„Žaisdamas per valandą apie žmogų gali sužinoti daugiau, nei kalbėdamas su juo ištisus metus“ ~ Platonas

„Bėda su žiurkių lenktynėm tik tokia: net jei laimi, vis tiek esi žiurkė“- Lily Tomlin

  „Realybė tėra tik iliuzija, bet labai atkakli“- Albert Einstein

Interaktyvumas-1

Atsimenu, vaikystėje kiekviena rankose laikoma angliška knyga, o juo labiau išleista JAV, atrodė nepaprastai vertinga- tais laikais angliškų knygų ir laikraščių pasirinkimas Vilniaus knygynuose buvo tiesiog neįtikėtinai skurdus- be Indijoje išleisto ( ir tai deficitinio) „Oxford‘“ mokomojo žodyno, keleto apgailėtinos kokybės knygų apie Hatha joga ir D. Britanijos komunistų laikraščio „Morning Star“ nieko daugiau ir nerastum- na, nebent Maskvoje leistą klasiką.

Tad Vilniaus „Draugystės“ knygyne kokiais 1980 m . rasta JAV išleista fantastikos knygiūkštė man tada, ketvirtokui, pasirodė kaip tikras stebuklas. Nors angliškai dar vos veblenau, puoliau ją įnirtingai skaityti, su žodynu, ir jau po pirmų minučių buvau „išverstas iš koto“ – pasirodo, kiekvieno puslapio pabaigoje skaitytojui buvo leidžiama rinktis, kaip toliau turėtų vystytis istorija. Pavyzdžiui : „jei norite, kad kapitonas G. ir toliau sektų šį pavojingą objektą, skaitykite 46 puslapį. Jei norite, kad kapitonas G skubiai pakiltų į paviršių, skaitykite 28 puslapį“. Neįtikėtina- net salau nuo jausmo, kad ta pati knygiūkštė gali man papasakoti iš esmės begalinį istorijų skaičių. Atsimenu, puoliau braižyti struktūrą – jei taip, tai taip, jei taip, tai taip, ir mano susižavėjimas buvo įkūnytas mano paties leidiniu GOST-79 42 psl. standartiniame sąsiuvinyje, kur lėkštoka istorija irgi turėjo begales variantų. Tai, kad gali leisti skaitytojui rinktis, kaip vystyti istoriją, man atrodė nepaprastai revoliucinga idėja. Ji ir buvo. Tik visiškai neverta jos tiesmukiškai taikyti.

Interaktyvumas-2

Holivudas irgi yra eksperimentavęs su „interaktyviais“ kino filmais, kur žiūrovai galėtų balsuoti už naujus siužeto posūkius, tai gana sėkmingai yra įgyvendinusi ir britų Sky TV, bet akivaizdu, kad tai nė iš tolo neprilygsta „realybės kūrimo“ žaidimų manijai, kurią pradėjo „The Sims“, o dabar kuria tūkstančiai kompanijų visame pasaulyje. Naujausias postmodernistinis fenomenas- „Masiniai daugelio žaidėjų internetiniai vaidmenų žaidimai“ (Massively Multiplayer Online Role Playing Games, arba MMORPG)- sieja milijonus žmonių, kurie realiu laiku vieni su kitais žaidžia virtualioje erdvėje: prekiauja, kaunasi ,miega, apgauna, perka, parduoda, linksminasi ir t.t. Čia irgi atsiranda lyderiai ir „loseriai“, čia irgi yra „sėkmė“ ir „nelaimė“, čia gali rasti draugų ir įgyti priešų. Mūsų vyriausiasis, Matas, jau keli mėnesiai „svaigsta“ nuo vieno iš populiariausių MMORPG, „Runescape“ ( http://www.runescape.com ) ir...jei paklaustumėte Mato, ką jis labiausiai nori daryti laisvalaikiu ( ir ne) – jis atsakytų- žaisti „Runescape“. Vakarais, kai vienas kitam šeimoje pasakojame apie tai, kas įvyko per dieną, Matas labiausiai nori pasakoti apie tai, kas jam įvyko „Runescape“- jei tik turėjo progą pažaisti, jei ne – ką jo klasės draugai pasiekė „Runescape“. Nes čia nuolat vyksta dramos: tik pražiopsosi, ir kažkas nugvelbs tavo „accountą“, čia labai svarbūs lygiai, taškai, virtualūs pinigai ir išradingumas- Matas vienu metu buvo įdarbinęs net kelis savo klasiokus „dirbti“ jam, nes savo „Runescape“ karjeros pradžioje visai sėkmingai „prekiavo karvių odomis“, o juk jas reikia ir gauti, ir apdirbti.

Neseniai JAV laikraščiuose aprašyta istorija, kaip staiga žuvęs 18-metis „Runescape“ žaidėjas sulaukė kelis kartus daugiau užuojautų virtualioje erdvėje, nei jo šeima jų gavo per „realias“ laidotuves. Pokalbių svetaines užliejo užuojautos, prisiminimai, citatos, raginimai sukurti „virtualų“ monumentą- iš tūkstančių žmonių, kurie „realiai“ niekados nebuvo susitikę. Mat staiga iš virtualios bendrijos pasitraukęs žaidėjas iš ties nepaprastai paveikė visą bendriją. MMORPG yra tokia intensyvi patirtis, kad šiandien net gydytojai rekomenduoja MMORPG kaip puikią priemonę vaikų skausmui ar negalavimams malšinti- užsižaidę vaikai pamiršta ir tai. MMORPG kuria naujas kalbas, naujus papročius, naują etiketą, apskritai, naują, kitokį laiko praleidimo būdą. Jau playstation 2 buvo interaktyvi, ir žaidėjai vienas su kitu galėjo žaisti internetu, tačiau tikrieji MMORPG- tokie kaip „Runescape“ žengia dar toliau. Praeitų metų viduryje per pasaulį nuskriejo žinia- gyvendami virtualiai, galite uždirbti realiai- apie milijonieriumi tapusį vieną MMORPG žaidėją iš Kinijos, sugebėjusio parduoti savo „nerealiai“ „uždirbtus“ lygius etc. „realiame“ pasaulyje.

Gerai ar blogai

Aš net nekelsiu šio klausimo- tai duotybė. Kuo daugiau drausime Matui žaisti Runescape, tuo labiau jis norės ją žaisti. Mums, tėvams, verta pagalvoti apie realybės alternatyvas, kurios sudomintų mūsų atžalas labiau, nei MMORPG.

Manote, kad ir toliau vystysiu temą apie virtualios realybės keliamus pavojus? Juk greitai interneto, pojūčių perdavimo priemonių ir apskritai procesorių sparta ir kokybė bus tokia, kad žaidimus bus išties sunku atskirti nuo „realybės“. Niekas net neabejoja, kad kompiuteriai ar juos pakeisiantys prietaisai galės būti įsodinti į mus, ir virtualią realybę susiesime su „tikrąja“- pavyzdžiui, matysime ne tik tai, ką paprastai matome, bet savo regos lauke galėsime matyti skaičius, vaizdus, tekstus, pasiekti duomenų bazes, naršyti internete- koks jis kažkada bus, siųsti užklausas ir kalbėtis su bet kuo.

Klausimas kitoks

Kokiame „realybės“ žaidime žaidžiate Jūs šiandien? Kas yra Jūsų žaidimo moderatorius? Kas kuria Jūsų žaidimo taisykles? Kuriame lygyje esate Jūs dabar? Ar turite kokių „cheatų“? Atsikelti, eiti į darbą, gauti „depresiją“, ar „neurozę“, susipykti ir susitaikyti, norėti į Kanarus, ieškoti sodybos prie Vilniaus, balsuoti už šią partiją, nusipirkti automobilį ar būti paaukštintu tarnyboje reiškia viena.

Žaidžiate realybės žaidimą, kurį- tik gimusiems- Jums sukūrė kiti.

„Jei realybė yra mano galimybė, jei tai sąmonės galimybė, tada iš karto kyla klausimas- kaip aš ją galiu pakeisti? Kaip aš ją galiu pagerinti? Kaip aš ją galiu padaryti laimingesne? Senuoju mąstymu aš negalėčiau nieko pakeisti, kadangi toje realybėje aš neturiu jokio vaidmens. Realybė yra, ir tiek. Tai materialūs objektai, judantys taip, kaip jiems numatyta ir deterministiškai veikiantys. Aš, patirtį-turintis, neturiu jokio vaidmens.

Naujuoju realybės suvokimo būdu, taip, matematika gali mums daug duoti- matematika duoda mums visas galimybes, kokias šis judėjimas gali turėti. Bet ji negali duoti mums tikrų patirčių, kurias aš turėsiu savo sąmonėje. Aš pasirenku patirtis, ir todėl, tiesiogine žodžių prasme, aš kuriu savo paties realybę “- Profesorius Amit Goswami, naujos paradigmos, Science Within Consciousness kūrėjas, ir daugelio populiarių knygų bei vadovėlių apie kvantinę mechaniką, sąmonę, ir realybę autorius.

Kažkas yra pasakęs, kad „realybė“ yra vienintelis žodis, kuris visada turi būti rašomas kabutėse. Arba, kaip pasakytų Korzybski- „nesvarbu, kas, jūsų manymu, tai yra, nes tai nėra tai“.

Jūs visada galite pasirinkti naujas žaidimo taisykles, kitokį žaidimą ir...jei šiame žaidime verta laimėti - laimėti.

P.S. Šis esė- in memoriam Robertui Antonui Wilsonui, kuris mirė šių metų sausio 11 dieną ir savo knygomis visiems laikams pakeitė ne tik mano, bet ir milijonų kitų žmonių „realybės“ suvokimą.

(c) Vidas Jankauskas, 2007. Visos teisės saugomos.

Komentarai

Atgal į esė archyvą
Užsisakyti kassavaitinį esė