PAGARBA:

PASĄMONĖS VALDOMI, PROTO VADUOJAMI

VIDAS JANKAUSKAS, Verslo klasė 2006 08 31

Šis tekstas – apie pagarbą. Ne apie pagarbą vyresniems, veteranams, tautos didvyriams, ne apie tai, ko mus mokė mokykloje. Pasikalbėkime apie visus, kurie nusipelno pagarbos. Juk teoriškai mes neturime neigiamų išankstinių nuostatų antsvorio turinčių žmonių atžvilgiu, tikime lyčių lygybe, gerbiame visų rasių ir tautybių žmones, nesvarbu, koks jų socialinis statusas. Ar tikrai?

Jei taip ir būtų, šiandien nebereiketų ginklų, o milijoninės armijos, nusiginklavusios, taikiai, it "gėlių vaikai", statytų smėlio bokštus ir kurtų utopijose aprašytą visuomenę. Bet taip nėra..

Durininko sindromas

Kartais mėgstu kasdieniškai apsirengęs ir porą dienų nesiskutęs, dar su kokiu suglamžytu prekybos centro maišeliu rankoje užsukti i prabangių drabužių saloną. Pardavėjų žvilgsniai gali išdeginti skylę nugaroje, ypač jei jos mato ir "jaučia", kad aš "nesiruošiu" nieko pirkti. Kartą, kai pagaliau susiruošiau pirkti pakankamai brangų naują automobilį iš "salono" ir dviračiu atvažiavau išbandyti būsimo pirkinio, buvau tiesiog išprašytas lauk, o dviratis atskrido iš paskos, kol galu gale kitas kiek supratingesnis vadybininkas ir mane įleido, ir dviratį priglaude. O ko vertas vien "durininko" sindromas?

Kažkada dirbau viename iš geresnių Lietuvos viešbuciu ir atsimenu, kaip vienas durininkas nuolat vertindavo svečius: "Čia rimtas vyras", o "čia asilas, nemoka elgtis su pinigais" ir t.t. Nors uodegą prieš svečius jis vizgino daugmaž vienodai, taciau tik radęs klausytoją, tuoj pat pažerdavo savo vertinimų: "šitas elgeta, pažiurek, su kokia mašina atvažiavo", "kokia baidyklė jo žmona" ir pan.

Ironiška buvo tik tai, kad durininko viso mėnesio atlyginimo nebūtų užtekę net ir vienai nakčiai šiame viešbutyje praleisti.

Lietuvoje užtektų vieną kartą ateiti į "elito" vakarėlį apsirengus ne visai pagal "kodą”– kad ir pasidabinus naujausiu "Lelijos" kostiumu ten, kur matosi tik "Armani" ar "Gucci", ir aiškiai suprasi, kad jeigu ir nebuvai palaikytas kvaileliu, tai bent jau atrodei jiems balta varna. Kvaileliu gali tapti, jei dirbi "ne tokį" darbą, uždirbi "ne tokias" pajamas, esi per storas ar per plonas, rūkai arba sportuoji, turi daug vaiku ar iš viso jų neturi – priklauso nuo aplinkos ir konteksto. Gali buti laikomas kvaileliu, jei daug mokaisi arba jei visai nesimokai, jei anksti ateini į darbą arba jei visai jame nepasirodai– žiūrint, kas yra "norma" tam tikromis aplinkybėmis. Sovietiniais laikais"norma" buvo bent ką nors parsinešti iš darbo, o jei jau nieko nepavykdavo nugvelbti, vienas mūsų pažįstamas parsitempdavo nors plytą iš gamyklos – kad diena nenueitųšuniui ant uodegos.

Tačiau tai, kas socialiai “gerbtina” ir yra statuso simbolis mūsų visuomenėje, gali būti gana sąlygiška. Gal kas nors ir įrodys, kad verta Lietuvoje mokėti dešimtis tukstančių litų už “Vertu” mobilųjį telefoną, bet kokiam nors elnių augintojui Čiukotkoje šis nevertas nė vėplio ilties. Kur labiau gerbiamos daugiavaikės šeimos – Lietuvoje ar Skandinavijoje? Kur neįgalieji turi daugiau galimybių– Lietuvoje ar Kalifornijoje? Ir kur labiau gerbiami senoliai – Lietuvoje ar Indijoje?

Nuostatas galima patikrinti

Verta suvokti, kad dažnai mes patys sau nesugebame pripažinti, kad giliai širdyje turime neigiamų nuostatų ir negerbiame kitų. Vienas iš IAT (Implicit Association Test (angl.) – giluminių asociaciju testas) kūrėjų, daktaras Anthony Greenwaldas iš Vašingtono universiteto, JAV, sako, kad jeigu rūkalius, sutraukiantis keturis cigarečių pakelius per dieną, paklaustas sakys, kad surūko tik du, taip yra todel, kad jis sąmoningai nutylės tiesą, norėdamas pagražinti padėtį, arba todėl, kad jis pats nuoširdžiai tiki, jog taip ir yra. Greenwaldas kartu su Harvardo psichologe daktare Mahzarin Banaji ir daktaru Brianu Noseku sukūrė originalią metodiką mūsų giliausioms asociacijoms atskleisti: jie taiko IAT ir šis tyrimas leidžia pakankamai aiškiai nustatyti, kuo žmogus iš tikrųjų tiki – bent jau kurios jo intuityvios asociacijos yra stipresnes.

Jei gerai mokate anglų kalbą, testus rasite internete (https://implicit.harvard.edu/implicit/demo/index.jsp), o jei neturite laiko ar nemokate angliškai, trumpai paaiškinsiu, kodel šis testas sukėlė tokį ažiotažą. IAT testo dalyviu paprašoma suskirstyti, atrodytu, "nekaltus" žodžius, tokius kaip "laimė", "džiaugsmas", "agonija" ar "neapykanta", į dvi rūšis, keliančius teigiamas asociacijas, ir tuos, kurie kelia neigiamas. Lengva. Tada, jei tirtume, tarkim, vidines nuostatas, susijusias su antsvorio turinčių žmonių vertinimu, prašoma suskirstyti ivairias apkūnių ir lieknų žmonių nuotraukas i dvi kategorijas – "apkūnūs" ir "liekni". Dar lengviau. Tačiau trečioji dalis verčia pasvarstyti ilgiau – kompiuterio ekrane pasirodžius žodžiui ar žmogaus nuotraukai, juos reikia priskirti prie "Gera/ apkūnus" arba "Bloga/ liekni", ir atvirkšciai "Bloga/ apkūnus" ir "Gera/ liekni". Kiekvieno atsakymo laikas matuojamas milisekundemis, ir netrukus pradeda aišketi tam tikros sąsajos. Pasirodo, kad mums sunku apgauti IAT – nes iš esmes fiksuojamos veik pasąmoninės mūsų reakcijos ir laiko skirtumai taip tiksliai matuojant tampa visiškai akivaizdūs. Išbandykite šį testą dabar, kad sužinotumete, kuo gi Jūs iš tikrųjų tikite. Gera patirtis.

Ar tai ir reiškia, kad dauguma žmonių, remiantis testų rezultatais, yra tikri rasistai?

Ne. Sąmoningai dauguma žmoniu elgiasi taip, tarsi jie neturetų jokių rasistinių nuostatų. Tačiau pasąmonėje jų yra. Maža to, nesąmoningai šios nuostatos kasdien patvirtinamos ne vieną kartą– štai JAV dauguma aukšciausio lygio vadovų yra baltaodžiai (niekam ne naujiena) ir aukštesni nei vidutinio ūgio vyrai, skelbia statistika. Tai ir yra informacija, kuri leidžia mums nesąmoningai tikėti, kad valdžia turi priklausyti aukštiems baltiesiems vyrams. Lietuvoje mes irgi turime savo "normas" ir akivaizdu, kad artimiausiu metu jokio populiaraus moteru žurnalo viršelio nepapuoš 120 kg sverianti šešiasdešimtmetė ir kad Seime – net jei ir įvyktų pirmalaikiai rinkimai – nebus moteru daugumos ar bent 50% moteru, o mūsų valdžia – net ministrai – nenustos važineti juodu automobilių eskortu, mirksėdami švytureliais, keldami avarijas ir nepaisydami eismo taisyklių, nors, pavyzdžiui, Danijoje tai būtų neįsivaizduojama – pats ministras pirmininkas vežiojamas "normaliu" automobiliu ir privalo laikytis eismo taisyklių, net jei veluoja: jokių švyturėlių, jokių policijos eskortų. Dabartinė Danijos opozicijos lyderė pati savo "Citroen" nuveža vaikus į darželį ir tik tada vyksta į darbą.

Ka pasakome be žodžių

Praktiškai viską. Rasizmas ir diskriminacija atsirado ir paplito tik todėl, kad vieni nusprendė, jog kiti neverti pagarbos. Tačiau išnarstykite kiekvieną iš mūsų ir pamatysite, kad nuo šimpanzių mes visi – juodaodžiai ar baltaodžiai, apkūnūs ar liekni, musulmonai ar krišnaistai – skiriamės viso labo tik 3%. Kasdien, įjungę savo"autopilotą", mes intuityviai spėjame įvertinti tūkstančius žmonių– "debilas","asilas", "kvailelis", "šitam nieko neišeis", "matai, ko užsimanė', "visi jie tokie", "vargšas', "pasipūtėlis", "naivuole", "kaip jis drįsta" ir t.t. Jei pašnekovui nejaučiame pagarbos, sąmoningai vis dar sugebėsime kalbėtis, šypsotis, linkčioti galva ir pritarti, taciau nesąmoningai spinduliuosime visa tai, ko nesakome: kad jis nevertas mūsų pagarbos. Pamenate psichologijos klasiką daktara Albertą Mehrabianą? Tik 7% mūsų komunikacijos yra žodžiai. Visa kita mes pasakome nebyliai.

Ir tai nėra taip trivialu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Net ir faktas, kad tiek žmoniu negerbia vieni kitų, nepateisina nepagarbos kitiems.
Musu pašnekovas beveik visada nesąmoningai pajaus, kad jo negerbiame, ir galbut neištars to, ką galėtų pasakyti, maža to, net nevalingai sėdės toliau nuo mūsų ir klausysis mūsų ne taip atidžiai, o gal net ims jausti atvirą priešiškuma. Jei mokiniai pamokoje mokytojo klausosi pagarbiai, išsižioję ir susidomėję, daug labiau tikėtina, kad mokytojas jiems pasakys daugiau ir kalbes idomiau negu tas, kurio mokiniai negerbia. Tai vos ne uždaras ratas, iš kurio galima išeiti, tik jei bus parodyta abipusė pagarba.

Paprastas būdas išmokti jausti pagarbą kitiems – būti nepaprastai smalsiems. Kur dingsta mūsų smalsumas? Panašu, kad jis išsitrina, kai metų metus sėdyne zuliname biuro kėdes ar junginėjame televizijos kanalus. Jei jau ten niekas negali musu nustebinti, kaip rasti ką nors įdomaus visoje kasdienybėje?
Bet kai pasižiuriu į savo mažiausiąjį, Vincą: vaje, jam kiekviena atidaryta virtuvės spintelė– tikras Eldoradas. Tą gyvą, nuoširdų smalsumą turime kiekvienas, tad pravartu jį atgaivinti – ir kai kalbiname draugus, ir kai kalbiname nepažįstamus žmones, net ir tada, kai einame tūkstančius kartų matyta gatve. Tik tada gali vėl patirti daugybę naujų, išties Eldoradui prilygstančių atradimų. Kasdien.

Kitas elementarus būdas lavinti pagarbą yra… neskubėti

Dar Mahatma Ghandis yra pasakes: “Gyvenimas yra daugiau nei jo spartinimas”. Garsaus Prinstono universiteto (JAV) psichologai Johnas Darley ir Danielis Batsonas nutare ištirti, kaip jų studentai elgsis išties biblinėmis aplinkybėmis – ar atkartos gerojo samariečio poelgį.

Primenu: ... plėšikai apiplešė, sumušė ir paliko pakelėje mirti keleivį. Pro šalį ėję ir šventikas, ir levitas taip ir nukulniavo, jam nepadėję. Tik samarietis – žmogus, kurįi to meto visuomene buvo visiškai atstūmusi – sustojo, sutvarste nelaimėlio žaizdas, nuvedė jį į pakelės užeigą ir net sumokėjo už jo nakvynę.

Na, ir ką?

Studentai buvo paprašyti individualiai parengti trumpą pranešimą apie artimo meilę Biblijos motyvais, o tada paprašyti pereiti į kitą auditoriją ir jį perskaityti. Pakeliui į ją kiekvienas studentas rasdavo nelaimėlį, pargriuvusįi ant laiptų. Norėta ištirti, kurie studentai sustos ir padės, o kurie – ne. Prieš pradedant šį eksperimentą, visų studentų buvo paprašyta užpildyti anketą, joje buvo klausimų “Kodel Jus nusprendėte studijuoti teologiją?”, “Ką Jums reiškia gerojo samariečio istorija?” ir pan. Tačiau vienai grupei studentų buvo pasakyta – skubėkite, Jūsų jau laukia, o kitai – neskubėkite, yra marios laiko. Ir? Pasirodo, kad tie, kurie surašė net kelis puslapius pamokymų apie tai, kaip reikia mylėti artimą ir būti geruoju samariečiu, buvo pirmieji, tiesiogine prasme perlipę per nelaimelį ir nuskubėję tolyn, jei tik jiems buvo pasakyta skubėti. O štai dauguma tų, kurie neskubėjo– net 63 procentai – sustojo padėti.

Pirmiausia – gerbti save

"Būk savimi – visi kiti vaidmenys jau paimti", – ragino Oscaras Wilde.

"Nežemink savęs – tu esi visa, ką turi", – sake Janis Joplin. Pasitikėjimas savimi, mano galva, yra vienintele galia, leidžianti mums pasiekti tai, ko mes norime. Ir šis pasitikėjimas – tikras autentiško "aš" suvokimas, sveikas savo galių ir galimybių įvertinimas (o "sveikas" man reiškia, kad jos beribės) leidžia gyventi paprasčiau ir geriau. Visi sutinkame daugybę žmonių, kurie kenčia nuo "vidutinybės" komplekso, jį taip ir vadina šiandieniniai psichologai. Būtent "vidutinybės" kompleksą jaučiantys žmonės perdėtą nepasitikejimą savimi kompensuoja arogancija, prabangos simboliais ir kitų niekinimu. Paulas McKenna sako, kad tokiu asmenybių "ego" tiesiog reikalauja nuolatinio patvirtinimo, kad šios butybes:

1. Atrodo gerai (ir/ arba "tinkamai");
2. Yra teisios.

Atrodymas "gerai" ir "tinkamai" brangiai kainuoja, ir ne tik tiesiogine prasme: reikia turėti "tinkamų" drabužių, "tinkamą" darbą, "tinkamas" pajamas etc., bet didžiausia kaina yra anksčiau ar vėliau suvokti, kad "tinkamumo" kriterijus tebuvo masinės propagandos sukurtas miražas, jis verčia mus jaustis blogiau, kad pirktume dar daugiau. Ironiška tai suvokti senatvėje. O tiesiog kvaila niekinti save ir praleisti gyvenimo teikiamas galimybes tik todėl, kad jūsų automobilis surūdijęs, kad jūs (dar) nemokate anglų kalbos ar kad sveriate 30 kg daugiau nei kur nors nurodytas "tinkamas" svoris.

O noras visada buti teisiam verčia niekinti kitus, menkinti kitas nuomones, apkalbėti ir skleisti gandus bei tiesiog piktybiškai versti kitus žmones jaustis neadekvaciai. Maža to, šis noras skatina nuolat būti apimtam neveiklumo homeostazes, nes tik tas, kuris nieko nesiima, niekad nepadarys klaidų, išskyrus vieną, pačią didžiausią– nieko nedaryti.

Tik gerbdami save pajėgiame suvokti, kad turime buti dėkingi kitiems už tai, kuo tampame patys. Galų gale net ir pragmatiškai mąstydami suvoksime, kad daugumąžmonių– kartu ir save – lengviau paveikti tada, kai ne tik rodome pagarbą, bet iš tiesų mokame gerbti, ir tikrai ne tada, kai ką nors atvirai ar slapčia niekiname.