deguto gali virsti statine mėšlo. Nepatenkinti vartotojai paskelbia savo dienoraščius, kuriuose gali argumentuotai skųstis- ir jau ne kartą kompanijos yra sumokėjusios jiems daug daugiau, nei būtų mokėjusios, norėdamos išspręsti problemą iš karto, kad tik „nelaimingas“ bloggeris nutiltų. „Bloga naujiena apsėstiems kontrolės manija visur- jūs daugiau nieko nebekontroliuojate“- perspėja didžiąsias kompanijas rinkodaros guru Seth Godin, neseniai „Forbes“ paskelbtame straipsnyje primindamas, kad tradicinė, „iš viršaus“ veikianti buldozerinė rinkodara tiesiog patetiškai neefektyvi- American Airines išleido milijonus  reklamuotis per TV, ir tegavo 100 naujų pirmos klasės keleivių. Jimmy Wales, vienas iš Wikipedia kūrėjų, yra pasakęs, kad „Didžioji Web 2.0 eros pamoka yra tokia- jūs nebegalite užrakinti dalykų“. „Iš viršaus“, vertikalia hierarchija kontroliuojamas turinio ar informacijos srautas- senojo interneto reliktas. Ar Jūsų svetainėje vartotojai gali pasisakyti? Dar daugiau, ar turite virtualų savo klientų klubą? Ar Jūsų klientai dalyvauja, kurdami naują Jūsų gaminio/ paslaugos vertę? Ne? Panašu, kad patys taisotės sau dantis. Nes klientai ir yra geriausi Jūsų paslaugos, ar gaminio pardavėjai. Nesuteikti jiems galimybės populiarinti Jūsų gaminį ar paslaugą yra tiesiog kvaila. Ir nebijokite dalintis. Geras video, svarbi informacija, išsamios instrukcijos, ar tiesiog geras rašinys, net gera nuotrauka apkeliauja tiek vartotojų, kiek niekada neleistų net fantastiškiausias buldozerinės medijos biudžetas.

Dar daugiau. Įžvalgiausi rinkodarininkai jau seniai nukeliavo ir į Second Life, kur gali išbandyti naujas verslo idėjas, nebrangiai testuoti naujas paslaugas ar gaminius, ar net juos parduoti. Juolab, kad Second.Life po truputį virsta pirmuoju gyvenimu, ir riba tarp „tikrovės“ ir „virtualybės“ labai greitai tirpsta. Kodėl turėčiau dirbti „realiame“ gyvenime, jei „Second Life‘ yra kaip laukiniai vakarai, kur galiu gimti iš naujo ir uždirbti ne mažiau? Beje, gandai, kad Google žada įsigyti Second Life, netrukus pasitvirtins, sako įtakingas „Net“ žurnalas.

Nepavydžiu ir muzikos ar filmų industrijai. P2P tinklai stiprėja, kaip niekada iki šiol, ir tol, kol nebus sukurtas efektyvus skaitmeninių teisių apsaugojimo mechanizmas (čia, beje, tradicinis mąstymas siūlo tik beviltiškus tradicinius sprendimus. Vienintelė viltis- naujo tipo apsauga, identifikuojanti kiekvieną vartotoją, įsigijusį tam tikrą filmą ar garso įrašą- galite daryti kiek norite kopijų, bet jos visos turės nuorodas į jus), tol garso įrašų parduotuvės raudonuos išpardavimo ženklais- ir JAV, ir Europoje ir net Lietuvoje DVD ir CD įrašai kasdien kainuoja tik pigiau.

Kiekviename prekybos centre Vilniuje rasime lovius su nukainuotais DVD, o Londone jums pasiūlys 4 DVD už juokingą kainą. P2P tinklai tampa uždaromis, ir labai organizuotomis bendrijomis, kuriose veikia griežti, bet teisingi įstatymai: norėdamas ką nors gauti, turi dalintis, jei tavo gavimo/ dalinimosi reitingas sumažės, būsi išmestas iš bendrijos. Natūralu, kad tai skatina visus bendrijos narius ne tik dalintis tuo, ką turi, bet ir ieškoti, ką naujo ir reikalingo jie galėtų pasiūlyti kitiems bendrijos nariams- tai automatiškai pakeltų jų reitingus. P2P tinklų galia reiškia ir dar daugiau- net ir visiškai nežinomi muzikantai gali tapti žvaigždėmis, o tai, ką milijoniniais biudžetais „iš viršaus‘ stumia muzikos industrija, radijo stotys ir MTV, gali būti palikta tyliai numirti tuštėjančiose parduotuvių lentynose.

Visi muzikos industrijos ar autorių teisių agentūrų bandymai kovoti su P2P tinklais atrodo kaip Don Kichoto kovos su daugiagalve hidra-nukerti vieną galvą, išauga 1000 kitų. P2P duomenų srautas jau seniai aplenkė visus kitus ir sudaro bent 60 procentų viso tinklo duomenų srauto. Galvos skausmas ir interneto paslaugų tiekėjams- atrodytų, jei kovoti su piratavimu, reikėtų pradėti būtent čia: juk interneto tiekėjai gali atpažinti, iš ko sudarytas duomenų srautas, ir jį riboti. Tačiau tai būtų savižudybė. P2P tinklai jau seniai tapo viena iš pagrindinių priežasčių individualiems vartotojams apskritai įsirengti stacionarų plačiajuostį internetą. Viena iš didžiausių Kanados telekomunikacijų kompanijų, Rogers Communications, pabandžiusi riboti P2P duomenų srautą, ne tik prarado daug klientų, bet ir sulaukė jos reputaciją žlugdančios priešiškos svetainės- „aš nekenčiu Rogers. Ca“ (ihaterogers.ca)- dar vienas įrodymas, kad vartotojai šiandien gali viską.

Web 2.0 keičia ne tik tai
Jau girdėjote apie iniciatyvą sukurti 100 JAV dolerių nekainuojančius kompiuterius ir nemokamai juos išdalinti besivystančių šalių vaikams? OLPC, arba „One Laptop Per Child“. Afrikos beibokai nesakys „ačiū partijai“ ar „tėvynei“, jie dėkos tinklui. Ir Nicholas Negroponte. Šis vienos Masačiusetso technologijos instituto laboratorijos vadovas 2005 sugalvojo neįtikėtinai drąsų dalyką- sukurti 100 dolerių nekainuojantį, paprastą ir patvarų kompiuterį, kurį galėtų naudoti milijonai vaikų beviltiškai nuskurdusiose trečiojo pasaulio šalyse.

Būtent tinklo dėka šis kompiuteris- kukliai pavadintas XO-  ir buvo sukurtas. Tik keleto Nicholas bendraminčių būrys netrukus išaugo iki 1423 inžinierių, dizainerių ir kitų specialistų, įkūrusių wiki.laptop.org. (Norite prisidėti ir Jūs? Galite!) „Jokių šansų pasiekti tai, ką mes pasiekėme, kokiu nors kitu būdu, nei atviro tinklo būdu. Įsakymų ir kontrolės metodas,  naudojamas armijoje, netinka naujoms idėjoms“- rašė Nicholas. Būtent bendrija nusprendė, koks tai turėtų būti kompiuteris- naudojantis mažai energijos, tvirtas, su galingomis bevielio ryšio antenomis, maža to, jis turėjo būti pigus ir ... gražus, kad vaikai jo norėtų. Žinoma,  buvo ir beprasmių ginčų, ir ambicijų, ir, atrodytų, neišsprendžiamų iššūkių, bet...XO jau sukurtas, bendrija pradžiai surinko jau daugiau nei 31 milijoną dolerių ir planuojama, kad per artimiausius 5 metus neturtingų šalių vaikai gaus veik pusę milijardo kompiuterių. „Tai švietimo, o ne nešiojamo kompiuterio projektas“- tituliniame wiki.laptop.org puslapyje rašo Nicholas Negroponte.

Kad šviestumės ir mes. Pasižiūriu į Santa Barbaroje, atsiprašau, Vilniuje dygstančius Valdovų rūmus, ir pagalvoju. Kiek 250 Lt kainuojančių nešiojamų kompiuterių galėtume nupirkti visiems Lietuvos vaikams, ir net seneliams? Ir patiems valdovams. Kad šviestųsi.

Kas toliau?

Keisis viskas. Ekonomika. Kultūra. Visuomenė. Mes. Adamo Smitho nematoma ranka nušluos visus „vartininkus“, „valdovus“, „prižiūrėtojus‘ ir „kontroliuotojus“. Nes būtent WEB 2.0 aplinka sukuria idealią terpę veikti 3 realiai laisvos rinkos jėgoms, kurias dar prieš 300 metus apibūdino Smith‘as: asmeniniam interesui, darbo pasidalijimui ir laisvai prekybai. Dar niekada žmonijos istorijoje neturėjome tokios istorinės galimybės išlaisvinti visas tautas. Ir kiekvieną iš mūsų. Tinklas sujungs, ir išlaisvins.

Jau turite savo tinklaraštį? Ne? Susikurkite. Ir šiandien pat parašykite, ką jums reiškia laisvė. Tada paskelbkite visiems savo interneto dienoraštyje. Nes...jei nežinosite, kas jums yra laisvė, niekados nesuprasite, kad ją gavote.  

(c) Vidas Jankauskas, 2007. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com