Savaitės esė 23 - Mokytis

Viso gyvenimo mokymosi tikslas yra ne žinios, bet veiksmas"- H. Spenceris.

Atpasakoti ar kurti

Mūsų vyriausias sūnus, Matas, (jam 11), gavo namų darbą - parašyti kad ir pusės puslapio rašinėlį (!) "Linksmiausia mano atsostogų diena". Cituoju: "Linksmiausia mano atsostogų diena buvo kai mes su mama, broliu ir sesute skridome iš Londono į Ameriką. Amerikoje mus pasitiko tėtis. Ten buvo daug atrakcionų. Tai buvo linksmiausia mano atsostogų diena".

Guvus, nepaprastai kūrybingas vaikas didelėm - kuo- daugiau- vietos-užimančiom-raidėm aprašo "Linksmiausią savo atostogų dieną" taip, kad net "apylinkės įgaliotinis", protokoluodamas daugiabučio sandėliuko apiplėšimą, palyginus su Matu, atrodytų kaip Tolstojus.

Net neabejoju, kad padėsime Matui išmokti rašyti laisvai ir kūrybingai, kai tik leisime jam suvokti, kad jis neprivalo rašyti taip, kaip rekomenduoja mokytoja ar kaip rašo jo klasės draugai- kad ir nuobodžiai, bet "teisingai". Atsimenu, kai pats buvau jo amžiaus, gavau vieno lenkų rašytojo knygą "Kaip mokytis", kuri man buvo tikras atradimas. Autorius siūlė - jei rašai, tarkim, anglų kalbos rašinėlį, rašyk taip, kad net spirgėtum ant kėdės - kad ir visiškas fantazijas, bet tokias, kurios tave įkvėptų - tarkim, kad patekai į kvapą gniaužiančias automobilių lenktynes, susišaudymus, išgelbėjai kokią Barbę ir skraidei intergalaktiniais laivais. Visada taip ir dariau, ir rašydamas bet kokį darbą leisdavau sau užsisvajoti ir fantazuoti tiek, kiek norėdavau. Todėl ypač nemėgau "atpasakojimų", kurie - ar ne absurdas- buvo vertinami TIK PAGAL TAI, kiek tiksliai sugebėdavai atkartoti tai, kas buvo balsiai mokytojos perskaityta. Man visada norėdavosi perfrazuoti, net jei sakyčiau tą patį.

Mano galva, didžiausia šių laikų mokyklos bėda ir yra tai, kad mokytojai dažnai pamiršta, KAIP verta mokyti. Aš jau nekalbu apie dažną mokytojų nekompetenciją - pirmoji Mato anglų kalbos pamoka prasidėjo žodžiais "Hello, childrens" . Kodėl iki šiol visuotinai toleruojama tai, kad vaikai, 10 ir daugiau metų prasimokę užsienio kalbos mokykloje tesugeba šį bei tą slebizavoti? Juk visi mokėmės užsieno kalbos mokykloje, bet kiek iš mūsų ją ten išmoko? Ironiška, nes bet kurį vaiką išmokyti kitos kalbos galima per pusmetį, ir jis čiauškės be jokio akcento visą gyvenimą. Matas, žiūrėdamas "Discovery Channel" angliškai išmoko daugiau, nei per visas 180 ar net daugiau valandų mokykloje. Mano kartos vilniečiai rusiškai išmokdavo per vasaros atostogas su rusiukais bendraamžiais, paprasčiausiai žaisdami kartu.

Yra dalykų, kurių mokykloje taip ir neišmokau, tik todėl, kad tų dalykų mokytojai verčiau būtų dirbę cirko hipnotizuotojais. Tereikdavo vienai mokytojai atsistoti prieš klasę, ir mokiniai pasinerdavo į gilų visiško abejingumo transą, žiovaudami taip dažnai, kaip žiovaudavo mokytoja, pasibodėdami dėstomu dalyku dar greičiau, nei ji. Parodoksalu, tačiau ar nėra taip, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nuobodžiausiai mokantys mokytojai yra saugiausi, o "revoliucionieriai" dažnai yra arba greitai "nugesinami', arba palieka mokyklas, ieškodami įdomesnio darbo.

Ar aš gailiuosi, kad kai kurių dalykų mokykloje taip ir neišmokau? Ne. Šiandien, kai kalbame apie žinių amžių, informacijos laviną ir t.t., kartais kiek nejauku suvokti, kad daug iš to, ką mokėmės, iš tiesų net neišmokome, o daug ko, ko net nesimokėme - išmokome.

JAV praktiškai visi žmonės turi galimybę gauti bent jau vidurinį išsilavinimą, bet dar R. Reigano sukurta "National Commission On Excellence in Education" seniau atliktu tyrimu konstatavo, kad:

1. Maždaug 29 milijonai suaugusių Amerikiečių negalėtų parodyti JAV pasaulio žemėlapyje.

2. Net 48 procentai amerikiečių, turinčių tik vidurinį išsilavinimą, nesugeba suskaičiuoti, kiek kainuos pietūs restorane, sudėdami kiekvieno patiekalo kainą iš kainų, nurodytų meniu, ir apskaičiuoti, kiek grąžos jie gali gauti. Net 39 proc. amerikiečių, turinčių aukštajį išsilavinimą, nesugeba suskaičiuoti, kokia suma yra 10 proc. arbatpinigiai nuo jų pietų.

3. Daugiau nei 20 procentų 21-25 amžiaus jaunuolių JAV nesugeba adekvačiai skaityti ir suvokti 8 klasės lygio tekstų , ir net 38 procentai turinčių "aukštąjį" išsilavinimą nesugeba skaityti ir adekvačiai suvokti 11 kalsės lygio tekstų. Toks suvokimo lygis būtinas darbo užduočių ir projektų aprašymams suvokti net ir dirbant patį nekvalifikuočiausią darbą.

Einam lažybų, kad Lietuvoje atsilekame labai nedaug, o gal net lenkiame amerikiečius. Tereikia dažniau pažiūrėti "Klausimėlį". Kai ieškojome naujos vadybininkės, gavome tokių CV, kad tik nuotrauka įtikino, jog rašo ne antrokė.

Ko mokytis?

"Galia gyvenime yra suvokti, ko verta mokytis dabar" - Ričardas Bandleris

Nors visi ir suvokiame, kad klausimas "Ko mokytis?" šiais laikais adekvatus Černyševskio "Ką daryti?" klausimui, pasirinkti nėra lengva. Pirpažįstama, kad žinios defliuoja: kažkada jau rašiau, kad jei visą žmonijai suvokiamos informacijos kiekį Kristaus laikais laikytume vienetu, galėtume laikyti, kad jis pirmą kartą padvigubėjo 17 a., o paskui ėmė dvigubėti daug greičiau. Šiais laikais žinių kiekis, tenkantis visai žmonijai, dvigubėja kas kelis metus, ir tai reiškia tik viena: tai, ką mes laikėme mokslo tiesa prieš 5 metus, nebūtinai yra tiesa dabar. Akivaizdu, kad aukštaisis partinis išsilavinimas šiandien daugeliu atveju bevertis, bet lygiai tas pat - su didesnėm ar mažesnėm išlygom - galioja ir tikriems profesionalams, baigusiems mediciną, teisę, inžineriją ar fiziką prieš 10 ar daugiau metų -jei jie nesitobulino toliau, gali būti, kad jų žinios yra tik 50 proc. teisingos.

Tarkime, iki šiol vos ne visuotinai pripažinta tiesa, kad psichikos ligos yra kaip ir visos kitos ligos ir jas turi gydyti gydytojai, šiandien jau tapo diskusijų objektu, nes daugybė objektyvių tyrimų (šiuo atveju virš 500!) iki šiol negali patvirtinti, kad tituluoti, mokslus baigę klinikiniai psichoterapetai ar psichologai yra nors kiek efektyvesni už mažiau tituluotus psichiatrus, ir net visiškai ne gydytojus, o apsišaukėlius šarlatanus, būrėjus ar net draugo pagalbą tada, kai žmogus mano, kad jis susidūrė su psichologine problema. Kaip matuojamas psichoanalitikų efektyvumas? Jei tokiais matais būtų matuojamas automechanikų efektyvumas, jie netektų darbo. Įsivaizduokite - atvežate sugedusį automobilį į garažą. Mechanikas pažiūri, ir sako: "Kaip Jūs galvojate, kodėl taip atsitiko?" Papasakojate viską, ką galite, tada mechanikas pakviečia jus atvažiuoti dar po savaitės. ir dar po savaitės. ir dar po savaitės. Ir? "pokyčių nevalia spartinti. Mes jau greita ipriartėsime prie priežasčių". Dažniausiai privačią praktiką turintiems psichoanaltikams mokama už valandas, o ne už rezultatus. Kiek reikia terapijos valandų? Sprendžia tik psichoanalitikai. Yra žmonių, kurie privačioje "terapijoje" vegetuoja dešimtis metų, jei tik gali sai tau leisti.

"Mes žinome, kad psichoterapeutų kredencialai ar ekspertizė neturi jokios įtakos pacientų ligos eigai" - sako psichiatras Robyn M. Dawes, parašęs įtakingą veikalą apie mitu besiremenčią šiuolaikinę psichologiją ir psichoterapiją, "House Of Cards" (ISBN 0 684830914, Simon and Schuster, 1994). Šiandien niekas nebegali įrodyti, kad tradiciniai psichologų testai, tokie kaip klasikinis Rorschach'o "rašalo dėmių" testas ar net toks iki šiol populiarus Myers-Briggs tipų testas, yra iš esmės reikalingi, praktiški ir/ ar naudingi , sakoma viename iš naujausių veikalų apie mokslą ir pseudomokslą klinikinėje psichologijoje, "Science and Pseudosience in Clynical Psychology ", 2003.

Pačią protingiausią šimpanzę per visą gyvenimą galima išmokyti tiek, kiek penkerių metų vaikas išmoksta per dvi savaites. Šunims nereikia mokytis loti, o paukščiams -giedoti, tuo tarpu žmogus, norėdamas išmokti gerai dainuoti, turi mokytis visą gyvenimą. Bet strazdas gali išmokti tik vieną giesmę. Žmogus gali išmokti bet ką, kas įmanoma žmogui, ar net...žmogui-vorui :)

" Kodėl mokymasis mums toks svarbus? Per visus metus, aš surinkau daugiau nei 40 skirtingų mokymosi apibrėžimų, ir kiekvienas jų susijęs su mokslais, kuriuos studijuoja suaugę žmonės, su scholastika, kaip aš tai vadinu. Žinoma, jūs galite mintinai išmokti telefonų knygą, ar spręsti kryžaiažodžius, ar žaisti šachmatais. Galite išmokti ir tapti gydytojais, politikais, ekonomistais ar finansiniais guru. Galite išmokti buhalterijos, galite išmokti tiek daug skirtingų dalykų. Nė vienas iš jų nėra universaliai mums svarbus. Netiesiogiai, žinoma, jie svarbūs, tiek kiek tai liečia mus, kaip visuomenę. Bet individualia prasme, jie nėra svarbūs. Koks mokėjimas tada yra svarbus? Suvoksite nepaprastą dalyką. Geriau pasižiūrėję, pamatysite, kad tik mokėjimas daryti tuos dalykus, kuriuos jūs žinote, vienu būdu, dar kitu būdu, dar trim kitais būdais, tik toks mokėjimas yra svarbus. Ir kai Jūs pamatysite mokymąsi tokioje šviesoje, rasite naują svarbių dalykų pasaulį, kuris nuo šiol atviras mums" -sakė Moshe Feldenkrais. Ką jis turėjo uomenyje? Elgsenos lankstumą. Net dabar sau mintyse galite pasakyti "Aš tave myliu"...ir iš karto tarti "Aš tave myliu" visai kita intonacija...ir dar kartą - dar kita. Ir kiekvienas skirtingas būdas, kuriuo pasakome tuos pačius žodžius, turės kitokį poveikį tam, kas jus girdi.

Tad ką bedarytume - kalbėtume, rašytume, dainuotume, vairuotume, vadovautume, kurtume, statytume ar griautume, jei negalite to padaryti bent dviem skirtingais būdais, jūs neturite laisvo pasirinkimo. Kaip tas strazdas - moka vieną giesmę, ir tiek. Vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime - išmokti tai, ką jūs jau žinote, padaryti kitaip. Kuo daugiau skirtingų būdų turime padaryti tai, ką žinome, tuo laisvesni esame. Kuo laisvesni esame, tuo labiau esame žmonės, o ne kompiuteriai, kurie užprogramuoti daryti tik tą ar tą pagal vieną programą.

Man klausimas - ko verta išmokti dabar? - paskutinius metus siejosi su efektyvia komunikacija. Jei gali išmokti pastebėti, gridėti, ir jausti daugiau, gali geriau suvokti, kas veikia, o kas ne, kas veiks, o kas neveiks, ir keisti elgesį, ypač jei turi daug skirtingų elgesio variantų. Jei nepastebi esminių skirtumų - kurie dažnai yra itin maži - nesugebėsi pakeisti elgesio, ir tinkamai reaguoti. Ar bendraudamas su savimi, ar su kitais. Ir kalbėdamas apie "komunikaciją" , turiu omenyje komunikaciją plačiausia prasme. Ar ne viskas, ką mes darome, dažnai yra komunikacija: žinutė ir sau, ir kitiems?

Kaip verta mokyti vaikus- ir mus?

Su aistra- kaip ir visa kita gyvenime.

Visi turėjome ir žavių mokytojų , kurie įkvėpdavo domėtis, kurie uždegdavo, pasakodavo istorijas ir ankedotus ir taikliai gretindavo dalykus su "liaudies ūkiu". Dr Paul McKenna, vienas iš garsiausių NLP trenerių pasaulyje, savo laidoje "The Power To Influence" sako, kad jei vaikai geografijos būtų mokomi specialiai tam tikslui kurtais a la Holivudiniais filmais, jie daug greičiau ir geriau išmoktų dalyką- tarkim, jei vaikus reikia išmokyti atmosferos ir metereologijos dalykų, daug veiksmingiau šį tikslą perduoti "geriečiams" ir "blogiečiams", sukurti intrigą, kur "geriečiai" a la Indiana Jones kurtų savo ciklonus, debesis, atmosferos frontus ir t.t., o "blogiečiai" jiems visaip nesėkmingai kenktų.

Argi tuo kas nors abejoja? Jau ir "Panoramos" orų prognozes pasakoja dailios įmantriu, bet juokingai nuspėjamu maršrutu po studiją judančios pranešėjos, sukuriančios įspūdį, kad Lietuva užima vos ne pusę pasaulio - bent jau dėl temperatūrų skirtumų Panevėžyje (+15 C), Klaipėdoje (+16 C), Alytuje (+15 C) ir Vilniuje (+16 C).

Vienareikšmiškai įrodyta, kad sukūrus tinkamą, interaktyvią, dinamišką, asocijuotą su kuo daugiau jausmų ir pojūčių mokymosi terpę mokinius galima išmoktyi kartais net trigubai greičiau. Nedaug ką stebina šaunūs eksperimentai, kuriuose mokiniai sugeba įveikti trijų semestrų programą per vieną semestrą ar dar greičiau - jei tik mokomasi dinamiškai. NLP pradininkų sukurta "spelling strategy", leidžianti teisingos rašybos išmokti asocijuojant kuo daugiau pojūčių, šiandien sėkmingai naudojama net disleksiškiems vaikams mokyti .

Jei mokotės kalbų, natūralu, kad daug greičiau naują kalbą išmoksite, jei:

1. Būsite optimaliausios būsenos mokytis: smalsūs, atsipalaidavę ir intriguoti išmokti daugiau; (mokydamisis kalbų, visada pasirinkdavau kad ir sunkesnes, bet mane itin dominančias temas, vietoj užmušančiai nuobodžių: "This is a desk. Peter is behind the desk. The lamp is on the desk")
2. Mokysitės tokioje aplinkoje, kuri skatina optimaliausias mokymo būsenas: nebus monotonijos, mokymasis vyks trumpai, bet dinamiškai, ir mokysitės susiedami visus pojūčius - regą, klausą , jutimus, net ir skonį ir kvapą. Visiškai pasinerti į dalyką- kitas geras būdas. Net Bill Gates, planuodamas savo atsotogas, jas visada susieja su vienu dalyku, kurį nori per jas išmokti, ir ilsėdamasis visiškai "pasineria" į tą sritį kad ir dviem savaitėm.
3. Kiekvieną naują išmoktą žodį ar frazę asocijuosite su kuo daugiau regimų, giridimų ir juntamų patirčių, ir kuo daugiau jau Jums žinomų žodžių; tarkim, jei ką tik išmokote anglišką frazę : "A closed mouth catches no flies", sekundei sustokite ir įsivaizduokite įvairiausiais pavidalais užčiaupiamas burnas, musių spiečius, staigią tylą, jausmą, kai užveriate burną, įvairiausias prasmes, kurios atsiranda ir taip toliau - ryškiai, akivaizdžiai ir taip, kaip lengva įsidėmėti Jums. Pakartokite posakį keliom intonacijom sau - juokingai, grėsmingai, lėtai, James'o Bondo intonacija ir ką - šį posakį, jo konstrukciją ir sudedamasias dalis Jūs atsiminsite visą likusį gyvenimą.
4. Visa, ką ką tik išmokote, būtinai bent keliais skirtingais būdais atkurkite - pasakykite, įpinkite kitu kontekstu, užrašykite, išdainuokite. Geriausiai išmokstame tai, ką iš karto panaudojame. Kad iš esmės įtvirtintume žinias ne "trumpalaikėje" , o ilgalaikėje atmintyje, jos turi būti asocijuotos, integruotos, ir panaudotos (output). Mūsų smegenų galia slypi ne jų dydyje, o neurologinių jungčių kiekyje - kuo labiau asocijuojame apatirtis, tuo geriau jas išlaikome. Prie šios temos grįšime, kai kalbėsime apie atmintį.

Šiandien didžiausi biudžetai keliauja ne mokomiesiems filmams ar dinamiškai mokymosi aplinkai kurti. Televizijų biudžetai sėkmingai naudojami kitokiems filmams ir serialams pirkti, ir mūsų vaikai (o taip pat ir suaugusieji) ĮTAIGIAI, vos ne 24 val. per dieną, net kai tiesiogiai nežiūri TV, o tik klausosi jos fone, mokomi ne fizikos ar geografijos, bet kitų tiesų - kad dažnai stipriausias yra teisiausias, sėkmingiausias ir kad daugelį dalykų gyvenime galime išspręsti smurtu. Be to, smagu, kad galime nuolat mokytis rusų kalbos ( visi filmai - tik su subtitrais), bet kodėl kažkas nusprendė, kad mums nereikia išmokti angliškai ar vokiškai (visi filmai -dubliuoti)? Vienintelė bėda su nuolat "sukamais" rusiškais serialais viena - geriausiai išmoksi tik kriminalistų ir nusikaltelių kalbą.

Tad kas įtaigiau? Ar apatiją spinduliuojantis mokytojas, nuolat užimti ir neturintys laiko vaikams tėvai, ar spalvingas, dramatiškas, vos ne kataklizminis, bet dažnai iškreiptas pasaulio vaizdas, kurį gauname nuo ryto iki vakaro per TV?

Dar daugiau: kas bus įtakingesni, kai reikės rinktis, ar bandyti narokotikus, ar ne: tėvai, mokykla ar jau pabandę narkotikus draugai? Jei tik daugiau tėvų mokytųsi efektyvios įtakos dalykų, balansas būtų tėvų pusėje.

Lūkesčiai ir rezultatai

Dar vienas dalykas. Tai, kaip vaikai - ar suaugusieji mokysis - priklauso ir nuo tėvų, ir nuo mokytojų lūkesčių. Jau klasikine tapo istorija, kai dar 1960-aisias vienoje naujoje mokykloje JAV, mokslo metų pradžioje mokytojai gavo klasę, kurios mokinių IQ rezultatai buvo itin aukšti. Visi su šia klase dirbę mokytojai tikėjo, kad dirba su nepaprastai inteligentiškais ir gabiais vaikais. Kai mokslo metų gale paaiškėjo, kad mokinių IQ dar labiau išaugo, ir vaikai išmoko netgi daugiau, nei iš jų tikėtąsi, išaiškėjo ir kitas dalykas: testų rezultatai, kuriuos mokslo metų pradžioje mokytojai laikė IQ testais, tebuvo tos klasės vaikų drabužių spintelių numeriai, ir faktiškai šie vaikai turėjo vidutiniškai žemesnius, nei "gabiųjų" klasės, IQ.

Harwardo psichologas Robertas Rozentalis savo jau klasika tapusioje studijoje aprašo eksperimentą, kuris buvo atliktas vienoje iš San Francisko mokyklų - su mokytojų žinia, buvo atlikti visų mokyklos vaikų IQ testai, o tada atsitiktiniu būdu buvo išrinkti keletas vaikų, kurie buvo pristatyti mokytojams kaip itin aukštą IQ turintys mokiniai. Tačiau iš tikrųjų jų tarpe buvo ir tokių, kurių IQ siekė tik 60. Po metų, absoliučiai visi "išrinktieji" pasiekė puikių rezultatų - ir tie, kurių IQ buvo aukštas, ir ypač tie, kurių IQ buvo žemesnis - jų IQ skirtumas buvo dramatiškas: tų vaikų, kurių IQ nesiekė ir 60, po metų viršijo 100.

Nes tai, ko mes tikimės iš vaikų, akivaizdžiai atsispindi ir jų lūkesčiuose. Jei vaikas nuolat gauna lengvesnes užduotis, yra guodžiamas, arba dar blogiau - baramas kaip "atsilikėlis" ir "tinginys", ilgainiui ir jis pradeda tikėti, kad taip ir yra. Berods Goethe yra pasakęs, kad jei "aš tave laikysiu tokiu, kokiu tu gali tapti, padėsiu tau daugiau, nei jei tave laikysiu tokiu, kokiu manau, kad tu esi"

Lūkesčiai ir kitaip nulemia mokslo kokybę. Dabar spaudoje pasirodė pranešimai apie tai, kad Vokietijoje jau yra mokyklų, kuriose studentai, ar mokiniai, atėję į mokyklą, mokosi visiškai savarankiškai, be mokytojų priežiūros. Mano galva, tai puikus būdas leisti patiems studentams suvokti, kad iš esmės tik jie yra atsakingi už savo išsilavinimo kokybę. NLP treneris Jeffrey Ross savo seminaruose mini "edukacinę bulimiją" (educational bulimia)- terminą, kurį jis naudoja "stimulo- atsako" tipo mokslams apibūdinti. Iš ties, iki šiol ir mokyklose, ir universitetuose dažnai mokomės egzaminui ar įvertinimui, o ne sau. Esame tiesiog nesąmoningai užprogramuojami "žūt būt" išlaikyti testą/ kontrolinį/ egzaminą, ruošiamės jam ir....iš karto po egzamino praktiškai viską pamirštame - kaip kokia anoreksikė modeliukė, išvėmusi viską, ką suvalgė, kad būtų dar lieknesnė.

Maža to, vertinimo sistema niekada nebus šimtu procentų objektyvi - psichologai Claude Steele ir Joshua Aronson JAV surengė eksperimentą, kurio metu paprastas klausimas apie rasę prieš "Graduate Record Examination" standartizuotą mokyklos baigimo testą nulėmė, kad visi ne baltaodžiai studentai, laikę šį testą, išlaikė jį dvigubai blogiau nei tie, kurie klausimo apie rasę negavo. Du olandų tyrėjai , prieš pradėdami intensyvų "Trivial Pursuit' žaidimo testą, pusei bandomųjų davė 5 minutes surašyti ant lapo bet kurias kilusias mintis apie tai, "Ką reiškia būti profesoriumi?", o kitai pusei bandomųjų - surašyti viską, ką jie galvoja apie futbolo chuliganus. Nei viena, nei kita bandomųjų grupė nebuvo pranašesnė už kitą nei išsilavinimo, nei patirties prasme. Tačiau tai, apie ką jie galvojo prieš testą, patvirtino kitką: grupė, galvojusi apie "profesorių" teisingai atsakė į 55,6 proc. testo kalusimų, o grupė, galvojusi apie chuliganus - tik 42,6 proc. Tai didelis skirtumas, ir jis buvo pakartotas keliuose tyrimuose.

Man tai patvirtina viena: pažymiai ir pati vertinimo galimybė iš esmės gali nulemti egzamino rezultatus. Jei man ir taip nuolat atvirai ar subtiliai buvo kalama į galvą, kad esu tinginys, atsilikėlis ir stabdis, tikėtina, kad aš nerimausiu prieš egzaminą, ir tiek ruoštis jam, tiek jį išlaikyti, man bus daug sunkiau nei tam, kuris pasitiki savimi ar paprasčiausiai nebijo egzamino ar net neturi jo laikyti. Kuris išmoks daugiau?

Kita vertus, mokytojai dažnai užlipa ant "visuotinio standarto" grėblio. Stereotipinis suvokimas, kad "į žvaigždes galima tik per kančias" ir kad pastangų kiekis visada lemia rezultatus yra mažų mažiausiai absurdiškas. Vieniems vaikams kai kurių dalykų mokytis net neverta - jie juos jau moka, tad reikėtų pasirūpinti, kad jie mokytųsi kažką, ko dar nežino. Beprasmiška visus klasės vaikus vienodai versti rašyti bukinančius diktantus ar atpasakojimus. Lygiai taip naivu tikėtis, kad tik "daug dirbantys" ir "daug pamokų ruošiantys' vaikai gali pasiekti daugiau, nei vėjavaikiai. Jei pasižiūrėsite į savo buvusius klasiokus, ar ne paradoksas - bent jau mūsų klasėje, didžiausi padaužos ir nutrūktgalviai pasiekė daugiausiai, bent jau karjeros/ profesionalumo/ verslo sėkmės prasme.

Kas šiais laikais labiau vertinamas - ar kūrybingas, nekonformistas verslininkas, ar bijantis rizikuoti, nuolat viską pagal instrukcijas darantis ir užtarimo laukiantis MBA? Kaip kur, aišku. Nenorėtumėte, kad Jūsų lėktuvą valdytų padauža, nesuprantis, ką jis daro. Bet visiems nereikia būti lėktuvų pilotais ar kranų operatoriais. Jei vaikas nuo vaikystės linkęs veikti greičiau ir vadovautis savo galva, nebus daug naudos, jei kasdien "bausmei" jį paliksime po pamokų perrašinėti tai, ką jis parašė. Mokymasis ir pratybos yra du skirtingi dalykai. Pratybos mokykloje vyksta tada, kai turime kažką, dažnai ir beprasmiškai, atkartoti mokytojams, kad parodytume, jog supratome. Ar daug išmokstame iš pratybų? Jei tai tik bereikalingas jau žinomų dalykų kartojimas, robotizuojamės, ir tiek. Gyvename visuomenėje, kurioje ypač vertinamas verslumas, originalumas ir inovacijos, o toliau norime kepti paklusnius robotus, kurie turi paklusti nurodymams ir kruopščiai atlikti jiems pavestas užduotis.

Sekundei pagalvokite apie armiją. Vyriškumo mokykla? Vyrų kalvė? Ar - bent jau kokia buvo sovietų armija - veiksminga dehumanizacijos mašina, kepanti paklusnias kaliauses. Jaunas vaikinas atvežamas iš namų, iš savo aplinkos, įmetamas kartu su šimtu kitų tokių pačių, žadinamas ir naktį ir dieną, rikiuojamas, varinėjamas ir guldomas 24 val. per parą tik tam, kad pagaliau net nesuvokdamas suvoktų, jog turi paklusti visiems įsakymams. Gerai pagalvoję, suvoksime, kad rikiuotės pratybos- "kairėn", "dešinėn", "lygiuok", "ramiai" yra tik nepaprastai efektyvi, hinozinė paklusnumo rutina, kuri įsismelkia pasąmonėn tiek, kad ne tik rikiuotės, bet greičiausiai ir visi kiti įsakymai bus vykdomi beatodairiškai. Geras rikiuotėje - paklusnus idiotas?

Grėsmė -kad ir vertinimo ar egzamino grėsmė- mus motyvuoja tikrų ar menamų pavojų atveju, tačiau ir kasdieninėse gyvenimo situacijose ji gali būti galingu motyvaciniu impulsu. Jei pagaliau atsikeliate ryte, nebegalėdami iškęsti baimės, kad pavėluosite, o pavėluoti bijote todėl, kad "jus išmes iš darbo" ar kad turėsite aiškintis prieš bosą ar bendradarbius, esate pakankamai motyvuoti veikti, kad veikti. Jei ryte iššokate iš lovos nekantraudami kuo greičiau nulėkti į darbą ir daryti tai, kas jums patinka, kad pasiektumėte tai, ką norite pasiekti - tai irgi motyvacija veikti, kuri veikia ne prasčiau.

Vienintelis skirtumas - kaip Jūs jaučiatės, kai veikiate vejami grėsmių ar nemalonumų, ir kai veikiate savo malonumui?

Ne ant cigarečių pakelių, ir ne ant alkoholio butelių, o visur kur, įmanoma turime skelbti BBC "Hapiness Project" dalyvavusių mokslininkų išvadas:

"Būdami nelaimingi, dešimt kartų labiau rizikuojame savo sveikata nei tie, kurie rūko, persivalgo ir nejuda"

Tęsime kitą savaitę. Kalbėsime apie atmintį ir jos lavinimo būdus - kad mokytis būtų dar lengviau.

(c) Vidas Jankauskas, 2006. Visos teisės saugomos. Tačiau drąsiai galite šį ir kitus mano esė cituoti ar jungti nuorodomis su savo svetaine, jei nekeisite teksto ir aiškiai nurodysite, kad cituojama iš Mindgasmic.com