“Kvantinė teorija įstabiai iliustruoja faktą, kad mes galime puikiai suvokti esminį ryšį, tačiau apie jį kalbėti tesugebame vaizdais ir parabolėmis" - Werner Heisenberg
Metas, kai prasideda masinė, dažnai saldžiai komercinė "širdžių" dalybų manija, kai tiek žmonių įvairiausias būdais širdeles dovanos, siųs, pirks vieni kitiems. Sakys: "Mano širdis- Tau, mieloji". Arba - "mielasis". Ironiška, kad Šv. Valentino diena tik kartą per metus, ir štai jau kovą galima vėl nieko, išskyrus save, nebeįsimylėti. Pvz., tokios:
... jos būna ir iš rožių:
...taip pat su amūrais ir šiaip generiniais angeliukais:
...bet taip ir neišvysime, kad kas iš tiesų įdėtų širdį:
...ar bent jau sužeistos širdelės vaizdą:
Nieko nuostabaus "Realybė yra klišė, nuo kurios mus gelbsti metafora"- teigė amerikiečių modernistas Wallace Stevens. Tikras arklių galvas, mažylius pirštelius, kiaulių širdis ar bulių genitalijas ypatingom progom paštu siuntinėja tik mafijozai. Gavęs pažliugusį siuntinuką su kokio žemaituko galva, vėlgi, nepulsi ieškoti lentelės su maistingumo informacija (kiek kalorijų, angliavandenių ir riebalų čia slypi?) ar googlinti arklienos patiekalų receptų- suprasi, kad esi įspėjamas, jog greitai maistingumo informacija tau neberūpės. Didi metaforų galia- žiū, net ir šis pasakymas metaforiškas. Akivaizdu: jei visatą suvoksime kaip "laikrodžio mechanizmą", išmąstysime aibes vienokių dalykų, ir patirsime X, jei, tuo tarpu, tikėsime, kad visata tėra chaotiška, kaip kazino- suvoksime vėl kitaip, ir išmąstysime Y. Tačiau ji nei tokia, nei tokia, nes ji- VISA...TA. O kokia metaforos metafora? Vienas iš svarbiausių būdų suvokti, ir mąstyti apskritai. *** Argi naujiena yra tai, kad esame nuolat supami begalės prasmių, kurios, atrodytų, tiesiog yra. Jei tik leidžiame sau pastebėti. "Stalai" yra stalai, "kėdės" yra kėdės, "ekonomika" yra ekonomika, "žarnynas" yra žarnynas. Metaforos patogiai leidžia sudėtingus ir nesuvoktus, juolab nesuvokiamus "dalykus" (= tai, ką patiriame kiekvieną sekundę) analogizuoti, generalizuoti ir tiesiog prisijaukinti. Svarbu, nes statistika negailestinga: šiandien vis mažiau žmonių, be specialistų, adekvačiai supranta, kaip iš tikrųjų veikia vidaus degimo variklis, ar unitazas (net pusė tų, kurių paklausiau, niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl iš jo šiaip jau nesmirda, ir kodėl nuleistas turinys dažniausiai negrįžta atgal), netgi kaip gaminami sūriai, ar kas yra "dirva". O štai vienas mano šių dienų herojus, Londono dizaino koledžo studentas Thomas Thwaites, sumanė suprasti, kas gi iš tiesų yra skrudintuvas (toasteris). Sumanyta- padaryta. Geriausias būdas- sugebėti jį pasigaminti. Thomas išardė skrudintuvą, rado veik 400 dalių, ir nutarė jį pasigaminti "nuo nulio", t.y. pats išgauti metalą, plastiką, juos suformuoti ir visa tai sukonstruoti. Apie jo fantastišką epopėją rasite čia ir čia , aš teišduosiu, kad sunku buvo viskas- vežtis geležies rūdą lagamine traukiniu iš apleistų šachtų, sodelyje prie namų gamintis geležį, ar vielas iš jos, formuoti "plastiką" iš krakmolo, tačiau Thomas- ir mes- dabar galime dar geriau suvokti, ką gi reiškia toks paprastas dalykas, kaip "skrudintuvas". Labai daug. Ir todėl šiandien, kai "mokslas pasiekė tokį lygį, kad gebame tiksliai sudėlioti metalo paviršiaus atomus ar nustatyti, iš kurio žemyno kilo žmogus, analizuodami jo plauko DNR, mums, ironiška, trūksta mokslinio suvokimo, kad suprastume, kaip sakiniai knygose jungia mus su atomais, DNR, ar apskritai bet kuo. Tai rimta problema."- rašo Terrence W. Deacon savo "Incomplete Nature: How Mind Emerged From Matter". - "Iš esmės ji reiškia tai, kad geriausias mūsų mokslas- teorijų kolekcija kuri, manytina, artėja prie to, kad paaiškins viską- visiškai nekalba apie patį fundamentaliausią tave ir mane apibūdinantį bruožą. Šiuolaikinė "Visko teorija" faktiškai teigia, kad mes neegzistuojame kitaip, nei kaip atomų rinkiniai. Tad ko trūksta? Ironiškai ir enigmatiškai, trūksta to, ko trūksta". Kaip gi netruks? Jei tik įsigilinsime (erdvės metafora: judėsime gilyn) į tai, kaip mąstome (metafora: mąstymas priklauso nuo "mūsų" valios) (...netiki? Lygiai kaip virškinimas, kvėpavimas ar prakaitavimas), kaip kalbame, kaip rašome, netrukus suvoksime, kad nuolat klaidžiojame (veiksmo metafora: nerandame išėjimo) etimologinėse prasmių kapinėse (atribucijos metafora: prasmės miršta), nes bene vienintelis būdas žodžiais apibūdinti tai, ką patiriame dabar, yra naudoti seniai sukurtus ir kontekstualizuotus, stereotipines prasmes turinčius žodžius. Kitaip sakant, niekados adekvačiai neapibūdinsime "dabar" (jau vien todėl, kad lietuvių kalba tai toks ilgas žodis, kol pasakai "r", "d" jau praeityje), nes, deja, tegalime naudotis seniai sukurtomis ir labai riboto pasirinkimo etiketėmis- iš esmės, tarsi norėdami nupasakoti "Kalevalą" ar "Iliadą" geltonomis balvoniškomis šypsenėlėmis ir grimasėlėmis. Apmaudu. Elementariausiu, visiems pasiekiamu mąstymo ir suvokimo lygiu kiekvienas "dabar", jei tik esi, yra visiškai naujas. Unikalus. Beprecedentis. Net ne "kiekvienas". Nes "dabar" tiesiog yra. Nekategorizuotinas ir nelygintinas. Va. O patirčių etiketės? Štai populiarus žodis "automobilis". Dar ir šiandien, be kelių eksperimentinių, tikrų auto-mobilių, tokių, kurie patys judėtų, savaeigių- kaip ir nėra. Žinoma, išskyrus tuos trumpus automobilizmo atvejus, kai, pavyzdžiui, "furų" vairuotojai kokioje Vokietijoje, palikę vairą, eina pasidaryti kavos, įnirtingai naršo internete, ar atsakinėja į sms. Lygiai taip įdomu ir tai, kad post- sovietinėje erdvėje "automobilis" liaudies iki šiol pagarbiai vadinamas "mašina", arba "машина". "The Machine"- sakytų anglai, kaip apie kažką didingo, monumentalaus, tarsi kalbėdami apie mašinų mašiną, Mašiną- motiną, visų mašinų archetipą, nesvarbu, kad kiekvienu konkrečiu atveju kalba eina tik viso labo apie "renuškę", "golfiuką" ar "bimbalą". Panašiai pagarbiai jiems sunkiai suvokiamus objektus vadindavo Amerikos indėnai: degtinę- "ugnies vandeniu", garvežį- "plieniniu žirgu", kaip ir civilizacijos nesugadinti čiukčiai sovietinius geologus- "ekspedicija". O lyčių atribucija? Štai "laivas" lietuviškai, ir rusiškai yra "jis", o va angliškai- "ji". Amerikiečiai net motociklus ir lėktuvus dažnai vadina "ji", mes gi tuo tarpu merginam tik "jachtas", "valtis" ir "skraidykles". "Automobilis", kaip žodis, yra tipiška "mirusi" metafora, arba skeuomorfas (skeuomorph)- nes priešdėlis "auto" nuo pradžių pabrėždavo tik tai, kad šiam "mobiliui" arklio nereikia. Skeuomorfų apstu tarp "fizinių" objektų. Ir ne tik. Mirusios, praradusios prasmę metaforos kaip biologiniai atavizmai veši ir architektūroje, ir dizaine, ir kompiuterinėse programose, ir heraldikoje, ir aukščiausio lygio diplomatiniuose ritualuose, ir etikete, uniformose, gestuose, politikoje ir žinoma, buityje: štai pirmuosiuose automobiliuose dar ilgai buvo įrenginėjami bizūnų laikikliai, amerikietiški šviestuvai iki šiol įjungiami, pasukus ratuką- kaip žibalinė lempa, žodis "computer" dar visai neseniai reiškė ne įtaisą, o profesiją- tiesiog "skaičiuotojo" darbą (kaip ir "rašytojo', "valytojo" ar "kepėjo"), "variokai" seniai nebegaminami iš vario, popieriniai banknotai - iš popieriaus, o net šiandien pasiūtuose džinsuose segamos beprasmiškos dekoratyvinės sagtys kišenių kampučiuose. Pasižiūrėk - ir savo džinsų dešinėje pusėje rasi mažytę kišenėlę. Kam? Sumanyta buvo kišeniniam laikrodžiui, arba vinims. Puikus mus įkaitais pačiupusios metaforos pavyzdys yra ir anti-ergonomiškas QWERTY raidynas, šiandien tapęs nebepakeičiamu, visuotiniu standartu, tačiau, sako, jis buvo specialiai sukurtas taip, kad priverstų mašininkes spausdinti lėčiau. O va su "Siri" tipo skaitmeniniais pagalbininkais net "spausdinimas", ar "teksto įvedimas" netrukus taps atgyvena, gal todėl progresyvioji "Apple" savo vartotojams iki šiol siūlo virtualius "oda apsiūtus" kalendorius ir nuplėštų puslapių kampučių vaizdelius- matyt, kad nenukvaištume nuo progreso. O aš? "Viena iš labiausiai klaidinančių reprezentacijos technikų mūsų kalboje yra žodžio "aš" vartojimas"- Ludwig Wittgenstein Net Walden'e atsiskyręs ir visa tai aprašęs Henry David Thoreau vos ne kasdien žygiuodavo tris mylias pirmyn ir atgal valgyti šiltų pietų pas savo mamą. "Aš" tėra itin efemeriškas konstruktas, nuolat kintantis - vienoks ryte, kitoks vakare, trečioks, jei alkanas, dar kitoks vaikystėje, senatvėje, gerai girdintis, apkurtęs, įkvėpęs, iškvėpęs, "stresuotas", energizuotas, atsisėdęs, atsistojęs, pailsėjęs, pamiegojęs, poilsio dieną ir paskutinę dieną. "Aš" tikrai nėra mano Tad ar "aš" skeuomorfiškas? Matyt. Nes "aš" metafora nuo senų senovės yra drąsi, raminanti, suponuojanti tęstinumą, raidą, galią, prasmę ir svarbą. Anksčiau puoselėtas tik karaliams ar aukščiausių kastų atstovams, šiandien riebus "aš" visuomenės instaliuojamas kiekvienam "naujam" individui "pagal nutylėjimą". Jei nebus šio nuolat tobulintino "aš", kas ką pirks? Matyt todėl masinio savimonės kulto laikais "Apple" pataikė tiesiai į dešimtuką, pavadindama mp3 grotuvą - IPod'u, telefoną- "Aš-telefonu", kompiuterį- "IMac'u", o planšetinį kompiuterį- "I-Pad'u". Milijonai žmonių nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be I-dalykų ir jiems panašių, nes šie tapo esmine saviraiškos priemone, neatskiriama "Aš" dalimi. "Asmeninis" kompiuteris- realiai asmeniniu. Kas belieka, kai paties "iphone" įkrenta į balą? Homo-pasimeticus. Įdomu, vienok. Dar iki šiol atokesniuose nuo civilizacijos kampeliuose egzistuoja globaliame eksperimente nepanorusios dalyvauti gentys, kuriose niekas nesako "aš" ar "mano". Čia žmonės, kalbėdami apie save, sako "mes". Nes "aš" - ba ba, tiesiog nėra. " Tu" esi gentis, o gentis yra "tu". Lygiai taip, pastebėkime, save intuityviai identifikuoja ir jaunos mamos, kalbėdamos apie puikiai praleistą dieną su pirmagimiais: "Mes atsikėlėme gerai išsimiegoję, buvo truputį užgulta mūsų nosytė, puikiai pavalgėme, vėl pamiegojome, pasimankštinome, žaidėme..." . Ne tik jos. Ar patyrėte, kaip greitai išnyksta futbolo ar krepšinio sirgalių "aš", kai kalbama apie jų komandos pergales- tada teigiama, kad "mes laimėjome", tuo tarpu jei komanda gėdingai gauna į kaulus, sirgaliai disasocijuojasi, sakydami "ir vėl tie nevykėliai pra***o". Pasirodo, tereikia žmonių grupę perskirti į dvi dalis, aprengti skirtingais marškinėliais, ir automatiškai atsiranda "mes" ir "jie". Maža to, labai greitai atsiskleidžia ir grupių antagonizmas: tyrėjai teigia, kad jei Tau- ar man- eksperimento metu ant kojos užlips kitos "komandos" atstovas, praktiškai garantuota, kad netversime pykčiu, tuo tarpu jei dar skaudžiau užmins "saviškis", reaguosime daug atlaidžiau. Dar daugiau- kai tik atsiranda "aš" arba "mes", pradedame kitaip traktuoti kertines metaforas, "tiesas" ir "istorijas": mano/mūsų "moralė" ima atrodyti vertingesnė, nei kitų, mano/ mūsų "faktai" ir "įrodymai"- svaresni, mano/mūsų "elgesys"- geresnis ir tyresnis. Tą puikiai suvokia ir politikai, ir dvasininkai, todėl "skaldyk ir valdyk" išlieka vienu iš stipriausių visuomenes "suklijuojančių" principų. Pavyzdžiui, Putino spaliukai "НАШИ", matote, taip ir pasivadino. (Ne veltui su Putino jaunimu dirba ir Lietuvą mokyti atvažiuojantys "karinio" NLP meistrai). Niekam ne paslaptis, kad dichotomišku "arba tu su mumis, arba esi prieš mus" šiandien sėkmingai remiasi ir neokonservatoriai JAV, ir Džihado ideologai, ir tinklinio marketingo guru, ir itin pelningų bažnyčių palaimintieji vadukai ar net sporto renginių prodiuseriai. Tereikia aprengti "išrinktųjų" grupę išsiskiriančiais marškinėliais. Arba sukurti klubą. Organizaciją. Partiją. Valstybę. Kastą. Tikėjimą. Ir "VIP" nuolaidų sistema veiks. Ar fanų klubas.
,,Daug dalykų žino lapė, tačiau ežys žino didįjį dalyką"-Archilochas Greičiausiai būtent dichotominis mąstymas- plačiausia prasme, tam tikros vyraujančios konceptualios metaforos preferencija- ir neleidžia adekvačiau suvokti esaties: net ideologai, ar filosofai, priskirdami save "a" ar "b" krypčiai, dažniausiai pliekiasi ieškodami "priešininkų" idėjų ar net asmeninių trūkumų, o ne vienijančių, transcendentinių, "meta" argumentų. Šiandien vienas iš svarbiausių lingvistikos ir neuromokslo sintezės tyrėjų, Berkeley profesorius George Lakoff, savo tyrimus pradėjęs nuo Naom'o Chomsky transformacinės gramatikos ir dirbęs, beje, drauge su visais pagrindiniais NLP kūrėjais, ima ir teigia: "Esame neuroninės būtybės. Mūsų smegenys gauna viską tik iš mūsų kūnų. Tai, kokie yra mūsų kūnai ir kaip jie veikia ir sukuria būtent tas koncepcijas, kuriomis mes galvojame. Negalime imti, ir galvoti bet ką- nes tegalime tik tai, ką leidžia mūsų įkūnytos smegenys". Mano ribotoms ir įkūnytoms smegenims- fundamentali tiesa. A priori argumentas, verčiantis Wittgensteiniskai "apie ką negalima kalbėti, tylėti". Juk spalvų šiaip nėra: geltona egzistuoja kaip "geltona" tik mums. Ir nuostabių melodijų, savaime, nėra: jos nuostabios būtent mums. Kažin, ar ir pingvinai pirktų bilietus į klasikines operas. Dirbtinių saldiklių saldumo pelės irgi nejaučia, todėl negali pakęsti "Coca Cola Light". Evoliucijos prasme pagaliau aišku, kad suvokiame taip, kaip suvokiame, ir mąstome taip, kaip mąstome, būtent todėl, kad tik (ar net) taip tesugebame matyti, girdėti ir jausti. "Įkūnytos smegenys" tai ir reiškia: kūnas, netgi aplinka, priverčia smegenis veikti vienaip ar kitaip, būtent todėl šiandien dirbtinio intelekto kūrėjai įsitikinę, kad mūsų suvokimo galimybėms prilygstantis dirbtinis intelektas įmanomas tik jį "įkūnijus" adekvačiame motosensoriniame "kūne". Nes tam, kad patirtume, smegenys dirba nuolat, nesąmoningai, ir mūsų sugebėjimas patirti formavosi šimtus tūkstančių metų, tuo tarpu sąmoningas, logiškas, abstraktus mąstymas yra pakankamai naujas fenomenas, beje, šiandien lengvai atkartojamas ir dirbtiniu intelektu - tereikia paklausti G. Kasparovo. Тad tai, ką matydamas ryškiaspalvį čiulptuką patiria ir suvokia kad ir metų nesulaukęs iclius, iki šiol nesuvokia net pats galingiausias superkompiuteris. Bet jei mažyliui nuo vaikystės užklijuotume vieną akį, jo smegenys, po tam tikro laiko, prarastų galimybę suvokti trimatį vaizdą, ir nors akytę kažkada- na ir monstrai mes- atklijuotume, siūlo į adatą vaikinas niekados lengvai nebeįvertų. Šių dienų superkompiuteriams dar labai trūksta tų milijardų šimtus milijonų metų kurtų suvokimo algoritmų, kurie sau, be jokių pastangų, 80 procentų laiko tyliai birzgia mūsų smegeninėse ir sufleruoja, ką ir kaip turėtume suvokti. O štai mūsų tobulos plaštakos, leidusios pirštais paimti, suspausti, pastumti, išimti ir t.t. įvairiausius objektus ir lėmė iš esmės metaforinį mąstymo būdą ir net tokią smegenų struktūrą: išmokome "simboliškai" atkartoti kūnu įvairiausius veiksmus ir procesus, kuriuos matydavome, ir tada juos konceptualizuoti. Tik taip ir suprantame kalbą. Ir priešingai- šiandien įrodyta, kad kai negalime naudoti, pvz., sugipsuotos dešinės rankos, de facto sumažiname kairiojo pusrutulio smegenų tankį. Būtent šių suvokimo ir mąstymo apribojimų ribose mums lengva konceptualizuoti erdvę, kryptis, greitį, skausmą, šilumą - visa tai, ką galime matyti, girdėti ir jausti, maža to, nuolat tai metaforizuoti- pvz., rinkos "krenta", ekonomika "auga", karjera kyla "aukštyn", ateitis - "šviesi", depresija- "slegia", tačiau daug sunkiau- net ir mokslininkams- konceptualizuoti laiką, kvantinės mechanikos paradoksus, elektros srovę (vėl metafora: elektra kaip vanduo) ir t.t.- nes tai už mūsų sensomotorinės "abstrakcijos" ribų.
Šiandien jis ne tik yra vienas iš garsiausių kalbininkų pasaulyje, bet ir bene svarbiausias iš JAV demokratų partijos patarėjų, padėjusių prezidentui Obamai įprasminti demokratų vertybes taip, kad rinkimai 2008-aisias būtų laimėti išties triuškinančiai. Jei kalbame apie demokratų ir respublikonų politines kovas JAV, ideologine ir propagandos prasme svarbi kova vyksta būtent tarp George Lakoff ir Frank Lutz- dviejų šių dienų propagandos guru. Abu supranta įprasminimo, "rėmo", arba dominuojančios metaforos svarbą: būtent Lutz patarimu, atsimenate, "pasaulinis atšilimas" tapo "klimato kaita", o krizės paveiktų įmonių "downsizing" - "rightsizing". George Lakoff, tuo tarpu, pataria demokratams nesivelti į respublikonų primetamus rėmus, o kilti "meta": vietoje ginčų skelbti savo rėmus/ metaforas. " Besiginčydami respublikonų paskelbta tema, ją tik stipriname"- pabrėžia Lakoff. Pavyzdžiui, kalbėdami apie mokesčių didinimą/ mažinimą, demokratai, anot Lakoff, turėtų nesiginčyti dėl konkrečių mokesčių tam tikroms visuomenės grupėms dydžių, bet leisti rinkėjams pagalvoti apie tai, kad "mokesčiai yra mokestis už civilizuotos visuomenės išsaugojimą", ir kad be mokesčių mokėtojų pagalbos joks verslas realiai negalėtų egzistuoti- visuomenėje būtinos investicijos ne tik į respublikonų taip smerkiamą socialinę apsaugą, bet ir į infrastruktūrą, gynybą, mokslą ir t.t. George Lakoff ne tik kuruoja demokratus. Konceptualių metaforų tyrinėjimai leido jam su kolegomis atrasti įstabių dalykų: kad ir tai, jog praktiškai visi "didieji" filosofai remiasi tik keliomis kertinėmis metaforomis, "tiesomis", kurias jie sistemiškai, logiškai ir nuosekliai išvystė į teorijas. Štai Platono kertinės metaforos suponuoja, kad filosofai turėtų valdyti valstybes. Aristotelio kertinės metaforos teigia, kad yra keturios pirminės priežastys ir vakuumo negali būti. Descartes metaforos tvirtina, kad sąmonė yra visiškai nepriklausoma nuo kūno, ir kad visos mintys yra sąmoningos, o štai Kanto metaforos veda prie išvados, kad egzistuoja universali išmintis, diktuojanti universalius moralinius įstatymus. Tai išvystame ir kitur. Jei, tarkime, iki šiol šventai tikėtum Kalėdų Seneliu, Šventuoju Klausu, ar sovietiniu Seniu Šalčiu, tikėtina, kad logiškai ir dar labiau nelogiškai formuotum savo elgesį, nuostatas, įpročius, lūkesčius, svajas ir daug ką kitą galvodamas apie tai, kaip visa tai įvertins tas senelis. Jei esi "respublikonas" ar "krikščionis- demokratas" (tam tikrus prieštaravimus keliantis pavadinimas, nes jei pabrėžiama, kad krikščionys yra demokratai, matyt, egzistuoja ir kitokie, pvz., krikščionys- autokratai), tikėtina, kad būsi labiau linkęs puoselėti biblijines, abraomiškas "tvirtos" patriarchalinės tvarkos metaforas: šeimoje vaikai turi būti disciplinuojami, jei reikia- galima jiems ir kailį išperti, tėvas= dievas, visada teisus, jis maitintojas ir jo nuomonė turi būti gerbiama, tad visur kitur- politinėse pažiūrose, ekonomikos suvokime- galios galios principai, kurie, žinoma, ilgainiui korumpuoja. Arba ne- svarbu, kokiame vandenyje žuvauji. Štai "Samsung" klesti, nors gali būti apibūdintas tipiška patriarchaline metafora, tuo tarpu "Google" irgi gerai sekasi, nors jų metafora labiau primena "tyrinėjimą", arba "kelionę".
Todėl jei paklausiu: "kaip einasi?", atsakysi man vienaip. Jei: "kaip gyvenimas?"- papasakosi apie gyvenimą, kaip procesą, kuris vyksta be tavęs. "Eina pro šalį". Nuteikia nekaip. Jei paklausiu: "kas gero?"- suponuosiu, kad yra ir daug blogo, todėl atsakysi man vėl kitaip. Paklausi manęs- "kaip laikausi"- jauti, ko klausi? Atsakysiu: "įsikibęs". O jei tavęs paklausiu- "kaip gerai gyveni?"- atsakysi pozityviau. Jei klausdamas pabrėšiu- beje, puiki, optimistiška lietuviška forma- "kaip sekasi?" - būsi subtiliai priverstas pagalvoti, kas gi tamstai sekasi šiandien. Labai daug kas. Praktiškai- viskas, nes esi. Dar. Čia. Dar geriau, jei pats kasdien pagalvosi, ko gi savęs paklausti. Ir kaip. Būtent: kaip išmąstei visa ką, ką išmąstei? Kuriomis metaforomis remiasi tavo sąmoningas, ir ypač nesąmoningas, vadinkime taip, autonominis, kaip koks šildytuvas, mąstymas, vykstantis praktiškai visą laiką, kol nemiegi? Nes jei, tarkime, susirgai, didžiausi šansai greičiau pasveikti egzistuos tada, jei ligą priimsi, jei ji leis pačiam suvokti daugiau, keistis, o ne nusivilti, desperatiškai priešintis ar ją ignoruoti. Jei nori savo valia keistis, verta siekti ne kažkokio mistinio metaforinio tobulumo, o tiesiog išsiugdyti naujus, prasmingus įpročius, ir leisti jiems veikti automatiškai. Tad jei darbas giliausia prasme tamstai yra "lažas" ar "katorga", verta suvokti, kuo gi laikai gyvenimą? Unikalia proga ar kanalizacijos kolektoriumi? Amerikiečiai, kurių "go-get-it" metaforos veši nuo kolonijinių laikų, verslą suvokia daug paprasčiau. Neseniai čia keli vyrukai įsuko puikiai veikiantį "kumpio internetu" biznelį per lygiai 21 dieną, tada įmonę su visa svetaine sėkmingai pardavė ir dar daugiau uždirbo, savo trumpą verslo istoriją išleidę bestseleriu iš karto tapusioje knygelėje. Tik pažvelk, kokie verslo greičiai šiandien: "Facebook" po kapitalizacijos rinkoje taps viena iš didžiausių pasaulio kompanijų viso labo per 8 metus! Gal ir todėl, kad 800 000 000 laimingų vartotojų taip ir nesuvokė, jog "jei nesupranti, kodėl gauni kažką nemokamai, preke esi pats". Ir jei vis negali sugalvoti, kaip maksimaliai gali būti naudingas visuomenei ir atitinkamai uždirbti, matyt, vėl gi pasikliauji kokia nevykusia itin perfekcionistiška, dichotomiška ar idealistiška metafora, skraidai padebesiais, nes žiū, tose pačiose JAV klesti jau kelios įmonės, internetu parduodančios...ką ką...šlapimą. Va čia tai žemiška idėja, ar ne? Jau ko ko, bet šito gero visi turi. Pasišlapini į sterilų indą, ir parduodi, 50g už $49.99. Tikrai lengviau, nei ledą eskimams pardavinėti. Nors ir tai po šio trumpo šlapiminio case study nebus sunku- jei tik supranti, kaip, kur ir kada geriausia tai daryti, bei kas iš tikrųjų yra "ledas", "eskimai" ir "pardavinėti".
"Kartais cigaras yra tik cigaras" ― Sigmund Freud Verta lavintis suvokti, kas yra tas "yra". Nes žiū - nuolat žarstomės vis mažiau ką bereiškiančiomis sąvokomis, čiumpame "jaučius už ragų", nors tūlas ir zuikio už ausų nepagautų, aštriname argumentus, hiperbolizuojame, griebiamės itin kontrastingų palyginimų, tiesiog neriamės iš kailio, kaip rinkodarininkai, ar muilo operų kūrėjai, nes... Banalu. Visa visa ko yra tik daugiau. Visata plečiasi. Kad tai suvoktume buitiniu lygiu, pasitelkime Eric Beinhocker iš McKinsey Global Institute, teigiantį, kad šiandien, pavyzdžiui, New York City teritorijoje yra siūloma... virš 10 000 000 000 skirtingų prekių ir paslaugų. Tik vienam New York City. Kur yra net 50 000 restoranų. Vien tipiškame JAV "supermarkete", tokiame kaip Wal-Mart, yra daugiau nei 100,000 skirtingų prekių SKU barkodų, daugiau nei 150 skirtingų lūpdažių, daugiau nei 250 skirtingų avižinių dribsnių. Net nekalbame apie virtualiai antra tiek prekių ir paslaugų internetu. Kaip šioje pasirinkimų lavinoje pasirinkti? Kas atsitinka prasmei tarp 10 000 000 prasmių? Kaip nenukvaišti? Kaip viską pateikti, klasifikuoti, apmokestinti, parduoti, atgabenti, nugabenti, suvartoti ir utilizuoti? Visai logiška paklausti ir... kas gi čia? Ar tai progresas? Kokia viso šio gigantiško vyksmo prasmė? Kam rūpi. Matyt, svarbiausia yra būti produktyviu, ir, žinoma, originaliu. Pasiūlyti rinkai kažką išskirtinio, turėti tikrąjį USP, "žydrąjį vandenyną", kokybinį pranašumą, inovatyvų produktą, beprecedentes paslaugas, technologijos proveržį ir augti, pūstis, tinti, plėstis, kad dar labiau augti... Originalumo šansai- akivaizdūs, 1/10 000 000 000.
Sunku. Bet ar verta? Galbūt didžiausias originalumas ir yra neoriginalume. Ką ir bekalbėti apie sinchronišką komunikaciją su tūkstančiu, ar net 500 "draugų"- tegali susitelkti vos sekundei. Tokiu tempu belieka išmokti viską moderniškai metaforizuoti: komunikuoti kuo daugiau :) ;) :O :-? :-|..... greitai spaudyti "like" ir taip, sėkmingai, savo abstrakcijos galiomis pasivyti superkompiuterius. Nes šiandien visai nebūtina žinoti, kas ką iš tikrųjų reiškia tau, jei tereikia, kaip sako jauni mūsų kaimynai amerikiečiai, "tiesiog turėti daugiau fun". Sterilioje simuliacijoje dažniau komunikuojame spoksodami į ekranus, o ne žiūrėdami vienas kitam į akis, nuolat stebime virtualius dramatiškus vyksmus už tūkstančių mylių, bet nebepastebime naujų voratinklių kambario kampuose. Net apie orus lauke vis dažniau sužinome iš ekranų. Žmonės, efektyviai, jau ir išsiskiria ar peršasi sms. Tačiau jei niekad nematei, "gyvai", kaip gimsta žmogus (savo pirmuosius įspūdžius kažin, ar beprisimeni), ir jei niekad nematei, savo akim, kaip žmogus miršta, kažin ar turėsi pakankamai erdvius rėmus įsprausti savo realybę. Jei, tarkim, jauni motociklininkai išvystų, kas lieka iš žmogaus, kai jis 120 km/h greičiu teškiasi į netikėtai išlindusią "furą", tikėtina, kad jie kaip mat įgytų adekvatesnę "rizikos" metaforą. Jei politikai dažniau pabadautų, kad ir porą savaičių, dievaži, geriau suvoktų, ką vadinti "skurdu" ar "žemu pragyvenimo lygiu". Jei tie patys politikai, taip pat FMCG rinkodarininkai, pardavėjai ir verslininkai gautų atlikti praktiką mūsų susmirdusiuose sąvartynuose, matyt, adekvačiau suvoktų, ką reiškia be saiko "didinti pardavimus" arba "skatinti vartojimą". Ir jei mums tektų pagyventi be 10 000 000 prekių ir patogumų, o tik su 300, kaip 1800-aisias tame pačiame dar mažyčiame New York City, matyt, greičiau suvoktume, kad geram spektakliui butaforija visiškai nesvarbi. Butaforijos gamintojai, beje, buvo vadinami "butaforais". Niekad to nežinojau.
(c) Vidas Jankauskas, 2006-2012. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com .
Komentarai:
|
||||||||||||||||
