|
Užuojautos neužtenka
"Jei aš priimsiu tave tokį, koks tu esi, tau nebus geriau; tačiau jei laikysiu tave tuo, kuo tu gali tapti, aš tau padėsiu tapti tokiu" - Goethe
"Galiu gyventi du mėnesius, gavęs gerą komplimentą" - Mark Twain
"Geriausias dalykas, kurį gali kam nors padovanoti-šauni būsena" - anonimas
Kai pasižiūri į statistiką, kartais net sunku patikėti tuo, ką ji sako. Vieno tyrimo duomenimis, 80 procentų vaikų JAV pradinėse mokyklose yra geros nuomonės apie save, po keleto metų-jau tik 20 procentų, o baigdami mokyklą, tik 5 procentai abiturientų pripažino, kad jie yra geros nuomonės apie save. Ar geriau Lietuvoje? Tereikia pažiūrėti į pravažiuojančio troleibuso langus- prikimštas paniurėlių.
Galbūt taip yra todėl, kad kasdien esame atakuojami milijonų žinučių, kaip turėtume atrodyti, ką turėtume rengtis, ką dera vairuoti ir net kaip turėtume kvepėti. Visa mūsų pačių sukurta masinės medijos mašina turi priversti mus jaustis pakankamai prastai, nes priešingu atveju- kam pirkti naują automobilį, jei ir senas dar važiuoja?
Ir kai kažkas nesiseka, paprasčiau pasiguosti. Įsivaizduokite, kad pas Jus atėjo bendradarbė, kurią ką tik paliko vyras.
Ką darysite? Kaip paguosite? Ką kalbėsite?
Net ir mokydamasis NLP, tik po kurio laiko padariau didžiulį atradimą-užjausti neužtenka. Palyginkite: žmogus ką tik palaidojo tėvą.
Draugas jam sako: "Žinau, kaip tau liūdna- tokia netektis visada sunki." Skamba paguodžiančiai ir draugiškai, ar ne? Tačiau kad suvokti, kas sakoma, klausytojas net nesąmoningai turi sutikti su tuo, kad: a). jam liūdna; b) jam ir turi būti liūdna, nes tokia netektis visada sunki.
Jei draugas iš tiesų nori padėti, mano galva, geriau būtų pasakyti taip: "Žinau, kad tikrai rasi jėgų įveikti šią netektį". Akivaizdus skirtumas, tiesa? Ir jei galvoti, kad žodžiai mūsų neveikia, kam juos apskritai sakyti? Veikia, ir dar kaip. Ypač tada, kai mums sunku. Bent jau kai mes galvojame, kad mums sunku, nes mums ir sunku tik tada, kai mes galvojame, kad mums sunku.
"Per gyvenimą patyriau tūkstančius nelaimių ir nesėkmių- ir net kelios jų buvo tikros" - sakė Markas Tvenas. Ir jei autoritetingas gydytojas šiandien man pasakytų, kad turiu tik tris mėnesius gyventi, sunku būtų juo nepatikėti. Tačiau jei patikėsiu šia diagnoze, labai mažai šansų, kad ji nepasitvirtins.
B. Siegel, garsus amerikiečių chirurgas, sukūręs itin veiksmingas ligonių savitarpio pagalbos bendrijas JAV, savo pacientams sako taip: "jei gydytojas tau pasakė, kad turi tik tris mėnesius gyventi, surink visas santaupas grynaisiais, važiuok atgal pas gydytoją, klok ant stalo, ir sakyk- gydytojau, einam lažybų: jei aš numirsiu per tris mėnesius, šie pinigai-Jūsų. Bet jei gyvensiu bent diena ilgiau- Jūs man sumokėsite man dvigubą sumą. Tinka?" Ir žinote ką? Visi gydytojai išsižada savo žodžių ir ima kalbėti apie "neapibrėžtumus", "aplinkybes" ir t.t. Tad kam ligoniui skelbti tokias prielaidas? Juolab, kad nieko jau nestebina tokie dalykai, kai ligoniai, skaičiuodami paskutines savo dienas, vis tiek gyvena ilgiau "duoto" laiko iki anūkės ar savo gimtadienio ar kitos ypatingos progos, ir tik tada numiršta. Paklauskite bet kurios patyrusios sesutės- tai niekam ne paslaptis.
Kaip ir tai, kad visus, pasiekusius nepaaiškinamas letalinių ligų remisijas, vienija tai, jog šie žmonės nustojo gyventi savo liga, o ėmė iš tiesų gyventi ir džiaugtis tuo jiems likusiu laiku, kuris taip ir nesibaigė.
Tad kai kitą kartą pas Jus ateis apsiverkusi bendradarbė, suteikite jai vilties, įkvėpkite ją veikti, leiskite jai pasijausti geriau, ir matyti kitus pasirinkimus, kurių visada yra, vietoj to, kad tik tepatvirtintumėte jai tai, kuo ji jau tiki.
Tai galima padaryti itin efektyviai ir elegantiškai, jei išmoksite garsųjį Meta modelį- kalbos modelį, nuo kurio ir prasidėjo NLP. Ir vienas klausimas gali iš esmės pakeisti Jūsų pašnekovo būseną. Mes niekados nesugebėsime žodžiais pasakyti visko, ką jaučiame. Ir vienas trumpas pastebėjimas, viena užuomina, pasakyta laiku ir vietoje, mums gali leisti suvokti kitaip.
Net jei tik pakeistume veiksmažodžio laiką, pvz. : "Suprantu, kad jautiesi tragiškai, kai šefas paskambina" ir " Suprantu, kad jausdavaisi tragiškai, kai šefas skambindavo".
Tai tik mažytis skirtumas, nulemiantis skirtumus.
Atgal į ese archyvą
|